Jie atvyko aukso, bet sukūrė dabartinę žmonių civilizaciją?

Zacharijas Sitčinas gimė Baku mieste (Azarbaidžanas), tačiau užaugo Palestinoje. Čia jis mokėsi ir studijavo senąsias semitų kalbas, studijavo Artimųjų Rytų archeologiją, tradicijas, kultūrinį bei religinį palikimą. Šis žmogus pasaulyje garsėja, kaip vienas geriausių Biblijos, šumerų molinių lentelių bei tarpupio legendų žinovų.
Jis daug metų dirbo žurnalistu ir redaktoriumi Izraelyje. Šiuo metu Z. Sitčinas gyvena ir rašo JAV, Niujorke. Jo knygos išverstos į daugelį kalbų, skaitomos visuose Žemės kontinentuose.
Savo knygose jis teigia, jog senovės Šumerijos kultūrą sukūnė Nefilimai, kurie buvo annunakių, atvykusių iš Nibiru palikuonys. Rašytojo nuomone, asteroidų žiedas buvo dalis planetos, kurią šumerai vadino Tiamat. Tyrimai, kuriuos jis atliko, sutampa su tam tikrais Biblijos tekstais, o pati Biblija (Penkiaknygė) yra šumerų legendų apie to regiono istoriją, perpasakojimas, pritaikytas žydams. Nesenai Sitčinas iškėlė savo datą, kada Nibiru priartės prie Žemės. Tai turėtų būti 2085 metai.

----------------------------------
Nibiru planeta (Ji dar vadinama Marduku) - pagrindinis Sitčino teorijos elementas. Jis sako, kad tai yra 10-oji planeta, kuri turi elipsės formos ištemptą orbitą. Ši planeta aplink Saulės sistemą apsisuka per 3600 metų.
Pagal šumerų legendas, Nibiru pačioje Saulės sistemoje buvo 12 objektu (įskaitant Saulę ir Mėnulį). Jos tragiškas susidūrimas su Tiamat planeta (esančia tarp Marso ir Jupiterio), suformavo Žemės planetą, o taip pat – asteroidų žiedą, kuris iki šiol sukasi tarp šių dviejų planetų. Nibiru buvo galingos humanoidų rasės – annumakių namai. Jie, pasak Sitčino, išgyveno ir vėliau apsilankė (ne kartą) žemėje, išvesdami mūsų planetoje savo palikuonių-valdovų ir dievų rasę, kuri Biblijoje vadinama Nifilim. Čia žemėje annunakiai įgyvendino didelės apimties genų inžinerijos projektą. Žmonės šiems ateiviams, kurių atstovai, kaip spėjama, mūsų planetoje gyvena iki šių dienų, pirmiausia buvo reikalingi kaip pigi darbo jėga dirbti aukso kasyklose. Nes Nibiru planetos atmosferai palaikyti nuolat reikia daug aukso. Kiekvieną kartą atskrisdami į Žemę jie pasiima auksą. Taip atsitiks ir dabartiniais laikais, kai Nibiru vėl priartės prie žemės.
Sitčinas yra apibūdinęs Nibiru, kaip „rudąjį nykštuką“, kuris iki šiol sukasi aplink saulę. Apie tai kalbama ir šumerų-akadų molinių lentelių užrašuose.
Tiamat planeta aprašoma šventraštyje, kuris vadinamas Enuma Eliš ir reiškia deivę. Sitčino teorijoje ji vadinama planeta, kuri egzistavo labai senai, tačiau susidūrus su vienu iš Marduko-Nibiru palydovu, ji suskilo į du gabalus. Antrą kartą einant per Saulės sistemą, jau pati planeta Nibiru susidūrė su viena iš Tiamat nuolaužų ir pavertė ją į asteroidų žiedą. Antra Tiamat dalis buvo išvesta į kitą orbitą ir tapo planeta Žemė. Astrofizikai tokią Sitčino teoriją, paremtą Babilonijos mitais, kategoriškai neigia. Esą taip negalėjo būti. Tačiau legendos yra legendos ir jos negalėjo būti sukurtos tuščioje vietoje. Šiandien netgi astrofizikų tarpe yra manančių, jog Sitčino teorijos nereikia numesti į šalį. Gal būt kažkokių dalykų mokslas dar nežino. Gal būt ateityje bus atrasti įrodymai, jog Sitčinas ir šumerai buvo teisūs.
Šumerų ir akadų gentims Nibiru pirmiausia asocijuojasi su dievu Marduku. Žodžio „akadija“, „akadiškas“ kilmė taip reiškia vietą, kurioje kontaktuojama su dievais. Pagal Sitčino astronominę hipotezę, 450 tūkst. metų atgal Žemėje išsilaipino protingos būtybės iš 10-osios Saulės sistemos planetos. Pirma ateiviai buvo taikūs ir draugiški, bet vėliau jie atliko baisius eksperimentus su žmonėmis, kurie, atskirų tyrinėtojų nuomone, tęsiami iki šių dienų.
Šumerų lentelėse minimi anunakiai, kurie tapo dievais (kuriems kai kurios tautos ir ssektos meldžiasi iki šiol), minimi daugelio Viduržiemio jūros regiono tautų mituose, tačiau skirtingais vartais. Pavyzdžiui, Enkis yra tas pat graikų-romėnų Poseidonas arba Neptūnas. Enkis buvo vienas iš ateivių-užkariautojų, kuris nusileido į jūrą ir tapo jūrų pabaisa ir dievu. Enlilis nusileido į sausumą ir buvo pagrindinis visų genetinių manipuliacijų autorius. Jis vėliau buvo tapatinamas su kitais to regiono dievais: Nimrodu, Tamusu.
Viso buvo minima 12 dievų, iš kurių svarbiausias ir vyriausias – An arba Anu. Vėliau jis savo sostą perdavė sūnui Mardukui, kuris jau buvo ne grynas annunakis, bet maišytas su žmonėmis. Jis buvo iš tų milžinų, kuriuos Biblija aprašo Pradžios Knygos 6 skyriaus pirmuosiuose posmuose.
Zacharija Sitčino knygos
Dvyliktoji planeta (Двенадцатая Планета)
--------------------------------

Senieji šumerų, akadų, chetų, babiloniečių tekstai savyje slepia nuostabias žinias, kuriuos, remiantis šiuolaikinio mokslo pasiekimais, pamažu iššifruojamos. Senųjų tautų kosmologinis palikimas nuosekliai iš aiškiai kalba apie tai, kaip atsirado Žemė ir kitos Saulės sistemos planetos. Kaip, ortodoksinio mokslo teigimu, primityvios tautos gavo tikslias žinias apie kosmoso kūnų judėjimą? Jos neturėjo nei teleskopų, nei kitokių šiuolaikinių priemonių. Tos žinios žmones galėjo pasiekti tik vienintelių keliu – iš kosmoso.
Šioje nuostabioje knygoje Z.Sitčenas, išnagrinėjęs religinius šaltinius ir archeologinių kasinėjimų duomenis įrodo, kad senosios tautos puikiai žinojo, kad Žemė apvali, kad ji, kartu su kitomis planetomis, sukasi aplink Saulę. Jos taip pat žinojo, kad Saulės sistemoje yra 12-oji planeta Nibiru, kurios gyventojai reguliariai lankosi Žemėje. Jie iš esmės ir puvo pradininkai tos (technokratinės) civilizacijos, kurioje mes gyvename šiandien.
Laiptai į dangų. Nemirtingumo beieškant. (Лестница в небо. В поисках бессмерти)
----------------------------------------------------

Ieškodami nemirtingumo žmonės tūkstantmečiais tikėjo į antgamtinę dievų prigimtį. Ieškodamas amžinojo gyvenimo gėlės, keliavo ir šumerų karalius Gilgamešas. Aleksandras Makedonietis ieškojo gyvojo vandens upelio. Kristupas Kolumbas jaunystės šaltinio ieškojo už Atlanto.
Zacharija Sitčinas šioje savo knygoje bando įrodyti, kad senosios kultūros turėjo atsakymus į šiuos klausimus. Jie mokėjo tapti dievais ir gyventi ilgiau už kitus. Dauguma archeologinių atradimų, senųjų tekstų, legendų, kurios išliko iki mūsų dienų mums sako apie tai, jog žmogus iš pradžių buvo sukurtas kaip idealus bei nemirtingas ir galėjo gyventi amžinai, bet .....
Dievų ir žmonių karai (Войны богов и людей)
---------------------------------

Mitologija – ne vien tik linksmas laisvalaikio pasiskaitymas. Mituose ir padavimuose saugomos užkoduotos senosios žinios. Senosios civilizacijos atsirado dėl to, kad į jų evoliucijos eigą įsikišo ateiviai annunakiai (tie, kurie nusileido į Žemę iš žvaigždžių). Jie žmonėms davė žinias, o po to padarė savo vergais.
Dar iki to laiko, kai žmonės pradėjo kariauti tarp savęs, kariavo dievai. Dievų karai davė pradžią žmonių karams. Kažkada Žemė ir žmonija jau buvo atsidūrusi ties branduolinės katastrofos riba. Panašiai, kaip dabar.
Prarastos karalystės (Потерянные царства)
----------------------------------------------

Naujojo Pasaulio atradimo istorija neatsiejamai susijusi su Eldorado, su aukso paieškomis. Tačiau konkistadorai net neįtarė, jog jie tik pakartojo kelią, kuris buvo nueitas prieš daug šimtų metų.
Šioje nuostabioje knygoje Z.Sitčinas pateikia neginčijamus įrodymus, kad dauguma dabartinės civilizacijos pasiekimų prilygsta dviračio išradimui. Tai ką šiuolaikinis mokslas atranda, senosios Amerikos tautos actekai ir majai jau žinojo senai.
Armagedonas atidedamas (Армагеддон откладывается)
----------------------------------------

Filosofai ir mokslininkai, pateikiantys savo pamąstymus apie tai, kaip veikia Visata, visuomet susiduria su laiko problema. Ar mums suprantamas laikas yra vienintelis teisingas parametras, kuriuo galima būtų matuoti procesus Visatoje. Ar laikas teka tik viena kryptimi (iš praeities į dabartį ir į ateitį), ar jis gali tekėti ir atgal? Ar dabartis yra tęsinys praeities, ar pradžia ateities? Ir svarbiausias klausimas, ar laikas turi pradžią.
Šumerai tikėjo, kad kažkada buvo pradžia, vadinasi bus ir pabaiga ... Momentas, kada buvo pradėtas skaičiuoti Žemės laikas – yra svarbi senųjų tautų kosmogonijos dalis. Ypatingai tiksliai į yra išdėstyta šumerų molinių lentelių tekstuose. Šioje knygoje Z.Sitčinas, panaudodamas savo unikalias senųjų kalbų žinias, pateikia originalią ir įdomią versiją apie tai kas yra pradžia ir pabaiga.
Kosminis kodas. Dieviška genų inžinerija. (Генная инженерия богов)
-------------------------------------------------

Z.Sitčinas šioje knygoje atranda įrodymus, kad Žemėje reguliariai lankydavosi ateiviai, kurie patobulino žmonių rasę pagal savo išvaizdą naudojant genų inžineriją. Apie tai kalba iki šių dienų išlikę rašytiniai šaltiniai, kuriuos tradicinių mokslų atstovai neteisingai interpretuoja. Netiesioginiu Sitčino teorijos įrodymu yra tai, kad mokslininkai iki šiol negali rasti atsakymo į klausimą, kodėl žmogaus genomas turi 223 genus, kurių neturi jokie kiti gyvi organizmai mūsų planetoje?
Ir šis mokslinis faktas nesipaišo į jokią oficialią, aprobuotą teoriją.
Remdamasis įvairių tautų šventais raštais, Egipto, Babilono palikimu, šumerų ir akadų molinių lentelių užrašais, Sitčinas rekonstruoja situaciją, kuri įvyko maždaug prieš 2-3 tūkst. metų. Jis randa įrodymų, jog dievų karo pasekmėje įvyko branduolinis sprogimas. Po to, per kelis etapus ateiviai, vykdydami genetines operacijas, atkūrė žmogų tokį, koks jis yra dabar.
12-osios planetos dievai (Божество 12-й планеты)
--------------------------------------------

Šioje knygoje Z. Sitčinas, dar kartą kruopščiai aprašo visą paleokontaktų istoriją ir įrodo, jog ateiviai Žemėje lankosi labai senai. Kaip įrodymus jis pateikia šventų raštų tekstus ir Vidurinės Azijos tautų legendas. Ateiviai iš Nibiru planetos sukūrė žmonių rasę naudojant genų inžinerijos technologijas ir davė pradžią dabartinei mūsų civilizacijai. Knygos autorius duoda atsakymus, kas tokie yra Anunakiai, kurie tapo žmonėms dievais įvairiais vardais bei pavadinimais ir pastūmėjo žmonijos evoliuciją dabartine kryptimi.
Šitoje naujausioje knygoje Sitčinas pateikia sensacingas išvadas, esą ateiviai iš Nibiru planetos buvo patys dirbtinai išvesti. Apie tai jis pateikia nemažai liudijimų iš Biblijos. Annunakių dievas Ab-Rešit vėliau tapo žinomas kitu vardu – Jegova arba Jahve. Z. Sitčino nuomone, būtent perėjimas nuo nusilenkimo ateivių atstovams prie dabartinių religijų, grindžiamas tikėjimu į išmintingą kūrėją, tapo šiuolaikinio žmonijos progreso varikliu.
Zacharija Sitchin „12-oji planeta“ (visa knyga įgarsinta anglų kalba):
[video:http://www.youtube.com/watch?v=cAVUfsyihP8]
www.kvantinemagija.lt