Eikime toliau. Ką gi mums reiškia ta veidrodinė diagnostika? Kaip ir su kuo ji valgoma? Kaip vidiniai procesai atsispindi išorėje? Ar visada jie atsispindi? Kaip veikia proto šablonai, iškreipiantys tą vaizdą? Kokios matricinės programos padaro tuos asmeninius veidrodžius iškreiptus? Kaip mes galime komunikavimą su kita veidrodžio puse pakreipti savo naudai, t.y. dvasinio augimo poreikiams? Ankstesnėje dalyje mes kalbėjome, jog tai indikatoriai. Dabar pakalbėkime apie vieną modelį, kuris labiausiai trukdo suvokti teisingą vaizdą. Bėda ta, kad mūsų, kaip populiacijos kolektyvinėje programoje yra vienas bjaurus modelis. Labai bjaurus: mes norom nenorim siekiame atsikratyti bet ko, kas trukdo gyvybės išlikimui čia ir dabar. Kas tai yra? Tai kūno, senųjų, reptilinių smegenų programa. Kaip ji veikia? Kai pajaučiame, jog akiratyje atsiranda kokie nors marginaliniai elementai, kurie kelia grėsmę „nusistovėjusiai reikalų tvarkai“, įsijungia gynyba. Ta gynyba gali pasireikšti kaip faktų ignoravimas, kaip stresas, agresija ir netgi labai stipri agresija. Ir tas instinktas išlaikyti esamą status-q bet kokia kaina, nepriklauso nuo suvokimo, ar tie reikalai blogi, ar geri, ar naudingi, ar nenaudingi. Tiesiog žmonių bendruomenės bet kokių netikėtų permainų atžvilgiu yra labai inertiškos. Ir tai nėra mano sugalvota idėja. Tai mokslinis faktas.
Kalba ritasi apie bet kokius „išsišokėlius“, sociumo paraščių gyventojus, kuriais galima ir gimti, ir tapti. Esmė ta, jog bet kokia bendruomenė siekia sunaikinti tiek labiausiai pažangius, tiek ir atsilikusius. Ir statistika yra identiška tiek vienų, tiek ir kitų atžvilgiu. Visa žmonių populiacija, kaip didelė bendruomenė tai ji daro labai senai, visada, nesiskaitydama su jokiomis moralinėmis ir etinėmis priemonėmis. Taip buvo visais laikais. Taip yra dabar, bus visada. Visi „paraštiniai“ tiek vienoje, tiek ir kitoje sociumo pusėje naikinami subtiliai ir brutaliai, be jokio gailesčio, neva tik dėl to, kad populiacija ilgalaikėje perspektyvoje išliktų gyvybinga! Idėja pakankamai nauja, bet pabandykime ramiai ją suvirškinti.
Visi tie, kuriuos mes įvardiname kaip marginalais (išsišokėliais) populiacijų kolektyvinėje pasąmonėje vadintini „keliantys pavojų“, nes būtina mokėti prisitaikyti, kas nenutiktų, o jie moko neprisitaikyti. Būtent išsišokėliai yra tie, kurie nemoka prisitaikyti, todėl yra naikintini.
Didieji žmonijos mokytojai, tokie kaip Kristus mokė mylėti mažutėlius, vadinasi kitokius, nes meilė kitokiems yra vienintelis patikimas vaistas kovojant su šita brutaliai pavojinga žmonių populiacijos genetine programa (virusu). Jos atsiradimas mūsų genetikoje tikrai nėra vien šaltakraujės evoliucijos pasekmė. Tai – negatyvaus programavimo pasekmė! Ši programa būtent ir kelia grėsmę žmonijos evoliucijai dabartinėje perspektyvoje. Kalbu tai atsakingai ir pilnai tuo įsitikinęs. Jei turit kitų argumentų, dėstykit, diskutuosim. Šiandien tai yra aktualu kaip niekad.
Kartais vieni kitų klausime iš įpročio kartodami banalias frazes:
- Kaip gyveni?
- Normaliai.
- O kas yra „normalu“?
- Kai niekas nesikeičia, netgi karas, netgi taika, jokio skirtumo .... kai viskas juda laiko patikrinta sava vaga.
(Iš filmo „4 tankistai ir šuo“?)
Man visada kildavo klausimas, o kas gi yra tas „normalus“ gyvenimas? Su kuo jis valgomas???? Čia toks abra-kadabra, kad niekas nesugeba šio fenomeno išlukštenti, bet tvirtai ir nepalaužiamai žino, kas gi yra „normalu“ ir kas „nenormalu“. Tai štai, gyvename tokioje daugiaveidėje ištvirkusioje aplinkoje, kur kaimynas ar šeimos narys viską geriau žino už mane ir tave, mielas skaitytojau: kaip turi galvoti, kaip kalbėti ir kaip gyventi.
Jei jo paklausi, o iš kur jis žino, rizikuoji gauti į kaktą, nes ir taip viskas savaime aišku, kam gaišinti laiką. Kaimyno projekcijos mano atžvilgiu jam atrodo neišdildomai teisingos, tekančios tiesiog nuo paties Dievo. Ir jam tokius dalykus rodo į galvą Pono Dievo kinoprojektorius, nes jis negeba atskirti savo paties minčių nuo gatavų hologramų. Tai vyskta žiauriai nekontroliuojamai ir automatiškai. Tai baisiausia mechanika kokia tik gali būti Visatoje.
Bjauri tiesa yra dar ir ta, jog tos minčių hologramos kaimyno galvoje mano ir tavo atžvilgiu atsiranda savaime, kaip gynybos įrankis, kaip šarvai, kaip priešlėktuvinė gynyba, nes neva esamai reikalų tvarkai atsiranda baisi grėsmė. Ir tą grėsmę kelia kitokius virpesius transliuojantys žmonės. Kaimynas ar uolus giminaitis be jokių universitetų geriau žino kaip viskas turi būti. Jis kaip katinas, kuris puikiai žino kur yra geopatogeninė zona ir ten atsigula. O mes darom, jo akimis žiūrint, tai kas nedera. Tai gali būti ne tik kaimynas, net ir draugas, draugė, giminaitis, brolis, senuo, bet kas. Nes mes nieko nežinome apie gyvenimą. O jie žino. Jie, ekspertai, teisėjai, prokurorai, kunigai, kas tik nori. Jie viską mato mumyse, o savyje – nieko. Nes jie „normalūs“, o mes – paklydėliai.
Kas nutinka, kai grįžtame namo?
Tai štai, po seanso, kurio metu išsivalove parazitines interferencijas, mes iš esmės pasikeičiame. Jeigu, žinoma, to norime. Tie, kas nenori išgyti, bet dėl mados vaikšto pas gydytojus ar ekstraseansus, niekada neišgyja. Tokie nori parduoti savo problemas kitiems, o patys - nieko nedaryti. Liga jiem – pragyvenimo šaltinis.
Kai grįžtame po seanso, iš esmės pasikeičia mūsų vibracinis fonas. Mes išspinduliuojame daugiau šviesos, daugiau meilės, daugiau pozityvo. Tačiau grįžtame namo, paskui į darbovietę, kur susiduriame su tais pačiais žmonėmis, kuriems tavo naujos vibracijos asocijuosasi su pokyčiais. O tie pokyčiai – su mirties baime. Juk keistis – tas pat kas numirti. Pokyčiai ir yra mirtis. Pokyčių baimė savo energijos vibracijomis prilygsta mirties baimei. Tu turi atsisakyti kažko seno ir priimti kažką naują. O tai nėra „normalu“. Tuo momentu pokyčiai atrodo kaip „nenormalu“, tada tie žmonės sutelkia visas savo galias ir demonus, kad grąžinti tave (ar šiaip - situaciją) į „normą“. Štai taip veikia ta paslaptingoji matrica. Tai ir yra kontroliniai matricos įrengimai.
Vienoje iš paskaitų sakiau, kad vidinius pokyčius bei darbą su savimi matrica priima kaip agresiją ir bando tam pasipriešinti. Atrodo, kad pasakiau netoleregiškai neobjektyviai. Matrica yra mašina. Ir, kaip kiekvienoje išmaniojoje androidinėje programoje, joje yra apsauginiai įrengimai (stabilizatoriai), kad jos darbas būtų optimalus energijos sąnaudų ir pasipildymo prasme. Ir svarbiausia – ji puikiai geba „updeitintis“ (atsinaujinti, atgimti). Tas pasipriešinimas kiekvieno žmogaus darbui su savimi vyksta labai nepastebimai, subtiliai, labai plačiu tiek vidiniu, tiek ir išoriniu frontu, bet labai aiškiais ir griežtais etapais, kurie užprogramuojami. Vienoje iš ankstesnių paskaitų Palangoje (žr. youtube) bandžiau kiek leido tuometinis supratimas, tuos etapus pažvelgti.
Pabandykime panagrinėti, kokie tie etapai?
Pirmu etapu repriloidinė kontrolės matrica bandys tau įpiršti abejones, ar teisingai pasirinkai tolesnę judėjimo per gyvenimą kryptį. Atsiranda patyčios, prisistato žmonės, kurie generuoja tas patyčias. Patyčios irgi yra kontrolinis mechanizmas, reiškiantis, jog konkrečiai bendruomenei keli grėsmę. Patyčios yra konkrečios bendruomenės gynybos būsenos indikatorius. Ta grėsmė atsiranda arba dėl to, kad esi silpnas, o silpnais reikia atsikratyti (nes tai užkrečiama), arba per daug stipus, nes sukelsi abejones lokaliomis tiesomis, kuriomis vadovaujasi ta bendruomenė ir, žinoma, negrįžtamus pokyčius, kurie nepageidautini. Ir vienu ir kitu atveju tavimi atsikratys kaip negatyviu užkrato šaltiniu vien todėl, jog ta bendruomenė nori išlikti gyva, atsižvelgiant į tą status-q, kuris yra šiandien. Bendruomenių ir kolektyvų kolektyvinė pasąmonė nieko kitokio neprojektuoja į priekį, apart to, kas yra stabilu ir gera šiandien. Jai pokyčiai nereikalingi. Tokių istorijų religiniuose šaltiniuose yra daug. Jų toli ieškoti nereikia ir krikščionybėje. Tokių išvadų priėjau nesikapstydamas šaltiniuose, nors savo dvasioje tai šiek tiek artima egzistencializmui.
Patyčios iš pradžių gali reikštis kaip lengvos užuominos: atseit „nesąmonėmis užsiimi“, o mes „geriau žinome kaip reikia“. Po to visa tai gali pereiti į labai agresyvias formas net iki fizinio susidorojimo. Ignoravimas – viena labiausiai paplitusių atsikratymo netikusiais būdų. Antrame etape, kai tavęs nepalaužia, ateina gundytojai, kurie diplomatija ir gudrumu mėgins užslopinti tavo naujas vibracijas. Arti tavęs gali atsirasti žmonės (arba jie jau yra), kurie stengsis tave nuvesti iš kelio, įvelti į pilką buiti, į neperspektyvius santykius (tai itin populiaru), į savus interesus, į problemas kol iš tavo naujų energijų nieko nelieka. Po to, kaip taisyklė, prisisegs vampyrai, kurie galutinai užgesins tavo dvasinį entuziazmą. Galų gale prasigersi, nes giliai viduje jausi, kad savo misijos šiame sielų kalėjime neįgyvendinai. Bet gera žinia ta, jog tie parazitai ir vampyrai niekada neatims iš tavęs to, kas iš principo neatimama – šviesos, tavo tikrojo aš Kovotojo dvasios, kuris po išsivalymo nuo parazitų ir interferencijų pradeda skleistis kaip gėlė. Jie gali stengtis prigesinti, nuslopinti, laimėti laiko, bet niekada neužgesins to, kas iš principo neužgesinama.
Esminės praregėjimo fazės
Dvasinis atsistatymo (praregėjimo) procesas turi kelias esmines fazes. Jos susijusios su kai kuriais dominuojančios aplinkos „viešaisiais ryšiais“. Gydantis ir dirbant su savimi iš pradžių reikia apsišarvoti budrumu, o paskui atidirbti asmeninę „viešųjų ryšių“ strategiją net ir tais atvejais, kai jautiesi tyras lyg šaltinio vanduo. Tau reikia pamatyti pačias įvairiausias tikslines grupes, kurios su tavimi turi kokių rors energetinių ryšių: pradedant šeimos nariais, baigiant darbiniais bei visuomeniniais santykiais. Jie gali būti ir nematomi, nejuntami. Jas sugrupavus, su kiekviena iš būtina pasirinkti atitinkamą komunikavimo stilių, būdą bei išrinkti vartotinas žinutes. Juk iš patirties žinai kaip reikia bendrauti su vaikais, kaip su seneliais. Tas komunikavimas atsiranda naturaliai. Kažko dirbtinai repetuoti nereikia. Tik skirtumas tas, jog kiekviename tavo aplinkos žmoguje matai brandos lygį (tai nepriklauso nei nuo amžiaus, nei nuo lyties, nei nuo išsilavinimo) ir pagal tą brandos lygį bendrauji nemeluodamas. Klaidos atsiranda tada, kai visiems be išimties kalbi apie meditacija ir čakras, nes ženkliai žmonijos daliai tai yra keiksmažodžiai, nes jie „nuo Dievo“ žino, kad to nėra ir būti negali. O tu jiems kalbi pasakas, skleidi erezijas. Kartais nereikia net žodžių, jie tiesiog jaučia, jog tapai kitoks, galimai įstojai į sektą ir jie bandys tave gelbėti arba sunaikinti. Energetiškai tai yra tas pat.
Jei to sąmoningai nedarysime, santykiai su aplinka vis viena bus dinamišti ir tiesiog savaime rasime atsakymus, kaip plėtoti brendravimą su vienais ar kitais artimais žmonėmis, ar juos nutraukti, ar kuriam laikui apskritai vengti viešumo, laukiant momento, kada išeiti į žmones, kaip kokiam Kristui iš Esėjų vienuolyno Negyvosios jūros pakrantėje ir drąsiai skebti beraščių miniose gerąją naujieną. Tada gausite šventosios dvasios krikštą (pajusite meilę, kuri trykšta iš širdies gelmių), jus išves į dykumą ir reptilijos patikrins, ko esi vertas. Tau siūlys vadovaujančius šio pasaulio postus: įtaką, galią ir pinigus. Paskui pažemins ir nustums į sociumo paraštes. Ir tik kai viską praeisi, pasveikins.
Tai tikrai ne pabaiga, o visko pradžia. Sielų kalėjimo partadoksas yra tas, kad kiek besistengtum būti sąmoningas ir skledžiantis šviesą, niekas į tai rimtai nežiūrės. Niekada. Todėl, kad ši matrica pastatyta aukštyn kojomis, ant melo ir veidmainystės. Visa vieša erdvė yra ne kas kita, o veidvainystė ir apgaulė. O kai pradedi būti savimi, tampi tiesiog rakštis subinėj. Tave pašalins arba išjungs. Pirma pasveikins už tai, jog praėjai ugnį, vandenį ir varines triūbas, o paskui nespėsi atsipalaiduoti ir gausi antrą dozę, paskui trečią. Ir tai bus tol, kol vaikščiosi po šį sielų kalėjimą, kol neišsiugdysi storą odą. Jos tikrai prireiks! Nušvitę šviesioliai, šviesos darbuotojai esamai žmonių populiacijai nereikalingi, nes jie kenkia normaliai sociumo evoliucinei raidai į visišką susinaikinimą, kur mus ir stumia žvynuoti ir raguoti pagalbininkai iš Dangaus ir Pragaro, taip įkyriai vaidindami dievus ir angelus, be kurių esą neišgyventume nė minutės!
Kvantinė medicina, kurią aš atstovauju ir propaguoju yra dvasinė medicina. Tai sielos medicina. Todėl besigydant procesai vystosi – kvantiniais dėsniais, t.y. bangavimais, būsenų dvilypumais, daugiasluoksnėmis įvykių eigomis, neapibrėžtumu, nenuspėjamumu bei šuoliais didelėmis ar mažomis porcijomis.
Bet apie tai plačiau – sekančioje dalyje.
2018 m. balandis
- Log in to post comments