Ilgokai reikėjo laukti kol išgimdysiu naują serialą, bet pagaliau. Planavau svetainės remontą, bet ko gero jį teks atidėti vasarai, kad rudenį galėčiau startuoti su naujais darbais. Kol kas esu tam tikruose likimo spąstuose ir darbai nejuda tokiu greičiu, kaip norėtųsi. Matyt viskam turi ateiti savas laikas. Gimgymas turi savo griežtas fazes. Galiu pasakyti tik vieną – grįžtu į auditorijas. Po beveik pusantrų metų, kuriuos skyriau patirčių analizei, savišvietai bei mokslui, pradėsiu naują Kvantinio gydymo mokymų ciklą. Tai bus visiškai kitokie renginiai negu buvo. Bet sulaukime rudens. Aš tik pradėjau programuoti įvykių lauką. Dabar jau nebebūsiu savamokslis „šarlatanas“, nes turėsiu oficialią pedagogo-psichologo kvalifikaciją ir lektoriaus licenciją. Taigi, visi, kurie galvoja apie naujų vibracijų alternatyvią saviugdą, savišvietą, savigydą, apsiginkluokite laukimu. Dalis renginių vyks virtualiai, dalis gyvai. Todėl netgi tie, kurie yra užsienyje, galės sudalyvauti.
O dabar apie šios temos reikalus.
Paskutinėse dviejose paskaitose Kaune ir Panevėžyje kalbėjau apie veidrodinę diagnostiką. Tačiau apie tai nebuvo nieko parašyta „Kvantinėje magijoje“. Taigi, šiame straipsnyje keli žodžiai apie tai. Nieko sudėtingo pateikiamoje medžiagpoje nėra. Visos idėjos kažkur girdėtos, kažkur skaitytos, nes tvyro bendrame ezoteriniame lauke. Šaltinius sąmoningai nutyliu, kad kiekvienas skaitytojas užsidegtų noru domėtis toliau, savarankiškai. Juk kiekvieno mokytojo tikslas – uždegti mokinius domėtis bei mokytis patiems. Šiais laikais vedimo už rankos jau nebereikia. Tačiau temoje, kurią gvildensime šiuose keliuose postuose yra kelios originalios išvados, kurių neįmanoma rasti niekur kitur. Tai – asmeninių patirčių bei darbo su pacientais išvados.
Apie „veidrodinę diangostika“ nieko nėra parašyta internete, jokiame taip vadinamame „newgnostic“ (naujos eros gnostikų) šaltinyje. Tai irgi yra tam tikra prasme dvasinė inovacija, pirmiausia skirta savo paties įsivertinimui. Nors geriausia būtų šiame etape išmokti nieko nevertinti. Tačiau reliatyvūs atskaitos taškai ir orientyrai tam tikrose dvasinio judėjimo atkarpose gali būti reikalingi ir naudingi. Juos gali kiekvienas žmogus susikurti pats, arba naudoti tuos, kurie jau kažkur parašyti.
Kas yra veidrodis? Veidrodis yra portalas. Jis atspindi ne vien tik šio pasaulio vaizdą. Jame atsispindi ir kiti pasauliai, su kuriais žmogus yra susijęs. Kartu – tai išėjimas į kitus pasaulius. Veidrodžio įvaizdį mes galime panaudoti gydymo ir gydymosi tikslais, nes žmogaus vidus ir jo išorė tam tikra prasme – dvi to paties vaizdo pusės. Tačiau kažką mes matome, bet kažko nematome. Vedrodį mes naudojame tam, kad pasidailinti išvaizdą ir automobiliuose, kad pamatytume atbulinį vaizdą.
Informacija šia tema ilgą laiką nebuvo susigūlėjusi. Ji nėra reikiamai nusoistovėjusi net ir šiandien. Mintys formos, žinoma, yra, jos visada yra, bet kai tik prisėdi prie kompo, niekaip neišsiliedavo ant popieriaus. Senelis Georgijus Gurdžijevas tokiais atvejais sakydavo: „metas išgerti arbatos“. Dabar jau atėjo tas laikas bent kažką sudėlioti į padorų tekstą tam, kad dėl laiko ar įvykių gausos asmeniniame gyvenime, neužsimirštų tai kas ateina iš noosferos. Atskiras idėjas, kas gi yra ta veidrodinė diagnostika ir kaip ji daroma, galima sutikti senuose mano straipsniuose ir video prezentacijose apie energetinį vampyravimą ir parazitavimą. Tačiau norisi konstruktyvesnio vaizdo naujų energijų šviesoje bei praktinio įsivaizdavimo. Taigi, išsivirkime „ivančajaus“ (gauromečio) ir pradėkime.
Nuo ko viskas prasidėjo?
Energetinis vampyravimas ir Astraliniai parazitai – dvi Kvantinio gydovo kurso, kurį dėsčiau 4 metus įvairiuose Lietuvos miestuose, temos. Jos gimė kaip atskitos paskaitos, bet paskui susiklijavo į bendrą kvantinės medicinos mozaiką. Temos skirtos tam, kad praplėsti klausytojų akiratį į tas realaus gyvenimo sferas, kurios demonstratyviai nutylimos, bet dėl kurių prarandame labai daug gyvybinės jėgos. Gal dėl to ir nutylimos? Žmogus sielų kalėjime Žemėje yra paverstas melžiama karve. Mes esame genetiškai deformuoti tam, kad būtume patikimais energijos šaltiniais. Ir tai vyksta taip senai, taip plačiai, kad net protas atsidsako patikėti. Jis netgi šiandien nenori tuo patikėti, nors sukramtyta ne viena knyga, peržiūrėta dešimtys prezentacijų youtube šia tema. Galų gale yra asmeninė patirtis. Ir iš tikrųjų baisi tiesa yra ta, jog žmogaus protas labai sunkiai tai suvirškina. Nepaprastai sunkiai. Jeigu žmogus nori tai padaryti protu be širdies pagalbos, susidurs su neišvengiamomis problemomis. Atskiruose savo gyvenimo etapuose tuos demoniškus kodus, atrodo, nulauždavau. Bet paskui jie keistai vėl atgimdavo. Ir vėl, priimant kasdieninius sprendimus elgiesi lyg to nebūtų. Pagauni save už rankos, kol melo ir liiuzijų salduma visiškai neužvaldė. Bet ji visiškai ir totaliai neužvaldo. Banguodamas kyli į naujas dvasinės savasties aukštumas. Taip ir banguoji per gyvenimą tarp visiško savivertės praradimo ir dvasinio pakylėjimo procesuose, kurie neturi nei pradžios, nei pabaigos. Toks gyvenimas.
Susidėlioti mintis reikiama tvarka, o po to jas surašyti ant popieriaus padėjo praktika. Tai atsirado iš praktikos. Jeigu pirmieji Kvantinės magijos straipsniai buvo teoriniai, tai dabar jie – išplaukiantys iš daugiametės praktikos. Su daugeliu savo pacientų pasikalbu ir bendrauju dar ilgai po to, kai jie išeina namo po mano seansų. Nors paskutiniu metu mažai darau seansų (deginu brangų laiką buities reikaluose, toks etapas), rezultatai visada maloniai stebina. Savo pacientus pasitaikius progai įspėju, kad kvantinis gydymas turi savo specifinę fiziką, kuri nebūdinga tradicinei logikai bei mechaniniam pasauliui. Pavyzdžiui, svarbu žinoti tai, jog gydymasis vyksta šuoliais, būsenų kritimais ir pakilimais švytuoklės principu. Visa tai esu patyręs savo kailiu, todėl šiandien apie tai rašyti paprasta ir lengva. Tuo tarpu anksčiau tai kėlė visą aibę tiek fizinių, tiek dvasinių problemų. Kalbėti apie tai buvo sudėtinga ta prasme, jog energijos nerado tam tinkamų tekstinių formų. Patirtį buvo sunku paversti žodžiais. Kai tik atsisėdi rašyt, iš karto užgriūna buities klausimai. Gal taip matrica irgi ginasi? Bet, laimei, viskas keičiasi. Ir dabar galime apie tai pakalbėti.
Pirmieji pojūčiai – patys svarbiausi
Galiu iš patirties pasakyti: jeigu po seanso pagerėja, būtinai reikia tuo pasidžiaugti. Džiaugsmas užtvirtina pozityvius pokyčius tiek fiziniame, tiek energetiniuose kūnuose. Tačiau kartu – patartina kiek tai įmanoma neprarasti budrumo, neatsipalaiduoti visiškai, pasilikti bent dalimi savęs budėjimo režime, nes gyvename ne vieni, o daugialypėse bendruomenėse tiek matomoje, tiek nematomoje Visatos pusėje. Kaip tai pasakyti geriau ir suprantamiau? Viena akis džiaugiasi, o kita dirba kaip vaizdo registratorius, kuris ir fiksuoja, ir analizuoja įvykius realiame laike.
Bendruomenėse, kuriose esame (priverstinai ar savanoriškai) ir/ar gyvenimo situacijose atspindi mūsų dvasinė ir fizinė būklė esamu momentu. Tada susiduriame su tam tikrais populiariais importuotais stereotipais, esą, jeigu jaučiamės laimingi ir pakylėti, vadinasi ir aplinka tokia pati, o jeigu nelaimingi irgi aplinka kalta. Esą aplinkos vibracija atsiliepia į žmogaus vibraciją (ir atvirkščiai). Dalis tiesos tame yra. Sakyčiau – daug tiesos. Bet yra ir papildomų reikalų, į kuriuos reiktų atsižvelgti. Apie tai dabar ir pakalbėkime.
Populiariosios psichologijos štampe „pažvelk į savo aplinką, pamatysi kas tu“ paradoksų tikrai yra daug. Neužtenka šios minties vertinti tiesiogiai. Šis reiškinys (jeigu galima tai pavadinti reiškiniu) turi savo specifinę fiziką, kurią reiktų išnagrinėti ir žinoti. Pateiksiu savo interpretacijas, kaip aš tai suvokiu, tačiau esu atviras diskusijoms.
Jeigu kankina liūdesys ir depresija, tai dar nereiškia, kad rezonuojame su panašias energijas transliuojančia aplinka. Jei save laikytume paprastais niekuo nesidominčiai vartotojais gatvėje, tai aplinkos faktorius nuotaikų ir būsenų kaitoje yra ženklus ir stiprus („Science Set Free“, R.Sheldrake, 2004). Bet mes tokiais savęs nelaikome, bent jau tie, kurie skaito tokius tekstus kaip šis. Tuo tarpu tokios būsenos ieškančiojo ir dirbančiojo su savimi atvejais gali reikšti tai, jog pradedi matyti realų vaizdą, kuris, deja, nėra malonus ir džiuginantis, kol nepriimi, kol viską vertini iš įpročio vien tik proto pastangomis. Deja, dėl mūsų pačių neišprusimo, daugumoje atvejų taip elgiamės. Nors tie, kurie esame ragavę ezoterikos puikiai žinome, jog tik protas (be širdies paramos) geba viską nuspalvinti juodai-baltai, pagal tam tikrus kažkur išorėje fiksuotus ar primestus štampus.
Praregėti (išsigydyti, rusiškai - izcelica) yra vienas iš pirmųjų laiptelių, leidžiantis pamatyti ir neišsigąsti (neatkristi į senas vibracijas). Pajausti širdimi – antras. Trečias – priimti ir suprasti (atjausti). Ketvirtas – susilieti su visuo kas yra. Šis suskirstymas, žinoma, sąlyginis. Susiliejimas, vienio pajautimas su visuo ir yra tobula meilė. Dažnai mes painiojame meilę su hormoniniais procesais žmogaus fiziniame kūne. Tuo tarpu meilė kaip agape (pagal graikus – aukščiausia meilės pakopa) – tai vieno jausmas su viskuo. Tai yra pilnas ištirpimas, susiliejimas Kūrinijoje, neprarandant asmeninės savasties. Tai jausmas, jog esi puzzlio dalis, be kurio neįmanomas tobulas peizažas. Tačiau tą puzzlio dalis turi pilną pajautimą, suvokimą ir įsivaizdavimą kas gi yra tas tobulas peizažas.
Susisiekiantys indai
Dvasiniame kelyje negalime likti absoliučiai šališki. Vieni kitiems esame susisiekiantys indai. Mes esame susiję net ir tais atvejais, kai mūsų ir aplinkos žmonių dvasiniai lygiai skiriasi. Jie nėra nei blogesni nei geresni, jie tiesiog skiriasi. O tai išgyjimo procese sukelia tam tikras tiek ilgalaikes, tiek trumpalaikes pasekmes, kurių tinkamai neįvertinus, gali blaškytis kaip laivas be kompaso. Todėl visu 100 proc. teigti, jog aplinka yra tokia pati kaip aš, o aš – toks pat kaip aplinka, negalima.
Esu pasirįžęs paneigti popuriarų ezoterinį mitą, kuris gal nesuvoktai atėjo iš New Age judėjimų, esą kiekviemas mes sukuriame savo tikrovę ir už tai, kas vyksta mūsų gyvenime ir palink – esame patys „kalti“. Kai mes jaučiame atsakomybę, kaltės jausmas savaime išnyksta, bet atsiranda bendradarbiavimo organika, sinergija. Neteisingas mano galva ir kitas populiarus ezoterinis mitas, atėjęs iš new age ir populiariosios psichologijos. Esą dirbkime su savimi ir viskas susitvarkys išorėje. Tai tik dalis tiesos arba tik viena medalio pusė. Yra žmonių, kurie dirba su savimi visą gyvenimą ir iš to darbo nieko gero nesigauna. Jie stovi vietoje. Bet yra ir tokių, kurie per kelias akimirkas padaro vidinę revoliuciją. Nuo ko tai priklauso – atsakyti sudėtinga ir į šį klausimą galime nebent replikuoti Karalienės žodžiais Alisai: „Kartais reikia bėgti iš visų jėgų, kad liktum bent toje pačioje vietoje“. Kitus nuneša banga. Jiems niekur nereikia bėgioti. Todėl atsiranda pavydus priekaištas aplinkai: kodėl aš visą gyvenimą ariu kaip jautis, o kitas perskaito dvi eilutes ir viską žino. Visada sudėtingiausia būti savimi tiems, kurie pirmieji pradeda ardyti kalėjimo sienas (Pink Floyd „Siena“, 1982).
Taip, žinoma, teoriškai yra būtent taip: mes ir mūsų išorė yra tos dvi veidrodžio pusės, kuriose atsispindi tas pat vaizdas. Teoriškai tai tiesa. Mūsų aplinka atspindi vidinius procesus. Tik reikia būti pastabiems ir mokėti nuskaityti informaciją teisingai, be asmeninių ego filtrų įsikišimo. O tai ne visiems ir ne visada pavyksta padaryti tiksliai, nepriklausomai nuo to kas mes esame ir ant kokio dvasinio ir materialaus gyvenimo laiptelio pakopos stovime. Tai taip pat priklauso nuo asmeninio suvokto ir nesuvokto programavimo.
Viską gadina tas Ego. Tas (proto) mechanizmas įsikiša visada, kaip matricos kontrolinis įrengimas, tam tikras procesų stabilizatorius (apie tai vėliau-aut past). Problema ta, kad esame susiję indai ir susiję vieni su kitais pačiais įvairiausiais agregoriniais ir metaagregoriniais saitais. Jie gali būti patys įvairiausi. Laiką ir erdvę atmeskime iš karto. Sąsajos nėra linijinės mums suvokiama prasme. Bet per tuos saitus mes ne vien tik reflektuojame, tačiau vieni kitus kontroliuojame ir valdome. Mus per šablonines programas, instaliuotas tarp gimimų, ar gimimo metų (gal gyvenimo metu) valdo dar kažkas. Hierarchija? Per tuos nematomus saitus yra valdoma visa žmonių populiacija. Mes susiduriame su robotizuotomis pusiau mechaninėmis sistemomis, kurios savo variacijų ir galimų scenarijų gausa nėra turtingos, bet žiauriai gyvybingos ir toksiškai veiklios.
Blogiausia žinia tai, jog tas sistemas patys ir užmaitiname. Sakyčiau yra keli baziniai šablonai ir keliolika (ne daugiau) versijų. Žmonės jas yra ištyrinėję bei pažįsta kaip okultinius simbolius, tokius kaip taro arkanus, zodiako ženklus, runas ir pan. Tai primestiniai šablonai, tam tikri karminiai marškiniai, kurie ilgalaikėje dvasinėje žmogaus (sielos) vystymosi perspektyvoje turi atkristi. Kažkur teko girdėti tokį kalambūrą: „jei žmogų domina horoskopai ir visokie būrimai, vadinasi jis dar nėra pasiruošęs atsisakyti karmos. Jis dar giliai yra įklimpęs į karmą“. Ir tik dabar, perkopęs 5 gyvenimo dešimtį suvokiau, kodėl Kristaus mokymas nesipažįsta horoskopų ir kortų. Pamąstykite kiekvienas namie apie tai?
Išvada: jeigu mes komunikuotume su išore širdimi (be priverstinių ir primestinių proto kontrolės programų), tai išorė atitiktų vidų ir atvirkščiai. Vaizdą iškreipia tos programos ir mes negalime 100 proc. vadovautis posakiu: „dirbk su savimi ir pasikeis išorė“, „kiekvienas sukuriame savo asmeninę tikrovę“. Kai atsiranda išorinis agregorinis/matricinis programavimas, aklai pasikliauti tais posakiais negalime! Negalime todėl, kad didžiosios dalies tų programų nematome, nevaldome. Jos veikia aplenkiant mūsų sąmoningumą. Ir šiuo požiūriu mes, žmonės esame taip stipriai, senai ir giliai veikiami, jog neturime jėgų tam net atsispirti. Tai tik pirmas argumentas. Tačiau mūsų išorė, kaip vidinių pokyčių indikatorius yra neginčijamai svarbi ir tai mes galime panaudoti asmeninio augimo reikaluose.
Kaip tai padaryti? Pirmiausia reikia suvokti, jog išorė yra tik indikatorius. Ne daugiau. Antra – ji tiesiogine prasme neatspindi vidinių pokyčių taip, kaip veidrodyje atsispindi žmogaus veidas. Reikalai yra kur kas sudėtingesni ir subtilesni. Kitoje veidrodžio pusėje, arba tavo akių išorėje atsispindi tavo suvoktų ir nesuvoktų programų vaizdas. Kitaip tariant, kito žmogaus lūpomis tavo atžvilgiu kalba ne tavo Tikrasis Vidus (nes jis iš esmės tuščias) bet programos, kurios skirtos žmonijos kontrolei. Paradoksas tame, jog tu gali labai nuoširdžiai dirbti su savimi, o išoriniai gyvenimo reikalai nejudės iš vietos arba tik blogės. Bet iš esmės tai nėra bloga naujiena, dėl kurios reiktų pulti į depresiją, nes esą iš vidinio darbo gaunasi šnipštas. Joks vidinis darbas nepraeina be pasekmių, jis vyksta visada, tačiau rezultatų lūkesčiuose neretai darome klaidas, nes: arba norime greito efekto, arba nuleidžiame rankas pirmai kliūčiai pasitaikius. O tų kliūčių buvo yra ir bus. Dvasinis gydymasis be jų neįmanomas.
Apie tai - plačiau sekančioje dalyje.
2018 m. balandis
- Log in to post comments