Vampyravimas artimoje aplinkoje. Įvadas

Pastaruoju metu daug girdime apie smurtą artimoje aplinkoje. Valstybė netgi išleido įstatymus, pagal kuriuos baudžiami tie, kurie smurtauja prieš savo sutuoktinius ar vaikus. Tačiau fizinis ar psichologinis smurtas tai tik pasekmė. Kur kas svarbesnės yra priežastys, susijusios su plika akimi nematomu energetinio smurtu. Šio reiškinio priežastys yra daugiasluoksnės, giluminės, dvasinės, greičiau karminės. Jeigu jis aktyviai reiškiasi konkrečioje žmonių grupėje, pavyzdžiui šeima, ar darbo kolektyvas, byloja apie neharmoningus santykius.
Pažeidžiamos asmeninės erdvės ribos siekiant siaurų, vartotojiškų tikslų - patenkinti savo ego. Vartotojiški santykiai, kai dominuoja naudos poreikis, visada yra vampyriški. Energiją iš kitų žmonių siurbti linkę asmenys dažniausiai turi rimtesnių ligų, jų biolaukas yra apsėstas astralinių parazitų (žr. temą "Astraliniai parazitai"). Apie vampyro ryšius su astraliniais parazitais kalbėsime vėlesnėse šios temos rubrikose.

Pabandysiu trumpai pateikti savo požiūrį į šią, sudėtingą temą ir pakviesti nedideliam moksliniam eksperimentui su pačiais savimi. Juolab, kad niekas to anksčiau nedarė. Patyrinėkime, kiek ir kur mes esami priklausomi nuo kitų, kiek tie kiti priklauso nuo mūsų? Ar per daug besirūpindami ir nepasitikėdami kitais, netraumuojame pačių artimiausių žmonių? O gal mes neleidžiame jiems vystytis savarankiškai, kaip asmenybėms ir tenkiname jų vegetavimą, nieko neveikimą. Gal mes juos per daug pripratinime prie gero ir mums tai patinka? Gal mes patys norime ir siekiame, kad kas nors veltui tenkintų mūsų silpnybes ir įgeidžius? Ar mums dėl to geriau, ar blogiau? Kaip mes jaučiamės? Ar mes, po bendravimo su žmonėmis, jaučiamės išsekę, ar žvalūs?
Kodėl vampyraujama?
Vampyravimo esmė labai paprasta. Tai nėra kraujo gėrimas tiesiogine prasme, nors kartais sutuoktiniai vieni kitiems rėžia į akis gana taikliai: „tu, niekše, išgėrei mano kraują“. Vampyravimas tai perdėtas, nesuvoktas ar dirbtinai iššauktas emocinis dėmesys, ten, kur to nereikia. O kur mūsų dėmesys, ten ir energija. Tai gyvybinės energijos syvų išsiurbimas ar atidavimas iš potencialiai dvasiškai stipresnio žmogaus į dvasiškai silpnesnio pusę.
Silpni ir stiprūs
Niekam ne paslaptis, jog žmonės į šį pasaulį ateina ne vienodi. Kiekvienas atsinešame skirtingą energetinį potencialą, kiekvienas iš mūsų ateiname atlikti ir savo misiją, grąžinti skolas, išmokti pamokas ar suteikti jas kitiems už tai, kad, gal būt, kažkada pažeidėme harmonijos ir meilės dėsnius. Pažeidėme juos ne todėl, kad to norėjome.
Greičiausiai mes nieko apie tai nežinojome, o jeigu ir žinojome kaip teisingai elgtis, nepritaikėme to savo gyvenime, nes turėjome iš pradžių praeiti brendimo etapą, tol kol meilės dėsniai nepradėjo rezonuoti su širdimi. Tai reiškia, kad gyvename šioje planetoje tik dėl to, kad išmoktume meilės pamoką. Jeigu to neišmokstame, kartojame pamoką iš naujo, tol, kol atsiveria širdis.
Jei kiekviename reiškinyje pamatome tik kelią link harmonijos, o keliai gali būti labai skirtingi, suvokiame, kad visi einame ten, kur ir turime eiti. Tada dingsta pyktis ir priekaištai žmonėms, Visatai ir Dievui, už tai, kad kažkas šiame gyvenime ne taip arba per daug gerai, per lėtai, per greitai, per daug, per mažai. Iš tikrųjų visko yra tiek, kiek reikia.
Todėl natūralu, kad ateidami į šį pasaulį, atsinešame skirtingą meilės arba Dieviškos šviesos potencialą, arba tam tikrą proporcinę dalį, absoliučios šviesos atžvilgiu. Kuo žmogus turi mažiau vidinės šviesos, tuo jam daugiau reikia energijos iš kitų šaltinių, tokių, kaip mūsų bendradarbiai arba artimi žmonės. Kuo žmogus turi mažiau Dieviškos šviesos, tuo jam reikia daugiau kitų dėmesio.
Su santykinai nedideliu šviesos potencialu į šį pasaulį atėję žmonės vadinami silpnais, nes jiems nuolat reikia išorinio šaltinio gyvybinei energijai gauti arba prie ko nors prisisiurbti. Todėl jie gerai jaučiasi tarp žmonių, lengvai bendrauja, komunikuoja. Tuo tarpu didesnį šviesos potencialą atsinešę žmonės laikomi stipriais, nes jų maitinimosi šaltinis yra Dievas, Gamta, Meilė, Šviesa. Jie yra daugiau atviri ir pratekantys.
Jiems nereikia didelės komandos, jie gali gyventi ir veikti vieni. Jie taip pat turi daug kūrybinio potencialo ir žino, kaip jį racionaliai panaudoti be konsultacijų iš šono. Silpniems visada reikia patarimų, nurodymų, taisyklių, reglamentų ir t.t.
Tačiau šviesių žmonių bėda ta, jog jie neturi klastos ir melo, jie per mažai žino maginių valdymo technologijų, tokių, kaip dvigubi standartai, melas ir iliuzijos. Juos lengva apgauti ir įvilioti į spąstus, nes nesupranta, kaip apskritai gali atsirasti tie spąstai. Šviesieji taip pat skirstosi į kelias kategorijas. Pirmoji kategorija yra tokie, kurie atėjo čia į žemę pažinti blogį ir gėrį (kaip Adomas ir Ieva).
Antra kategorija tai mokytojai, kurie jau nebeturi tiek daug naivumo ir stengiasi visaip padėti tiems, kurie, vis dar patenka į iliuzijų pinkles, kurias nuolat spendžia silpnieji. Silpnųjų pagrindinis poreikis yra vartoti. Stiprūs viską stengiasi paleisti ir todėl jaučiasi laisvi, jiems vartojimas nėra gyvenimo prioritetas. Stiprumas šiuo atveju yra tikėjimo arba teisingo ryšio su Dievu sinonimas.
Tuo tarpu silpnieji, t.y. tie, kurie yra paveldėję mažą šviesos potencialą, yra patys tikriausi santykių technologai. Jiems reikia ryšių, santykių, žmonių, tarp kurių jie jaučiasi savimi, nes nuolat bendrauja, rezga smulkias nematomas intrigas ir maitinasi tuo, kad sugeba vienaip ar kitaip iššaukti dėmesį į save, kitame žmoguje sukelti dvasinį diskomfortą, nerimą, baimę, netikėjimą, nepasitikėjimą savimi, pažeminimą ir t.t.
Iššaukę aukos reakciją į savo veiksmus, jie pasisotina ir nusiramina iki tam tikro laiko. Iš vienos pusės daroma skriauda. Žmogui ima skaudėti dvasiškai, dėto, kad jis yra, pavyzdžiui, pažemintas, įskaudintas, išmuštas iš vėžių, kad ir labai kokiu nors smulkiu klausimu.
Iš kitos pusės tas skaudulys yra skambutis stipriojo žmogaus sąmonei nustoti snausti, nes jo paskirtis yra ne maitinti vampyrus, t.y. mėtyti perlus kiaulėms, o skleisti šviesą pasauliui. Stiprių žmonių privalumas tame, kad jie geba paleisti situacijas, kokios jos bebūtų sunkios. Jie tai yra paveldėję genetiškai, tačiau neretai šitas bruožas jų sąmonėje miega iki tol, kol nesujudina vampyrai. Juk gamtoje parazitai taip pat reikalingi tam, kad neužmigtų budrumas.
Tuo tarpu silpnieji visada susiduria su iššūkiais regsti naujas provokacijas ir pinkles gyvybinei energijai gauti. Tai irgi genetinis paveldas. Jie nuolat gyvena strese ir budėjimo režime, nes dvasinis alkis vartoti juos veda vis į naujus ir naujus nusikaltimus. Tokiu būdu jie irgi evoliucionuoja ir progresuoja, nes priversti judėti. Tačiau juda naudos tenkinimo linkme. Jiems svarbus vartojimas, konkreti nauda. Nusikaltimais tai vadinti irgi būtų per daug netikslu, tai tiesiog aštrus energetinis alkis, kuris stumia žmogų į medžioklę.
Vampyrai ir juodoji magija
Silpnieji, kurių, deja, mūsų visuomenėje yra dauguma, yra aktyvūs juodosios magijos vartotojai. Juodąja magija plačiąja rasime reiktų vadinti bet kokį ketinimą užnerti kitam žmogui savo pasaulio matymo kampą arba programą. Kitaip tariant, tai būdai savo valią primesti kitiems, lyg ta valia ar supratimas būtų pats teisingiausias Dievo atžvilgiu. Tokiu atveju, jeigu auka priklauso nuo požiūrio ar pasaulėžiūros, atsakomybės ar nerašytų taisyklių, konkrečios programos, kurias primetė vampyras, pastarasis jo atžvilgiu tampa arbitras, kuris spendžia ir teisia ar teisingai, ar klaidingai gyvenama.
Vampyras visada yra kategoriškas. Kategoriškumas - tai dar vienas jo išskirtinis bruožas. Jis gyvena juodai-baltame filme ir siekia, kad auka gyventų tokiame pačiame nespalvotame gyvenime.
Tuomet auka tampa suvystyta į voratinklį ir priklauso nuo arbitro nuomonės, kurio vaidmenį vaidina vampyras. Auka, nesusivokdama esmės, visą dėmesį atiduoda vampyrui, nes pastarasis sugeba apversti vertybes aukštyn kojom ir įvelti auką į savo asmeninio pasaulio voratinklinį.
Pasitaiko nemažai atvejų, kai vampyrais tampama ne iš karto. Tiesiog stiprieji, turėdami gerą širdį, kilnius ketinimus, tačiau nežinodami Visatos dėsnių, pripratina žmones maitintis veltui, atiduodami jiems pernelyg daug savo energijos. Nemaža dalis stipriųjų tiesiog yra šviesos šaltiniai, o iš šaltino gali gerti kiek nori, nuo to jis blogesnis nepasidaro. Tačiau žmonės, nebūtinai vampyraujantys, pripranta prie tokio lengvo maisto ir toliau nebesivysto dvasiškai, nes gauna energiją veltui be jokių pastangų. Todėl greitai degraduoja. Jeigu stiprus žmogus mato realią situaciją, jis suinteresuotas, kad žmonės, esantys jo aplinkoje, vystytųsi patys, todėl laiku nukerpa energetinio maitinimo šaltinį.
Vampyravimas - tai subtilūs procesai, plika akim nematomi veiksmai, sudėtingi žaidimai ir procesai, kuriuos silpni žmonės naudoja tam, kad gautų energetinio maisto. Didžia dalimi jie patys nesuvokia ką daro, bet elgiasi impulsyviai, vedami jėgos, kurios nei įvardinti, nei suvokti, nei suvaldyti negali. Ta jėga yra dvasinis alkis. Jie nori sumažinti savo kančias, bet savo problemų sprendimui renkasi ne save, ne Dievą, o kitus žmones. Juos domina įvairios galimybės – atkreipti į save dėmesį, suerzinti arba sukelti dvasinį skausmą.
Vampyravimas įmanomas ne tik tarp silpnų ir stiprių. Stiprūs nevampyruoja, jiems nereikia kompanijų, didelių grupių. Jie puikiai jaučiasi vieni. Iš esmės jie yra vienišiai, nes ten, kur nėra daug žmonių jie jaučiasi savimi, o eidami į visuomenę jie turi vilkėti kaukes tam, kad apsisaugotų. Bet naivumas jų antroji prigimtis. Jie yra medžiojamas grobis dėl to, kad yra naivūs ir vaikiškai patiklūs. Jie atėjo čia į žemę, tam, kad pažintų gėrį ir blogį ir atrastų save naujai. tai geriausias žmonijos genofondas.
Silpni vampyruoja ne tik stipriuosius, bet visus iš eilės. Žmonės, kurie turi žemą šviesos potencialą, t.y. tie, kurie neturi tikėjimo (nepainioti su religingumu), vampyruoja ne tik stipriuosius, bet ir vieni kitus. Tai yra tam tikra prasme visuotinis energetinis hanibalizmas, egzistuojantis mūsų visuomenėje kaip norma.
Buitiniame folklore yra gajus toks stereotipas: jei tu neužlipsi ant sprando kitam, jis užlips ant tavęs. Todėl silpnieji stengiasi vieni kitiems užlipti ant galvos visais įmanomai būdais ir provokuoti reakcijas. Kitaip tariant, tai yra nuolatinis karas arba karo stovis kai 24 val. per parą yra galvojama ir veikiama ta linkme, kad savo matricą, arba pasaulėžiūrą (kad ir kokiu nors labai smulkiu buitiniu klausimu) primesti oponentui, suerzinti, supykdyti, įvelti į savo žaidimus.
Jei neužtenka tiesioginės komunikacijos kanalų šiam tikslui pasiekti, naudojamą magija, t.y. priemonės, kurios apeina aukos kritinį mąstymą ir paveikia tiesiai pasąmonę. Auka pats to nesuvokdamas tampa įveltas į svetimą sistemą ir jis jau su gyvenimu komunikuoja per vampyro prizmę. Vampyras laukia, kada auka padarys klaidą, už kurią galima bus bausti, t.y. įskaudinti, pažeminti, išjuokti. Vienas mėgstamiausių vampyro posakių: „aš juk sakiau kad taip bus ...“, „dabar žinosi, kad aš visada teisus“. Vampyras visada projektuoja savo problemas kitiems ir tikisi stipraus emocinio atsako.
Teisus ar neteisus – reliatyvūs pojūčiai
Visada, kai kas nors sako „aš teisus“, „taip reikia“, reiktų papildomo klausimo: „kieno atžvilgiu“, „kokios sistemos atžvilgiu“. Turint omeny fundamentalų dėsnį, jog kiekvienas žmogus yra individuali sistema, o giluminės realybės, kurą galima būtų išreikšti žodžiais, iš principo nėra (kvantinės fizikos Kopenhagos mokykla), vampyro elgesys iš esmės atrodo siaurai fokusuotas, nelankstus ir kvailas. Nes vampyras dažnai a-proori leidžia suprasti, kad jo asmeninis supratimas apie gyvenimą pačiais įvairiausiais klausimais ir praktika yra patikrinta, todėl neabejotina ir teisinga nuo Dievo. Todėl jis savo sistemą visada stengiasi parduoti kitiems, atkreipti į save dėmesį, primesti aukoms problemų sprendimą, kurių tiesiog nėra ir būti negali. Tuo tarpu stiprus niekada nieko nepardavinėja, nes tiesiog būna čia ir dabar, šios sekundės tuštumoje.
Dalis vampyrų protu nesuvokia ką daro, juos veda momentiniai impulsai. Bet yra ir profesionalūs vampyrai, kurie puikiai suvokia Visatos dėsnius. Tačiau vis viena, bendraudami su potencialia auka, jie pirmiausia, įsigilinti į oponento filosofinę sistemą, gyvenimo būdą, surasti joje klaidų arba ją tiesiog sugriauti, įvedant į pasąmonę kitokią, svetimą algoritmiką.
Iš esmės visas mūsų kasdieninis gyvenimas susideda iš mažesnio, ar didesnio laipsnio vampyravimo, nes mes dažnai užmirštame esantys Dievo vaikai, netikime ir nepasitikime savimi, netikime kitais, bandome valia, protu valdyti situacijas, vadovaujamės per mažu informacijos kiekiu sprendimams priimti, todėl jie būna impulsyvūs ir kategoriški. Mes gyvename arba vakar arba rytoj, tik ne šiandien ir laukiame dovanų iš žmonių, kurie nebūtinai privalo jas duoti.
Jei susivokėte esąs vampyru, tai dar nėra nuosprendis. Taip pat nereikia teisti ir smerkti tų, kurie, jūsų nuomone, vamyruoja, yra pikti arba parazituoja jūsų gerumu. Tai laisvės ir meilės pamokos, kurias reikia išmokti tam, galėtume džiaugtis šios akimirkos buvimu. Tai yra švari būsena, kurioje telpa visos Dievo dovanos be jokių pastangų.
Susivokus, jog vampyrauji savo artimus, pirmiausia reikia atleisti sau, paskui kitiems ir ieškoti tampresnio ryšio su Dievu. Tuomet reikia Nes tik atsivėrus, atradus tą ryšį, gausi neišmatuojamą kiekį energijos visiems gyvenimo atvejams ir todėl nebereiks siurbti kitų.
Bus daugiau
Antroje dalyje kalbėsime apie vampyravimo technologijas.
Laukite tęsinio.
P. S. Tikėti ar netikėti tuo, kas čia parašyta - kiekvieno asmeninis reikalas. Jei kyla abejonių, atlikite savo tyrimą, padarykite savo išvadas ir jas aprašykite savo svetainėje.
www.kvantinemagija.lt