Atėjo kelios vizijos, kur kuriomis noriu pasidalinti valstybės šimtmečio proga. Iš karto noriu atsiriboti nuo strikinėjančios su balionais vaikų užnugaryje reklamai skirtame TV eteryje. Ji atstovauja tuos, kurie pavogė ir mūsų Lietuvą. Iš manęs ir iš tavęs. Ji man yra tiesiog sielos vagių ikona, jų visų archetipinis įvaizdis. Atstovauju kartai, kuri paaukojo gražiausius savo jaunystės metus šios valstybės atkūrimui. Tiesa, visada buvau ekstremistas, laisvės lyga, bet ne sąjūdis. Tai yra šiek tiek kitos požiūris. Ir dabar, ilgai tylėjau, bet pasakysiu: mus apvogė. Pavogė tai, dėl ko mes ėjome į rizikingas kovas dėl laisvės. Rizikavome viskuo, o iš mūsų atėmė tai dėl ko rizikavome ir dabar tyčiojasi toliau. Man laisvė – nėra tik teritorijos tapimas tarptautinės teisės subjektu. Laisvė nėra tai! Man laisvė - tai laisvė laisvai galvoti, kurti, daryti verslą ir svarbiausia – negalvoti apie išlikimą, nebestresuoti dėl to, kad tavo idėjos gali pasirodyti kažkam pavojingos, nes dėl to gali sulaukti visuotinio pasmerkimo ar organizuoto ignoravimo. Daugiausiai laisvės, pagal tą laisvės supratimą, kurį nešioju savo galvoje, turėjome 1990-2004 metais. Iš tikrųjų 9 dešimtmetis buvo laisvės triumfo dešimtmetis. Paskui mes tik ritomės žemyn ir tebesiritame.
Ilgai galvojau, ar apskritai tą dieną ir tą jubilietų švest, nes pavogė iš mūsų ir šventę. Bent jau nėra ką žiūrėti per TV. Gyvenant rajone – nėra kur pasibūti, nes vietos valdininkams – tai eilinis formalus pasipiarinimas prie trispalvės. Dūšios jie į tai tikrai neįdeda. Tai matosi iš jų kūno kalbos: „atbūkim kaip nors ir kuo pigiau“. "Pigiau"!!!! Nusamdys gerą fotografą, pridės daug nuotraukų į feisbūką: trys katės, du balandžiai, 6 mokiniai, kurie nespėjo laiku nusimuilinti, 8 savanoriai pensininkai, kuriems tai vienintelė pramoga per ketvirtį, keli pažįstami-artimieji, gelčiausiai ketinantys balotiruotis. Nemokamai pagros vietiniai ugniagesiai, kuntūros centro kolektyvas sutrauks "Lietuvą brangią". Taip pat nemokamai. "Uff, padarėm, atstovėjo, sušalom, ramu". "A, tiesa, pamiršau, dar bažnyčioj mišias užsakė. Ne jie, o patys vienuoliai, krikščioniškai kantriai, nes nusibodo žiūrėti į tuos pačius valdininkų ritualus, kurie nesikeičia prie jokių viešų progų. Ar jubiliejus, ar eilinė proga pasisėdėti prie brendžiuko su šakočiais - jiems tas pat. Svarbu - Pigiau!!! Ir kuo greičiau namo ...
O kas toliau? Bet kažkada šventėme, labai įdomiai, tada, kai buvo negalima. Kai švęsti tapo privaloma pagal atbulomis rankomis surežisuotą protokolą, jokio noro tai daryti neliko. Kažin kodėl?
Nekyla noras todėl, kad per viešąją erdvę kasdien matai veidmainystę, kurią jie transliuoja nė kiek nesigėdindami. Tai daro tie patys, kurie prieš tris dešimtmečius smerkė už tai, kad atsisakiau okupacinės kariuomenės karinio bilieto. Tą išdavystę ir veidmainystę galima nesunkiai perskaityti iš laidų dalyvių akių, padrikai, „dėl paukščiuko“ paruoštų sakinių bei jų pačių įsitikinimams prieštaraujančios kūno kalbos. Jiems ta šventė kaip figos lapas, nes nieko daugiau negali duoti ir niekuo daugiau negali prisidengti savo purvino nuogumo bei absoliučios nekompetencijos visais įmanomais klausimais. O šita strakaliojanti su balionais yra visų dūšios vagių ikona. Štai taip atrodo silpniausia ir pažeidžiamiausia valstybės grandis – visiška nekompetencija ir absoliutus nepataikymas į dvasinį situacijos kontekstą. Nei pinigai nei galios įrankiai negali pridengti viso to šlamšto, kurį per visą jubiliejinį mėnesį priverstos stebėti mano akys.
Pavogė šventę pirmiausia tie, kurie kadaise 8-to dešimtmečio pradžioje mums 15-likmečiams stebint, tampė už plaukų bendraamžes, kurios atlaidų kaimo bažnytėlėje metu, dėliojo žolynėlius po procesijos dalyvių kojomis, kurie su blonknotais ir fotoaparatais fiksavo visus tuos, kurie rinkdavosi šventoriuose ir butuose švesti Vasario 16-tą. Vagys yra visi tie, kurie svartė mūsų elgesį partiniuose ir saugumo organuose, kurie dar tik prieš trisdešimtkelis metus gėdino ir juokėsi iš tų kurie viešai pasvajodavo apie laisvę: „nesvaikit, atsisėsit ilgam į psichuškę“. Kai kam jie dar spėjo patiesti raudonus kilimus į psichuškes. Laimei, ne visiems.
Aštuonesdešimtųjų pradžioje, kiekvienų metų vasario 16-ąją susirinkdavome keli geltonsnapiai bachūrai prie „Putnos“ garstranomo stotelės Vilniuje ir eidavome į Šeškinės Ozą, ten, kur šiandien stovi gelžbetoninis „Ozas“, o šalia - naujasis pavogto „valstybingumo“ simbolis „Akropolis“. Senasis – Gedimino pilis baigia griūti. O naujasis - klesti, kaip klesti ir ta, kuri šokinėja su balionais. Pastatai ir simboliai gana taikliai atspindi šios valstybės ligos istoriją. Simboliai irgi tarp savęs konkuruoja ir laimi jaunystė. Susėsdamome prie laužo ir dainuodavome dainas. Be jokio alkoholio. Išgerti bent gramą tokią dieną būdavo be galo gėda ir nepadoru. Kai kas skundė ir tai ant jų sąžinės kaba iki šiol. Aš jiems, deja, krikščioniškai neatleidau iki šios dienos, nes neišgirdau jokio atsiprašymo. Kodėl jie taip darė? Dėl geresnių charakteristikų, dėl geresnių pažymių, dėl statuso, dėl valdžios, dėl durnumo. Viename KGB raporte buvo parašyta, kad jie (tai yra mes) sudegino raudonos spalvos audeklo gabalą, kuris primena vėliavą (įrodymų niekas neturėjo), o kitame, kad nepadoriai apšlapino. Tampė, žinoma, tėvus, o ne mus. Ketvirtines premijas nuimdavo tėvams, o ne mums. Mes juk baimės neturėjome jokios. O kai laikai pasikeitė, mes juk nepasikeitėme. Likome tokie patys, iškitimi toms pačioms idėjoms. O jie tai pasikeitė. Jie iš esmės pasikeitė. Koks turėjo būti didelis vidinis darbas? Koks iššūkis sau? Aš taip nesugebėčiau. Aš iki šiol nesuprantu tokių vidinių sielos lygmens metamarfozių. Kaip tai įmanoma apskritai padaryti? Pabandau įlįsti j jų kailį. Siaubas. Man tai būtų sunkiai įgyvendinamas iššūkis. Vadinasi tokie žmonės nieko viduje savo neturi, išskyrus begalinį norą saugiai kur nors padėti subinę? Bet tai būtų pernelyg lengvas įvertinimas.
Arba jie labai stiprūs, kaip tas Judas Iskariotas, kurio misija buvo išduoti Jėzų, kad anas atliktų savąją misiją (žr. apokrifą „Judo evangelija“). Gal stiprybė yra ne kur kitur, o nuosavoje kišenėje? Juos motyvuoja baimė ir gobšumas. Tokių visada buvo yra ir bus. Ir jie kažkaip yra mūsų nedidelės šeimos nariai, tik be galo nelaimingi. Bet stipresni. Jie daug stipresni už mus. Gal juos reikia padrąsinti atsiskleisti, parašyti savo istorijas, ką jie jautė tuo metu kai vertė skūras? Gal reikėtų mokslininkų, kurie atlyktų tyrimą?
Aš manau, kad baimė yra galingesnė jėga už meilę. Baimė mirti taip pat gali atvesti sielą iki patriotizmo. Bet tada variklis yra baimė, o ne idėja. Tai yra du skirtingi dalykai, kurie atveda prie skirtingų pasekmių. Jiems santvarkos pasikeitimas prilygo mirties baimei. Ir jie darė viską, kad išgyventų. O mes – ir taip neblogai gyvenome, nes turėjome didelį turtą - idėją, kurią tikėjome. O jie – nieko, tik baimę.
Todėl sėdėti prie vieno šventinio stalo su tokiais ir apsimesti, jog nieko neįvyko, man asmeniškai visada buvo labai sunku. Tokių pasisėdėjimų su tokiais buvo daug ir kiekvienąkart jauti, kaip jie medžioja kiekvieną tavo išjaustą ir išverktą žodį, o paskui belekur naudoja kaip savo, mechaniškai, lyg koks mokinys dvejetukininkas išzubrinęs ir padeklamavęs eilėraštį kosuliais-skiemenimis tik tam, kad kaip nors mokytojas perkeltų jį į kitą klasę. Paklausus, apie ką tas eilėraštis, jis nežino, arba po dienos nieko neprisimena. Bet jis jau kitoje klasėje, tarp pirmūnų ir vėl skinasi kelią į pirmus suolus. O mokslo metų pabaigoje - vėl ta pati istorija.
Ilšikimo baimė juos varo skubiai persidažyti priklausomai nuo to, kokie pokyčiai vyksta. Jei žmogų varo į priekį išgyvenimo, statuso netekties baimė, jis padarys viską, kad kad tas statusas sugrįžtų, nes jo praradimas prilygsta mirčiai. Gal būt tai juos labai stipriai motyvuoja? Gal būt jie taip atidirbinėja karmą, bet iš tikrųjų kaupia karmą? Mylintiems žmonėms į tuos karjerinius dalykus nusispjaut. Jie tenkinasi tuo ką turi, nes visko ir taip užtenka. Lyginti juos su muitininkais, kuriuos Kristus paėmė į savo komandą, ar su šv. Petru, kuris 3 kartus išsigynė, o paskui tapo bažnyčios uola, man nekyla jokio noro. Atsiprašau, bet deja.
Dabar jie visi vėl postuose. Kaip tada, taip ir dabar.
Jie dabar labai auštose pozicijose, kaip ir sovietiniais laikais. Ar pastebėjote keistą dalyką. Aš jį pastebėjau senai. Į vadinamą „viešąjį sektorių“ ateina dirbti buvusių „nomenklatūrininkų“ anūkai ir proanūkiai. Dinastijoms nesvarbūs ideologiniai barjerai. Tai, matyt, specifinė sąmonės būsena: būti sraigteliu mašinoje, o kokioje – neturi reikšmės. Jie iš kartos į kartą turi būti kur nors įtakinguose kabinetuose su plačiai atvertais stalčiais-kišenėmis bei smaugte užsmaugtais tos pačios spalvos kaklaraiščiais, kad jokia blusa nepralįs. Arba atvirkščios pentagramos iškirptės ties širdies čakrą rodo kurlink juda gyvybinė energija ir iš kur gaunama galia paniekinamai valdyti mus, mirtinguosius idealistus.
Pasikeičia valdžios, okupacijos, santvarkos, o jie ten būna. Tie patys, tos pačios pavardės, netgi veidai tie patys. Netgi neįsileidžia nieko naujo iš „lauko“. nebent vieną-kitą dėl kvapo. Aš nesakau, jog tai masinė tendencija, bet žinau daug pavardžių (gal tai tiesiog sutapimas), kurios nesikeičia, nors amžius, santvarka, okupacija kita. Kaip paaiškinti šitą fenomeną? Ir aš jau pradėjau matyti štai ką. Valstybės prasme tai didelis pavojus. Nes tokios „karminės biurakratų kastos“ yra laisvai perkamos. Juos galima lengvai paspausti ir jie pritries kelnes. Juos nesunku nupirkti tiems, kurie mūsų, kaip tautos nemėgsta Maskvoje, Vašingtone ar Briuselyje. Gal būt jau taip yra įvykę? Ir tos energijos nesunkiai matosi. Vadinasi mes esame rimtame pavojuje. Labai rimtame pavojuje!!! Nes dauguma įtakingų postų priklauso toms dinastijoms, kurios mus persekiojo dar anais laikais, kurios parsivežė Stalino saulę ir Briuselio kandalus.
Be to jie sugebėjo užauginti labai panašią į save kartą su savitais ypatumais. Nuo to dabartinė naujoji nomenklatūra pasidarė dar labiau agresyvesnė bet kokių permainų atžvilgiu ir dar labiau paperkamesnė užsienio vasalams. Kaip ir tada, taip ir dabar jie kažkam tarnauja, nes savarankiškai, sau, kaip Lietuvai dirbti nemoka. Jų galvose ir širdyse visiškai kiti orientyrai. Jei būtų kitaip, jei jie dirbtų tikrai vedini laisvės idėjos, o šiandien mes visai kitaip švęstume jubiliejų. Dabar mes matome tik atžagarias rankas, nepataikymą į kontekstą ir švokšimą tarp dantų blogai išmoktus eilėraščius.
Jei rimtai, tai šis valstybingumo jubiliejaus šventimas yra ne kas kita, o išsityčiojimas iš idėjos, išjausto ir išverkto valstybingumo. Jei vienos dinastijos kelių kartų atstovų smegeninėse lengvai pasikeičia religijos, santvarkos ideologijos, priklausomai nuo pinigų vėjo krypties, tai kur garantija, kad jie neatsispirs dar didesniems pinigams, kurie investuojami tam, kad sunaikinti pačią tautą? Ir jie tuos pinigus įsisavina, jie tai daro. Vieni – iš durnumo, kiti iš gobšumo.
Ta, kuri strikinėja su balionais yra visų tokių dūšios vagių ikona. Universalus simbolis. Tai ikona visų tų, kurie skundė, o paskui išvertė skūras ir vėl tapo mūsų likimų specialistais. Ji yra ikona visų tų skundikų, kurie prie bažnyčių tampė merginom plaukus, o pasikeitus santvarkai tapo religijos mokytojais, o dabar aukoja Lietuvą šv. Mergelei Marijai.
Kiekvienoje tautoje turbūt yra kategorija parazitų, kurie per gyvenimą sugeba pakeisti visus įmanomus įsitikinimus vien tam, kad išlaikyti įtaką, pinigus, karjerą. Bet tai būtų labai maža problema, lyginant su tuo ką dabar pasakysiu. Bet jūs ir taip viską žinote. Mes, kaip tauta naikinami. Pradėkime nuo to, kad Lietuva yra psiskirta Rodshildų klanui. Aš žinau visus, net pavardėmis, kurie atstovauja įtakingus satanistinius ordinus bei dirba „juodųjų skrybėlių“ interesams čia Lietuvoje. Jie net nėra šiandien viešuose postuose. Ateis laikas aš apie juos parašysiu. Kai surinksiu tiesioginius įrodymus. Dabar dar nesaugu. Galiu atsidurti kalėjime. Žemės "monarchams" globoti šiais laikais perleidžiamos kaip viduramžiais su visais baudžiauninkais ir vergais.
Pasaulyje mūsų, kaip tautos įvaizdis piešiamas žiauriai, nes tikslas yra – sunaikinti. Esame baisiausi vaikų žudikai, moterų tvirkintojai, neturintys kultūros, nes kultūros žmonės – pasileidėliai, depresuoti, savižudžiai, o visi kiti - jokios pridėtinės vertės negebantys kurti antrarūšiai darbininkai, nebent tinkantys „24val“ ir „Farų“ herojų vaidenims atlikti. Tokios etiketės jau eilę metų kabinamos mūsų tautai. Ir apskritai, ar pastebėjote, kad kultūros žmonių naikinimas vyksta visame pasaulyje. Ir tai gali reikšti tik vieną dalyką – artėjame prie siaubingų globalių įvykių, kad tie, kurie turi akį ir gali pastebėti provokacijas, kurie žino kaip paskleisti žinutes per kultūrą tiesiai į kolektyvinę tautos pasąmonę, būtų visiems laikams užtildyti. Jeigu pjauna menininkus - lauk karo. Bet tai – kita didelė tema.
Lietuvos atveju toks piaras yra organizuojamas kasdien už didelius pinigus. Tai vyksta labai sistemingai ir, kol kas, deja, labai sėkmingai. Kliūtis nebent ta, jog „ne tie“ atėjo į valdžią ir atskiros juodojo plano dalys dabar stringa. Beveik viskas, kas per praėjusius ir šiuos metu įvykio lietuvoškoje viešojoje erdvėje (tų skaldalų ir provokacijų nedetalizuosiu, visi viską žino), yra ne kas kita, o klasikinės žvalgybinės, smegenų plovimo bei „netikrų vėliavų“ operacijos. Viskas kaip iš vadovėlių, nieko naujo. Lietuviški piarščikai išradingumu neblizga. Šiandie jokios viešos informacijos priimti už gryną pinigą nebegalima. JOKIOS!! Kategoriškai. Nes tai be galo pavojinga. Žiniasklaida tapo ne informavimo, o propagavimo bei smegenų plovimo įrankiais. Kas to nemato, galit į mane mesti akmenį.
Eame paveldėję labai gražią gamtą, švarų orą. Ir visai greitai tai iš mūsų bandys dar kartą atimti. Jau paskelbta Goga ir Magoga karo pradžios apytikslė data. Maždaug po 4-6 metų. Tada į kariuomenę pašauks visus ir vyrus, ir moteris, kaktomuša supjūdys mus su seserimis ir broliais Rytuose. Mes vieni kitus išpjausime, o teritorijos liks laisvos. Tada čia atsikraustys naujieji vasalai su krokodilų galvomis ir mendolinėmis akimis bei armija klonuotų darbininkų iš Artimųjų Rytų ir Šiaurinės Afrikos.
Bet jeigu išsilaikysime, mūsų kraštas taps išsilaisvinimo lopšiu visam pasauliui. Nuo čia prasidės dvasinė revoliucija. Ir Oskaras Milašius buvo visiškai teisus. Ne iš Rusijos, ne iš Baltarusijos, ne iš Briuselio, o iš Lietuvos į pasaulį ateis dvasinis atgimimas. Aš tai rašiau ne vienoje prognozėje. Tačiau tam, kat tai įvyktų, turime labai daug padaryti. Pirmiausia turime bent jau išmokti matyti ir išmokti skaityti tas energijas, kurios skirtos mūsų naikinimui bei pasiruošti rimtiems darbams.
Pacituosiu vienos skatytojos laišką
„Moteris nuvyko i Himalajus semtis pas vienuolius dvasinių praktikų tobulinimo patirties. Kai vienuolis paklausė, iš kokios šalies ji atvyko, o ši atsakė, kad iš Lietuvos. Tai vienuolis baisiai nustebęs paklausė, ką ji čia veikia? Negi ji nežino, kad musu krašto žmones yra iš natūros visi šamanai, tik kad to savo impulso nežino. Ta pati moteris nuvyko į Pietu Ameriką pas indėnus (genties nepamenu) pas jų šamana mokytis. Šamanas, sužinojęs, kad ji iš Lietuvos, labai nustebęs ėme klausti, negi ji nežino, KOKIOS stiprios energetikos yra musų kraštas? Jis jai net paaiškino tą musu krašto energetiką“.
Tokių pasakojimų apie mūsų kraštą ir žmones iš svetur gyvenančių dvasininkų ir šamanų esu girdėjęs ne vieną ir ne du. Kartą teko dalyvauti viename forume Rygoje. Ten suvažiavo praktikuojantys netradiciniai gydovai iš Amerikos, Rusijos, Kinijos, Afrikos ir net Polinezijos. Jie, aišku, neskiria Rygos nuo Vilniaus. Jiems čia yra tas pat kraštas. Tai vienas afroamerikietis, kilęs ir Zimbabvės sakė, kad visas nubudęs pasaulis žino iš kur ateis Atgimimas. Rusai esą be reikalo sau priskiria nuopelnus, esą neva iš jų ateis prabudimas. Rusija savo šansą jau pramiegojo. Edgaras Keisis neišmanė geografijos. Iš tikrųjų pokyčiai ateis iš Lietuvos ir Latvijos. Jie turi nusiristi per visą pasaulį. Vieniems Lietuvos vardas kels siaubą, o kitiems – teiks viltį. Pasak šamano, kiekvienas latvis ar lietuvis yra gydovas ir šamanas iš prigimties. Pagal dirbančių ekstrasensų (kai kas juos vadina šarlatanais) skaičių mes esame vieni pirmaujančių pasaulyje, pagal jogos, ajurvedos, rytų kovos menų, pilateso ar meditacijos centrų skaičių 100 000 gyventojų, esame vieni iš lyderių visame pasaulyje (tikslaus skaičiau neprisimenu). Nei Amerikoje, nei Rusijoje to nėra. Tas pat afroamerikietis, pagal iškilavinimą religiotinininkas-istorikas, o pagal darbą – šamanas, baiges Kembridžą, sakė: "jūs kiekvienas esate gydovai patys sau. Tik nieko nežinote. Taip yra todėl, kad jūsų krašte krikščionybė atsirado labai vėlai, o inkvizicija nespėjo sunaikinti tūkstantmečius siekiančio kultūrinio paveldo. Vėlyvas krikščionybės atsiradimas yra būtent mūsų žemių specifinių vibracijų pasekmė“.
Tai štai, dabar suvokiate, kodėl mūsų naikinimui mestos tokios milžiniškos pajėgos. Kodėl naikinimo darbams buvo pasamdyti profesionalai – persidažę sovietinių laikų ko-laborantai. Jie yra tam tikra prasme – juodųjų darbų profai. Jiems dosniai mokama ir jie dirba, kad mūsų kaip tautos neliktų. Kiti tai daro iš baimės. Pagal juodąjį planą, kurį taip įkyriai įgyvendina Daukanto aikštės socialiniai inžinieriai, per artimiausią dešimtmetį mūsų neturi likti nė 10 procentų. Todėl jiems reikalingas didelis karas su dideliu kaimynu, tuoj pat, čia ir dabar, kad mūsų tautos neliktų nei kvapo. Todėl pamėginkime įsigyti kelis ginklus, kelis filtrus, kad pamatytume naikinamąsias technologijas.
1. Niekada netikėkite jokia vieša statistika, kad mes esame labiausiai geriantys, savižudžiai, vaikų žudikai, priekabiautojai, kad mes blogai dirbame, kad nenorime dirbti ir t.t. Visos tos istorijos dirbtinai pučiamos, kad pasijustume menkaverčiais, kad sumažėtų mūsų savivertė. Nekreipkime į tai dėmesio.
2. Jeigu per viešąją erdvę mums bruka kokią nors kvailą istoriją, vadinasi norima nukreipti dėmesį nuo kažkokių svarbesnių dalykų, kurie daromi slapta. Jie gali pavogti vaiką, pasamdyti alkoholikus, kad nužudytų savo vaiką, likviduoti banką, sukelti avariją ar sekso skandalą su žymiais žmonėmis tam, kad suskaldytų visuomenę į „už ir prieš“ stovyklas, kad visuomenė paskęstų ginčuose, kas teisus, o kas ne. Nekreipkit į tai dėmesio. Nedalyvaukit.
3. Jei kas nors prašo jus viešoje erdvėje pareikšti „už“ ar „prieš“ nuomonę, dėl kokio nors reiškinio, ar istorijos spaudoje, kategoriškai atsisakykit tai daryti. Nedalyvaukite jokioje diskusijoje, jokioje viešoje iniciatyvoje jei ten įžvelgiate informacinius ar psichologinius karus. Trinkite ir draugų soctinkluose visus tuos, kurie stengiasi įtikinti dalyvauti tokiuose karuose. Nebūtina reikšti savo pozicijos, nes visos istorijos viešoje erdvėje pučiamos dirbtinai. Visos be išimties!!!
4. Daugiau skirkite laiko kultūrai, menui, savo istorijos pažinimui, sveikatai, sveikai mitybai, sportui. Kitaip tariant visą tą laiką, kurį iš jūsų stengiasi atimti informacinių karų specialistai, skirkite poilsiui, kultūrai, knygoms, sportui ir sveikatai, šeimai, prasmingam darbui.
Mes esame pati darbščiausia, labiausiai išsilavinusi, turinti milžinišką kiltūrinį palikimą tauta, kuriai būsima istorinė misija jau parašyta. Mes neišvengiamai perrašysim pasaulio istoriją ir perbraižysim žemėlapį. Mūsų kraštas bus ta vieta, iš kurios bus koordinuojamas išlaisvinimo procesas visame pasaulyje. Tai yra didžiulė atsakomybė, kuri mūsų laukia. Ir nesvarbu kokioje pasaulio dalyje gyvename, mes būsime tie kurie turės tai padaryti.
Tik reikia vieno dalyko. Visi persidažėliai turi atsiprašyti. Aš asmeniškai reikalausiu atsiprašymo iš visų tų, kurie dar prieš 3 dešimtmečius buvo kitoje barikadų pusėje. Jeigu jūs šiandien esate tikybos ar patriotizmo mokytojas, valdininkas ar kitoks įtakingas asmuo, o prieš tris dešimtmečius sudarinėjote sąrašus tų, kurie eina į bažnyčią ar slapta švenčia vasario 16-ąją, atsistoti viešai prieš auditoriją ir pasakyti: „atsiprašau“. Jūs turite pasakyti: „taip, imu pinigus tam, kad naikinti Lietuvą“. Tada mes spręsime, ar jus palikti postuose, ar nušluoti. Viskas priklausys nuo jūsų darbų ir nuoširdumo. Arba tai turi padaryti "ikona" visų jūsų išverstagerklių bailių vardu. Tada jums ir mums palengvės. Labai palengvės. Tada valstybė atsigaus, o Gedimino kalno daugiau nebekankins nuošliaužos. 100-mečio jubiliejus tam yra puiki proga. Laukiam.
Su šventėmis, Visus Jus
Gintaras
- Log in to post comments