Žmonės prisipažino dalyvavę Žemės kolonizavime

Paleokontaktų teorija, slaptų organizacijų istorija, mitologija, religiniai ir pasaulietiniai šaltiniai, archeologiniai ir antropologiniai atrefaktai: kiekvienais metais didėjantys tokios informacijos kiekiai apie mūsų pačių istoriją, atidengia uždangą po uždangos nuo tiesos, kuri, kaip manoma, sąmoninga ir kruopščiai buvo slepiama daug tūkstančių metų. Žemė okupuota. Sunku pripažinti, bet tai darosi panašu į įrodomą faktą. Trūksta labai nedaug – tik viešumo. Žmonės šiandien pasiruošę ir jokio kultūrinio šoko atskleidimas nesukeltų. Priešingai. Tai atvertų dar didesnes galimybes mums visiems.
Šiandien mes turime daug įvairių pakankamai racionalių ir logiškų prielaidų, kurios leidžia manyti, jog Gyvybė Žemėje, kaip ir pati Žemės ir visa Saulės Sistema sukurta dirbtinai.
Į mūsų planetą ne vieną kartą atsikėlė svetimos civilizacijos tiek geros, tiek ir blogos, palikusios mūsų genofonde neišdildomą pėdsaką. Ar gali būti taip, jog beveik kas antras po žemę vaikščiojantis žmogus yra susijęs su ateiviškais genais? Ar iš tikrųjų dalis mūsų yra ateiviai -okupantai? Teoriškai viskas įmanoma.
Tiems, kurie iš anksto tiki ir viską žino belieka tik baltai pavydėti. Jie yra pionieriai. Po to einame mes, skeptikai, kuriems reikalingi įrodymai.

Rašytinių šaltinių turime daug: Biblija, Bhavadgita, Vedos ir pan. Daugelio tautų religinėse doktrinose yra pasakojimai apie dievus, kurie nusileido iš dangaus ir pridarė Žemėje eibių. Žmonės, kurie iš lūpų į lūpas pasakodavo tuos padavimus taip pat nebuvo skaitę šiuolaikinės mokslinės fantastikos klasikų. Specialiosios tarnybos jau nebeturi kur dėti, o universitetų archyvai jau nebepriima iš archeologų konfiskuotų į sistemą nesipaišančių artefaktų, kurie tik patvirtina, jog visos legendos apie  dievus iš kosmoso, turi realų pagrindą. Tik klausimas, ar jie iš tikrųjų yra dievai? Ir koks turėtų būti šiandien mūsų santykis su jais? Bet tai yra antrinis klausimas.
Iš tikrųjų juk ne tiek svarbu, ar tie ateiviai, kurie savo genais užsėjo žemę, mums yra draugiški, ar ne. Svarbiau yra pats kontakto ir svetimų egzistavimo Žemėje faktas. Jeigu mums pavyksta apčiuopiamai įrodyti, kad tai faktas ir visa tai viešai paskelbti, vadinasi galime kapstytis toliau: ieškoti naujų technologijų, priešų ir draugų. Tokiu postulatu remiasi beveik visa šiuolaikinė ufologija. Mums reikia nutraukti uždangą, po kuria, kaip spėjama, slepiasi įvairios svetimų civilizacijos: tiek geros, tiek ir blogos, kurios turi išvedusios savas hibridines genetines linijas ir tai patvirtinti dokumentais. Vyriausybės ir kariškiai gal būt juos turi. Bet mes kalbame apie plačią visuomenę.
Jei tai pavyks dokumentaliai įrodyti, keisis tiek fizika, tiek chemija, tiek bendras supratimas apie tai, kaip funkcionuoja Visata, kokios yra mūsų pačių realios galimubės ir kokie Visatoje vyrauja tikrieji dėsniai. Gali paaiškėti, jog mes net pusės jų nežinome. Gal išaiškės, kas buvo žinoma, o kas buvo sąmoningai nuslėpta ar nutylėta. Pakvips neregėto masto teismų procesais. Šioje šviesoje gali pasirodyti, jog mūsų akademinės žinios yra nevertos nė lūžusio skatiko ir milijonus mokslinių laipsnių galima bus nubraukti vienu lėkštės pasirodymu Baltųjų rūmų pievelėje. O kam yra maloni tokia perspektyva?
Apibendrinus visą informaciją į galvą lenda mintis, jog dėl to, kad mūsų protėvius lankė svetimų civilizacijų atstovai ir paliko čia genetinius pėdsakus, mums tikrai nėra geriau. Dėl šitos okupacijos, mes nusiritome iš aukso amžiau į geležies, t.y. į visišką tamsą. Kai kurios šiuolaikinės teorijos skelbia, jog okupacija buvo reikalinga ir kad tai - natūralus evoliucijos procesas. Dabar mes pasimokėm ir tapome gudresniais, vadinasi ir Dievas bus gudresnis. Tokios teorijos turi teisę egzistuoti. Duok Dieve, jeigu jos yra nuoširdžios ir netarnauja faktų slėpimui ar bandymams tiesos ieškojimus nukreipti į šunkelius.

----------------------------------------------------------------------------
Senovės mitai ir padavimai, tokie, kaip Biblija, Ramajana, Vedos ir pan. Pasakoja mums apie tai, jog labai senai į Žemę atskrido žmonės iš žvaigždžių. Suakmenėję žmogaus pėdsakai rasti kartu su dinozaurų pėdsakais, tuose geologiniuose sluoksniuose, kurių amžius – milijonai metų. Sprendžiant iš panašių istorinių duomenų, žmonės žemėje gyveno labai senai.
Ir štai šiandien tarp mūsų vaikšto žmonės, kurie patys nustemba sužinoję apie savo ne žemišką kilmę. Tai išsiaiškino Rusijos mokslininkai ištyrę grupę žmonių regresinio transo metodu. Žmonės prisiminė savo ankstesnius gyvenimus. Dalis jų prisipažino dalyvavę Žemės okupacijoje. Šių tyrimų išvados keistai sutampa su paleokontaktų teorijos teiginiais, jog kolonizavimas buvo, kad galėjo būti keli jo etapai ir kad tikrai dalis mūsų planetoje gyvenančių žmonių yra hibridai.
Spaudoje buvo paskleistas straipsnis „Aš dalyvavau Žemės kolonizavime“. Jame buvo aprašyta Rusijos Toljačio mieste atliktas mokslinis eksperimentas, kuriam vadovavo dr. Tatjana Makarova. 
Jos grupės tyrėjams, naudojant regresinio transo metodus, pavykdavo iškelti į dienos šviesą labai gilius žmonių atminties klodus. Žmonės prisimindavo ne vieną savo gyvenimą. Tarp įvairių prisiminimų, tiriamieji žmonės pasakodavo keistas istorijas apie tai, kaip jie atkeliavo čia į Žemę iš kitų planetų. Žmonių, kurie prisimindavo savo ne žemišką kilmę pasirodė labai daug – beveik pusė.  Tie žmonės buvo ne ezoterikai, ne kontaktuotojai, o paprasti eiliniai piliečiai, kurie labai skeptiškai vertindavo visokius pranešimus apie skraidančias lėkštes, ateivius bei paranormalius reiškinius.
„Pabrėžių, -  sako T. Makarova, - mes nenaudojame tradicinės hipnozės, mes naudojome sugestiją. Tai metodas, kai tiriamojo sąmonė ne atsijungia, žmogus padėtį gali kontroliuoti, o prisiminimai, grįžus į normalią būseną, išlieka. Mes nieko žmonėms nepasakojom iš anksto, nerodėme jokių fantastinių filmų. Tiriamasis tiesiog viską išsitraukia iš pasąmonės“.
Pasak mokslininkės, žmonės atėjo į eksperimentą savanoriškai, jie neturėjo kokių draudimų, jokių apribojimų kalbėti tai, ką jie gali prisiminti.
Dar daugiau. Nežiūrint į neįprastus, netradicinius scenarijus, regresantų dalyvavimas ne žemiškose sąlygose, jų prisiminimai, atsiranda labai lengvai. Susidaro įspūdis, kad tokia patirtis psichologiškai žmogui labai reikalinga. Be to ji labai lengvai atsiskleidžia. Tiesa, vieną kartą buvo ir uždraudimo atvejis.
Pasiteikė atvejis, kai 20 metų tiriamasis, vardu Ivanas buvo „panardintas“ į laiko tašką: „penki metai iki gimimo“. Čia jis netikėtai pamatė save ervėlaivyje giliame kosmose. Kiti to paties skraidančio aparato pilotai atrodė beveik kaip žmonės. Jie buvo su skafandrais ir šalmais. Ivanas pajautė save kaip tie kiti žmonės. Jis buvo tokio paties rango kaip ir tie kiti. Bet po to kilo netikėta reakcija. Ivanas kategoriškai atsisakė dalyvauti kituose seansuose, kurie turėjo būti vykdomi hipnozės būdu. Jis arba nenorėjo arba negalėjo papasakoti savo perėjimo iš laivo į savo žemišką įsikūnijimą. Panašiau, kad jis prisiminė, tačiau pasakoti nenorėjo. Šis tiriamasis nuo pat mažų dienų skyrėsi nuo savo bendraamžių, buvo savotiška „balta varna“. Tyrėjai padarė išvadą, jog vaikinas – tik pusiau žmogus ir jis turi čia Žemėje atkilti tam tikrą misiją. Kokią? Niekas nežino.

Kita tiriamoji buvo vardu Olga. Pagal žemišką profesiją buvo veterinarė ir atvyko čia į mūsų planetą su kažkokia asmenine misija.
Mokslininkai pateikia ištrauką iš interviu su Olga.
Klausimas: Koks jūsų gimimo Žemėje tikslas?
Atsakymas: Aš privalau. Privalau eiti į žemę. Man reikia.
Klausimas. Ar jūsų atvykimas į Žemę svarbus žmonėms, ar jums pačiai?
Atsakymas: Mano misija – paruošti žmones kitokiems santykiams. Perėjimas įvyks labai greitai. Yra bendri kosminiai dėsniai, o žmonės turi juos žinoti ir jais vadovautis. Tai labai svarbu.
Klausimas: Ar šitas perėjimas vyksta pagal planą?
Atsakymas: Taip, kad nebūtų sugriovimų. Kad žmonės nesugriautų planetos. Jeigu žmonės neišmoks gyventi pagal dėsnius, planeta gali būti sugriauta.
Kaip mes matom, mergina pateikia pakankamai griežtus reikalavimus žmonijai. Tuo pačiu Olga jaučia, jog gyvendama žemišką gyvenimą, ji privalo prisitaikyti ir laikytis konspiracijos. Tikriausiai tai ir yra jos nekomunikabilumo priežastis. Ji pasirinko gyvenimą su gyvūnais nes tapo veterinare. Seanso metu ji prisipažino, jog jau būdama šiame įsikūnijime 2,5 m. turėjo kontaktą su būtybėmis, kuriuos ji įvardino kaip „savus“, kurie buvo pasirodę jos namuose pažįstama išvaizda. Vėliau, kai užaugo, tie kontaktai liovėsi, nes ji buvo pradėjusi jų bijoti.
Planetos kolonizatoriai
Neretai tiriamieji pasakodavo apie tai, kaip jie labai tolimoje praeityje, buvusiuose gyvenimuose dalyvavo Žemės kolonizavime. Prieš tai tie žmonės buvo visiški skeptikai ir tokiais dalykais netikėjo. Tačiau skepsis iš karto prapuolė, kai žmogus su visomis detalėmis ir smulkmenomis pradėdavo prisiminti dešimtis tūkstančių metų senumo įvykius. Iškilę prisiminimai jam pačiam būdavo didele staigmena. Kartais jie patys atsisakydavo patikėti tuo ką pasakojo.
Būdavo atvejų, kai tyrėjams patiems tekdavo ieškoti specialios literatūros, kad galėtų patikrinti, ar regresantų pasakojimai realūs. Vienas iš tokių Sergejus pasakoja aborigenų ir Rusijos šiaurės susitikimą su disko tipo skraidančio aparato pilotais. Šis susitikimas įvyko daug tūkstančių metų atgal. Jis labai norėjo atkurti pilną vaizdą, tačiau ne viskas gavosi teisingai.
Jam pasirodė nesuprantama, kodėl atviros pilotų kūno vietos švelniai švietė. Būtent švelniai, be jokių apšvietimo prietaisų, be išorinių šviesos šaltinių. Kodėl ateivių kūnai švytėjo? Sergejus į šį klausimą negalėjo atsakyti, tačiau jo prisiminimai, panašūs į tuos, kurie aprašyti šumerų legendose, nors tas žmogus apie tai nebuvo skaitęs jokių knygų ar matęs filmų.
Mokslininkai, pavartę literatūrinius šaltinius rado, tie ateiviai, kurie prisidėjo kuriant šumerų civilizaciją, tepdavo savo odą antiseptiniu tepalu (kad nepatirtų erozijos žemės sąlygomis), kuris sukeldavo lengvą švytėjimą. Užuominų apie tai galima rasti tos epochos archeologiniuose paminkluose. O tai buvo aprašyta literatūroje tik vieną vienintelį kartą. Tiriamasis Sergejus apie tai negalėjo žinoti. Jis taip pat pasakojo, kad skraidantis aparatas, su kuriuo jis atskrido iš išorės atrodė nepermatomas, tačiau iš vidaus – pilnai skaidrus ir galima buvo matyti vaizdus aplinkui.
Pavyzdžiui, Eugenijus prisiminė savo gyvenimą senoje gyvenvietėje. Šioje gyvenvietėje iš lūpų į lūpas būdavo perduodamas padavimas apie protėvius, kurie nusileido į žemę su gyvais kokono formos aparatais. Vienu iš ateivių kažkada buvo ir jis pats. Beje, Eugenijus tiksliai suprato, kad jis buvo ne pirmosios, o trečiosios ateivių bangos, atvykusios į Žemę, atstovas. Seanso metu Eugenijus išvardino kolonizacijos vietas. Viena iš tokių – apvali sala, kurioje visada buvo diena. Nuo jos, už dirbtinai iškastų kanalų driekėsi 4 kontinentai. Antroji planetos pusė visada buvo padengta sniegu ir ledais.
Graikų legenda apie Hiperborėją (šiaurės žemė, kuri, manoma, kad buvo Šiaurėje) Eugenijui nebuvo žinoma. Tačiau jo prisiminimai, lyginant juos su senovės Graikijos legendomis, turėjo vieną skirtumą. Manoma, jog Hiperborėjoje pusę metų būdavo naktis, o pusę – diena. Eugenijus kalbėjo apie vietą, kurioje visiškai nebūdavo nakties, esą kažkada Žemė buvo pasisukusi į Saulę tik viena puse (taip, kaip dabar Mėnulis į žemę), o ji švietė maždaug 30-35 laipsnių kampu virš horizonto. Eugenijui prisiminti šį vaizdą sekėsi labai sunkiai. Jų patikrinti įprastiniais kanalais neįmanoma, nors gal prieš daug tūkstančių metų tokie dalykai pilnai įmanomi.
Kita tiriamoji papasakojo apie tai, kaip ji su grupe baltos rasės žmonių nusileido į miškingą tundrą ir kaip jų atstovai susimaišė su vietiniais žmonėmis. Įdomu tai, kad susiduriama su kelias atvejais, kurie rodo, kad Žemės apgyvendinimo bangos galėjo būti kelios. Jos galėjo vykti skirtingais laikais. Viena iš tokių buvo šiaurės pusrutulis. Dauguma regrasantų tai patvirtino. Kažkada Šiaurės poliarinio rato zona buvo šilta. Vėliau, kai šiaurinės teritorijos atvėso, okupacija buvo tęsiama pietiniuose regionuose. Šumerų, majų, hopių, dagonų, tibetiečių ir kitų tautų legendose aprašomos pačios naujausios, t.y. paskutinės invazijos.
Dvidešimtmetis savanoris regresantas, panardintas į 5 metų iki gimimo laiką, netikėtai pamatė save kosminiame laive. Dar vienas netikėtas dalykas, kuris iškilo seansų metu, tai atsisveikinimas su šiltais namais, kuriuose jie anksčiau gyveno. Grįžę į mūsų realybę daugelis žmonių susigraudindavo, todėl eksperimento vykdytojams tekdavo atlikti psichologines korekcijas, kad recipientai teisingai surastų tai, ką apie save sužinojo. Jiems tekdavo išgyventi vidinę dramą, nes vėl reikėdavo prisitaikyti prie esamo gyvenimo ir kaip nors pamiršti prisiminimus.
Tyrėjų nuomone, regresinio transo metodas psichiatrijoje laikomas vienu ir perspektyviausių būdų gydyti įsisenėjusias problemas. Jį taip pat naudoje ufologai (tose šalyse, kur panašūs tyrimai yra sankcionuojami), norintys padėti žmonėms, kurie skundžiasi, jog buvo pagrobti ateivių.
http://www.tltufo2002.narod.ru/sbornik-dokladov.htm
http://www.x-libri.ru/elib/innet364/00000001.htm
www.kvantinemagija.lt