Permainų fizika keliaujant į kitokį gyvenimą

Neretai girdime apie Singuliarinį tašką, arba Žemės perėjimą per nulinę zoną. Singuliarinis taškas arba nulinė zona pastaruoju metu plačiai propaguojamas terminas ezoterikoje bei „2012-ologijoje“ (1). Tai terminas, apibūdinantis dabartinę situaciją planetoje.Jis paimtas iš kvantinės gravitacijos ir taikomas reiškiniui, kai energija netikėjai sunyksta savęs pačios viduje arba liaudiškai tariant išsiverčia, tuo pačiu pereidama į naują kokybę. O visa ši transformacija sudaro „piltuvėlio“ arba „aštuoniukės“ formą, kuri vėl cikliškai pasikartoja naujoje kokybėje. Šie procesai reiškiasi kaip danguje, taip ir ant žemės.
Dėl plika akimi nematomų priežasčių tam tikros sistemos vidinės struktūros griūva į begales fragmentų, kuriuos jau nebeįmanoma sudėlioti pagal seną tvarką. Pirma viskas plečiasi, didėja pučiasi, paskui - grįžta į vieną tašką. Ir vėl viskas iš pradžių. Tie procesai atsikartoja tiek Visatos, tiek Galaktikos, tiek ir mažų dalelių lygmenyje. Žmonės nulines zonas pereina kiekvieną dieną, kai sprendžia akistatą su gyvenimu ir mirtimi.
Trumpai apie kvantinė gravitacija. Vienas pagrindinių kvantinės gravitacijos tikslų – pasitelkus kvantinius dėsnius, apibūdinti erdvėje ir laike veikiančių objektų tarpusavio sąveikas, kurių negali paaiškinti klasikinė mechanika. Tai dar vienas būdas prieiti prie tos pačios problemos, kaip ir "entangled states" arba supainiotų būsenų teorijos atveju.
http://www.kvantinemagija.lt/kvantine-mechanika-ir-dvasinis-pasaulis.ht…
Reiktų pabandyti išsireikšti populiariai. Sistemos „išsivertimą“ galima suvokti, kaip jos „sprogimą“ į nesuskaičiuojamą gausybę fragmentų ir maksimalų išsiplėtimą. Tačiau tarp fragmentų išlieka kokia nors viena bendra charakteristika, nes Visatoje viskas holografiška. Kadangi kalbame apie gravitaciją, tai ezoterinėje fizikoje yra toks terminas: „panašus panašų traukia“, kai tuo tarpu klasikinių sąveikų fizikoje toks reiškinys neįmanomas: čia vienas kitą traukia priešingybės. Tai tos „bendrosios charakteristikos“ verčia sistemos fragmentus prisiminti „bendras šaknis“ bei, burbului sprogus, sugrįžti į vieną tašką, sunaikinant visą sukauptą bagažą, tačiau išsinešant didelį turtą - patirtį. Tuo tarpu naujas „burbulas“ taškui vėl plečiantis bus kokybiškai kitoks. Ir taip susidaro evoliucijos spiralė, procesai kartojasi, tačiau vis kitoje kokybėje.
Kvantinei gravitacijai labai artima Stygų teorija, kalbanti apie tą pačią problemą tik iš kitos perspektyvos. Stygų teorija taip pat bando aiškinti, kaip mikropasaulio dėsniai veikia makropasaulį ir atvirkščiai.
Venas iš fundamentaliausių šios srities darbų yra Brian Greene knyga „The Elegant Universe“ („Elegantiška visata“).
Pastatytas ir to paties pavadinimo įspūdingas video.

Šiai knygai aptarti reiktų atskiros temos(2). Tačiau šiandien mūsų tikslas pakalbėti, kaip teorija pasireiškia realiame gyvenime, kaip kvantiniai procesai pasireiškia ir dvasinėje, ir fizinėje plotmėje.
Praeinantys laikai traukiasi ne be pėdsakų, jie mus valo ir pertvarko. Tai žinodami, mes neturėtume stebėtis, kad būtent dabar planetoje dėl įvairių klimatinių, politinių ir socialinių problemų susidaro daug nulinių zonų. Singuliarinis taškas, arba nulinė zona, tai visų pirma šokiruojantis iki gelmių sukrečiantis įvykis, kai atsistoji nuogas prieš Dievą ir Pasaulį. Iš pradžių, iš nematomos superpozicijos, iššoka košmarai, kurie užgriūva nepasiruošusius žmones visu savo svoriu ir baisumu. Šoko bangos ritasi per žmonių sąmonę, per DNR, trindamos atgyvenusias paradigmas ir šablonus, tokiu būdu apnuogindamos sielos gelmes. Biblijoje šis procesas aprašytas ne viename epizode. Įspūdingiausi jų - Išėjimo ir Jobo knygos – iš esmės aprašančios tą patį kvantinį procesą.
Nulinė zona griauna nusistovėjusių įsitikinimų, tikėjimų ir lūkesčių sistemą, keičia vidinę žmogaus elgseną iš pat šaknų. Senosios fizinės ir dvasinės prigimties struktūros gali būti sugriautos akimirksniu.
Mūsų vidinis ir išorinis peizažas radikaliai skiriasi. Daugelis šio peizažo detalių - medžiaginiai daiktai ir įsitikinimai mus suriša labai betarpiškai. Tiesiog patys būname per daug susitapatinę su tais daiktais ir įsitikinimais ir jau nebegalime atskirti jų nuo savęs. Tai - senojo pasaulio - EGO pagrindas. Tam Biblija turi savo alegorijas - „drabužis“, „apavas“. Tai būtini atributai gyvenant laiko ir erdvės sąlygomis. Kituose pasauliuose, kur laikas ir erdvė kitokia – nėra ir drabužių. Tas senas pasaulis - tai atskirties, dualizmo, skaidymo, rūšiavimo, žmogaus troškimų, kūrybos ir tuo pačiu racionalios logikos namai. Jo atributai - įvairūs socialiniai vaidmenys, susitapatinimas su įvaizdžiais, darbas, kurį mes dirbome, gyvenamoji aplinka, socialiniai ir net dvasiniai ryšiai.
Filme Zeitgeist 3 („Moving Forward“) yra išsakyta mintis, kurią žinojo senosios civilizacijos, tačiau mokslas tik dabar atrado: ne DNR apsprendžia žmogaus likimą ir socialinį statusą, bet jo socialinė aplinka keičia DNR, o tuo pačiu formuoja žmogų. Kadangi Visatoje egzistuoja pusiausvyros dėsnis, bet kuri socialinė aplinka pasmerkta griūti, jei ji formuoja žmogaus DNR neteisinga kryptimi. Šiuo metu taip ir yra. Bet visa tai reikalinga.

Kada pasireiškia nulinė zona, mūsų senieji bėgiai tirpsta lyg Marteno krosnyje ir atstatyti jų neįmanoma. Į šipulius sudužusios porcelianinės vazos neįmanoma iš naujo suklijuoti. Taip ir mes, praėję nulinę zoną negalim į savo vietas sustatyti visų byrančių senojo gyvenimo komponentų į tą visumą, kurią buvome įpratę matyti. Dievas ir Gamta yra taip sukūrusi išorinių trapių formų pasaulį, kad atgyvenę daiktai, prie kurių mes be galo prisirišę - turi sunykti ir numirti. Jei jie patys nenorės numirti, bus numarinami prievartiniu būdu per krizes ir katastrofas. Jeigu kažkas per daug tvirtai įsišaknija, įsikabina ir tampa “nepajudinamais”, tam tikra prasme tampa blogiu ir tai tas kažkas turi būti sugriautas dažniausiai labai radikaliais būdais, nes pusiausvyra bei darna turi būti atstatyta.
Nulinės zonos – tai kiekvienam pažįstama ligos patirtis, nes ji šokiruoja atsirasdama iš niekur. Tačiau tai yra pats efektyviausias būdas pašalinti senas opas - struktūras, trukdančias sklandžiai judėti į priekį permainų kupiname pasaulyje.
Būtent šis procesas dabar ir vyksta. To neįmanoma nepajausti. Visa ši permainų energetika sukuria tam tikrą kvantinį lauką, o jo pasireiškimus trimatėje erdvėje mes matome kone kiekvieną dieną. Beveik visuose pasaulio kraštuose padaugėjo žiaurių katastrofų ir gamtos kataklizmų (pagal paskutinius duomenis katastrofų ėmė mažėti – apie tai vėliau).
Formalios katastrofų priežastys gali būti įvairios: karai, finansų krizė, revoliucijos, HAARP, ateiviai, klimato kaita. Neturi reikšmės dėl ko jie kyla: ar dėl natūralių ar dėl dirbtinų priežasčių. Jei taip atsitinka, vadinasi viso to tikrai reikia. Jei žmonės ir toliau bus įsikibę senų paradigmų, nelaimių bus daugiau su dar didesnėmis ir žiauresnėmis netektimis. Katastrofos visados vyks tais atvejais, jei valymosi procesas, žengiant per nulines zonas, strigs dėl prisirišimų arba bus priešinamasi dėl EGO. Japonų budistų lyderiai sako, kad cunamis, įvykęs 2011 m. kovo 11-ąją, tautai padėjo atsibusti ir praregėti.
Toks procesas taip pat aktyviai vyksta ir individualiame lygmenyje.

Ir ekonominė suirutė tam puikiai pasitarnauja. Reikia tik dėkoti blogoms valdžioms (tokioms kaip mūsų), kurios negailestingai spaudžia žmogų ekonominiu sunkmečiu, bando dar labiau užsukti veržles, nes jos pačios to nežinodamos, padeda žmonėms patirti nušvitimą, t.y. pereiti asmenines kančias, nulines zonas ir apsivalyti. Naujoji pasaulio tvarka (naujoji tironija), kurios kūrime uoliai dalyvauja ir mūsų valdžia, taps vidinių dvasinių procesų greitintuvu. Naujų laikų energetikoje senais metodais žmogų prispausti jau beveik nebeįmanoma. Nauja energija neleidžia valdyti žmogaus per žemesniųjų instinktų, prisirišimų ir baimių skatinimą. Ateina lūžio momentas ir visos tos senos priespaudos schemos iš viso nebeveiks.
Nereikia bijoti nulinių zonų, nes tai apsivalymas, Alyvų kalnas, Golgota ir Kryžius. Tai atsinaujinimas ir atgimimas. Velykos. Galaktikų ir planetų lygmens procesai atsikartoja individualaus žmogaus masteliu. Singuliarinis taškas nepripažįsta struktūrų, masės, energijos. Per jį gali pereiti tik gryna, švari sąmonė. Jis ne tik sugriauna senas paradigmas ir gilina atjautą, bet ir supurena pačią derlingiausią arimą atgimimui ir naujam proveržiui. Sugriuvus senoms sistemoms, nulinis taškas sukuria atvirą erdvę, plyną galimybių lauką, kad mes kurdami naują gyvenimą pasitikrintume savo tikėjimą ir atskleistume nepamatuojamai dideles, tačiau miegančias savo galimybes. Jeigu užstrigome vienoje tikėjimų sistemoje, kuri varžo, bet negalime dėl socialinės aplinkos spaudimo jo atsisakyti, nulinė zona padaro visą šį darbą už mus. Visados atsiras netikėtos aplinkybės, kurios mus atplėš nuo senųjų sistemų. Tai yra atsakymas, kodėl žmogų, kuris nutaria eiti dvasiniu keliu, neretai ištinka katastrofos ir nelaimės. Tai iš tikrųjų klaikus išbandymas, bet jis reikalingas. Tai yra pati tikriausia pagalba iš Dievo, kokia tik gali būti. Jei ir toliau laikysimės įsikibę už tradicinių sistemų, o atėjus išmėginimams nesusivoksime, jog viską reikia paleisti, prarasime unikalų šansą išeiti į laisvę, o tuo pačiu rizikuojame prarasti netgi pačią gyvybę.
Nulinė zona visados sužadina kūrybiškumą bei proveržių ieškojimą, tikrųjų dvasios kanalų atradimą, ji sukelia sveikų abejonių ir dvejonių žmonių sukurtomis tiesomis ir labiau verčia tikėti ir pasitikėti Amžinais Dėsniais, Kūrėjo Valia kiekvieną mielą sekundę
Vidinės nulinės zonos
----------------
Kai mes atsisakome sistemos primesto požiūrio ir tampame patys savimi, t.y. teisiais Dievo akyse, daugelis mūsų vidinio pasaulio elementų iš asmeninės matricos atkrenta arba turi būti pašalinti. Tai senos mentalinės struktūros, emocinis praeities palikimas, neteisingi įsitikinimai, iliuzijos, ribotas supratimas ir veiksmai, besaikis kaupimas, energijos iškraipymai ir t.t. Tas visas “turinys” formavo DNR (o ne atvirkščiai). Tai saikas, kuris buvo užsiteršęs ir iš galimybių superpozicijos suformavo iliuzinę tikrovę, kurioje gyvenome labai daug metų. Nulinė zona veikia panašiai kaip bomba, kuri sprogsta viduje, o sprogimo banga nusirita per visas DNR molėkules, sudaužydama senas neefektyvias formas ir suteikdama unikalų šansą sukurti viską naujai. Būna kartais taip, kad einant per nulinę zoną, mūsų matomas išorinis landšaftas, socialiniai ryšiai bei įprasta akiai ekosistema iš pradžių nekinta, tačiau mes patys keičiamės iš vidaus. O tai po kurio laiko sąlygoja ir išorės landšafto, ekosistemos bei socialinės tikrovės pasikeitimus. Atsiras savaiminės aplinkybės, kurios tave ištrauks iš senosios aplinkos ir nuves į tą, kuriai būsi pasiruošęs.
Vidinę nuline zoną dažniausiai provokuoja išoriniai įvykiai ir netektys. Patys paprasčiausi vidinės Nulinės zonos pavydžiai - artimo žūtis, darbo praradimas, liga, užpuolimas, vagystė, susidūrimas akis į akį su karčia tiesa, griaunančia iki tol buvusį mielą iliuzinį pasaulį ir pan.
Gali pasitaikyti ir emocinio pobūdžio nulinių zonų, tokių kaip svajonių ir lūkesčių griūtis, mylimosios ar mylimojo išdavystė, tikėjimo savimi praradimas, o taip pat per dideli emociniai, darbo ar informacijos krūviai, per didelė atsakomybės našta, kurios pakelt nebeįmanoma. Visa tai perkrauna vidinę žmogaus sistemą. Visi panašūs scenarijai verčia ieškoti atsakymų į klausimą: “Kas AŠ toks? Kur AŠ esu? Ką AŠ turiu toliau daryti?”
Taigi, Nulinė Zona paliečia visą mūsų Vidinę Esmę. Tada mūsų tikrasis AŠ, mūsų Dieviškoji kibirkštis-esybė gali ateiti į pagalbą. Ji ne tik užima savi-identifikacinę AŠ ESU poziciją visoje tavo savastyje, bet ir tampa pačia tikriausia Buda ar Jėzumi tapusio žmogaus šerdimi. Tik reikia atsiverti. Kada mes patys tampame tuo, kuo esame, galime netrukus pastebėti, jog mūsų AŠ nesibaigia ties fizinio kūno ir jo troškimų ribą, kuri buvo nuvainikuota nulinės zonos metu, o yra kur kas daugiau. Štai būtent tuomet baigiasi nulinė zona ir prasideda atgimimas.
Išaušus atgimimui pradedame suvoki, jog energijos nėra tokios viską griaunančios kaip anksčiau. Sudaužyti į šipulius mes greitai atsistatome, gaudami energijos ne iš pabirusių buvusio iliuzinio AŠ likučių, bet iš Tikrojo Grynojo Šaltinio. Tokiam savęs atstatymui daug laiko nereikia. Idėjos, ką reikia daryti ateina akimirksniu, savaime. Tai vyksta todėl, kad tampame vienu AŠ su Dievu Kūrėju ir visais jo kūriniais bei visą savo ateitį, praeitį ir dabartį perleidžiam į Jo rankas.
Nulinis taškas yra vartai į Vienybę, į Dievo karalystę, o ji gali ateiti bet kurią akimirką. Ir kiekvieną akimirką mes turime būti pasiruošę ir budėti.

Nors, gal būt, atrodo, kad mes esame ganėtinai sąmoningi, stebime savo vidų ir jaučiamės esą budrūs, tačiau gyvenimą raizgančių inertiškų struktūrų, su kuriomis nejučia susitapatiname, išvengti negalime. Tai yra 3-iojo tankio pasaulių specifika, nes esame Visatos dugne. Todėl geriausias mūsų palydovas - nuolatinė mirties būsena. Mirtis - tai draugas, kuris neduoda užmigti, apvalo ir varo į priekį. Svarbiausia neturėti iliuzijų, kad mes išeisime iš nulinės zonos, lyg sausi iš vandens ir statysime ta patį pasaulį, nors tokių bandymų pasitaiko dažnai. Jei lipsime ant to paties grėblio, ištiks ta pati lemtis tik žiauresniu ir baisesniu mastu. Tokią unikalią patirtį reikia išnaudoti.
Kaip minėjome, patyrę nulinę zoną, nepaisant to, kad mes patys keičiamės, keičiasi ir aplink mus esanti pasaulis. Nors jis iš pirmo žvilgsnio atrodo toks pat, tačiau vis dėl to kai kas skiriasi. Mes pastebime ir matome daugiau nei anksčiau, priimame viską daug ramiau be vidinio maišto ir be dramos, nes dėl nieko nereikia pergyventi. Tokia nepriekaištinga būsena sukuria kreatyvinį polėkį, tuo tarpu siaurose paradigmose sukaustyto žmogaus kūrybinė energija, kaip taisyklė būna suvaržyta.
Žmones, patekusius į tokią transformacijų būseną reikia suprasti ir atjausti. Nes savijauta, esant nulinės zonos viduje - nekokia. Atjauta ir supratimas - geriausia pagalba nulinėje zonoje esančiam žmogui. Mes visi šioje būsenoje jaučiamės pakankamai panašiai: pamesti, palikti, įklampinti, įvaryti į kampą, nematome jokių galimybių pozityviems proveržiams. Viskas atrodo beviltiška, sunku, jėgos išsekę, gyvenimas byra į šipulius. Norisi pabėgti ir pasislėpti, tačiau bėgti nėra kur. Pradingti skradžiai žemių – nepavyksta. Esama sistema – pagrindinis nulinės zonos katalizatorius - spaudžia mus į aklavietę iš kurios, kaip atrodo, jokio išėjimo nėra. Nepadeda nei asmeniniai, nei kolektyviniai protestai, todėl, kad sistema mūsų skausmui yra akla ir kurčia. Silpnesni griebiasi taurelės. Todėl šiais laikais geriančių smerkti kategoriškai negalima. Užgėręs žmogus dažnai yra geresnėje dvasinėje situacijoje, negu tie, kurie teisia ir smerkia, nes kaip taisyklė – tai jautrūs žmonės, kuriems gal būt trūksta vieno mažo žingsnio. Jei iš tikrųjų taip jaučiatės, taurelė (ar kitokie pabėgimai nuo problemos) gali būti tik laikinas sprendimas. Tokiu atveju reikia atsargiai peržiūrėti visus aspektus, kurie atrodo negrįžtamai prarasti arba skaudinantys. Reikia įvardinti tuos momentus, kurie spaudžia ir varo į kampą. Neskubant reiktų peržiūrėti stiprias emocijas, kurias patiriame, už kurių galima užsikabinti ir kaip įmanoma greičiau atsižadėti tų senojo gyvenimo skeveldrų į kurias sutrupėjo EGO. Tai būtina padaryti net ir tada, kai į visa tai žiūrėti yra be galo skaudu, o perspektyvos – jokios. Tam reikia kantrybės ir begalinio noro kažką iš esmės pakeisti.
Kai visa tai atliksime, įvyks didelės permainos. Sugrįš Meilė (ji ir nebuvo niekur pabėgusi). Mes nesijausime vieniši. Taip pat sugrįš pasitikėjimas ir suprasime, kad viskas vyksta taip kaip reikia ir idealiu laiku.
Būkime ypatingai kantrūs ir atlaidūs savo paties ir artimųjų atžvilgiu visais šiais permainų laikais, ypatingai šeimose. Duokime daugiau sau ir kitiems laiko pabūti tyloje, tam, kad permainos greičiau įsišaknytų visuose gyvenimo aspektuose. Nulinė zona – tai, žinoma, baisus išbandymas, tačiau tai vienintelis įvykis, kurį mes visi realiai patiriame. Visa kita - iliuzijos. Laikmetis reikalauja generalinio vidinių žmogaus struktūrų pertvarkymo, o tai pagrindinė sąlyga naujiems proveržiams atsirasti. Mes laisvėjame ir nereikia bijoti naujojo korporatyvinio totalitarizmo (3) ar naujos pasaulio tvarkos. Jei ir bus įvesta iliuminatų išsvajota nauja pasaulio tvarka, tai bus ne kas kita, o dar vienas didelis katalizatorius, verčiantis žmones keistis. Bet tikėkimės, jog to neprireiks. Šiais laikais baimės korta jau mušta, nes žmonės dabar, realiame laike gyvena nulinėse zonose, o tai reiškia, kad trūksta vieno nedidelio žingsnio – išeiti į kitą pusę – į laisvę.
Išorinės nulinės zonos
---------------
Jos galingos ir viską griaunančios. Paprastai jos pasireiškia per gamtos stichines nelaimes, gaisrus, transporto katastrofas, finansinės sistemos griūtis, revoliucijas, teroro aktus. Ir netgi tuo atveju, kai pasauliniu mastu yra rengiamos ritualinės žmogžudystės, nereikia galvoti, kad tai blogis. Juodieji apaštalai yra akli, apakinti savo pačių žavesio. Už jų nugarų stovi reptiloidai ir ateiviai, kurie šiame spektaklyje taip pat vaidina savo vaidmenį. Jų energija - baimė, neapykanta, prakeiksmas.
Ar nesusimąstėte kada nors apie tai, kad jūsų skriaudėjai tik ir laukia kada pradėsit aimanuot, verkt, bijot, pykti ir nervintis. Tai jų maistas. Vyriausybės ir korporacijos siekia įskaudinti žmones bukais ir beprasmiais reikalavimais, nes jos minta dviem dalykais: arba neapykanta, arba aklu paklusnumu. Protingas žmogus ieško išeities iš situacijos, o išmintingas į jas nepatenka. Jeigu turite skriaudėjų, vadinasi jūs abu esate vienoje orbitoje ir pritraukiate vienas kitą pagal kvantinės gravitacijos dėsnius. Jie jus užgauna tam, kad galėtų skaniai atsigerti energijos, nes jūs pripratinti būtent taip, o ne kitaip žiūrėti į skriaudą: arba nekęsti, arba uoliai paklusti, arba ir viena ir kita tuo pat metu. Jie yra uždėję savo leteną ant šito „kranelio“, nes kito būdo prasimaitinti nesugeba surasti. Ir jie užgaulios tol, kol reikės. Tai yra pagrindinis visų ritualinių žmogžudysčių, valstybinių ir kriminalinių nusikaltimų produktas, kuriuo minta paralelinių pasaulių „dievai“, globojantys vyriausybes, teroristus ir panašius plėšikus. Tačiau ilgai bauginant ir terorizuojant žmogų, ištinka dvasinė koma ir jis nušvinta. Toliau žmogus nustoja bijoti, nes neturi ką prarasti, jam jau viskas vienodai, nes viskas ir taip jau yra sugriuvę. Subyra ankstesni „drabužiai“ ir jo AŠ susijungia į vieną visumą su Kūrėjo dvasia, o tai suteikia nepamatuojamą jėgą. Kontraversiška, ar ne: juodieji apaštalai padeda įgyvendinti Dievo planus? Nors dažnai patys to nežino ir nepripažįsta. Bet taip yra. Galų gale reiktų suprasti ir tai, jog juodieji, nors ir vykdo Dievo valią, nuo atsakomybės neatleisti ir už žmonėms padarytą skriaudą turės atsakyti pagal visus Įstatymo paragrafus. Todėl bijoti ko nors, ar pykti nėra prasmės - jie jau savo užsitarnavo.
Dažnai žmonės, nesuprantantys prievartinės valymosi būtinybės užduoda keista, tačiau suprantamą klausimą: „kur buvo tas Dievas, kai vyko karai, kai Breivikas šaudė saloje vaikus“ ir panašiai. Dievas iš tikrųjų čia ne prie ko. Tai skaudžių bet neišvengiamų procesų atskiri fragmentai. O pagal vieną fragmentą spręsti apie visumą ir daryti emocines išvadas, kaltinant Dievą neveiklumu, yra tikrai neišmintinga. Tų emocijų kaip tik ir trokšta žemesnio lygio struktūros, apie kurias jau kalbėjome.
Jei ir įvyksta nelaimė, svarbiausia nemaitinti baimės demonų. Tai sudėtinga bet įmanoma užduotis. Tokiu atveju geriau ne spoksoti televizijos reportažus iš įvykio vietų ir dejuojant „o kaip baisu“, bet susikaupti maldai už mirusius bei pamėginti suvokti, kad tiems, kurie pasitraukė iš gyvenimo per nelaimę - žymiai geriau negu mums. Jų auka prasminga, padeda atverti širdis, sujungti bendrai maldai ar meditacijai. Tai dalis to šokio, kurį šokame būdami šioje planetoje. Nelaimės mus moko susitelkti ir tapti dvasiškai stipresniais. Jos padeda pajusti vienybę ir begalinę meilę, sklindančią iš širdžių gelmės. Visa tai radikaliai keičia pasaulį, kuris darosi kitoks kiekvieną dieną. Viso to šiomis dienomis nepajausti neįmanoma.
Sekime tai kas vyksta, skaitykime laiko ženklus, bet nepasiduokime bauginami terorizmu, epidemijomis, klimato atšilimu, maisto stygiumi, atleidimais iš darbo, krizėmis, skolomis ir t.t. Visa tai yra dirbtinai išpūsta. Kažkas labai nori, kad mes tuo patikėtume. Geriau atjautą ir meilę adresuokime toms pasaulio vietoms, kuriose įvyksta badas ar kraujo praliejimai. Išorinės nulinės zonos paliečia ir keičia be išimties visus mus. Matant tai, kaip jos ritasi, skverbiasi per visą pasaulį, nesunku pastebėti šiltėjančią ir šviesėjančią širdžių energiją, kuri absoliučiai nuplauna ritualinių žmogžudysčių skausmą ir tamsą.
Tam tikra prasme Norvegijos žudikas Breivikas buvo teisus. Šita tragedija padėjo sutelkti Norvegų tautą ir tokios aukos (kaip bebūtų sunku pripažinti) reikėjo. Kai tuo tarpu žudiko (ar žudikų grupės) tikslas galėjo būti kitas – skanus patiekalas reptiloidams – baimė, skausmas, panika ir chaosas.
Dabar bet kokia ritualinė žmogžudystė nesukaupia užtektinai energijos – maisto reptiloidams maitintis. Bent jau šitame žemės pusrutulyje, kurį mes vadiname Šiaure. Dabar jau nebeįmanoma žmogaus išmušti iš pusiausvyros taip kaip anksčiau. Teroro aktai neturi galios, jie nesuakumuliuoja tiek energijos, kad pateisintų lūkesčius. Tai nebeefektyvi priemonė. Todėl Bin Ladenas buvo „sulaikytas“ (jeigu jis apskritai egzistavo?), apie Al-Quaeda jau pusė metų niekas nieko nešneka. Globaliniam elitui tai tikras iššūkis. Jie tiesiog nebežino ko stvertis. Tačiau nereikia atmesti tikimybės, kad jų galvose nėra kurpiamas koks nors naujas šlykštus planas.

Tačiau energijos nebe tos. Jei pamenate, tai prieš 5-10 metų įvairūs „pakylėtieji valdovai“, visokie kontaktuotajai ir gelbėtojai pranašavo, kad 2011 bus katastrofų ir nelaimių metai. Dabar mes matome, kad praėjus beveik 8 mėnesiams, išskyrus Japonijos cunamį, nieko ypatingo žemėje neįvyko. O jei ir buvo viena – kita klimatinė anomalija, tai praėjo švelniai, be ypatingų dramatiškų pasekmių. Visa tai rodo, kad nepaisant gąsdinimų ir provokacijų, žmonijos kolektyvinė sąmonė kinta. Energijų balansas atstatomas švelniau negu tikėtasi, nes pokyčiai sąmonėje pateisina Evoliucijos lūkesčius. Gal būt, žvelgiant iš 20 a, pabaigos perspektyvos, viskas atrodė daug niūriau, todėl pranašai klydo. Bet mes matom, kad žmonija, tikrai padarė pažangą. Tokia yra šio laikmečio specifika.
Copirated www.kvantinemagija.lt
Kopijuojant į kitas svetaines, nepamirškite nuorodos: www.kvantinemagija.lt
-------
(1) „2012-ologija“ (arba dvyliktologija) - naujas terminas New Age sąjūdžiams apibūdinti. Tai platus spektras apimantis tiek teigiamas, tiek ir neigiamas šio sąjūdžio puses pradedant nuo majų kalendoriaus, visokių harmoninių konvergencijų, pakylėtųjų valdovų, ateivių, channelingų iki iliuminatų naujos pasaulio tvarkos. Aš asmeniškai netikiu tuo, kad 2012.12.21 kažkas staiga keisis. Pokyčiai vyksta jau dabar ir apima periodą nuo 2003 iki 2018 metų. Tai yra moksliškai paskaičiuota. Todėl 2011, ar 2012, ar 2014 m. neturi jokios praktinės reikšmės, išskyrus tai, kad ciklas eina į pabaigą. Beliks visa tai gerai atšvęsti. 2012 metai - tai komercinis burbulas, kuris, kaip matome, pamažu sproginėja. Šiandien yra vienintelė reali grėsmė – nauja pasaulio tvarka, t.y. demoniškų jėgų agonijos paskutinė stadija, kurią mes turime išnaudoti kaip pokyčių katalizatorių pilnai atsigręžti į Jėzų, kuris yra kol kas vienintelis mums žinomas ir suprantamas šaltinis bei atrama, norint sėkmingai išgyventi permainų epochą. Aš nelankau jokios bažnyčios, bet Kristaus mokymą laikau vienintele realia atskaitos sistema, vertinant tai kas vyksta.
(2) Galima YouTube įsivesti „The Elegant Universe“ ir rasti kelias šio filmo versijų įvairiomis kalbomis.
(3) Naujasis korporatyvinis totalitarizmas (The Corporation Totalitarism) arba korporatyvinis fašizmas – terminai, skirti naujoms pavergimo formoms apibūdinti. Klasikines tokios sistemos formas atrado Musolinis. Naujosios, šiuolaikinės formos susijusios: a) su informacinių bei elektroninių priemonių panaudojimu, atimant iš žmonių privatumą; b) naujų rūšių prievartos formomis administravimo procesuose. Administravimo procesuose galimos kelių rūšių prievartos formos: a) tiesioginis įsakymas ir bausmės, jei bus atsisakyta vykdyti; b) kai sukuriamos formalios aplinkybės tikėtinai pavaldžių žmonių reakcijai iššaukti. Labiausiai tikėtina reakcija – besąlyginis paklusnumas hierarchijos laipteliu aukščiau stovinčiam vadovui, partijai, korporacijai, valstybei. Tai vadinama korporatyvine disciplina, arba kultūra, kuri, kaip taisyklė, atveda organizaciją į dar didesnę anarchiją. Pavyzdžiui, valstybę ištinka krizė, o žmonės, nori to ar nenori, verčiami solidarizuotis ir veržtis diržus. Ir kokios nors kitos alternatyvos nuo jų valios nepriklauso. Tuo tarpu tokia politika išveda žmones į gatves. Panašu, kad toks anarchijos skatinimas šiuo metų vyksta Pietinėse Europos valstybėse. Chaosas taip pat gali turėti savo tikslą, pavyzdžiui, pakeisti neefektyviai dirbantį elitą naujais veidais, kurie sugebėtų įtikinti mases „grįžti prie staklių“ su sumažinta alga.