Mokesčių politika kaip demotyvacijos priemonė

Lietuvos žinios, www.lzinios.lt 2014-06-02Gintaras Mikšiūnas
Vi­sa­da no­ri­si ti­kė­ti, kad mo­kes­čiai ar rink­lia­vos tar­nau­ja tam, kad vals­ty­bė ar sa­vi­val­dy­bės su­rink­tas lė­šas in­ves­tuo­tų į pri­dė­ti­nę ver­tę ge­ne­ruo­jan­čius pro­jek­tus, ku­rie ge­ri­na bend­ruo­me­nių gy­ve­ni­mo ko­ky­bę. Ki­taip ta­riant, no­ri­si, kad ati­duo­to pi­ni­go ne­bū­tų gai­la ir aki­vaiz­džiai bū­tų ma­ty­ti nau­da žmo­gui ir ap­lin­kai, ku­rio­je jis gy­ve­na.

Yra ir an­tro­ji me­da­lio pu­sė - bet koks pi­ni­gų rin­ki­mas iš pri­va­čių ki­še­nių at­bai­do nuo vie­nos ar ki­tos veik­los, at­lie­ka de­mo­ty­va­ci­jos, „ga­ro nu­lei­di­mo“ funk­ci­ją, nes plė­to­ti ap­mo­kes­tin­tą veik­lą tam­pa eko­no­miš­kai ne­ra­cio­na­lu.
Im­ki­me, pa­vyz­džiui, au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo ap­mo­kes­ti­ni­mą mies­tuo­se. Tai - vie­ti­nė rink­lia­va, ją ad­mi­nis­truo­ja sa­vi­val­dy­bės įga­lio­ta UAB. Ji ne­ku­ria jo­kios pri­dė­ti­nės ver­tės, be to, kad plė­to­ja par­azi­ti­nę inf­ras­truk­tū­rą - įvai­riau­sius au­to­ma­tus, ženk­li­ni­mus, turniketus bei spe­cia­lia ap­ran­ga pa­si­puo­šu­sius kon­tro­lie­rius. Iš jų pa­pras­tiems vai­ruo­to­jams - jo­kios nau­dos, iš­sky­rus stre­są. Vyk­ti au­to­mo­bi­liu į mies­to cen­trą - il­ges­niam lai­kui tie­siog eko­no­miš­kai ne­ra­cio­na­lu, ne­bent spau­džia bū­ti­ny­bė ar­ba lei­džia pa­ja­mos tai da­ry­ti be di­des­nių prob­le­mų.
To­kios rink­lia­vos pa­skir­tis aki­vaiz­di - ma­žin­ti trans­por­to srau­tus sau­go­ti­no­se, mies­tų ar­chi­tek­tū­ri­nė­se vie­to­se ir t. t. Ta­čiau Vil­niaus, Kau­no, Klai­pė­dos at­ve­jai ro­do, kad rink­lia­vos už au­to­mo­bi­lių pa­sta­ty­mą srau­tų prob­le­mos rea­liai ne­spren­džia. Tuo me­tu par­azi­ti­nė inf­ras­truk­tū­ra plė­to­ja­ma, sta­to­mi nau­ji au­to­ma­tai, ke­li šim­tai žmo­nių tu­ri dar­bą, iš ūki­nės ko­mer­ci­nės veik­los mo­ka­mi mo­kes­čiai vals­ty­bei.
Vals­ty­bės mas­tu kur kas su­dė­tin­giau. Vi­sa­da mo­kant mo­kes­čius no­ri­si ži­no­ti, kad taip da­rau ne to­dėl, jog „taip rei­kia“. No­ri­si su­si­kur­ti iliu­zi­ją, kad vaiz­das ša­ly­je iš es­mės kei­čia­si, nes pi­lie­tis in­ves­tuo­ja į sa­vo ir sa­vo vai­kų ge­ro­vę. No­ri­si ma­ty­ti pra­kti­nius to­kių in­ves­ti­ci­jų vai­sius, nes tai yra bū­tent ta pa­slau­ga, ku­rios ti­kiuo­si iš vals­ty­bės. Per­mai­nos ne­tu­ri kel­ti stre­so, jo­se no­ri­si ma­ty­ti ra­cio­na­lią eko­no­mi­nę lo­gi­ką be pa­trio­ti­nių pa­gra­ži­ni­mų. Ka­dan­gi to­kius da­ly­kus su­nku pa­ste­bė­ti, ky­la min­tys apie tam ti­kra da­li­mi par­azi­ta­vi­mą są­ži­nin­gai dir­ban­čių­jų sąs­kai­ta. At­mes­ki­me bet ko­kius ideo­lo­gi­nius kom­po­nen­tus ir tai pa­ju­si­te la­bai aiš­kiai. Prie­var­ti­nio so­li­da­ru­mo jaus­mas, ku­ris tu­ri ly­dė­ti ati­duo­dant dau­giau nei pu­sę sa­vo pa­ja­mų biu­ro­kra­tų iš­lai­ky­mui - tuš­čias rei­ka­las.
Ypač skau­du šia­me kon­teks­te mąs­ty­ti apie smul­kų­jį vers­lą. Pa­gal sta­tis­ti­ką jis su­ku­ria di­džiau­sią pri­dė­ti­nę ver­tę, dau­giau­sia dar­bo vie­tų, su­mo­ka dau­giau­siai mo­kes­čių, ta­čiau, ko ge­ro, la­biau­siai skriau­džia­mas vi­so­je Eu­ro­pos Są­jun­go­je. Tik mū­sų vals­ty­bė­je kles­ti uni­ka­lus par­adok­sas: ar tu esi di­de­lio pre­ky­bos tink­lo, ar ma­žo­sios bend­ri­jos sa­vi­nin­kas, vos ke­lias die­nas pre­kiau­jan­tis sa­go­mis, ta­ve užg­riū­va vie­no­da mo­kes­čių naš­ta. Tur­būt ne­ra­si­me nė vie­nos vals­ty­bės ke­lių tūks­tan­čių ki­lo­me­trų spin­du­liu ap­link, ku­rio­je pra­de­dan­tie­siems bū­tų už­ne­ria­ma vi­sa įma­no­ma mo­kes­čių naš­ta iš kar­to ir dar avan­su. Nor­ma­lio­se vals­ty­bė­se ga­lio­ja pa­ja­mų mo­kes­čių leng­va­tos vers­lo pra­džiai, aps­tu ska­ti­ni­mo prog­ra­mų, ku­rios lei­džia vers­liems žmo­nėms dve­jus ar tre­jus me­tus "įsi­va­žiuo­ti". Lie­tu­vo­je to nie­ka­da ne­bu­vo. Per be­veik ket­vir­tį am­žiaus pa­si­kei­tė ke­lios po­li­ti­kų kar­tos, bet jo­kios rea­lios pa­gal­bos iš vals­ty­bės, ku­ri pa­dė­tų jau­niems vers­li­nin­kams įsi­bė­gė­ti, nie­kas nė­ra ma­tęs. Jei ir at­si­ras­da­vo vie­nas ki­tas ban­dy­mas, jis grei­tai pa­skęs­da­vo biu­ro­kra­ti­jos liū­ne.
To­dėl su­si­da­ro įspū­dis, kad tai da­ro­ma są­mo­nin­gai. Ži­no­ma, vers­lūs lie­tu­viai apeis bet ko­kius bar­je­rus, bet mū­sų sis­te­mo­je iš­lie­ka tik stip­riau­sie­ji. Pra­de­dan­tie­ji vers­lą kei­kia­si nuo pat pir­mos die­nos ir ro­do pirš­tais į Vo­kie­ti­ją ar Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją, kur tvar­ka yra ki­to­kia.
To­dėl net ga­li kil­ti min­tis apie są­moks­lo teo­ri­ją: gal tai vals­ty­bės ir stam­baus ka­pi­ta­lo bend­ras in­te­re­sas? Juk įve­dus mo­kes­čių leng­va­tas jau­niems vers­li­nin­kams, di­die­ji darb­da­viai ne­tek­tų daug su­ma­nių ir ga­bių žmo­nių, ku­rie pa­si­rink­tų ne sam­do­mo dar­bo va­lan­das už at­ly­gi­ni­mą, bet im­tų­si at­sa­ko­my­bės kur­ti vers­lą, nes tai bū­tų leng­va, pa­trauk­lu, pa­pras­ta. Žmo­nės trauk­tų­si iš še­šė­lio ir le­ga­li­zuo­tų pa­ja­mas. Ta­čiau Lie­tu­va per ma­ža, pra­si­gė­ru­sių­jų daug, emig­ra­vu­sių­jų dar dau­giau. Tad dar­bo vie­tos daug kur lik­tų lais­vos.
Vi­sos opo­zi­ci­nės jė­gos, kri­ti­ka­vu­sios val­dan­čiuo­sius, kal­bė­da­vo apie tai, jog mo­kes­čių slenks­čius pra­de­dan­tie­siems rei­kia ma­žin­ti iki svei­ko pro­to ri­bų. Ta­čiau rin­ki­mų švy­tuok­lei pa­si­su­kus į ki­tą pu­sę, opo­zi­ci­jos vei­kė­jai, ta­pę Sei­mo na­riais ir mi­nis­trais, šios už­keik­tos Lie­tu­vai te­mos taip ir ne­išsp­ren­dė, tar­si bū­tų pa­veik­ti hip­no­zės. Ir tai tę­sia­si il­giau kaip du de­šimt­me­čius. Ži­no­ma, no­rit lik­ti ob­jek­ty­viam, rei­kė­tų pa­ste­bė­ti, jog per pa­sta­ruo­sius ke­le­rius me­tus at­si­ra­do daug pa­leng­vi­ni­mų stei­giant įmo­nes, ta­čiau mo­kes­čių po­li­ti­ka iš­lie­ka žiau­riau­sia Eu­ro­po­je. Ženk­lų, kad yra blo­gai - per akis: še­šė­lis kles­ti, ga­bes­ni žmo­nės ar­ba bė­ga iš ša­lies, ar­ba tie­siog pra­si­ge­ria. Tai­gi, už­da­ras ra­tas tę­sia­si ir po dar vie­nų rin­ki­mų.
http://lzinios.lt/lzinios/Komentarai/mokesciu-politika-kaip-demotyvacijo...