Kaip panaikinti „bandos instinktą“ ir „paklusnumo geną“ ?

Į akiratį pateko straipsnis (http://edmond-sarno.livejournal.com/379054.html) apie tai, kodėl dauguma žmonių linkę paklusti galingesniems ir autoritetingesniems žmonėms. Keliais sakiniais teks prisiminti Milgremo eksperimentą.
„2 proc. žmonių mąsto, 3 proc. galvoja, kad mąsto, o 85 proc. geriau numirs, bet nepradės galvoti“. Taip esą yra pasakęs Nobelio premijos laureatas Bernardas Show, kuris kartą suskirstė žmones į bandą ir autoritetus. Maždaug tokio paties santykio 5 ir 95 laikosi ir daugelis kitų „mąstytojų“. „95 proc. visuomenės mano, kad jų bėdos yra skurdas, ligos, ankstyva mirtis. Jų gyvenimas ir gerovė priklauso nuo 5 proc. kūrybiškų žmonių, kurie suvalgo viską ką pagamina likę 95 proc. Jie mano, kad teisinga Dievo atžvilgiu yra tarnystė kitiems. Jie žiauriai nekenčia arba bijo kitų 5 proc. kūrybiškų žmonių, kuriems tarnauja ir pasiruošę jiems perkąsti gerkles. Tokius žodžius esą yra pasakęs Konstantinas Ciolkovskis. Kitas šių dienų herojus, buvęs Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Shvarzneggeris taip pat įsitikinęs, jog 95 prpc. pasaulio bendruomenės narių trokšta kietos rankos, kad jiems kas nors vadovautų, kad galėtų pasakyti ką daryti ir kaip daryti. Didžioji dauguma žmonių bijo ir vengia prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Atrodo Fiodoras Bondarčiukas yra pasakęs, jog kariškio profesiją dažnai renkasi silpni ir bevaliai žmonės, kurie nesugeba kūrybiškai mąstyti ir gyventi, nes jie renkasi iš anksto reglamentuotą likimą, kai nieko nereikia galvoti, nes už viską: sėkmes ir nesėkmes atsako statutas ir aukščiau stovintys generolai. Paklusti įsakymams ir neabejoti jų teisingumu yra labai lengva ir paprasta. Statutinį gyvenimą renkasi daugiausia tinginiai. Iššūkių ir rizikos troškimas – tėra tik papildomas motyvas bėgti nuo savęs. Tarnavimas sistemai – tėra tik paviršinis lozungas, kuriuo tinginys pateisina atsisakymą kurti ir galvoti savo galva.
„Stebėjimai rodo, kad visuomenėje geriausiai gyvena primityvūs individai, - teigia profesorius iš Žmogaus morfologijos instituto prie Rusijos mokslų akademijos Sergejus Saveljevas. - Protingas žmogus, pagal savo prigimtį yra asocialus, todėl jam reikia moralės ir etikos, kurios jis ir laikosi. Tuo tarpu žymiai paprastesni žmonės, kurių pagrindinė užduotis yra maitintis ir daugintis, lengviau pasiekia teigiamų rezultatų. Todėl jie ir gyvena kaip babuinai. Jiems intelektas nereikalingas. Jiems geriau pasikliauti kažkieno sugalvotais įsakymais, negu pačiam galvoti“.
Ir tas profesorius davė prognozę: Kada nors žemėje gyvens raumeningi debilai. Galvoti nereikės, o tik pasikliauti institucijomis ir autoritetais. Ateis laikas, kai savarankiškai nereikės net ir daugintis. Viską už tave atliks reglamentai ir mašinos.
Straipsnyje paminėtas vadovėlinis Milgramo eksperimentas, kuris 6 praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo vykdomas Olandijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Austrijoje ir Jordanijoje rodo šiek tiek kuklesnį skaičių. Ne savo galva mąstančių yra ne 95 proc., o šiek tiek mažiau – 65 proc.
Eksperimentą sugalvojo amerikiečių Jelio universiteto psichologai, vadovaujami Stanley Milgram (apie jį pilna viešos informacijos http://lt.wikipedia.org/wiki/Milgramo_eksperimentas)
Citata iš Wikipedijos:
Laikraštyje buvo paskelbta, jog kviečiami savanoriai dalyvauti „atminties tyrimo“ bandymuose, už tai sumokant 4,50 dolerio.
Milgramas paaiškindovo atvykusiam savanoriui bei kitu savanoriu apsimetančiam savo asistentui jog jie dalyvaus bausmės įtakos mokymosi procesui tyrimuose. Buvo apsimetama jog traukiami burtai, kuris iš dalyvių bus „mokytojas“ ir kuris „mokinys“. Iš tiesų abiejuose traukiamuose popieriaus lapeliuose buvo parašyta „mokytojas“, todėl kiekvienas atvykęs savanoris juo ir tapdavo. „Mokytojui“ trinktelėdavo 45 voltų įtampa, taip paaiškindami, ką jaus pagal jo komandas kratomas „mokinys“. „Mokinio“ užduotis buvo perskaityti ir iš atminties pakartoti duotą žodžių sąrašą. „Mokytojui“ buvo liepta bausti už kiekvieną klaidą, kiekvienąkart didinant elektros smūgio įtampą 15 voltų.
„Mokytojas“ tiki iš tiesų trenkiąs elektra, tačiau asistentas, būdamas profesionaliu aktoriumi, tik apsimeta gaunąs smūgį. „Mokytojas“ užtikrinamas jog jis nesąs atsakingas už Milgramo nurodymų vykdymą.
Kiekvienąkart „mokytojui“ pasiūlius nutraukti jam nepatinkantį bandymą, eksperimentatorius duoda nurodymą tęsti, tokia tvarka:
1. Prašau tęsti.
2. Šis bandymas reikalauja jus tęsti.
3. Jūs būtinai privalote tęsti bandymą.
4. Jūs neturite pasirinkimo, jūs privalote tęsti bandymą
Jei savanoris nepaklūsta 4 Milgramo nurodymui, bandymas sustabdomas. Antraip jis sustabdomas „mokytojui“ pasiuntus 450 voltų elektros smūgį tris kartus iš eilės.
Atlikto tyrimo rezultatai buvo paskelbti 1963 metais.
Milgramo bandymų metu 65 procentai bandomųjų (savanorių eksperimento dalyvių) eksperimentatoriaus nurodymu pasiuntė aukai (kuri iš tiesų buvo aktorius) įsivaizduojamą 450 voltų elektros smūgį, nors kai kurie prieš tai ir pasakė grąžinsią už dalyvavimą gautus $4,50. Nė vienas dalyvis neatsisakė trenkti aukai 300 voltų įtampa. Psichologai pakartojo šį bandymą įvairiose pasaulio vietose ir nustatė, jog aklai autoritetu (eksperimentatoriumi) sekančių žmonių dalis visur yra pastovi ir artima maždaug 2/3.
84 procentai vėliau apklaustų dalyvių teigė esą „patenkinti“ arba „labai patenkinti“ dalyvavę šiame bandyme, daugelis rašė išsamias padėkas, siūlėsi asistuoti kituose eksperimentuose ar prašėsi priimami į darbą šioje laboratorijoje. Netgi iš atsisakiusių trenkti galutinį smūgį nė vienas nepareikalavo atsisakyti paties eksperimentavimo, nepasidomėjo „aukos“ sveikata po bandymo.
Nors bandymas atskleidė svarbų žmogaus psichologijos dėsningumą, šiuo metu jis būtų laikomas neetišku ir negalėtų būti atliktas.
Šitie bandymai parodė, jog tendencija klausyti įsakymo yra taip giliai įsišaknijusi žmogaus, kad jis nebejaučia jokio gailesčio į save panašiems.
Milgramas taip pat nustatė, jog neprotingam bandomojo elgesiui turi įtakos autoriteto (eksperimentatoriaus) bei aukos artumas. Jei autoritetas komanduoja bandomajam tik telefonu, protingai besielgiančių žmonių padaugėja. Dalis bandomųjų tokiu atveju ima apgaudinėti eksperimentatorių, apsimesdami, jog tebevykdo jo nurodymus. Jei auka būdavo arti ir bandomasis turėdavo pats priglausti aukštos įtampos kontaktą, autoriteto klausančių žmonių sumažėdavo iki maždaug 30 procentų.
Įtardamas, jog bandomieji juo pasitiki kaip universitetui atstovaujančiu mokslininku, Milgramas įkūrė fiktyvią neva kažkokia miglota komercine veikla užsiimančią firmą ir pakartojo bandymus ten. Rezultatai buvo tokie patys
Nebuvo aptikta jokių skirtumų tarp vyrų ir moterų elgesio.
Taip pat buvo nustatyta, jog žiauriam sprendimui turi įtaką grupės dydis. Jei tas pats bandymas buvo kartojamas vienu metu esant dviem arba trims bandomiesiems, jie gana dažnai sutardavo nebetęsti eksperimento. Žiauraus elgesio atvejų sumažėdavo iki 40 procentų.
Pats Milgramas, kaip rašo spauda, nesitikėjo tokio rezultato.
Tokios išvados buvo padarytos ir daugelio kitų panašių eksperimentų sovietų sąjungos psichiatrijos klinikose ir kalėjimuose. Rezultatams nedaro įtakos nei laikmetis, nei amžius, nei lytis, nei socialinis statusas.
Kodėl žmones tokiais paklusniais?
Ar tai yra žmogiška, prigimtinė savybė, ar per daugelį amžių suformuota? Kodėl 65 proc. žmonių kažkokiu būdu sutiktų lenkti galvą prieš kitus, kurių „autoritetas“ yra aukštesnis, netgi peržengiant savo vidinės moralės kodekso ribas, ignoruojant bet kokį visuomenės ar įsitikinimų sistemos spaudimą. Bent jau vieši informacijos šaltiniai į tokius klausimus atsakymų neduoda. Iš tikrųjų pasaulis reliatyvus. Objektyvios tiesos nėra. Yra tik idėjos, kurias turi savo galvose žmonės. Tik kai kurie iš jų sugeba tas savo idėjas sėkmingiau parduoti likusiems.
Šis fenomenas gal būt paaiškina tai, kodėl tautos balsuoja už charizmatinius lyderius ir diktatorius, kurie moka save tobulai parduot meluodami ir apgaudinėdami kietos rankos pasiilgusią minią. Todėl klausimas lieka atviras, ar galima sukurti bendruomenę, kurioje Milgremo efektas neveiktų? Ir kokias pagrindais turėtų veikti tokia bendruomenė?
Jei mes kalbame apie visuomenės „pabudimą iš miego“, tai greičiausiai ir Milgremo efektas turėtų kažkaip išnykti Paklusnumo, hierarchiškumo autoritetų atžvilgiu genas turi mutuoti tokiame laipsnyje, kad jokia propaganda neturėtų paveikti.
Dvasiškai brandžioje visuomenėje tokių fenomenų neturėtų būti. Tačiau kol kas tokių pasikeitimo požymių nesimato. Socialinės tvarkos, paremtos meile ilgai nematysime, kol vadovausimės svetimais „protingesnių žmonių“ sugalvotais šablonais. Gal būt neužtruksime laukti, kai pradės visuomenėje veikti kitas genas – atsakantis už maištą prieš bet kokią melu ir apgaudinėjimais paremtą sistemą.
Pavyzdžiui, skeptikai mano, jog Milgremo efektas atnešė daugiau bėdos, negu naudos. Juo, kaip objektyviu faktoriumi, pradėjo dangstyti įvairius žiaurumus nuo Holokausto iki Abu Graibo kalėjimo Irake.
Kiti mano, jog Milgremo ekasperimentas buvo daromas tam, kad pamatyti, kaip toli yra pažengusi žmogaus „vidinė demokratija“. Pasirodo, kad tokios net nėra. Žmogus, pasirodo, gali paaukoti viską, kad galėtų tapti pavaldžiu aukščiau stovinčiam viršininkui. Pats mechanizmas, kodėl taip vyksta, iki galo nėra išaiškintas. Gal tai ne tiek genetikos, kiek astralinių parazitų įtaka, agregorų poveikis. Dėl šios priežasties yra manoma, jog vertikali valdžios hierarchija mūsų planetos politinėje sistemoje yra būtina. Reikia pripažinti, jog diktatūra tam tikruose kontinentuose ir kultūrose yra neišvengiama, nes jeigu jos nebus, nes žmonės ją sukurs patys, „iš apačios“. Ir jokios čia sąmokslo teorijos nėra.
Kiekvienoje daugiau ar mažiau uždaroje bendruomenėje (nepriklausomai nuo IQ lygio) išryškėja „kieti vyrukai“, pataikūnai ir kelios baltos varnos, kurios svajoja tapti „kietais vyrukais“. Likę konkuruoja tarp savęs, kas greičiau persiorientuos ir prisitaikys prie „naujos valdžios“. O iš principo viskas lieka nepakitę. Apie tai ne kartą savo fantastiniuose romanuose yra aprašę Orvelas, broliai Strugatskiai ir daugelis kitų. Šitą vaizdelį teko stebėti beveik 2 metus, kas pusę metų, kai dėvėjau sovietų armijos kariškio batus.
Dievai visuomet su žmonėmis elgdavosi žiauriai
Senųjų civilizacijų tyrinėtojai taip pat turi nuomonę apie Milgremo ekasperimentą. Esą jis parodė, jog žmogus per daug tūkstančių metų yra patyręs genetines mutacijas, nes su juo buvo žiauriai elgiamasi ir prie to tiesiog prisitaikė, priprato ir be šito gyventi negali. Žmogus yra būtent taip, o ne kitaip suformuotas. Žmogaus psichika yra traumuota per kelis tūkstančius metų. Ir tai nėra evoliucijos, o greičiau deevoliucijos pasekmė.
Paleokontaktų teorijos šalininkai dėkoja Jamesui Francisas Cameronui už filmą „Įsikūnijimas“ (Avatar). Anot jų, Cameronas yra pats tikriausiais insaideris, nes parodė tiesą, kaip viskas vyko mūsų planetoje. Žemė ir žmonės kažkada buvo panašūs į planetoje Pandoda gyvenusią tautą Na‘vy, prieš tai, kai į ją įžengė „dievai“. Kažkada Žemėje, kaip ir Pandoroje žmonės gyveno nors ir primityviai, tačiau laimingai.
Ateivių bendruomenėje griežta paklusnumo hierarchija, tikriausiai, buvo normalus dalykas. Dievai sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą (rašoma Biblijoje), vadinasi žmonių rasę patobulino taip, kad ji tiktų jų hierarchos modeliui ir juodam darbui atlikti.
Iš tikrųjų žmogaus debilizacija per civilizaciją vyko ne 2 ar 3 šimtus metų bet dešimtis tūkstančių metų. Žmogus buvo patobulintas kaip biotobotas-vergas, tinkantis sudėtingoms techninėms funkcijoms atlikti (nuo medžioklės iki nanotechnologijų ir IT) ir gyvenantis griežtos hierarchijos bendruomenėse, kur automatiškai atsiranda lyderiai (kieti vyrukai) ir banda. Banda deleguoja „kietiems vyrukams“ prigimtines teises jaustis saugiais ir sočiais. Tuo tarpu „kieti vyrukai“ jaičia dėl to orgazmą, nes su paklusniomis avelėmis gali daryti ką nori. Tačiau tie patys „kieti vyrukai“ jaučia nuolatinę baimę prarasti savo postus, nes į jų nugarą alsuoja kiti „kieti vyrukai“.
Vergovė ir feodalizmas pasaulyje išnyko ne taip jau senai. Prieš tai žmonės net neįsivaizdavo, jog visuomenė gali gyventi be griežtos vertikalios hierarchijos, be vergų ir valdovų. Šiandien mes netoli esame pažengę. Demokratinė laisvos rinkos visuomenė – tėra tik patobulinta vergovės forma, kurioje prievartos ir paklusnumo mechanizmai yra užmaskuoti ir jų tiesiog nesimato. Jie yra apvilkti į kitus rūbus ir pavadinti kitais pavadinimais. Tačiau realiai viskas kaip buvo, taip ir yra. Bandos ir elito sistema niekur neišnyko. Maža to, ji yra užprogramuota ir suveiks tiesiogine prasme bet kokiam naujam „dievui-gelbėtojui“ atėjus į valdžią.
Milgremo ekasperimentas tik apnuogino šią tiesą. Jis yra puiki medžiaga pamąstyumui, į kokią beviltišką padėtį dėka dievų-kūrėjų mes galų gale pavirtome geležies amžiuje. Pasyvumas - gilus randas mūsų genetikoje: lenktis prieš pirmą pasitaikiusį „kietą vyruką“ ir vengti atsakomybės, nes už ją būsite baudžiami. Kodėl kažkas mus turi nuolat vesti. Kur? Neaišku. Negi mes patys niekur negalime nueiti? Negi kažkas turi mums sudėlioti teisingus riboženklius?
Jei yra optimistų, kurie sako, jog dvasinis išlaisvinimas vyksta (greičiausiai tai yra tiesa), tai reiktų prie tokio optimizmo pridėti nedidelę pataisą arba papildomą klausimą: kiek amžių visuomenė turi gyventi visiškoje laisvėje, kad Milgremo sindromas pilnai išnyktų? Nes kol kas tai yra paslėpta bomba, tiksinti mūsų genofonde. Tai yra klavišas, kuriuo bet kada kali pasinaudoti koks nors apsukresnis socialinis inžinierius, panašus į Hitlerį, Staliną ar Putiną.
Nepretenduoju į teisingas išvadas. Padarykite savo tyrimą, sukurkite svetaine ir jas ten parašykite.
www.kvantinemagija.lt