Meilė kaip civilizacijos liga ir kaip Visatos dėsnis

Šiandien vasario 14 d. – vartotojiškos pop kultūros elementas, pasiskolintas iš krikščionybės. Bet vargu aš ši vadinamoji meilės šventė iš tikrųjų yra krikščioniška? Gyvename toje keistoje kultūroje ir puikiai žinome, kokios čia klesti vertybės. Daug kas atrodo apversta aukštyn kojom.
Ilgai galvojau ką originalaus įdėti vasario 14 proga ir neįsivelti į popsą. Ir pagaliau radau. Galų gale pozityvas bei saikingas jumoras čia yra, nes galima pakalbėti apie amžinąjį jausmą iš įvairių pusių.
Meilės paslaptis - feramonai? Meilė tai liga? Meilė sukelia narkotine priklausomybę? Neištikimybė – genetiškai užkoduota? Ar egzistuoja vaistai nuo neištikimybės? Jeigu žmonės būtų ištikimi vieni kitiems žmonija senai būtų išmirusi. Šie klausimai nagrinėjami populiarioje REN TV laidoje „Pasaulio paslaptys su Anna Čapmann“.
[video:http://www.youtube.com/watch?v=Db-AAdp6CEY]
1990 metais vienos Japonijos ligoninės medikai atkreipė dėmesį į keistą dėsningumą. Atsirado liginių, kuriems niekaip nepavykdavo nustatysi diagnozės. Ligulius į stacionarą paguldė paguldė įtardami infarktą, tačiau kraujagyslės nebuvo pažeistos. Tačiau adrenalino lygis pas tuos ligonius viršijo 10 kartų, t.y. buvo 3 kartus didesnis negu inferkto metu. Tai buvo skirtingų profesijų, skirtingo amžiaus ir skirtingų socialinių sluoksnių žmonės. Po kiek laiko medikai nustatė, kas tuos žmones tarpusavyje sieja. Visi pacientai iki gospitalizacijos buvo be galo įsimylėję. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) 2008 metais meilę pripažino susirgimu. F63.9 – tai tarptautinis šios ligos šifras. Ligos aprašyme – tie patys maniakinės depresijos požymiai.
Tačiau, kaip teigiama tame filme, yra žmonių, nepriklausomai nuo socialinio statuso, kurie nuolat kenčia nuo įsimylėjimo problemų. Ligos simptomai kaip visuomet tie patys: padidintas kraujospūdis, padažnėjęs širdies ritmas, jaučiasi lyg būtų išdygę sparnai, norisi rašyti eiles. Tokie žmonės lengvai gali persijungti nuo vieno partnerio, prie kito ir vėl viskas pasikartos iš naujo. Ar tai yra normalu? Ar tai moralu?
Toks elgesys mūsų kultūroje laikomas amoraliu ir normaliu, jis skatinamas pet TV laidas, serialus ir vadinams romantika, kurią privalo patirti vos ne visi normalūs žmonės, nors medikai aiškiai perspėja – tai yra psichikos susirgimas.
Ir jie, deja, gali būti labai teisūs, nes, pavyzdžiui senovės graikai tokią meilę priskirtavo žemiausiai kategorijai iš 9.
Visa tai, ką ši pop kultūra kelia ant pjedestalo, ne tik graikai bet ir egiptiečiai, indai ir kitos senosios kultūros vadindavo žemiausia meilės pasireiškimo forma, kurią paprastai rekomenduojama išmokti suvaldyti per įvairias dvasines praktikas. Tai nereiškia, kad tu turi valios pastangomis nugalėti totaliai galingesnę už tave stichiją. Tai reiškia, kad pasitelkiant protą ir išmintį tu ją gali pastatyti į vietą ir pakinkyti dvasiniam augimui. O tai galima padaryti tik dviejų skirtingų lyčių poroje.
Bet pirmiausia, ankstyvose gyvenimo stadijose meile persergama, kaip kokiais tymais, kad galima būtų pasimokyti ir įgyti šiokį tokį imunitetą. Visuomet gražu, kai pirmieji jausmai perauga į rimtus santykius, tačiau taip atsitinka labai retai.
Ir psichiatrijos, ir dvasiniu požiūriu, įsimylėjimas, jei jis drumsčia įprastą gyvenimą, reiškia problemą, kurią reikia spręsti, nes tai susiję su bereikalingu gyvybinės energijos švaistymu, kuris daro neigiamą įtaką gyvenimo kokybei. Tuo tarpu pop kultūra tai vadina norma.
Joga ir tantra kalba apie kitokią meilę, kuri gali tarnauti dvasiniam darbui, o ne energijos švaistymui. Reikia teisingai sugebėti suvaldyti energijas ir nukreipti jas ten kur reikia. Nevaldoma ar pažadinta kundalini gali pridaryti daug bėdos. Būtent tokią bėdą turi tie, kurie pernelyg lengvai įsimyli.
Tokiems žmonėms patartina palankyti jogą, kad kuindalini energija būtų įkinkyta dirbti teisingą darbą pagal jos tiesioginę paskirtį: kilti sušumna kanalu ir aktyvuoti čakras. Tai ilgas procesas, užtrunkantis ne vienerius metus, kurį gali įgyvendinti tik 2 dvasiškai artimos sielos. Panašios tradicijos į tantrą kažkada buvo žinomos ir mūsų ikikrikščioniškoje kultūroje, bet viskas dabar užmiršta.
Šiuolaikinė meilė, kaip šeimos ar santuokos pagrindas atsirado visai nesenai. Gal prieš kelis šimtus metų. Ji atėjo į mūsų kraštą kartu su krikščionybe, kaip ir nuodėmės sąvoka. Anksčiau buvo kitas terminas: „tinkama pora“. Partnerius pagal horoskopus, pagal socialinį statusą, pagal daugelį įvairių kriterijų parinkdavo šeimų galvos, dvasininkai ir šamanai. Ir, kaip taisyklė, tokios šeimos (jeigu neišsikrado jų karai ar epidemijos) būdavo darnios ir ekonomiškai tvrirtos. O meilė atsirasdavo daug vėliau.
Semitų kultūroje manoma, jog santuoka ir meilė apskritai yra ne šio pasaulio reikalas. Kaip rašoma garsiojoje rabino Tenno Wilamo knygoje „Две половинки одного целого“ (net nežinau, kaip čia išversti į lietuvių kalbą, turėtų būti "Dvi puselės Vieno"), santuokos sukuriamos debesyse. Puiki knyga (http://royallib.ru/book/tenn_uilyam/dve_polovinki_odnogo_tselogo.html), kuri gali būti naudinga visiems, kurie ruošiais eiti prie altorių. Ten rašoma, jog viskas jau būna nuspręsta prieš gimstant. Svarbu yra atsidurti reikiamu laiku, reikiamoje vietoje. Tada atsiras ir reikiamos aplinkybės ir reikiami jausmai. Jei žmogus harmoningas, jis tuo paprasčiausiai nesirūpina, gyvena paprastą gyvenimą ir, atėjus tam tikram amžiui,viskas susitvarko savaime. Taip būdavo visada, kai žmonės gyveno darnoje su Dievu, gamta ir savmi. Dabar - viskas kitaip.
Kitas klausimas – kas geriau: neištikimybė ar ištikimybė. Šitas klausimas, kaip ir nuodėmė – taip pat yra šios civilizacijos produktas, kuri atėjo kartu su krikščionybe. Greičiausiai yra taip, kaip rašo Tenn‘as Wiljamas, jog santuokos sudaromos debesyse. Jos yra apspręstos ne šiame pasaulyje. Tada toks klausima netenka prasmės.
Tačiau žmonės turi laisvą valią ir padaro sprendimus, pasikliaudami impulsais ar verčiami kitų žmonių bei aplinkybių. Vėliau tokie sutuoktiniai ir toliau ieško laimės išorėje. Gal būt toms sieloms reikia pereiti išbandymus, tol kol jos susiranda viena kitą. Mūsų civilizacijos ir antikultūros sąlymomis atlikti tokią užduotį sieloms, ieškant viena kitos, yra be galo sunku. Todėl niekada nereikia smerkti žmonių, kurie „ieško nuotykių“, ar porų, kurios skiriasi. Nereikia stengtis būtinai juos taikyti dėl vaikų ar dėl turto. Tas pats Tenn‘as Wilamas rašo, kad jokiu būdu negalima kištis į kitos šeimos reikalus. Kas žino, gal tokia pamoka joms yra reikalinga. Gal jos būtent dėl to čia ir atėjo?
Visata ar Dievas iš pradžių taip pat pasidalino į dvi dalis, kurios turi atitolti, o vėliau vėl viena kitą surasti. Kaip Danguje, taip ir ant Žemės.
www.kvantinemagija.lt