Gyvybė amžina, Visatoje mirties nėra. Yra tik formų pasikeitimas, etapų įveikimas, lipant asmeninės dvasinės evoliucijos labirintais. Perkeitimas vyksta logiškai, bet ne nuosekliai, t.y. ne įprasta mums linijine laiko seka. Tai atsitinka šuoliais, porcijomis, etapais.
Štai gyveni, gyveni, stengiesi išeiti į laisvę, visomis įmanomomis prasmėmis. Nors gyveni laisvėje. Netgi neatsižvelgiant į pagrįstus priekaištus dėl atsakomynės ar sąžinės stokos. Bet ar tu tai žinai? Ar tau kas nors tai pasakė? Tai tik vienas tavo AŠ aspektas įkluvęs, tas, kuris gyvena matricinės materijos programoje, kurią Rytų tradicija vadina Maja.
Kaip ten bebūtų – laisvė visuose savo AŠ aspektuose - tai tavo nepalaužiamas ketinimas bei gyvenimo kryptis. Taip gyvendamas sukaupi „bagažą“. Jis nei teigiamas, nei neigiamas. Jis tiesiog toks. Ir ateina diena, kuri, kaip sakydavo Ilja Prigožinas, tampa bifurkacijos tašku. O kaip rašė visų laikų bolševikų vadas Vladimitas Iljičius Leninas, apačios nebegali gyventi po senovei, o viršūnės prarado dantis tavo paties atžvilgiu. Atsiranda stabdymas bei vedimas į priekį. Kažkur stabdo, o kažkur vis dar leki, nes veda ketinimas.
Konfucijus žodžiais, kiekviena kliūtis tai priežastis judėti į priekį. Mes tų kliūčių turime per akis. Tik keliems procentams žmonių kliūtys yra vedimas į priekį. Ženkliai daliai – tai depresijos, nevilties ir mirties nuosprendis. Jie yra praradę orientyrus į amžinąjį savęs ir aplink visko supratimą, nes susikoncentravę į laikinus dalykus. Tai matricinė-genetinė programa, kurią iš savęs kažkaip reikia rauti su visomis šalnimis.
Tada kyla kitas klausimas, o kas yra laikina? Laikina - yra viskas kas turi formas, pradedant nuo minčių formų, baigiant medžiaginėmis formomis. Tai šio pasaulio blizgučiai, kurių paskirtis – atitraukti tavo dėmesį nuo esmės, kad tu bent sekundei prarastum orientyrus ir tikslus, kurie maitina sielą. Nes mintys yra ta pati materija. Sąmonė kuria materiją. Jei mintys (sąmonęs produktas), kaip ir materija - laikini dalykai, tai jų kūrėjas yra amžinas. Tas kūrėjas – viskuo užpildyta nebyli tuštuma. Ji neturi vardo, Ji nėra asmuo. Ji turi ir gali viską. Bet kuri forma atsiranda stebėtojo kūrybiniame polėkyje. Bet kuri forma atsiranda ir išnyksta kaip antrinis produktas.
Ko tikrai realiai nėra ir būti negali – tai nuo stebėtojo valios nepriklausomų, savaime egzistuojančių formų. Kitaip tariant, niekas savaime objektyviai neegzistuoja. Mes neigiame galimybę objektyviai ir atsietai nuo stebėtojo valios pažinti pasaulį. Jei mes jaučiamės užpildyta tuštuma, tai tokios išvados plaukia savaime, o jomis pradedi vadovautis ir realiame gyvenime.
Tai ne tik ezoterinis, bet ir laboratorijose pagrįstas faktas. Viską ką matome, girdime, užuodžiame, ką ragaujame ar liečiame – mūsų asmeninės kūrybos rezultatas, nes kai tik pasijaučiame tuštuma, tampame kvantiniais kūrėjais. Kad tai pajausti kartais reikia prarasti viską. Viską, ką mes įpratę vadinti žemiškomis gėrybėmis. Nes mes ir esame tas kūrėjas, tas užpildytas viskuo vakuumas, o ne forma, kaip mums kartais klaidingai atrodo. Žmogus yra kūrėjas, žmogus yra ir formų žudikas. Žmogus (didžiąją raide) ir yra ta užpildyta tuštuma. Jei, žinoma, žmogus nori ir geba bent sekundei pasijausti Žmogumi.
Bet dvikojis padaras su galva, rankomis ir kojomis yra laisvas kūrėjas? Ar jis yra laisvas žudikas? Ir kuo Žmogus (didžiąja raide) skiriasi nuo žmogaus (mažąja raide)? Jei Kristus save laikė „Žmogaus sūnumi, kuris neturi kur galvos priglausti“ (manau kad toks Žmogus tikrai kažkada vaikščiojo po kalėjimą-žemę). Archontai juk buvo apakinti ir nematė, kaip Kristus atėjo į Žemę (Egiptiečių evangelija). Tuo tarpu lapės, triušiai turi olas. Tai kas tada žmogus (mažąja raide)? Gal tas, kuris, Žmogaus Sūnaus žodžiais, lavonas, nes potencialiam mokiniui, kuris norėjo palaukti ir palaidoti tėvą, drėbtelėjo iš peties: „tegul mirę laidoja mirusius“.
Kas yra Žmogus ir kas yra žmogus - tai klausimas, į kurį neradus tinkamo atsakymo, negalima šiaip sau atsistoti ir kur nors eiti, lyg niekur nieko. Žmogus (didžiąja raide) yra ir fizinis kūnas ir užpildytas vakuumas, nes yra amžinas (siela), o žmogus, kuris dedasi tik fiziniu kūnu – laikina forma, vadinasi lavonas. Mes patys save sukuriame, kaip fizinius kūnus bei laidžiamės suvedžiojami. Kodėl taip yra – tai irgi didelė paslaptis.
Kūrinijoje ne viskas idealu ir ne viskas rožėmis klota. Egzistuoja jėga, kuri prievartiniu būdu sunaikina formas, kurios užsistovi ir nejuda. Mes sukuriame save kaip fizinius kūnus ir užsiliūliuojame archontų bei demonų vylionėse. Jų toks darbas – padėti mums, kaip tuštumai atrasti formas. Tačiau suteikę mums tokią dovaną, jie nė neketina nuo mūsų trauktis ir reikalauja kosminių palūkanų. Jų dėka dalimi savo AŠ mes sustojame. O jie to tik ir laukia. Juk stovinčiame valdenyje vyksta degradacijos procesai. Kūrinijoje veisiasi ir degraduojančias formas ėdantys padarai – tai įvairūs žemų dažinių demonai bei negatyvūs ateiviai. Tai mes įpratę vadinti blogiu. Jis atsiranda tada, kai kas nors mumyse užsistovi ir laiku nenumiršta, laiku nepasikeičia, neatranda naujų formų, kurios pasiekiamos kūrybos keliu griaunant archontų dėka atsiradusias ir užsistovėjusias laiko ir erdvės sienas. Pakui, kai pradedame judėti, mus stabdo ir reikalauja palūkanų. Tai mes irgi vadiname blogiu. „Blogis“ – čia nėra tinkamas žodis, be vadinkim tai „ezoteriniu blogiu“.
Taigi, blogis minta tuo, kas stovi ir degraduoja, arba tai, kas juda uždarais ciklais, kartodami tas pačias klaidas ir tuos pačius karminius ciklus. Tas pat blogis, prieš tai, mums, kaip sieloms suteikia formas, kurios mus sustabdo natūraliai. Bet koks formų atsiradimas iš vienos pusės veda į priekį, o iš kitos pusės stabdo. Todėl aš formas vadinu „ezoterinių blogiu“, o jų pratekamumą ir nuolatinę kaitą – „ezoteriniu gėriu“.
Iš pradžių tai buvo natūtralus procesas, bet visai nesenai jis tapo įrankiu energijai gauti ir parazituoti. Demonas-demiurgas nukopijavo Kūrėjo pasaulį, apvertė jį aukštyn kojomis, apgavo čia patekusias sielas, jog būtina evoliucija per blogį (aktyviai dalyvauti formose). Sielos patikėjo ir įkliuvo čia ilgam. Ir tamsa pradėjo dominuoti. Bet tai tik mega mastelių ciklo dalis, kuri buvo palanki ezoteriniam blogiui. Laikai keičiasi ir situacija taip pat keisis labai greitai. Tai maždaug tokia išvada peršasi po dvylikos „Žemė kaip sielų gaudyklė“ dalių.
Tryliktą dalį pradėjau rašyti senai, bet tai ką transliuoju ir noriu dar ištransliuoti į eterį, prasilenkia su įvykių srautu, kurį kažkas neabejotinai koordinuoja (kol mes materijoje), bet „dangaus sargybiniai“ niekada nelaimi jokio žvalgybinio karo, nežiūrint į tai, jog jie mus vertina kaip nuogą patrankų mėsą.
Mano taktika ir strategija taip pat keičiasi ir 13 dalies iš tiktųjų nebus. Aš paspaudžiau „delete“. Nes tai naujas ciklas ir nauja sekančio ciklo dalis: „Išsilaisvinimo frontas“. Metas išsitraukti sunkiąją artileriją. Tiek laikas, tiek vieta, siekiant įvertinti ezoterinę aplinką, kurioje gyvename, buvo labai riboti. Mes negalime užsidėdėti vien tik ties negatyvu ir aimanuoti: kaip blogai, jog gyvename sielų gaudyklėje, kalėjime. Atėjo metas kruvinam partizaniniam susirėminui. Juk tik taip galime įprasminti savo gyvenimą. Gali būti taip, jog maištas zonoje gali mus atvesti į krematoriumo pečiu. Bet tada mirtis bus prasminga. Galų gale jokios mirties juk nėra. Mes tik prarasisme seną formą ir atrasine naują. Gali būti taip (ir aš tuo tikiu), kad mes šitą kosminę skylę paversime klestinčiu rojumi. Taip ir bus. Abiem atvejais mes nepralaimime.
Pralaimėsime tik tada, jei sukūrę naujas (aišku, kad lakinas) klestinčio gyvenimo formas (šį kartą be archontų pagalbos), leisime matricai jas praryti bei interguoti į jau esamą ydingai pūvančią kalėjimo-gaudyklės sistemą. Neleiskime sistemai tobulėti mūsų sąskaita. Tiesiog ją perimkime ir perinstaliuokime nuo A iki Z. O čia tai bus revoliucija !!! Tokios Visatoje dar nebuvo ... Man patinka kosminis buldozeris :)
Gyvename simuliacinėje kvantinio kompiuterio programoje, kuri vadinama matriciniu kalėjimu sieloms. Ar tai kalėjimas, ar universitetas, ar rojus – viskas priklauso, nuo kurios kalvos į tą pasaulį žiūrėsi. Aš realistas ir man atrodo, jog tai kalėjimas. Ar galite laisvai judėti?, ar galite laisvai save realizuoti, ar jaučiatės pakylėti, ar jaučiatės, kad gyvenimas gerėja ir tampa poilsiu? Ar jaučiate, jog aplink tvyro vien tik pozityvios energijos?
Pasaulis, kuriame gyvename, jei mes sugalvosime jį pažinti tokiu, joks jis iš tikrųjų yra, vertas globalaus remonto. Per švelniai pasakiau. Šiuo metu vaizdas nekoks. Ir mes atėjome tam, kad jį atsiimti. Ir kai tik bandom apie tai kalbėti, mus išjungia, arba kerta per kojas. Todėl esame priversti gudrauti, kad laimėtume bent sekundę laiko tam, kad širdies šviesa užnuodytume šį stropiai kontroliuojamą tamsos pasaulį.
Taigi, lendam iš apkasų ir traukiame galingiausią kulkosvaidį, taikomės į šios matricinės demoniškos sistemos širdį – deprogramuojam žmonių šventą tikėjimą nuo jų valios nepriklausomu, objektyviu pasauliu, taikomės į magnetinį kupolą, magnetinį tinklelį, kuris saugo kalėjimo perimetrą. Taikomės į kiekvieno žmogaus širdį ir protą ir nuodijame nebetikėjimu tuo ką sako sistema bei auklėjame daryti tik savas, savarankiškas išvadas, kurios plaukia iš vidaus. Taikomės į karmą ir karmimes sutartis. Taikomės į senąją pasaulio tvarką ir matricinius jo dėsnius. Tik pradėkim deprogramavimą, neabejotinai suveiks tūkstantosios beždžionės efektas. Jis jau veikia. Taigi, kviečiu kūrybingam maištui. Nieko negailėkim ir nieko nepasigailėkim. Nei vieno dievo, nei vieno demono, nei vieno klonuoto žmogaus, nei vieno reptiloido, nei vieno pakylėtojo ar kilmingojo kraujo lašo. Traukiam į dienos šviesą visas abejones tuo ką mato mūsų akys ir girdi ausys. Statome naują pasaulį – naują Babelio bokštą ant visiškai kitokių pamatų nei tai buvo prieš 10 ar 12 tūkstančių metų.
Sielų gaudyklė kažkam užkliuvo
Iš tikrųjų laikotarpis prieš ir po Naujųjų metų buvo nelengvas. Buvo mestos milžiniškos pajėgos, kad straipsniai „Kvantinėje magijoje“ daugiau nepasirodytų. Programuotojai erdėlaiviuose virš galvų dirbo be išeiginių. Nes jiems didžiausia problema – kūrybiški žmonės, kurie nesusitaiko su tuo kas yra ir kelia per daug klausimų. Negalėjau rašyti, negalėjau išvažiuoti į miestus ir surengti bent keletą paskaitų, susitikti su draugais, įrašyti video. Mano galimybės ribotos ir šiandien, dėl to, kad pernai padariau daug klaidų, nes buvau stipriai pažeidžiamas dėl nesiliaujančio sistemos spaudimo visais įmanomais kanalais. Programuotojai programavo visas įmanomas kliūtis, kad įlįsčiau į pilką buitį ir užmigčiau nesibaigiančiose materialaus išgyvenimo problemose. Iš dalies ir pats dėl to esu kaltas, nes ne viską sugebėjau įžvelgti į priekį, nemoku susitaikyti bei prisitaikyti. To neleidžia maištininko genas, kuris atėjo į dabartinį DNR iš Vegos laikų. Bet kuo blogiau – tuo geriau. Tai uždega. Bet šiandien turiu dar vos gyvą kompiuterį, keletą eurų, kad visiškai "neatjungtų" ir „Kvantinę magiją“. Pradžiai to pilnai pakanka.
Programuotojai pridarė klaidų dar TADA, atvirame kosmose, kai mane sugalvojo pagrobti ir perparduoti žemės archontams ir dabar gailisi turį reikalų su manimi. Bet dabar kontrolės sistemą eilinį kartą apgavau, išdūriau tuos, kurie mane daug metų „globojo“, įkvėpiau laisvos energijos ir radau laiko įkalti dar keletą vinių į kalėjimo karstą. Galų gale archontui vardu Asir surengiau asmeninį linčo teismą. Taigi, atsirado sekundės dalis paleisti į eterį dar keletą nuodingai-eretiškų idėjų apie šio pasaulio tiesą. Būsimuose straipsniuose atskleisiu baisias paslaptis, kaip apvali žemė tampa plokščia, kaip keliaujama požemio tuneliais į Marsą, kokiais įrankiais valdoma matrica. Bet iš pradžių BŪTINA pakeisti požiūrį į tai ką mato akys ir girdi audys, t.y. santykį su taip vadinama „sistema“.
Naujojo ciklo dalys tikrai bus riebios transdimensiniais keismažodžiais bei dievų stropiai saugomis tvarkos užgauliojimais. Nieko nepadarysi. Reikia. Juo labiau, kad sausio 31-osios meditacija tam įkvėpė. Negalima susitaikyti, negalima prisitaikyti.
Mes kaip ginklą naudojame kontroliuojamą kvailystę. Apsimetam, jog esame sistemoje, meluojame, kad viskas su mumis tvarkoje, kad mylime partiją ir tėvynę, o viską paverčiame cirku. Bent dėl savęs. Nes nieko rimto, nieko fundamentalaus matriciniame kalėjime nėra. Mums, sovietiniais laikais padarytiems, tokia gyvenimo filosofija labai artima. Sovietiniais laikais mes buvome priversti dalyvauti visokiose nesąmonėse, apsimetėm, kad mums tai patinka, partinių organų koridoriuose dirbtinai šypsojomės, melavome, jog tikime komunizmu, o grįžę namo žvengėm susiėmę už pilvų. Taip ir dabar. Nieko naujo. Jaunimui tai sunku suprasti, nes tūkstantmečio kartos patyrė pilną zombifikaciją. Tačiau ir jaunimo tarpe atsiranda labai daug praregėjusių. Sakyčiau, jog tai visuotinis procesas. Tik mes, seniai, labiau išmanome kontroliuojamą kvailystę, mokam "įjungti valetą" kai to reikia ir išjungti, kai to irgi reikia. Galime pasidalinti patirtimi.
Pasijuskime bet šiek tiek Balio Sruogos kailyje, kai jis rašė „Dievų mišką“. Rašytojas nacių koncentracijos stovykloje išgyveno tikrai baisius dalykus, bet sugebėjo tai prisiminti kaip šmaikščią istoriją. Taip gali pasielgti žmogus, kuris širdimi visada yra laisvėje. Tai požiūris, kuris išjudins sistemos pamatus. Jei tai mes sugebėsime paversti visuotinu požiūriu į sistemą, matrica paprasčiausiai neteks energijos ir pradės degraduoti. Neabejotinai. Juk būtent taip mes sugriovėme Sovietų Sąjungą, sistemą, kurios visi bijojo. Tai kodėl dabar negalime padaryti to paties? Tai ginklas. Labai rimtas ginklas.
Jei tai sielų kalėjimas ar koncentracijos stovykla, tai parašykime kiekvienas sau savo asmeninį „Dievų mišką“. Ši knyga man pasorodė geriausias kastanediškos kontroliuojamos kvailystės pavyzdys. Tai požiūris į žiauriai negaliestingą reptiloidinę sistemą kaip į spektaklį. Vertinkime viską griežtai, be kartu - nerimtai ir su jumoru. Viskas kas vyksta kalėjime yra juokingas cirkas. Jis nei manęs, nei tavęs niekuo neįpareigoja. Nes tai absoliuti klounada. Jei tai sugebėsime savyje atrasti, vadinasi šiame partizaniniame kare iššausime galingą šūvį.
Gintaras
2018 m. vasario pradžia
- Log in to post comments