Ką pasaulis švenčia gruodžio 25-ąją?

Nespėjau šios temos įdėti prieš šventes. Bet gal ir gerai. Gal dabar atvėsus galvoms, bus lengviau suvokti ką švenčia pasaulis. Iš istorijos žinome, jog nėra jokių objektyvių duomenų, įrodančių, kad Jėzus Kristus gimė būtent gruodžio 25 d. Akivaizdu, jog Kalėdos yra susitarimas. Gruodžio 25-oji, su puošiamais Kalėdų medžiais ir dovanomis Vakarų pasaulyje buvo pradėta minėti ne taip jau senai. Žodžių junginį „Merry Christmas“ 1836 metais sugalvojo ne Vatikanas, o masonas Charles Dickens'as. Jo iniciatyva taip pat buvo atgaivinta Romos laikais klestėjusi keitimosi dovanomis tradicija.
80 proc. Lietuvos gyventojų yra formalūs krikščionys. Jei žmonėms tai yra Kristaus gimimo šventė, vadinasi taip ir yra. Nors iš tikrųjų jokių racionalių motyvų švęsti nėra. Pravoslavai, graikai, koptai, etiopai – turi kitą datą. Urantijos pasekėjai įsitikinę, kad Jėzus gimė rugsėjį. Gal būt Jėzaus gimimas iš viso neturi jokios datos ir Jo gimimą reiktų švęsti 360 dienų per metus? Jei aš krikščionis, vadinasi apie Jėzų stengiuosi prisiminti kiekvieną dieną ir specialios datos tam nereikia.
Ypatinga gerumo dvasia turi tvyroti kiaurus metus, o ne likus savaitei iki Kalėdų.
Šiandien gali visiškai nevaikščioti į bažnyčią, nes apie šventes viską sužinosi prekybos centre arba per TV. Eglutės, dovanos, karnavalai - šventos šeimos tradicijos. Kaip gi be jų? Tačiau mes net nesusimąstom, kad prekybos centre ir Holywoodo produkcijoje niekad nėra ir nebuvo jokio Jėzaus. Puošdami prekybos centrus vadybininkai apie Jėzaus gimimą tikrai negalvoja. Jiems yra vienintelis tikslas – pritraukti vartotojų dėmesį ir turėti daugiau pelno. Šventinės nuotaikos sukūrimas jiems reikškia pelną ir pinigus.
Charles Dickens'as sukūręs komercinę „Merry Christmas“ tradiciją, norėjo, kad darbininkai kapitalizmo priešaušryje turėtų bent vieną savo šventę. Nors gerumas ir labdara, bendravimas su šeima turėtų būti praktikuojamai nepriklausomai nuo gruodžio 25-osios.
Pasikliaudami prekybos centrų ir TV kanalų kvietimais šėlti, iš tikrųjų palaikome senąją Babilono tradiciją, kurią perėmė Vatikanas ir visas vadinamasis Vakarų pasaulis. Visa tai buvo sugalvota ne tuščioje vietoje. Tradicijos keistis dovanomis ir valgyti 12 patiekalų buvo ir senovės Romoje (iki Kristaus), ir senajame Babilone, ir Chaldėjoje, ir Asirijoje. Lėbaudami prie eglučių iš tikrųjų garbiname ne gimusį kūdikėlį Jėzų. Jo garbinti nereikia, reikia tik įsiklausyti ją Jis kalbėjo būdamas suaugęs ir daryti tai ką mokė.
Jei mes Kalėdas švenčiame pagal prekybos centrų, Holywoodo ir TV šou scenarijų, gal būt šloviname šio pasaulio kunigaikštį, kuris karnavalo įkarštyje staiga mums ir mūsų vaikučiams apsireiškia kaip gėrio ir dovanų nešėjas Santa Klausas - Kalėdų Senis? Juk egzistuoja ir tokia teorija, jog Santa Klausas yra velnias, kuris Kalėdų naktį ateina pas žmones, kad juos suviliotų pigiais blizgučiais ir atitrauktų dėmesį nuo dvasinių paieškų? Šiaurė – Laplandija, kur gyvena Kalėdų senis reiškia paralelinį pasaulį su labai prastomis gyvenimo sąlygomis, nes ten labai šalta. Pragaras netūptinai turi būti šiltas. Ten gali būti ir labai šalta.
Aušros Sūnus, Tekanti Saulutė, Spindulingas, apdovanojęs žmoniją protu, jėga, ginklais, papuošalais, nuverstas ir pavydaus Dievo įkalintas žemėje angelas ateina pas mus per kiekvienas Kalėdas, kai atsiveria portalai tarp išmatavimų. Ir jis pas mus atvyksta degtine trenkiančio barzdoto dėdės pavidalu? Vienintelė diena, kai žmonija jį prisimena ir linksminasi yra gruodžio 25 diena. Nuo tada Saulutė vėl kyla, kiekvieną dieną, kopdama horizontu vis aukščiau ir aukščiau. Nes jis - šviesą atnešanti Aušrinė ryto žvaigždė, be gailesčio padaryta atpirkimo ožiu Azazela?
Jis tas pat šumerų Anu - ateivis, “išvadavęs” žmogų iš malonaus dieviško Rojaus jungo ir nuvedęs savo ištikimą kaimenę pažinti gėrio ir blogio.
“Kaip tu iškritai iš dangaus, Liuciferi, ryto aušros sūnau? Kaip tu kritai žemėn, kuris buvai pamynęs tautas?” (Iz 14:12).
Saulės dievai
------
Saulės sugrįžimo šventės sparčiai formavosi atsiradus žemdirbystei ir gyvulininkystei, t.y. maždaug prieš 10-12 tūkst. metų. Saulės sugrįžtuvių būdavo pradedama laukti lapkričio gale, o gruodžio pabaigoje, Saulei „apsigręžus” - t. y. įvykus solsticijai, atliekamos apeigos, trukdavusios porą savaičių.

O kas buvo Žemėje iki “Saulės dievų” atėjimo, byloja senosios tautų tradicijos. Kai Aukso amžiuje žmogus gyveno darnoje su gamta, žmogus paminėdavo gamtos virsmus, susijusius su natūraliais astrofizikiniais ciklais. Todėl gruodžio 25-oji (tiksliau - gruodžio 21-oji), kaip ir kupolė birželį, kaip ir rudens ar pavasario lygiadieniai reiškė harmoniją su gyvenimu, gamta bei santūrų pagerbimą To, kuris visa tai sukūrė ir leido gyventi, su meile ir dėkingumu prisitaikant prie gerų ar blogų gyvenimo periodų.
Gruodžio 25 d. laikyta Saulės gimimo arba Atgimimo diena. Tai magijos, burtų ir pranašavimų diena, kai atsidaro portalai į paralelinius pasaulius. Per juos Kalėdų naktį į mūsų pasaulį patenka keisti padarai, pretenduojantys tapti mūsų dievais. Taip pat ir žmogus galėdavo lengvai prisijungti prie įvairių kolektyvinių sąmonės struktūrų bei gauti informaciją iš gyvūnų, dvasių ar paralelinių pasaulių gyventojų.
Neretai senosios tautos Dievą tapatino su Saule. Bet šventuose raštuose sakoma, kad buvo dvi Saulės. Saulė – kaip Dievas ir Saulė, kaip didelė žvaigždė, kuri mus šildo. Ar tai yra tas pat? Dievų vaidmuo Kalėdų procese atsirado daug vėliau, kai buvo prarastas ezoterinis Saulės suvokimas. Egipto Oziris, Babilono Tamusas, persų Mitra, Romėnų Dionisas ir kt. atsirado maždaug panašiu laiku - prieš 6-7 tūkst. metų iki Kristaus.
Nusilenkdami Saulės Dievui, iš esmės žmonės pagarbindavo tą pačią būtybę, kuri įvairiuose kontinentuose, per įvairius istorijos periodus pasireikšdavo skirtingais vardais bet tomis pačiomis mirties ir atgimimo istorijomis. Kaip rašo JAV istorikas Jordan Maxwell http://www.jordanmaxwell.com/ , šitos visos istorijos iš tikrųjų susijusios ir su žemdirbystės tradicijomis, ir su astronominiais ciklais.
Bietliejaus istorija buvo pritaikyta žydams, tačiau joje buvo perpasakojama ta pati Saulės dievo (nauju vardu) gimimo legenda. Tačiau formaliai Jėzus iš Nazareto su, pavyzdžiui, Tamusu ar Ozyriu nieko neturi bendro. Tai skirtingo lygmens dvasinės būtybės (arba ateiviai-kaip pavadinsi, taip nepagadinsi), atlikę čia, žemėje priešingus veiksmus ir mokę žmones visiškai skirtingų dalykų.

Babilono imperatorius Nimrodas buvo garbėtroška girtuoklis medžiotojas, kurį eilinėje medžioklėje nudobė piktas šernas. Toje vietoje, kur jis žuvo išdygo spygliuotas medis, kuris dabar vadinamas Kalėdų medžiu. Jo žmona kekšė Semiramidė gruodžio 25-ąją pagimdė sūnų Tamusą, kuris buvo įsikūnijęs Nimrodas ir buvo vėliau daugelį tūkstantmečių garbintas kaip Saulės dievas. Tą dieną babilono gyventojai keisdavosi sveikinimais, dovanomis, gerdavo daug vyno ir keldavo baisias orgijas. Vėliau ši tradicija buvo eksportuota į Graikiją ir Romą.
Kodėl krikščionių bažnyčios tėvai senojoje Romoje tik nuo IV amžiaus “prikabino” Jėzaus gimimą prie pagonių orgijomis išgarsėjusios gruodžio 25 dienos šventimo? Nors iš tikrųjų jokių tiesioginių ar netiesioginių sąsajų su realiu Mesijo gimimu šitas lėbavimas neturi ir turėti negalėjo. Archeologai ir istorikai jau 60 metų mums garsiai kalba apie tai, kad Betliejaus istorija ir babilonietiškos Saulės dievų gimimo legendos yra visiškai skirtingi istoriniai ir dvasiniai procesai. Tačiau tiek pati bažnyčia, tiek pramogų industrija ir toliau švenčia tą pačią gruodžio 25-ąją. Nors jokių racionalių įrodymų, jog tai Kristaus gimimo diena – iki šiol nėra.
Reklamos ir pramogų industrijai nereikia jokio Betliejaus, jokio Jėzaus. Tame šurmulyje jūs net neišgirsite Jėzaus vardo. Taigi, ar nesusimastėte, ką jie iš tikrųjų švenčią? Ką iš tikrųjų kviečia švęst prekybos centrai ir televizija, jei toje šventimo propagandoje nėra net užuominų apie mesijo gimimą? Neesu tikras, jog tai savaime aišku per nutylėjimą. Komercija turi savo dievus ir atsakymas peršasi pats savaime.
Priežastis, kodėl gruodžio 25-oji buvo paskirta minėti Jėzaus gimimą, Jordan Maxwell nurodo kelias. Pirma - dėl politinių ir socialinių priežasčių, nes IV-V a. krikščionybė Romoje tapo valstybine religija. Antra - buvo norima gruodžio 25-tajai suteikti šventumo, tokiu būdu pakeičiant pagoniškų Saulės dievų [Mitros, Horo, Dionizo] garbinimą ir su tuo susijusias orgijas. Trečia – politiškai buvo reikalingas Jėzus, kaip naujas Saulės dievo vardas. Yra ir dar viena priežastis, kurios nenurodo istorikai - siekta perimti ir transformuoti senąsias Babilono ir Egipto tradicijas panaudojant Kristaus vardą ir Krikščionybę kaip socialinės kontrolės instrumentus.
Iš esmės per daug stengtis nereikėjo, nes judaizmas, iš kurio kilo krikščionybė buvo tas pat modifikuotas babilonizmas, kuriame svarbiausią vaidmenį užėmė Saulės dievais tapę reptiloidai-anunakiai. Todėl Jėzus buvo pastatys greta Tamuso, Mitros, Horo, Dionizo ir panašių personažų. Nors iš tikrųjų Kristaus dvasinė tapatybė yra visai kita. Pagal tai, ką jis skelbė žydams, pagal tai, kas parašyta NT, nepanašu, kad Kristus būtų buvęs reptiloidas ar nifilimas.
Būtent dėl šios šventos “klaidos”, Jėzų pagoniškos Romos imperijos tautos, o vėliau ir visa likusi Europa pradėjo tapatinti su dar vienu, eiliniu Saulės dievu. Žmonės, tikriausiai bijodami ginkluoto susidorojimo, o gal matydami daug bendrų dalykų sakydavo: “na jeigu dabar Mitra bus vadinamas Jėzumi, jokio skirtumo. Vardai gali būti visokie, svarbu, kad iš esmės niekas nesikeičia”.
Neatrodo keista, jog New Age judėjimai, tokie kaip Zeitgeist, taip pat tebeklijuoja Jėzui eilinio Saulės dievo įvaizdį. Žinoma, pačiam Jėzui neįmanoma nieko priklijuoti, tačiau praplauti žmonės smegenis, net ir labai apsišvietusiems, pavyksta jau beveik du tūkstančius metų.
Aš labai myliu ir gerbiu David Icke už jo atliktą darbą, tačiau viliuosi jog jis, tapatindamas Jėzų su Saulės dievu, daro nesąmoningą klaidą, kurią vėliau tikrai supras. Dėl “Zeitgeist” kūrėjo Peter Joseph - yra kita problema, nes Zeigteist vis dėl to yra paramasoniškas projektas, susijęs su ta pačia naująja pasaulio tvarka. Zeitgeist projektas ne veltui pavadintas Venera. Kodėl Venera? Negi mes kelsimės gyventi į naują planetą? Viskas paaiškėja, kai išsiaiškini, jog Venera yra ta pati Aušrinė Ryto Žvaigždė. Simboliškai ji reiškia Liuciferį.
Dievo motina, kas ji?
Pagal šv. Matą ir Luką Kristų pagimdė Mergelė Betliejuje Miram (Marija) nuo šventosios dvasios, nes išsipildė pranašystės. Tais laikais Artimųjų Rytų regione gruodžio 25 d. šventė tik pagonys: egiptiečiai ir chaldėjai. Žydai jos nešventė. Šios šventės pavertimu krikščionišku ritualu, pasirūpino Romos valdžia. Kaip rašo Jordan Maxwell, tokiu būdu Romos imperija, būdama Trečiuoju Babilonu, organiškai paveldėjo beveik viską iš Babilono ir Egipto. Nes tai buvo traktuojama kaip tos pačios nematomos imperijos organiškas tęsinys, kuris šiandien turi taip pat ne ką mažiau mistišką pavadinimą: „europietiška“ arba „vakarietiška“ civilizacija.

Savo ruožtu, Babilonijos religija buvo perimta iš šumerų. Raguotas ir sparnuotas ateivis, vardu Anu ir jo kompanija Enlilis, Enkis, motina En su driežo galva sudaro pilną dievišką šeimą. Šios šeimos kraujo linijos nusidriekė iš Babilono iki šių dienų. Jų atstovai, tapo imperijų karaliai ir didikai. Ant sostų juos užkėlė patys žmonės “už jų dievišką kilmę ir ryšį su dievais”.
Vienu tokiu pusiau dievu, pusiau žmogumi buvo ir Babilonijos karalius Nimrodas. Legendos sako, kad jis buvo Nojaus anūkas. Būtent nuo jo, per Egiptą, Persiją, Graikiją, Romą iki mūsų dienų ir atslinko šis dvasinis šlamštas, kurį mes švenčiame gruodžio 25 d. puošdami eglutes ir dovanodami dovanas.
Didysis Nimrodas buvo pagarsėjęs statytojas. Jis nuolat statė miestus. Vieną iš tokių Biblija yra pavadinusi “Babelio bokštu”. Babilono karaliaus žmona buvo kekšė Se-Miram-Is (Semiramidė).
Pagal legendą Nimrodas buvo užkietėjęs medžiotojas ir jį medžioklėje nudobė šernas. Todėl buvo įsakyta gruodžio mėnesį nevalgyti šernienos. Po to Nimrodas atgimė kaip žalias medis. Todėl kiekvienais metais gruodžio 25 d. baliloniečiai puošdavo medį, po juo dėdavo gausiais dovanas. Šios šventės spalvos būdavo žalia ir raudona. Pasikeitę dovanomis jie gerdavo ir lėbavo, keldavo orgijas iki nukritimo. Sekso orgijomis būdavo prašoma gero kitų metų derlius. Būtent ši babilonietiška Kalėdų medžio ir orgijų tradicija vėliau buvo praktikuojama Romoje.
Egipte taip pat buvo analogiška tradicija, susijusi su gruodžio 25-tąja. Būdavo garbinamas Ozyrio sūnaus Horo gimimas ir pačio Ozyrio penis - vaisingumo, derliaus ir sekso simbolis. Kalėdų “medžio” prasmė yra falas - Ozyrio simbolis. Viena iš tokių stovi Vatikane, šv. Petro aikštėje.
Pagal babilonietiškas legendas, Nimrodui žuvus, Karalienė Motina Semiramidė, be gimtosios nuodėmės (?) pagimdė dievo sūnų kūdikėlį Tamusą gruodžio 25 d. Tamusas buvo paskelbtas atgimusiu Nimrodu - patekančia Saulute ir taip tapo Saulės dievu.
Tamuzas kitose tautose taip pat yra žinomas kaip Baalis, didysis gyvybės teikėjas, ugnies dievas, Baalimas, Belas (Jingle Bells ?), Molechas, Mardukas ir t.t. Beje, kaip teigia legendos, Semiramidė “pastojo” ne nuo “tėvo” Nimrodo (jis jau buvo nudobtas šerno), bet nuo dievų (ateivių), kurie atėjo iš debesų. Egipte deivė Izidė pagimdė sūnų Horą, kuris taip pat simbolizuoja Saulę.
Taip ir atsirado tie visi motinos kultai. Jėzaus motina Marija nėra jokia Karalienė Motina. Ji paprasta Judėjos moteris, pagimdžiusi Jėzų. Mes turėtume ją gerbt, mylėt, bet jokiu būdu ne jai melstis. Kai meldžiamės Karalienei Dievo Motinai, mes iš tikrųjų meldžiamės Semiramidės agregorui, nes Jėzaus motinai Melstis nereikia. MARIJA - NĖRA DIEVAS.
Semiramidės vardų yra daug: Astartė, Europa, Diana (!), Sibelė, Izidė, Afroditė, Venera, Fortūna, Išta, Asta, Šingmu, Disa, Indrani, Devaki ir kt. Jas visas vadino maloningosiomis Karalienėmis Motinomis, skriaudžiamųjų užtarėjomis, Laisvės viltimi. Simbolikoje Karalienė Semiramidė neša fakelą - mesijo Tamuso, atgimusio Nimrodo ugnį - dvasinę laisvę. Jos paminklas puikuojasi Niujorke ir Paryžiuje, kaip laisvės statula.

Nimrodo laikais mieste Babelėje buvo pastatytas bokštas - iššūkis Viešpačiui Dievui. Šis babilonišjojo maišto prie Dievą simbolis buvo atstatytas šiais, moderniais laikais Strasbūre, kaip Europarlamento pastatas. Europos sąjunga vadinama ketvirtuoju Babilonu. Danelio pranašystėje ji apibūdinama kaip Istukano kojos, padarytos iš molio ir geležies. Šalia EU pastato ant jaučio (Nimrodo) sėdi apsinuoginusi Europa. Ji gi - ta pati Karalienė Semiramidė. Europa ant jaučiu pasivertusio Dzeuso, ar ant velnio?
Maištininkų dievai
-------------
Semiramidė masoniškoje simbolikoje minima dar ir kitu, graikišku vardu - Persefonė. Graikų mitologijoje ji buvo Dzeuso ir Demetros duktė, gamtos, sezonų ciklų deivė. Persefonės pagrobimo mitas paaiškina sezonų kaitą ir aukojimai jai senovės Graikijoje buvo švenčiami taip pat gruodžio 25 d. Persefonė taip pat yra mirusiųjų pasaulio karalienė, kurios vardą ištarti garsiai buvo nesaugu. Persefonė - taip pat yra paplitęs masoniškas simbolis, o jos figūra puikuojasi Vašingtone, ant Kapitolijaus kupolo. Beje, kaip teigia David Icke - Vašingtonas, jo visa gatvių struktūra simboliai ir architektūra (kaip ir Londono Sitis) yra ne kas kita - o babilonietiška mirties šventykla.
Nimrodo laikais, kai anunakiai čia buvo įvedę savo diktatūrą, žmonės kalbėjo viena kalba. Tuomet, kaip ir dabar dauguma žmonių buvo įtraukti į religiją. “Nusileiskime ir sumaišykime jų kalbą, kad jie nebesuprastų vienas kito!” (Pr.11-7) Viešpats juos išsklaidė po visą žemės paviršių, ir jie nustojo statę miestą. Tą miestą dabartinėje simbolikoje įprasmina žodžių junginys “nauja pasaulio tvarka” su viršūnėje - viską matančia akimi. Todėl tą miestą praminė Didžiąja Babele, nes ten Viešpats sumaišė jų kalbą ir iš ten išsklaidė juos į visus žemės kraštus. Vieninga kalba reiškia ne išorinį, o vidinį žmogaus vartojamų simbolių žodyną, netikros realybės ribas, matricą.

-------------------------------------------Kitas deivės Semiramidės simbolis - balandis arba Columbus. Kristupui Kolumbui, neva atradusiam Ameriką šis vardas buvo suteiktas “dvasinių vadovų”, kaip Motinos Karalienės Semiramidės laiškas Naujam Pasauliui, kad ateina naujas šeimininkas. Semiramidė arba Ištar simbolikoje taip pat vaizduojama kaip pelėda, kuriai pasaulio galingieji reguliariai aukoja ir meldžiasi bohemiškoje giraitėje.
Antai Alisteris Crowley - slaptas agentas, naujosios pasaulio “Thelemos” [jėgos bažnyčios] apaštalas, masonų ložės O.T.O (rytų tamplierių ordinas) kūrėjas, būdamas Egipte gavo pranešimą (čenelingą) iš savo dvasinio globėjo Sirijuje. Per narkotinio transo būsenoje meditavusią Crowley žmoną kalbėjo būtybė vardu Aivass, kuri buvo ta pati dievybė Horas-Tamusas. Po to jis parašė savo garsiąją “Įstatymo knygą” , kurioje išpranašavo Naujojo Eono atėjimą. Jis išpranašavo artėjančią vienaakio dievo Horo epochą, kai visos senosios religijos bus atmestos ir įsiviešpataus nauja - “daryk ką nori”.
Naujos Eros religija yra ta pati Babilono religija, turinti papildomą akcentą - mesijo laukimą, to kuris išgelbės pasaulį nuo korupcijos, finansinio nestabilumo, grobuoniškos politikos, skurdo, rasizmo, bado ir karų. Kūnišką, apčiuopiamą, materialinę sėkmę visiems žmonėms atnešiantis mesijas bus naujasis Nimrodas-Tamusas gerasis diktatorius. Jį atskraidins anunakiai su Nibiru. Jo vardas bus kitas. Kartu su juo ateis patys geriausi ir šviesiausi pasaulio istorijoje metai ir išnyks visos blogybės. Mesijas ateis kaip dovanotojas, nešantis laisvę, teisingumą ir šviesą. Iš ekonominės krizės neliks nei kvapo. Tada tikrai patekės Liuciferio Saulė ir mes atsidursime 4 dimensijos realybėje, kai niekas nieko nevaržys, o žmogus taps kvantiniu.
Ar tai ta pati Dievo Karalystė, kurią skelbė Kristus?