J. C. Lilly: tai ką sakome yra gryniausias melas

John Cunningham Lilly – JAV gydytojas psichoanalitikas, neuropiologas, mistikas, ezoterikas, kurio vardą žino kiekvienas, kuris domisi ne žemiškomis patirtimis. Įdomiausios jo knygos „Žmogaus biokompiuterio programavimas ir metaprogramavimas“ ir „Ciklono centras“. Pastarojoje jis aprašo kaip, pagal jo patirtis, atrodo Visata, paraleliniai pasauliai. Jis juos yra sunumeravęs ir paženklinęs pagal savo sistemą. Tai knyga, kaip jis pats rašo, į kurią sudėjo 50 metų gyvenimo prasmės ieškojimo patirtį.
J.C. Lilly daug metų nagrinėjo vienatvę, gyvenimą izoliacijoje ir uždarose patalpose. Savo tyrimuose jis naudoja kompiuterinio programavimo kalbą. Jis buvo pirmasis, kuris žmogų pavadino biokompiuteriu. Jo teigimu, arba žmogų kas nors užprogramuoja, arba jis imasi atsakomybę į savo rankas ir užsiprogramuoja pats. Jis taip pat daug metų tyrinėjo delfinus, žmogaus ryšį su delfinais ir panašius dalykus.
Pagal J.C. Lilly, žmogaus smegenys labai panašios į kompiuterį. Paprastai jos pačios išrenka, dažniausiai nesąmoningai ir mechaniškai tokią „sąmonės kokybę“, kurią bus pasirengusios patirti, ir realybės tunelį, kuris reikalingas ateinantiems signalams iš išorinio pasaulio valdyti. Kada tik protas pradeda suvokti, kad jis pats save programuoja, jo kūrybiniai sugebėjimai tampa neišpasakyti. John Cunningham Lilly tokią būseną vadina metaprogramavimu. Jo patirtis mėginant suvokti sąmonės vaidmenį ir galias, neįkainojama.
Apie J.C. Lilly įdomiai rašo Robertas Antonas Wilsonas knygoje „Naujoji inkvizicija“.
Metaprogramavimo būsenoje galvos smegenys kryptingai plečia sąmoningai priimamų signalų skaičių. Įprastai žmogus į viską žiūri paviršutiniškai. Neįdomūs objektai ir nuobodžios situacijos „pasirodo“ neįdomios, nes protas jas apdorojo pagal senas mechaniškas programas. Sinerginė stebėtojo ir stebimojo vienybė atsiranda, kai protas su visišku aiškumu ir tikslumu priima iš aplinkos signalus ir juos atiduoda atgal. Patyrimo procesas pavirsta į mokymosi procesą, kurį būtų galima palyginti su studento mokymusi prieš egzaminų sesija. Tokia visiškai įjungtos į potyrius sąmonės būsena, kurią mistikai vadina prabudimu, protui, užprogramuotam stebėti nuosavą būseną, atrodo visai natūrali. Kadangi egzistenciniame empyriniame pasaulyje nuolat turime pasirinkti, mes visą laiką sąmoningai mokomės, tačiau nejaučiame nei streso, nei nerimo. Tuo tarpu automatiškai reaguojantis žmogus, pats nežinodamas kodėl, visuomet jaus stresą.
Panašu, kad mūsų protas geriausiai dirba ekstremaliose situacijose. Kareiviai, kuriuos apdovanoja už narsą, dažnai kalba, kad absoliučiai neprisimena, ką jie darė mūšio metu, nes viskas vyko labai greitai. Kiekvienas iš mūsų prisimintų ne vieną situaciją, kuriuose smegenys veikė ypač sparčiai ir efektyviai be jokių cheminių priemonių.
Visai tikėtina, kad mūsų įprasti pojūčiai gali išeiti į „realią“ visatą, atsijungdami nuo to, kur esame, ką darome ir kas vyksta aplink mus. Eksperimentinėse situacijose šitas atsipalaidavimas, užsihipnotizavimas neleistinas dalykas: mes turime aiškiai suvokti kiekvieną menkiausią priimamojo egzistencinio pasaulio detalę.
Kai kurie žmonės, pavyzdžiui, lenktynininkai ir alpinistai, tiesiog trokšta ekstremalių situacijų, kai gyvybei gresia mirtinas pavojus, vien tam, kad dar ir dar kartą pasimėgautų ypač gera smegenų veikla ir aukšto įsijungimo į tikrą tikrovę būsena. Metaprogramavimo įprotis, pakeisiantis seną įprotį klaidžioti po „sutartines“ arba „realias“ visatas, sukelia tokį palaimos pojūtį, jog vis dažniau pradeda rodytis, kad anksčiau smegenys buvo naudojamos ne pagal paskirtį.
Kad ir toks pavyzdys: du žmonės atsiduria toje pačioje egzistencinėje situacijoje, tačiau išgyvena tą situaciją dviejuose skirtinguose tikrovės tuneliuose. Jeigu tie žmonės – modeliniai monoteistai arba fundamentalistai, tai kiekvienas iš jų savo potyrį vadins „objektyviu“ ir pasirinks pasyvią reagavimo į situaciją taktiką. Vėliau tie du žmonės pradės aršiai ginčytis ir „suskils“ į dvi partijas arba dvi bažnyčias. Jie niekaip nesutars, kieno gi iš tiesų „tikrovės tunelis“ realesnis. Galų gale abu jie ims vienas kitam kerštauti už padarytą grubią klaidą arba parodytą blogą pavyzdį aplinkiniams.

Bet jeigu abu šie piliečiai bus sąmoningi ir suvoks savo „tunelio“ reliatyvumą, tai, nepaisant didelių ideologinių skirtumų, jie stengsis vienas kitą suprasti. Tie žmonės puikiai suvoks, kad jų „tikrovės tunelis“ – tai tik kūrybos vaisius, ir galės be jokių įtarimų ir kaltinimų vienas su kitu bendrauti. Tai yra aukščiausias pilotažas. Įsivaizduokime, kiek daug problemų išnyktų, jei visa tai suvoktume.
Panašu, kad, apdovanodamas mus smegenimis, Dievas pamiršo palikti „eksploatacijos taisykles“, kaip teisingai jomis naudotis (o gal atėmė?). Todėl žmonijos istorija tapo mokymosi iš klaidų poligonu.
Žmonių užduotis – prisiminti tas „eksplotacijos taisykles“ ir už tai reikia brangiai sumokėti.
Įsisąmonindami tai, kad smegenų eksploatacija reikalauja didelės atsakomybės ir budrumo, gauname ne tik technologines, bet ir estetines bei moralines pamokas. Mes tuomet suprantame, kad empirinis, patirties pasaulis yra holografiškas bei vientisas ir kad tikrovės pasireiškimo formų skaidymas į kaleidoskopiškus, tarpusavyje nesusijusius fragmentus, kaip mokslas, kultūra, etika, religija, yra paprasčiausias dvasinio nebrandumo požymis. Ir toks požiūris suteikia daugiau kančių nei naudos.
Viename interviu, išplatintame YouTube kanalais J.C. Lilly sako, kad teisybė yra įrėminta į individualias patirtis. Tuos rėmus galima tyrinėti eksperimentiškai, empyriškai. Tada naujai aptikti rėmai tampa naujais įsitikinimais, kuriuos taip pat reikia peraugti tyrinėjant.
Bet yra būsena, kurios neįmanoma peraugti. Šią būseną J.C. Lilly vadina būsena +1. Jos mums nelemta pažinti. Tai sąjunga su Dievu. Tai pati tikriausia joga. Žmogus ten negali būti žmogumi, nes nėra būdų apie tai papasakoti. Neįmanoma apie tai kalbėti, nes tai yra už bet kokių žodžių ribų. Kalba yra plona juosta, kuri mus atitraukia nuo realybės. Bandydami kažką aprašyti mums įprastos kalbos pagalba, sukuriame dar didesnius barjerus. Jei reiškinį aprašome kokiais nors žinomais simboliais, automatiškai mes nuo jo atitolstame. Egzistuoja vienas vienintelis būdas teisingai panaudoti kalbą. Tai pranešti kitam, kaip reikia elgtis. Kalba yra labai prastas reiškinių apibūdinimo instrumentas. Jeigu norite patekti į kitas realybes, mums įprastą kalbą, kaip instrumentą, reikėtų atmesti.
Pas J.C. Lilly yra dar būsena, vadinama +6, kuri padeda keliauti per įvairias fizines ir ne fizines realybes, išlaikant savo individualumą. Jis daug laiko praleido šioje būsenoje, kaip ir + 12. Tai yra palaiminto idioto būsena. Jūs būnate savo kūne, jūs esate čia ir dabar, jūs viską matote ir girdite. Tačiau tame nieko nėra galutinio. Tai tikrai nuostabi būsena. Dauguma mistinių mokyklų perspėja, jog šiose realybėse galima ir užstrigti.
J.C. Lilly kalba ir apie +48 būseną. +24 tai profesionali kokios nors disciplinos būsena, kai jūs pasineriate ir dingstate pačioje disciplinoje. +48 tai tokia būsena, kai jūs randate sąryšį su visais kitais. Taip pat yra ir minusinės būsenos, tačiau ten eiti J.C. Lilly nenori. Tačiau ėjimas į negatyvias būsenas, neprarandant savęs ir sąmoningumo, dažnai yra reikalingas. Tai yra vadinamos karmos deginimo būsenos. „Ciklono“ viduje yra tokia būsena, kaip „ekskursija į pragarą“. Tai yra – 6 būsena. Pabuvus ten niekada nesinori grįžti. Tai tamsioji sielos pusė. Ji yra būtina. Kiekvienas ieškantysis turi pereiti siaubo kambarį.

J.C. Lilly pasakoja: „Vienas psichiatras, dirbęs Irane gydė pacientus ketaminu. "Kai sužinojau, pabandžiau su savimi padaryti tą patį. Aš išgėriau 150 g ketamino. Tada Žemės kontrolės tarnyba (SKSZ – čia yra specifinis J.C. Lilly terminas), nupjovė man penį ir davė į rankas. Aš rėkiau iš baimės. Bet atbėgusi žmona patvirtino, kad viskas vietoje. Tada surikau: kas už tai atsakingas? Atsakymas buvo toks: „ turėjai neįsisąmonintą baimę, mes per tai tave ir pravedėme“. Ties sąmonės periferijos riba mes galime susidurti akis į akį su visomis savo baimėmis. Ketaminas – labiausiai paplitęs medicinoje anestetikas. Daug kas žino apie jo šalutinius poveikius. Sužeisti kariškiai pratybų ar mūšio metu labai bijo jį naudoti dėl haliucinacijų. Paprasta ketamino dozė gali sukelti kūno praradimo jausmą. Nors šis preparatas padeda atsijungti nuo kūno ir eiti į vidines realybes, tačiau nuo neišspręstų psichologinių problemų gali kilti ne itin malonios patirtys. Tačiau vartoti jo nereikėtų. J.C. Lilly dvasiniai mokytojai prataria ieškoti žmogiškų ir natūralių pažinimo kelių.
Žmogaus išgyvenimo programa, pasak J.C. Lilly, yra įstatyta smegenyse. Pagyrimų, euforijos, seksualinės, skausmo, bausmės sistemos – taip pat. Smegenų žievė turi daug kelių tiek į šias sistemas, tiek ir iš jų. Preparatai sudaro dirbtinas sąlygas. Kai kurie mokslininkai, norėdami ištirti jų poveikį, juos „praleidžia per save“. Tai yra rizikingas, bet sąmonę studijuojančių tyrinėtojų praktikoje gana paplitęs tyrimų būdas. Ypatingai tai buvo paplitę seniau, prieš 50 metų. Žmonės aukojosi dėl mokslo, bet retas, kuris sugebėdavo išlikti nepriklausomu. J.C. Lilly pavyko išsisukti.
J.C. Lilly, kaip mokslininkas daug tyrinėjo chemines medžiagas, tiesiog jas vartodamas. Tai buvo realus būdas įsitikinti, kaip jos veikia. Dėl priklausomybės nuo jų, J.C. Lilly mano, kad kiekvienas mokslinis tyrimas sukelia chronišką priklausomybę, kuri yra kur kas stipresnė negu cheminės priemonės.
Kas yra SKSZ? J.C. Lilly tai vadina Žemės prieigų kontrole. Tai viena iš Dievo tarnybų. Ši tarnyba tvarko mūsų gyvenimus taip, kad mes to ne nepastebime. Todėl atradimų nebūna, o tik apreiškimai, nes tai ką mes žinome, ar sužinosime, jau yra.
Kas yra sutapimai? Ar juos galima vadinti ženklais keliaujant? Ilgalaikius sutapimus kontroliuoja SKSZ, trumpalaikius – žmogus. Tai tas pat ką K.G Jungas vadino sinchronizmu arba reikšmingais sutapimais. Sutapimų šiaip sau atsitiktinumų Visatoje nebūna. Tačiau iš tikrųjų sutapimai egzistuoja kiekvieno žmogaus asmeninėje sąmonės konstrukcijoje. Vadinasi tam tikra prasme visa tai irgi gali būti apgaulė.
„Visą, ką aš sakau per paskaitas yra gryniausias melas, nes viskas, ką jūs įvelkate į žodžius yra jūsų asmeninė patirtis. Tai tik jūsų eksperimentas arba jūsų paklydimas. Klaidindami vieni kitus mes savotiškai mokomės. Visos dvasinės sistemos, kuriomis naudojasi žmonės eidami dvasiniu keliu yra tik įsitikinimų sistemos, gilumine prasme jos neteisingos. Tačiau mūsų smegenys veikia taip, kad mes turime sekti pagal instrukcijas. Įsitikinimų sistema pati yra instrumentas ar instrumentai, su kuriais mes esame išmokyti dirbti ir dirbame (jeigu mokame). Naudodami tuos instrumentus mes galime efektyviai kurti vidinių teritorijų žemėlapius. Tačiau turime taip pat žinoti, jog už proto teritorijų ribų nėra apskritai jokių ribų. Kadangi nėra tokių ribų, žmogaus protas jas ima ir sukuria“, - rašo J.C. Lilly.
Šablonų atpažinimo sistema yra įstatyta į mūsų smegenis. Ji duodama su gimimu, auklėjimu, ugdymu. Tačiau jeigu žmogus išmoksta dirbti valdydamas tas smegenų sistemas, gali laisvai tapti telepatu ir gauti informaciją tiesiogiai.
Vienas iš labiausiai paplitusių J.C. Lilly interviu, klajojančių po interenetą:
Rusų k.
[video:http://www.youtube.com/watch?v=qAgey3d55tw]
Anglų k.
[video:http://www.youtube.com/watch?v=HVf81iwSXT4&feature=player_embedded]
Kelios mintys kurios įstrigo arba atsirado, po J.C. Lilly paskaitų, knygų:
1. Objektyviai pažinti realybę mes nepajėgūs dėl to, kad kūno juslių sistema negali aprėpti viso elektromagnetinio bangų spektro. Mes gauname kelias šimtąsias procento signalų nuo bendro kiekio.
2. Kalba mūsų netobula. Kai mes ką nors įvardiname, aprašome žmogiškais žodžiais, automatiškai atitrūkstame nuo realybės.
3. Kūnas (smegenys) mums duotas tam, kad kurtume realybės šablonus pagal asmeninę (+kolektyvinę) patirtį, o po to įsitikintume, jog visa tai yra tik iliuzija.
4. Realybė ir objektyvus pasaulis – susitarimo reikalas. Jei mes susitariame kas bus tikra, vadinasi tai mums asmeniškai būna tikra. Tai sukonstruos tikrovės ribas, bet jos bus netikros. Visatos mastu toks susitarimas yra melas.
5. Kiekvieno žmogaus patirtis yra atskiras pasaulis (realybės tunelis). Kiek žmonių, tiek ir pasaulio versijų.
6. Panašiai matome pasaulį ir mąstome tik todėl, jog egzistuoja programavimas, instaliuojant socialinius šablonus ir 99 proc. apeinant sąmoningumą, t. y. automatiškai.
7. Kolektyvinė programų visuma, kurioje gyvename yra tik šablonų rinkinys. Visi mes priimame panašias „žaidimo taisykles“, nes bijome neišlikti. Suveikia baimė ir instinktai.
8. Kai žmogus prabunda, jis pamato individualių pasaulių ir „realybės“ netikrumą, t. y. nukrenta rožiniai akiniai, bet užsideda kiti – mažiau rožiniai. Patariama dažniau keisti akinius.
9. Žmogus tada pakyla virš kolektyvinių programų ir ima jomis žaisti. Tada prasideda metaprogramavimas.
10.Tada jis gali keliauti po paralelines realybes, nes yra aukščiau kaip +6 būsenoje (visos būsenos yra aprašytos knygoje „Ciklono centras“).
Dabar nepriimkite rimtai šios dalies.
Aš mastau kaip piktas reptiloidas-anunakis ANU, atvykęs iš Nibiru į Žemę aukso. Norint išlaikyti „socialinę sveikatą“ 3 lygio pasauliuose, individai turi tikėti objektyvia tikrove, kuri yra didesnė ir nenugalima. Individai turi paklusti programoms, kuriuos įkraunamos nuo pat gimimo ir tikėti, kad viską lemia tik kūno impulsai. Apie sielą, visatos daugiaplaniškumą, realybės ribas, pilkos masės neturi nieko žinoti. Turi veikti socialinės kontrolės mechanizmai, kurie neleidžia didžiajai grupei žmonių išeiti iš programavimo lygmens.
Metaprogramavimas prieinamas tik kontroliuojantiems arba dvasiškai pabudusiems asmenims. Kiekvienas pabudęs yra patikrinamas, ar jis vertas eiti toliau. Tai atlieka "pasienio tarnybos". Einantys toliau patikrinami įvairiais išbandymais. Jei kas nors ne taip, jeigu kokia nors programa (t. y. prisirišimas prie žemiškų iliuzijų) neatidirbta iki galo - grįžti atgal ir kartoji pamoką. "Už ačiū" nieks neveikia, o laiko jau nėra. 95 proc. žmonių ir toliau kietai miega (greičiausiai neatsibus), nes apskritai nežino arba netiki, jog yra tokia alternatyva. Tegul ir nežino. Nuo to mums reptiloidams-anunakiams yra tik geriau. Mes prisiėmėme dievų vaidmenį ir privalome tinkamai vaidinti šį spektaklį iki galo. Niekas "už ačių" nieko nepakylėja. Duok tiems asilams kiek nori "naujų energijų", jie vis viena galvas kiša į Žemę. Didžiausią pavojų stabilumui kelia tie, kurie perėjo visas pakopas, o dabar grįžta padėti kitiems. Juos likviduoti sunkiausia, nes jų fizinis apvalkalas nemirtingas. Jeigu tokių daugės, ilgai karaliauti negalėsim. Vadinasi reikia dar daugiau GMO, narkotikų, sekso ir alkoholio. Kuo daugiau pagundų, tuo efektyviau vyksta dvasinis darbas. Tačiau prievaizdo vaidmens mes visiškai nenorime atsisakyti, nors mūsų laikas ir įgaliojimai Žemėje jau beveik išseko. Mes turime įrodyti, kad Žemės žmonės neverti pakylėjimo. Gal būt tada ir mūsų įgaliojimai bus partęsti. Juk prie gero pripranta netgi pakylėtosios būtybės. Jei taip neatsitiks, vadinasi ir mums teks pradėti karminį valymosi ciklą.
Geriausia nieko kas čia parašyta nepriimkite rimtai.
www.kvanmtinemagija.lt