Na štai, atėjo laikas dar vienam straipsiui. Stebuklas. Radau laiko. Kviečiu į labai įdomią ekskursiją. Manau bus naudinga ir įdomu.Taigi, dabar pasidėliokime planelį, kas mūsų laukia antrojoje naujo ciklo dalyje. Iš pradžių, kad būtų daugiau aiškumo, prisiminsime paskutinės paskaitos Kaune, kuri įvyko praėjusių metų lapkričio 28 d., esminę idėją. Paskui pasiūlysiu meditaciją, kuri man į galvą atėjo visiškai netikėtai. Ji yra stipriai valanti. Netgi per daug stipriai. Aš ją patentuoju. Apie tai vėliau. Bet iš pradžių ....
Recepto beieškant
2017 m. lapkričio pabaigoje, susitikime su „Kvantinės magijos“ skaitytojais Kaune kalbėjau, kad ieškau universalaus recepto, kaip, nenaudojant regresinių metodų (hipnozės, meditacijos ir t.t.) pašalinti visas įmanomas interferencijas tiek šiame gyvenime, tiek praėjusiuose, tiek ir paralelinių gyvenymų patirtyse. Tiklsas – kad žmonės pajaustų galimybę išeiti į laisvę.
Žinoma, kalbu apie tuos, kurie nori išeiti į laisvę. Tie, kurie nenori – ir toliau gali mėgautis sielų kalėjimo bei karminių ratų svaiginančiais privalumais. Tada turėkite prie savęs maišelius, nes vieną gražią dieną žiauriai supykins. Kaltinkit tik save, nes esate nuoga patrankų mėsa kruopščiai reptiloidų ir hibridinių „valdovų“ klanų puoselėjamoje fermoje be langų ir be durų.
Taigi, prisiminkime, apie ką buvo kalbėta Kaune?
1.
[video:https://www.youtube.com/watch?v=JVqhJ2RhOQo]
2.
[video:https://www.youtube.com/watch?v=XUrht_bOGLQ]
3.
[video:https://www.youtube.com/watch?v=icIlt5oVqjY]
4.
[video:https://www.youtube.com/watch?v=cctsWiYXNa4]
Taip, nepasigirdo .... ir paraleliniuose gyvenimuose.
Tokie yra. Mes esame vagiami, kad gyventume dar ir kitus gyvenimus tuo pat metu, pavyzdžiui, tarnaujant slaptose kosminėse programose vergais.
[video:https://www.youtube.com/watch?v=t-IxBIWwLPk]
Aš noriu išprovokuoti, kad žmonės pradėtų prisiminti. Juk daugelis mūsų tokių patirčių turi. Tik bijo apie tai kalbėti. Nereikia nieko bijoti. Reikalas tas, jog pavogti žmogų, tai nereiškia, kad vogti fiziškai. Tu gali gyventi normalų gyvenimą, bet tam tikromis aplinkybėmis ima plaukti prisiminimai, kurie susidėlioja į logiškus (praeities ar ateities, neaišku, įvykius). Ne, tai nėra dejavu. Tai kitokios kilmės reiškinys. Technologiškai (naudojant slaptų kosminių programų technologijas) įmanoma jus paversti „devyngalviais“ zombiais. Kiekvienoje galvoje gyvens kita subasmenybė skirtingose dimensijose. Arba net toje pačioje. Būna visaip. Ir jūs kaip kūno „šeimininkas“ be jokių juridinių teisiųį jį, nežinosite ką daro viena subasmenybė, ką daro trečia ar ketvirta. Tai sudėtinga paaiškinti, bet situacija į kurią papuolėme yra žiauri. Ylos lenda iš maišo, kaip Antarktidos piramidės. Žmonės pradeda prisiminti.
Na, Randy Cramer, Tony Rodrigez, Penni Bradley ir kiti prisimena, jog tarnavo vergais slaptose kosminėse programose kitose planetose. Man, pavyzdžiui, iškilo kitokie prisminimai. Aš nedalyvavau slaptose kosminėse programose. Aš buvau pavogtas gyventi visai kito, civilio žmogaus gyvenimą. Ir tas gyvenimas užtrūko tiek, kiek stovėjau prie raudono šviesoforo signalo sankryžoje. Taip, galima kelias sekundes pasijusti atsijungus dėl, tarkim, nuovargio, atsidurti kažkur kitur, atgyventi ten vos ne 100 metų, o paskui, prieš užsidegant žaliai šviesai, nubusti ir gyventi toliau seną gyvenimą. Kas tai per technologijos ir kaip tai padaroma – kol kas neturiu į tai atsakymo. Literatūroje apie tai atsakymai yra. Tokių patirčių liūdytojų daugėja. Ir tai neišprotėję žmonės. Jie stropiai patikrinti mediciniškai. Išvada: tiek Randy Cramer‘is, tiek Tony Rodrigez‘as, tiek Corey Goode‘as sako tiesą. Klausydamas slaptų kosminių programų liūdytojų pasakojimus youtube (jų be galo daug), susidariau nuomonę, jog tai tikrai technologijos. Kažkas mus tiesiog klonuoja ir vagia, paskui grąžina į seną kūną. Ir tu negali nei pasipriešinti, nei išsiaiškinti kas vyksta. Šiame chaose tu esi niekas, arba tavo tėvai, gal būt seneliai priklausė satanistinėms iliuminatų sektoms, o tave užrašė kaip palikimą. Visko gali būti.
Taigi, per tuos pavogtus gyvenimus mes irgi esame valdomi. Šėtoniška-reptiloidinė dievų-kūrėjų sistema (hollywoodas ją vadina matrica) mato keikvieną tavo žingsnį, kiekvieną minties posūkį. Ir kartais tenka įžūliai gudrauti, kad bent įkvėptum saują laisvo oro. Visoje žemėje yra prikaišiota šimtai tūkstančių radijolokacinių stočių. Virš mūsų galvų kabo šimtai palydovų bei ne žemiškos kilmės erdvėlaivių, kurie veikia sinchronizuotai kaip milžiniška sekimo ir valdymo sistema. Tos negatyvios patirtys (o mes pastoviai esame traumuojami, ar ten, ar, čia, nesvarbu) lemia dabartinę mūsų būklę. Ir įprastais regresiniais metodais ne viską išmeškeriojame. Kai kurie dalykai užsiblokuoja taip, kad jokie žinomi psichoterapiniai ir ezoteriniai metodai nebeveikia. Kažkur palengvėja, kažkur lieka tas pat šūdas. Nes regresiniai metotai, vis viena yra linijiniai, nes remiasi mums suprantamo laiko koncepcija. Dalis mūsų pasamonės „gyvena“ linijinėje laiko erdvės kombinacijoje, o dalis – trandimensinėje. Ir kartais reikia milžiniškų pastangų, norint pereiti iš vietinio lygmens į transdimeninį-multidimensinį. O mes esame „pakabinti“ ir „prikabinti“ ne vien tik šioje erdvės-laiko linijoje.
Tuo tarpu reiktų suvokti, jog laikas, kaip ir erdvė pakankamai dinamiškos substancijos. Jos tik mums atrodo stabilios. Tačiau vos tik sufokusuosime stebėjimo kampą kitaip, pamatysime, jog laikas, kaip ir erdvė – proto konstrukcijos, kurios panašios į (kažkur kosmose kabančias) lego kaladėles, kurias kažkas mikliai stumdo, naudodamasis mūsų neišmanymu, bukumu ir atminties neturėjimu. Laiką ir erdvę galima iškreipti, galima susloksniuoti. Kodėl mes to nematom? Geras klausimas. Tai lemia programos, kurios instaliuotos į mūsų genetiką: miegok, nematyk, aj, čia nesąmonė. Tos programos veikia prieš mūsų valią. Mes jų nefiltruojam, bet jos veikia mūsų valią. Tai tie patys reptiloidų čipai ir implantai. Bet mums atrodo, kad viską darom savo valia. Iš tikrųjų įgyvendiname svetimų ir labai priešiškų mums paradų valią, kurie dedasi dievais ir visokiais kitokiais kosminiais geriečiais.
Iškelkime jiems vidurinįjį pirštą be menkiausios pagarbos.
Jei kiekvienas įminsime šią mįslę, bent dėl savęs, pamatysime multidimencinę perspektyvą, kuri, deja, kaip sakė viename romane broliai Strugatskiai, „sugriautų šį trapų pasaulį“. Niekam, pasirodo, to nereikia. Suveikia korporatyvinis, netgi labai tarp savęs nesutariančių „jėgų“, interesas palikti viską kaip yra. Nors nagai niežti visiems ir visi nori sau naudingų pokyčių. Nei žemėje-kalėjime, nei danguje-rojuje. Kai apie tai rašau, kiekvieną kartą jaučiu begalinę vidinę cenzūrą, lyg kažkas iš vidaus blokuotų. Ir kartais reikia kelių prisėdimų, norint sudėlioti mintį iki galo. Čia ir yra tie keismažodžiai, kuriuos leidžiu serijomis į sistemos daržą. Bet ir tai per švelniai. Reikėtų griežčiau.
[video:https://www.youtube.com/watch?v=V79udamupc0]
Kaip sau norit, tiesa yra ta, jog mes esame įkalinti, o tie reptiloidai ir drakoniečiai iš mūsų šaiposi taip pat kaip elitas iš tų vargšų našlaičių vaikų, taip pat kaip godžiai tyčiojasi iš tų vaikų Hollywoodo, Washington DC ir Vilniaus elitiniai pedofilai.
Ką daryti?
Įvairaus pobūdžio inteferencijų (nusiurbimų, prisisiurbimų, čipų, implantų, astraminių parazitų ir kitų žmogaus kontrolės įrankių) naikinimu užsiimu labai senai. Tai mano pašaukimas ir tikroji kosminė profesija. Nuo tų laikų kai pradėjau energetiškai gydyti žmones pagal Quantum Touch susidūriau su įvairaus plauko interferalinėmis būtybėmis. Jų pasirodė begalo daug. Įvairovė – milžiniška. Paskui bandžiau sudaryti jų klasifikatorių. Aprašiau visa tai „Kvantinėje magijoje“. Quantum Touch metodas išprovokuoja jas pasirodyti visu savo gražumu. Šį metodą atradau pats, savarankiškai tyrinėdamas kvantinę fiziką. Perskaitęs Richard Gordon knygas, supratau, jog dariau tą patį ką ir daugelis kvantinės medicinos atstovų pasaulyje. Tos pačios žinios pasiekia žmones per skirtingus transliuotojus. Vadinasi tai nesivaidena ir tai yra tiesa. Tada visiems laikams išsižadėjau REIKI, nes tai tik vaikų žaidimas ir tų pačių interferalinių būtybių nesunaikina. Tai labai silpnas įrankis, palyginus su tuo, kokias galimybes atveria kvantinis gydymas.
Esmė ta, jog daugelį interferencijų realiai matau. Bet dalies nematau. Jei nematau, naudoju virgules. Tačiau kai kuriais atvejais ir virgulės nepadeda. Jos maskuojasi, siunčia klaidinančius signalus, kad mano dėmesys nukryptų kitur, o ne į jų paiešką. Kai kurios netgi puola. Labai agresyviai ginasi. Arba tiesiogiai puola seanso metu, arba vėliau - per joms pavaldžius žmones. Bet žmonėms padėti pavykdavo. Mano karjeroje – šimtai sėkmės istorijų. Pacientai atsigauna per kelias minutes.
Žinojau, kad egzistuoja dvi konceprijos kaip per kvantinį gydymą padėti žmogui. Pirma – išvalyti kiek įmanoma, kad pacientas atgautų gyvybinę energiją, kad jis gautų energijos dirbti pats. Atsigavęs jis pats žinos ką toliau daryti. Siela jį atves į visišką išgijimą. Tačiau ne visiems žmonės tai tinka. Pacientai sugrįždavo ir aš įžvelgiau tame ne iki galo atliktus namų darbus, tiek mano paties, tiek pacientų. Juk jie neturi grįžti, jei būtybės sėkmingai pasišalina. Deja, buvau neteisus. Ieškojau toliau. Taip pat žinojau, kad egzistuoja ir kita koncepcija – rasti priežastis praeityje, kada ir kodėl interferencijos atsirado, sužinoti, kokios aplinkybės jas lėmė ir kaip tai susiję su dabartine fizine bei psichine žmogaus būkle. Tą antrą koncepciją kažkaip buvau praleidęs pro pirštus, nes maniau, kad užtenka nuvalyti ir viskas. Teko nagrinėti Tetahilingą, bet man jis neprigijo.
Nuvalyti parazitai atgimsta ir tampa dar labiau piktesni, nepriklausomai nuo to, ar žmogus toliau dirba su savimi, ar ne. Norint atlikti darbą iki galo, reikia daugybės seansų ir profilaktinių patikrinimų. Be to, pacientas grįžta į aplinką, kuri ir lėmė tų interferencijų atsiradimą. Tai kaip jis, po seanso grįžęs namo, gali pasijusti geriau? Nebent kelias dienas. Nebent išvažiuos, pakeis aplinką? Po to vėl tas pat? Dauguma žmonių namie nedirba, nes klauso namiškių, draugų, kurie ir yra tų parazitų šaltinis. Taip demiurginė-matricinė sistema, per draugus, artimuosius, kolegas, viršininkus, pavaldinius ir kt. kontroliuoja, kad mes neišsišoktume kur nereikia, kad nepraregėtume, kad netaptume kitokie, kad nebūtume „baltomis varnomis“. Tas pats demonas gali būti įsitaisęs, pavyzdžiui, ir paciento astraliniame kūne ir jo sutuoktinėje. Išvalius pacientą, sutuoktinė juk neateina valytis. Nebent retais atvejais. Ji tiesiog tampa naujo užkrato šaltiniu savo vyrui. Per paskutinę paskaitą juk sakiau: „šiandien mes susiduriame su įvairiausio plauko interferencijų (nusiurbimų, apsėdimų, prisisiurbimų) renesansų. Ir kuo toliau, tuo labiau tie užkratai plinta milžiniškais greičiais“. Kai kurie tampa labai pavojingi.
Prisiminiau Kristaus žodžius, kurie skamba panašiai: „išsivalė žmogus trobą nuo parazitų, bet paskui pas jį atėjo dar daugiau ir dar labiau piktesni“. Deja, toks pasaulis. Mes ginamės nuo parazitų, o jie dirba, kad prisitaikytų. Jie mutuoja ir vėl mus ėda. Deja, nepadeda ir regresiniai seansai. Na gerai, radom laiką ir vietą, kur tas parazitas prisisiurbė, kur pilkasis ar reptiloidas prikaišiojo čipų, kur žmogus pasirašė karminę sutartį. Mes radom laiką, kur agregoras įkišo čiuptuvą. Nuimam. Išvalom. Žmogus peržiūri stresines situacijas, atsisako sutarčių, pasižadėjimų ir t.t. Parazitus sunaikiname arba nusiunčiame į kitą Visatos versiją. Ir kas iš to? Tuščios vietos nebūna. Jei pacientas nesirūpina vidine švara, jei nedirba su savimi, atsiranda kiti dar labiau piktesni.
Ką gali žinoti?
Gal būt žmogus sudarė karminę sutartį su archontais, demonais-sistemų admininstratoriais, kad jie spęstų kliūtis, kurios turėtų padėti žmogui tobulėti, todėl nieko nenori keisti? Tačiau nusprendė išbandyti išsivalymą. Yra ir tokia teorija. Turime atidirbti karmą? Kur gi ne? Jie mus stumia į priekį, kad neužsistovėtume kaip vanduo? Taip? Tai atsakykite į klausimą: kokia prasmė jiems mus provokuoti, kontroliuoti, neva „mokyti“ per skausmą ir netektis, kad judėtume ir taptume pratekančiu vandenių (nušvitusiais), kur jie po to negali nei veistis, nei maitintis? Negi jie veiks prieš savo interesus? Nieko panašaus. Mano stebėjimai sako štai ką: netiesa, kad karminės sutartys su karmos valdovais (archontais) padeda mums tobulėti ir keistis. Netiesa, kad jų daromos kliūtys ir apribojimai šiame pasaulyje mums padeda keistis ir išsilaisvinti. Nebent tik iš dalies, jei turime vidinės smarvės atsispirti nuo visiško dugno. Iš 8 milijardų į laisvę išsiveržia vienetai. Ir tie patys nužudomi, nes kalėjimo prižiūrėtojai bijo užkrato. Pamokos gal būt ir turi prasmę, bet ne totaliai. Pamokas išmoksta vienetai. Todėl negalima šios taisyklės taikyti visiems be išimties.
Paslaptis yra paprasta: mes jų maistas ir jie nieko keisti nenori, nei mumyse, nei savyje, nei senojo pasaulio sąrangoje. Demiurgas, Chimera ir archontai yra užgrovbę ir valdo šią kompiuterinę programą ir niekas kol kas nesikeičia. Tie pasauliai visada sieks prisisiurbti. Ir nesvarbu, ar tu esi išsilaisvinęs daugiau, ar mažiau. Mes visada turėsime su jais reikalų ir problemų, bent jau tos žmonių kartos, kurios gyvos šiandien vaikšto po žemę. Tiesiog vietos šiame straipsnyje neužteks tam, kad aprašyti visą tą mėsmalę, kuri vadinama, žeme, sielų kalėjimu. Galų gale jau daug apie tai prirašiau. Ir todėl reikia recepto, kuris žmogui ir be gydovo pagalbos padėtų nuolat palaikyti dvasinio budrumo būseną.
Viskas priklauso nuo ataskymo į klausimą: kas mes?
Tokia būsena mums leistų matyti visas įmanomas interferencija ir jas valdyti, o taip pat valdyti savo tiek fizinę, tiek emocinę, tiek dvasinę sveikatą. Mes juk negalime dingti į miškus, negyvenamas salas bei olas ir ten gyventi visą likusį gyvenimą. Mes turime išlikti kiek įmanoma socialūs ir tuo pačiu – švarūs nuo bet kokio plauko interferencijų bei parazitų. Mes turime kiekvieną dieną kurti dvasines inovacijas, kaip matyti ir valdyti bet kokias tiek fizinio, tiek dvasinio pasaulio įtakas. Ir tai priklauso nuo to, kaip mes save identifikuojame: ar kaip fizinius kūnus (mėsą), ar kaip fizinį daiktą, esantį laike ir erdvėje? Ar kaip transdimensines būtybes, kurioms esamas laikas-erdvė tik laikina žaidimų aikštelė, tam tikras „dievų miškas“?
Jeigu mes save suvokiame kaip transdimensines būtybes, jei mes save suvokiame tuščiais, skaidriais ir nepasiekiamais, mes galime valdyti situaciją. Tiesiog tada nebereikės nieko valdyti, mes viską matysime 360 laipsnių aplink galvą, viską jausime ir nujausime. Ir netgi tuomet, kai būsime tokioje būsenoje, neišvengsime interferencijų. Deja, taip. Sistema tokius atpažįsta ir siekia grąžinti atgal. Archontas gali pasveikinti tave už tai, kad nušvitai ir sakys: „aš daugiau tavęs neprovokuosiu, nes pamokas išmokai, tu laisvas“. Kitą dieną jis, kartu su šimtamilijonine demonų ir reptiloitų armija, pradės regsti naujus sąmokslus tavo atžvilgiu. Nereikia ir archontų, viskas vyksta automatiškai. Kompiuterinė programa atpažįsta bėglį ir suveikia algoritmai, kaip jį sustabdyti ir grąžinti į sistemą.
Arba tos jėgos, kurios „valdo“ žemę mus išjungs, išjuoks, demonizuos, stigmatizuos arba izoliuos, kad nedarytume įtakos likusiam sociumui. Tada mes susidursime su pakylėtaisiais valdovais, pozityviais ateiviais, aštarais ir kitokiais šviesiaplaukiais ir žydraakiais demonais, kurie pasakys: „negalima taip drąstiškai keisti šio trapaus pasaulio, tegul demonai tą pasaulį ėda, tegul smaginasi, tegul kol kas dar pabūna sielų kalėjimas“. Esą negalima iš karto visų laisvinti, kils chaosas, žmones ištiks kultūrinis šokas. Tegul parazitai dar šiek tiek tuos žmogelius paėda. Na, dar šiek tiek. Taip reikia, tokia Dievo valia.
Jie neva pasakys kada reikia laisvinti, ne viskas iš karto, dar reikia palaukti, dar pakentėti kataklizmus ir vaikų tvirkinimą, dar būtina pakentėti finansinius defoltus. Na, dar šiek tiek. „Mes pasakysime kada reikia veikti. Bet dabar tylėkit. Nes jeigu išsišoksit, jie nužudys dar daugiau, jie nukankins dar daugiau. Nepadarykite žalos, pakentėkite“, - tokias nesąmones kartais transliuoja visokie neva pakylėtieji, kurie, sprendžiant iš Calogero seansų, yra ne kas kita, o negatyvūs ateiviai. Jie tik apsimetė geriečiais, kad sulaikytų ir prilaikytų nušvitusius, kad tie permainų laikotarpiu nepridarytų kvailysčių. Man čia labai primena nesenus laikus, kai atgimimo laikotarpiu „Sąjūdis“ neleido bet kam mitinguoti prie „Šiaurės miestelio“, kad neišprovokuotų Gorbačiovo tankų. Visiškas mėšlas.
Su tokiomis energijomis jau susidūriu beveik kasdien ir galvoju, o koks šūdas. Tai ką, man namie sėdėt? Tai ne kas kita o pakylėtųjų būtybių korporatyvinis interesas su archontais dabaigti žmoniją ir žemę. Va čia tai išdavystė. Eikit jūs po velnių. Darysime tai ką reikia. Užtenka šį mėšlą matyti, jausti, girdėti. Reikia pradėti valymo darbus. Ir tai reikia daryti labai radikaliai, labai intensyviai. Ir pradėti reikia, žinoma, nuo savęs. Nereikia gailėti 8 milijardų. Iš jų tikrai ne visi yra žmonės. Maždaug 30 proc. yra klonai ir hibridai, kurie tarnauja tik kaip avatartai parazitams bei demonams. Gal netgi daugiau. O kur dar žmonėmis apsimetę ateiviai? Jeigu sistema tokius pradės naikinti, tai nebus jokio nuostolio. O tokie laikai tikrai ateis, kai sistema pati save pradės ėsti. Jau atėjo.....
Skrydis į galaktikos centrą
Per meditaciją, 2018 metų sausio 31 d. išvakarėse gavau įrankį ir juo pasidalinsiu su Jumis. Tai kaip ir atsakymas į klausimą sau pačiam ką daryti? Kaip atrasti patikimą būdą, kuris padėtų atsikratyti interferencijų čia ir dabar, atsikratyti karminių sutarčių, atsiklatyti karmos valdovų įtakos, atsikratyti programavimo per čipus ir implantus, atsikratyti čipų ir implantų ir apskritai deprogramuoti save neišeinant iš matricos. Kastanediška kontroliuojama kvailystė gerai, bet čia dar geriau. Aš tai išbandžiau ant savęs ir dabar prasidėjo įvykiai, kurie atriša mane nuo daugelio šio pasaulio dalykų. Procedsai vyksta kartais labai skausmingai, bet kito kelio nėra. Parazitai nespėja prisitaikyti prie dinamiškai kintančios energetikos. Po šios meditacijos atkrenta viskas, kas jūsų sielos požiūriu nereikalinga, kas jums trukdo lebgvai eiti per šį pasaulį žmogaus kūno skafandre, kas atpalaiduoja nuo bet kokių karminių sutarčių ir įsipareigojimų, kas labai efektyviai naikina bet kokio lygmens čipus ir implantus. Bet po to prasidėjo puolimas. Puolimas darosi labai juokingas, nes jautiesi lyg turįs apsaugą, o tie puldinėjimai darosi labai primityvūs.
Mintis ką daryti gimdėsi ne iš karto. Dvasinės inovacijos kartais reikalauja daug laiko. Viskas prasidėjo dar 2016 m. pavasarį. Per vieną iš Kvantinio gydymo kurso paskaitų Panevėžyje, kai darėme susiliejimo medidaciją pagal Osho, pasiekus galaktikos lygmenį, man, kaip ir kitiems paskaitos lankytojams pradėjo plaukti vizualizacijos – stilizuotas Galaktikos modelis, o centre didelė akis. Atėjo informacija, kad šitą simbolį galima taikyti valant tiek žmogaus fizinį, tiek subtiliuosius kūnus. Kažkaip tuo metu šios informacijos nesureikšminau. Paskui šią meditaciją pakartojome Šiauliuose, Palangoje. Galų gale iki galo likau nesupratęs ką tai reiškia ir ką su tuo daryti. Praėjo keli metai ir viskas atsiskleidė. Naršydamas yuotube ir kituose kanaluose pastebėjau, kad kai kurie gydovai naudoja Galaktikos centro juodosios skylės jėgą energetiniam išvalymui. Paskui sugalvojau panašiu būdu atlikti likimo kreivės vizualizaciją linijinėje projekcijoje ir išvalyti ją nuo interferencijų per galaktikos centro „siurblį“. Man pavyko, kitiems – ne visai. Yra daug žmonių, kurie dvasiškai aktyvūs, domisi, dirba susavimi, bet neturi to kvantinio matymo. Jiems vizualizacijos sunkiai sekasi. Galų gale visi esame nekantrūs, norime rezultatų čia ir dabar, nemokame stebėti bei fiksuoti pokyčių ir nuo jų atsispirti tolesniems žingsniams.
Visai nesenai nutariau eiti anksčiau ilsėtis, nes po darbo natinę pamainą reisiniu autobusu (tenka uždirbti duonai ir tokiu būdu) jaučiausi be galo išsekęs fiziškai. Tai buvo sapnas? Gal būt. Aš nemiegojau, bet atsijungiau. Atsidūriau šalia pat galaktikos centro – milšiniškos juodosios skylės. Iš karto atėjo mintis nerti į galaktikos centrą ir nedvejoti. Pirma pasiekiau įvykių horizontą, pakui pradėjo suktis galva, pajaučiau milžinišką trauką ir jaučiau, kaip mane astraliniame kūne kažkas traukte traukia į tą gelsvą gelmę. Iš fizikos žinojau, kad galaktikos centras – tai milžiniška juodoji skylė. Jos gravitacinė jėga tokia didelė, jog sugeria visą materiją, bet išspinduliuoja šilumą. Stephenas Hopkinsas viename iš interviu yra pareiškęs hipotezę, jog galaktikos centras sutraukia į save tik neigiamas daleles, o teigiamas išspinduliuoja lauk. Todėl galaktikų centrai, kaip mega juodosios skylės išspinduliuoja šilumą. Galaktikos centras iš tikrųjų sutraukia ir perdirba visą įmanomą negatyvą. Jis yra gyvas daiktas, kuris sugeba išlaisvinti nuo bet kokio tiek fizinio, tiek astralinio šlamšto. Siela nebijo juodosios skylės. Ji gali nardyti kiaurai-išilgai galaktikos centro ir niekas jai neatsitiks.
Tačiau vieną kartą įnėręs astrale į galaktikos cenrtą, gali atsirasti tiesiogine prasme kape. Tokių abejonių tiek internete, tiek savo galvoje turėjau Ar tai tiesa? Reikia pabandyti. Kitaip nesužinosi.
Kas vyko toliau? Pasiekus įvykių horizontą, prieš akis pradėjo suktis gyvenimo filmas, kaip mirties akivaizdoje. Paskui neriu į milžiniką kirmagraužą kosmose ir atsiduriu anapus galaktikos centro kažkokiame vakuume. Ten nėra nei žvagždžių, nei planetų, jokios materijos. Tik tas vakuumas kažkoks pasirodė keistas. Jame esi absoliučiai ramus. Į tavo nugarą nekvėpuoja agresyvios žemiško gyvenimo energijos. Tu ir jautiesi tuo vakuumu, kol savo dėmesį išlaikai anapus jodosios skulės skylės. Paskui dėmesį ima blaškyti kokie nors šio pasaulio dalykai, lyg šis materialus pasaulis, t.y. ta holograma, kurioje gyveni, siektų tave žūtbūt susigrąžinti atgal. Pradeda skraidyti musės, loti šunys, kaukti signalizacija, ima kur nors niežtėti, paskaudėti, užsimanai valgyt ir t.t. Tai ženklai, jog tave kviečia atgal. Bet iš anapus galaktikos centro negali sugrįžti toks koks buvai anksčiau. Neišleidžia. Viskas netikėtai pasikeičia. Grįžti, tačiau tuščias, lyg numetęs porą tonų. Niekas iš šio pasaulio realybės reikalų tampa neįdomu ir neaktualu, nei kaukianti signalizacija, nei alkis skrandyje. Viduje dominuoja absoliuti ramybė. Tas vakuumas anapus galaktikos centro iš tikrųjų pasirodė ne tuščias. Jis užpildytas. Jis yra viskuo užpildytas. Jis gyvas. Su juo galima kalbėtis, lyg su savimi pačiu. Tik reikia savo AŠ būti jame, o į šį pasaulį atsiųsi savo energetinę kopija – kloną. Tai štai, tokia būsena be galo įkvepia.
Po šios spontaninės meditacijos ar sapno, pradėjau tyrinėti savo energetinių kūnų parametrus. Vibracijos kyla, biolaukas – iki 11-12-16-30-100 metrų ir daugiau. Vibracijos kyla. Žmonės, kurie prisiliečia, sako, kad per fizinį kūną eina elektra. Kiti fiziniai parametrai – normoje, išskyrus chronišką nuovargį, kurį jaučiu dėl dabartinio savo darbo. Bet ir tas nuovargis – lyg iš šono, manęs asmeniškai neliečia. Paprašiau galaktikos centro susiurbti ir tą nuovargį. Per kelias dienas jo nebeliko. Fiziniai-energetiniai parametrai idealūs. Nuėjau pas daktarus, paprašiau visų įmanomų kraujo tyrimų. Viskas idealu. Tiesa, kai kurie psichoemociniai paternai nukrenta ne iš karto, per kelias dienas, savaites. Valymas vyksta ne mums įprasta seka. Gali atsirasti labai skausmingų dalykų. Taip turi būti, nes vyksta dvasinis laisvėjimo procesas. O jis be ašarų retai kada įmanomas.
Įdomiausia tai, jog puolimai išliko, tačiau atsirado keista apsauga. Puolimai vyksta visose gyvenimo srityse: darbe, namuose, gatvėje, ypač po to kai ką nors aštraus įdedį į FB. Jie netgi labai suintensyvėjo, pasidarė itin subtilūs, nepastebimi, tačiau nepavojingi. Jie netgi tapo indikatoriumi, jog energetika gerėja, nes viską darai teisingai. Tiesiog aplinka taip reaguoja į jai nemalonius pokyčius, nes nebeesi bendros mitybos grandinės dalimi. Jei šuo negauna ėst, jis loja, nes įpratinai jį ėst, o dabar nebeduodi. Reikia nepamiršti, jog ta kompiuterinės tikrovės redvė, kurią mes matome prieš akis – mūsų pačių produktas. Tačiau mes esame nuolat programuojami ir perprogramuojami, kad ta erdvė išliktų tokia, kokios reikia operatoriams. Todėl į mūsų nervų sistemą yra nutiesti sidabtiniai čiupnuvai, per kuriuos gauname impulsus. Iš ju mes gauname išorės vertinimą. Po meditacijos labai aiškiai pradedi matyti, kur tavo požiūrį lemia matricinė įtaką, o kur esi kaip laisvas kūrėjas. Labai įdomu.
Operatoriai nori maisto – energijos. Ir, jeigu bent vienas elementas iškrenta iš bendros sistemos, suveikia apsauginiai mechanizmai, kurie siekia bet kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis paklydusią avelę re-integruoti atgal. Tam sistema naudoja specialią programinę įrangą, kuri atpažįsta besikeičiančius, juos bando sugauti į naujas dėžutes arba sukuria jas specialiai, perima naujoves ir vėl jas interguoja į bendrą maistreamą. Temoje „Guminis matricos kalėjimas“ aš viską aprašiau.
Ir dabar, kai visa tai praėjau, supratau, jog galaktikos centras, kaip milžiniška juojoji skylė, tas dėžutes griauna, sugeria, kaip bet kokią materiją. Tai ir yra materija. Mokslininkai svarsto, o kas gi yra ta juodoji materija? Man atrodo, kad visa materija yra juodoji. Ne materija yra gryna sąmonė, kuri man pasirodė, kaip užpildytas vakuumas. Jame yra viskas. Iš ten atsiranda elementariosios dalelės, ten tos ir išeina: porcijomis, šuoliais, kvantais. Ir vienintelis subjektas, kuris gali tuo naudotis – tai gryna švari sąmonė, kurios organiška dalimi mes esame. Tai mūsų esmė, šerdis. Pagrindas. Kitaip tariant, mes anapus juodosios skykės esame ne kas kita, o tas keistas gyvas vakuumas. Ten ir yra sielos namai. Kiti tai pavadintų Dievu. Bet aš šio žodžio nevartoju. Taigi, Dievas gyvena anapus juodosios skylės. Tai atsakymas, kodėl jis „nesikiša“ matydamas ezoteroinį blogį. Kol žmogus netampa Žmogumi, kol jis nesusilieja su tuo užpildytu vakuumu, kuris yra anapus skylės, tol jis yra ne Žmogus, o žmogus, kuriam niekas negali padėti, išskyrus demonus.
Žinoma, gali pasirodyti, jog aš čia džiazuoju vieno sapno tema, pasiremdamas viena-kita pseudomoksline hipoteze, kuri nėra įrodyra ir ko gero, mūsų mokslo pasaulio sąmonės lygmenyje niekada nebus įrodyta. Nes mokslo pasaulis, kaip ir mes visi sėdime archontų dėžutėse. Ir jie nusprendžia, ką mes turime žinoti ir ko neturime žinoti apie dieviškąjį kosmosą. Slaptų kosminių programų darbuotojai ir atsiskyrusi civilizacija žino daugiau. Jiems tai leista. Nes jie tarnauja šeimininkams iš tamsos pasaulių. Šiame sielų kalėjime, mano galva, visa gyvenimo prasmė susiveda į tai, jog mes turime stengtis tapti nepagaunamais, o mums kažkas gaudo, tyrinėja kur ir kaip mes bėgame, o naujas, mūsų atrastas „užsistemines“ teritorijas priskiria prie jau esamos ir vėl mus sėkmingai administruoja mūsų pačių atradimuose. Tai yra blogai ir norėčiau visa tai pakeisti.
Aš manau, jog labiausiai nušvitęs žmogus šioje planetoje bus pagautas, nes gal būt į jį lygiuosis kiti, atsiras nauja religija, ar filosofinė mokykla, kurią dėstys universitetuose. Ir tas žmogus, kuris nušvito, jausis pagautu. Mano gyvenimo filosofija – visada būti viena koja už perimetro ir nuolat sekti, ar tai, kur dabar esu, netapo kartais sistemos dalimi. Jei taip, vadinasi reikia eiti dar kažkur, kur neesi pelenguojamas. Bet sistema medžioja. Ji visada medžioja. Jai kiekvienas praradimas, kienviena klaida – skausminga. Todėl tavo ir mano atžvilgiu bus mestos galingos ir išmanios pajėgos, kurios sieks sugauti, ištyrinėti ir integruoti. Tai aš labai jaučiu šiandien. Ir tas spaudimas darosi pernelyg įžūlus bei kandus. Kai neri į galaktikos centrą tampi nematomu. Bet tik prarask budrumą, tavo naujas vibracijas atras, ištyrinės ir integruos. Kai kas sako, kad aukštų vibracijų demonai nemato. Mato jie viską, kol tu ir aš dviem kojomis vaikštom po žemę. Bet nežiūrint į tai, kito kelio nelieka, tik vaikščioti sistemos paraštėmis, ieškoti kur siena jau trupa ir nerti kuo tolyn, kad jie kuo daugiau laiko sugaištų tave medžiodami. Tada laimi laiko ir iš tikrųjų ten būdams radikaliai pasikeiti dažinius taip, kad taptum nepastebimas dar ir dar ilgesnį laiką. Bet tada jau turėsi problemų su fiziniu kūnu. Jį paprasčiausiai išjungs, klonuos, DNR medžiagą užšaldys arba perinstaliuos į ją kitą asmenybę su 5 subasmenybėm, o tu nebeturėsi kur grįžti. O gal ir nebūtina grįžti? Tada prieš pat žalią šviesoforo signalą suprasi, jog kelio atgal nėra, nes tavo kūnas užimtas. Juokauju
Jeigu vėl rimtai. Tam tikra prasme tai kompiuterinei programai, kurioje gyvename, tokie kaip mes esame labai reikalingi ir be reikalo mūsų neišjunginės. Viskas taip kaip „Matricoje“, Architektui buvo reikalingas NEO, nes padeda evoliuciškai keisti visą korumpuotą vampyrinę sistemą. Vienintelio ko ji tikrai bijo – tai meilės, t.y. būsenos, kuomet jaučiamės tuo gyvu vakuumu anapus juodosios skylės. Todėl ne veltui meilės sąvoka buvo diskredituota ir nuleista iki bambos lygmens ir dabar mes nebežinome tikrosios šio žodžio dvasinės reikšmės. Meilė man ir yra būtent tas užpildytas vakuumas. Tai Vienio jausmas su Viskuo. Tačiau žmonės meilę supranta kitaip. Jie išmokyti šį jausmą identifikuoti tik reprodukciniame kontekste. Kitaip tariant, žmonija buvo daug metų maitinama mitu, kuris tapo genetine programa, jog tai jausmas kitai lyčiai prieš norit poruotis. Mitas yra ir tai, kad žmogui reikia kitos puselės, todėl, atradęs ją, jis tampa viską mylinčiu. O ką jis iki tol mylėjo? Kategoriškai nesutinku su tokia koncepcija. Kiekvienas žmogus, tiek vyras, tiek moteris turi pilną jin ir jan energijų paketą. Jam nebūtina užsipildyti, jeigu jis jaučiasi tuo užpildytu vakuumu savo širdyje. Man atrodo, kad meilės sąvoka prie reprodukcinių funkcijų buvo prikabinta (instaliuota) ne taip jau senai. Dėl kontrolės. Ir tai buvo padartya tam, kad supainioti sąvokas ir nuvesti ieškančius į kontroliuojamas lankas. Tačiau kiekvienam – savo. Aš tik dėstau savo astralinių kelionių patirtį.
Jei mes sąmoningai lavintume kankorežinę liauką, jeigu nebijotume nardyti po trasdinesninius vandenynus, atlapaiduodavę vaizduotę ir valią, tai po kurio laiko pamatytume tai, ko nenori, kad mes pamatytume kalėjimo šeimininkai. Jei sistema sako „ne“, vadinasi reikia daryti „taip“. Štai ir visa filosofija. Bet sugrįžkime prie galaktikos centro. Dabar galvoju, kaip palengvinti šią meditaciją. Ji tikrai daug laiko neužima. Vizualizacine prasme ji sudėtinga.
Viskas prasidėjo, kaip visada, netikėtai. Kažkaip buvo įjungtas televizorius, rodė VH+1 kanalą, sukosi Avicii klipas „Without You“. Wau, galvoju, tai ko reikia.
[video:https://www.youtube.com/watch?v=fTYhYsG9e20]
Ten žodžiai nėra tiek svarbūs, kiek pats klipas. Jame vaizduojamas kosmonautas, kurį susiurbia galaktikos centras milžiniška juodoji skylė. Tačiau jis nežūsta, o anapus atranda tai ką prarado – save. Šis klipas – tai 4 iš 5 dalių kompiuterinės animacijos miuziklo, dalis. Jei norite, pasižiūrėkite visus, gal kam nors dar kokių minčių kils. Įdomių minčių kyla.
Bet man svarbu buvo pats nėrimas į galaktikos centrą. Tiek Avicii, tiek ir panašios ezoterinės energetikos turintys Coldplay, OneRepublic daugiausiai ištransliuoja keistų žinučių. Viena iš tokių Avicii žinučių. Komentarų nereikia:
[video:https://www.youtube.com/watch?v=_ovdm2yX4MA]
Nors, jeigu tikėti Donald‘u Marshall‘u (tai žmogus iš iliuminatų šeimos, atskleidęs pasaulio garsenybių klonavimo paslaptis), visoms šiuolaikinėms grupėms ir atlikėjams dainas kuria būtent jis, būdamas klonuotu, požeminėse iliumitatų bazėse. Anot jo, visos žinomos asmenybės nuo prezidentų, karalių ir šou industrijos žvaidžių yra klonuojamos požeminėse bazėse. Ten vyskta protu nesuvokiami žiaurūs ritualai. Todėl šiuolaikinių pop atlikėjų dainose gausu užuominų, tik reikia klausytis įjungus tam tikrus filtrus. Nes pati pop muzika tanrauja dėžučių kūrimui ir zombiniam programavimui.
[video:https://www.youtube.com/watch?v=GREnbAnB79I]
[video:https://www.youtube.com/watch?v=WDjBVw4mXw4]
Eksperimentas pavyko
Papraktikavus kelias dienas galaktikos centro meditaciją, iš tikrųjų pajutau, jog su asmeninėmis interferencijomis susidoroju. Į galaktikos centrą galime mesti viską, kas tik jums nepatinka. Meskit netgi gyvus žmones, žinoma, vaizduotėje, jeigu jie jus puola. Jie nenukentės, tik pradės keistis. Įmeskit pirmiausia save ir pajauskit išsivalymo jėgą.
Gali būti taip, kad antrą ir trečią kartą galaktikos centras jūsų neįsileis. Jūs tiesiog suksitės ties įvykių horizonto riba ir tiek. Ką tei reiškia? Tai reiškia, kad jūsų vibracijos pozityvios ir jums valytis nereikia. Jūs pakankamai švarūs. Bet jeigu traukia, jeigu stipriai siurbia, vadinasi prisirinkote negatyvų, parazitų ir patys tapote parazitais. Visada, netgi dieną jauskitės, lyg būtumete šalia galaktikos centro. Ir, jeigu jaučiate siurbimą, vadinasi yra ką siurbti. Išsivalymas turi jaustis kaip vidinė tuštuma, kaip užpildytas vakuumas. Tai ir yra meilė.
[video:https://www.youtube.com/watch?v=HBQMDXwN9-0]
Tai tikrai labai stipri valomoji meditacija. Ir tik po jos, ir tik išsivalius, išsituštinus, galima sėsti ir medituoti toliau dėl mūsų planetos ateities. Tai daryti ir taip reikia, bet būnant švaroje, darbas tampa efektyvesnis. Ir dar vienas svarbus dalykas – nereikia laukti rezultatų iš karto. Jų apskritai nereikia laukti.
[video:https://www.youtube.com/watch?v=fa4iUmTJ77w]
Bet, pastėbėti pokyčius būtina. Juos reikia užfiksuoti ir pasidžiaugti, neprarandant budrumo. Nes jeigu tik pasijusite geriau ir pradėsite belekam girtis, atsiųs jusm sukiąją reptiloidų artileriją. Bet ir taip puls. Jūs džiaukitės, kad puola. Vadinasi darote viską gerai, todėl tęskite. Ir apie tai būtinai parašykite. Nepasmirškite pabaigoje harmonizuoti širdį ir smegenis atitinkamomis vibracijomis.
[video:https://www.youtube.com/watch?v=J4XILtCBJ3k]
Bodyatlaso tyrinėjimas
Ankstesnėse dalyse buvau pasiūlęs kitą meditaciją su bodyatlaso programėlėmis. Tai būdas kaip atrasti savyje čipus ir implantus. Jo nekartosiu, viskas yra „Kvantinėje magijoje“ bei Kauno paskaitos įraše youtube. Prašiau pasidalinti patirtimis. Iš tiesų sulaukiau labai nedaug atsiliepimų. Bet ir už tai ačiū. Tie kurie nori, tie dirba ir sulaukia rezultatų. Suprantu, kad gali nesigauti. Tai žmogiška. Reikia laiko, reikia įgūdžių.
Iš pradžių, kai nesulaukiau jokios reakcijos, aplankė parazitinės mintys, jog mano darbas veltui. Man vienam tikrai to nereikia. Aš galiu dirbt vairuotoju ir toliau, su dviem universitetais, bet vieną dieną tikrai išsinešiu tas žinias iš Lietuvos, nors to labai nenoriu. Todėl rašysiu „Kvantinę magiją“ ir lauksiu.
Iš tikrųjų, sutinku, tos technikos gan sudėtingos, jei praktikuoji vienas. Jos naujos. Kyla įvairiausių klausimų, abejonių. Aš tai praėjau. Gal kai kuriems laiko neužtenka? Gal žinių? Kitiems gal apskritai sunku suvokti, kaip programėlėje gali atsispindėti čipai ir implantai. Čia reikėjo sujungti du dalykus į vieną – išmaniąsias programėles ir meditaciją. Daugiau nieko. Išmaniasiais telefonais naudotis mokam, medituoti irgi mokam. O kai reikia tuos du dalykus sujungti į vieną, tada ir atsiranda pas daugelį problemos. Na tai ir yra kvantinė medicina. Siūliau naujus kursus, bet niekas nenori. Žinoma, per dieną ar dvi, tokie įgūdžiai neatsiranda. Tai turėjo būti tik pažintiniai renginiai. Bet kai kam netgi kursai nepadeda. Didžiuosiuose miestuose grupes vedžiau po 4 metus, bet vis viena neužtenka. Išimtis nebent Panevėžio grupė, kurios pagrindas išsilaikė visus 4 metus. Todėl šios grupės nariai tikrai toli pažengė, lyginant su kitais miestais. Tie žmonės irgi neturi laiko, jie irgi neturi tiek laisvų lėšų, kad laisvai galėtų sau leisti sėdėti paskaitose. Tačiau nežiūrint į tai – šiame mieste – geriausi rezultatai.
Man asmeniškai reikėjo 10 gumbų ir mėlynių metų kelio, kad tai suvokt, nebuvo youtubo, literatūros, lektorių, todėl nekaltinu tų, kuriems prasčiau sekėsi, kurie nesuprato arba pagalvojo, kad tai nesąmonė. Man 101 kartą buvo kilę abejonės, jog tai nesąmonė. Bet kaskart viską pradedi iš naujo ir galų gale kažkas gaunasi. Bet aš buvau vienas su savimi, o dabar daug visko yra internete. Knygynai pilni knygų šia tema. Reikia tik gebėti kelis žinomus dalykus suvesti į vieną visumą. Pasirodo, kai kam tai neįkandama užduotis. Ką darysi? Mes, lietuviai, kažkaip esame atsilikę. Atrodo, jog viską žinom, bet kai reikia kažką daryti ezoterinėje plotmėje, nieko nesugebam. Broliukai latviai mus aplenkė penkiomis galvomis. Visas pasaulis tai daro, mokosi, eina į priekį. O čia siūlai naujausius kvantinės medicinos vėjus beveik už dyką ir nulis. Nemoku paaiškinti, kodėl taip yra.
Aš tikrai dabar neturiu laiko važinėti po Lietuvą su paskaitomis, nes turiu „sodrinį“ techninį darbą. Kas belieka. Kažkada važinėjau kadien. Bet jeigu kažkur ir atvažiuoju, salėse vėjai švilpauja, o paskui ganu dešimtis laiškų su kausimais: „o kaip tą ar aną daryti, kodėl nesigauna“ ir t.t.. Kol kas manęs neaplankė nušvitimas ką toliau Lietuvoje su tomis žiniomis daryti. Gal nemokamai paleisti į youtube, gal knyga išeis? Ji tikrai išeis. Bet nei youtubas nei knyga neskatins įgūdžių. Galų gale Lietuvoje su lietuviškais tiražais ir ezoterinių knygų pardavimais nebent anstolių gali susilaukti, o namus paversti knygų sandėliu kažkodėl nesinori. Man ir taip užtenka karų su sistema. Taip, kad kol kas galvoju, ką toliau su visu tuo bagažu daryti .... Kol kas neturiu atsakymo ....
labai atsiprašau, jei atsirastų nauja teksto dalis ar kas nors dingtų. Jis dar tvarkomas ...
Gintaras
2018 m. vasario vidurys
- Log in to post comments