Komentaras žurnalui: Ar reikalinga valstybė?

Nesenai žurnalas "Prie kavos" paprašė manęs tokio komentaro: "Ar reikalinga valstybė"? Turiu šiuo klausimu savo specifinę nuomonę. Šiek tiek platesnį variantą, negu buvo žurnale, įdedu ir į "Kvantinę magija". Gyvename laisvoje visuomenėje, kurioje laisvai reikšti idėjas turėtų būti normalu.
Į šį klausimą negalėčiau atsakyti profesionaliai, nes tai teisės, ekonomikos ir politikos mokslų sritis. Tačiau galėčiau į tai pažvelgti iš ezoterinės pusės. Netgi iš šio kampo žvelgiant į valstybės svarbą šiuolaikinių bendruomenių gyvenime, daugeliui, turbūt, gims savaime suprantamas atsakymas, plaukiantis iš benderojo išsilavinimo: „be šito neįmanoma“.
Tačiau siūlau neskubėti su automatiniais "iš bendro išsilavinimo" atsakymais, kuriuos neva diktuoja sveikas protas, ir šiek tiek padžiazuoti šia tema. Atskaitos tašku paimkime ezorerinę prizmę. Ir iš šio pakankamai plataus požiūrio lauko išskirkime žmogaus sielos ir kūno poreikius.
Tai a-priori jie skirtingi ir gal būt eretiškai iš mano lūpų skambėtų teiginys, jog sielos poreikiams valstybė nereikalinga. Ji yra kliuvinys, nes siela nori laisvės, o valstybė siejama su visa eile apribojimų, kurie anaip tol netarnauja žmogaus dvasiniam tobulėjimui. Tuo tarpu fizikiniams kūno poreikiams patenkinti, valstybė reikalinga, nes kūnas tam tikra prasme yra gyvulys ir jam būtinas saugumo jausmas, kuris be bendruomeninės vertikalios hierarchijos, gal būt neįmanomas. Mes esame sielos kūniškame skafandre. Ir, priklausomai nuo to, kokie mūsų poreikiai, mes renkamės ir hierarchinių ryšių formas. Alpinka susiformuoja priklausomai nuo mūsų vidaus. Jei mūsų poreikiai dvasiniai, mus labiau reikės horizontalių ryšių (bendruomeniškumo, savitarpuio pagalbos bei supratimo), jei mes kūniški – jausime poreikį valdžios vertikalėms, t.y. kietai rankai, kuri mus prižiūri, nes nes jaučiamės bejėgiai, silpni prie įvairaus pobūdžio stichijas. Kūniškas žmogus gyvena baimėmis, keistis nenori ir jam reikia samdomos auklės. Iš tikrųjų Tiesa kažkur per vidurį?
Pamąstymai, ar valstybė reikalinga, pasaulio istorijoje nėra naujas reiškinys, atėjęs iki mūsų laikų iš antikos su pačios valstybės samprata. Tačiau visos teorijos apie valstybės nereikalingumą buvo ir tebėra demoralizuojamos ir išjuokiamos. Sąjūdžiai, siekiantys eliminuoti valstybės reikšmę vadinami anarchizmu ir asociatyviai susiejami su betvarke, chaosu. Bet tai klaidingos vėliavos.
Valstybininkai anarchiją piešia kaip blogį su kuriuo reikia kovoti. Yra žmonių, kuriems žodis anarchija sukelia natūralią alergiją. Tuo tarpu problemą anarchistai mato ne pačioje valstybėje. Jie nekelia klausimo, ar valstybė reikalinga, ar ne. Jie tiesiog bando atsieti vertikalią hierarchiją nuo valstybės sampratos, nes per daug šimtų metų šios savokos buvo per daug tampriai sulipdytos ir šių dienų politikos mokslas nebegali tų sąvokų atskirti. O jau ką kalbėti apie eilinius žmones, kuriems valstybė asocijuojasi su kieta ranka, švara gatvėse ir ekonominių bei kariniu saugumu, geriausiu atveju su liberalia demokratija, kuri yra, anarchistų nuomone, ne kas kita, o labai rafinuotai užmaskuota vertikali hierarchija bei paslėpta vergovė.
Taigi, šiuolaikinėje valstybės sąrangoje mums užkliūva vertikali hierarchija, kaip klaidingas tvarkos ekvivalentas. Deja, vertikalę sieti su tvarka, o jos nebuvimą – su chaosu – tikrai negalima. Socialiniai mokslai tvirtina, jog hierarchija gamtoje yra natūralus dalykas, visi gyvūnai neva turi savo vertikalią hierarchiją. Vienur tai yra mitybos grandinė, kitur – socialiniai ryšiai. Kažkur turi būti galva, kažkur turi būti pavaldiniai. Taip esą ir su žmogumi, nes jis esąs gamtos dalis. Su tokiu teiginiu sunku ginčytis. Bet ar mes viską žinome apie pačią gamtą? Ten esti visokių hierarchijos formų: tiek horizontalių, tiek vertikalių. Pažvelkime į vilkų, banginių arba bičių bendruomenes. Tai skirtingi pasauliai. Kai kurios gyvūnų rūšys iš viso gyvena ne bendruomenėse, o individualiai, o jų savireguliavimo mechanizmai tiesiog užkoduoti genuose ir pasireiškia per kolektyvinės sąmonės programas. Jie žino, kada poruotis, kada medžioti, kada ilsėtis ir niekas iš viršaus to nenurodo.
Tai štai, mes susiduriame su dviejomis hierarchijų formomis: vertikaliomis ir horizontaliomis. Tiek Piotras Kropotkinas, tiek Wiliam Godwin, tiek ir kiti anarchizmo pionieriai kategoriškai neneigė, jog valdžios vertikalės valstybėse nereikalingos. Jie nekvestionavo ir pačios valstybės. Tiesiog jų idėjos buvo nesuprastos ir, gal būt, specialiai iškreiptos. Jie tiesiog valstybės valdymo sampratoje perdėliojo kirčius, sakydami, jog horizontali hierarchija yra pagrindas, - o vertikali – tik pagalbinis instrumentas. Kitaip tariant – bet kurios valstybės pagrindas yra laisvos ir ekonomiškai stiprios bendruomenės, kurios samdo vadybininkus - techninius specialistus tam tikroms funkcijoms bei poreikiams užtikrinti ar tenkinti. Patys vadybininkai turi būti stropiai prižiūrimi, kad neuzurpuotų. Istorikai teigia, kad būtent horizontalios hierarchijos principu vadovavosi Šiaurinės Eurazijos platumų tautos ir gentys daug metų prieš Kristų. Valstybių, kaip tokių nebuvo. Žmonės gyveno multikultūrinėse bendruomenėse, kurių vadovais buvo nebent dvasiniai lyderiai, kurie iš esmės ėjo ir tam tikrų funkcijų vadybininkų pareigas. Valdymas buvo pagrįstas išmintimi, praktika ir stebimais gamtos dėsniais. Vertikalinės hierarchijos atėjo iš Mesapotamijos, Egipto, Graikijos, Romos. Ten pirmiausiai susiformavo valstybės, kaip vertikalios stiprios hierarchijos tradicija. Krikščionybės atsiradimas tik sustiprino šią tradiciją, kuri šiaurinėje Eurazijoje buvo įskiepyta kardais ir kalavijais. Nors pats Kristus propagavo meilę, kuri yra kaip tik ne vertikalios, bet horizontalios hierarchijos pagrindas. Tiesiog Kristaus mokymas stapo įrankiu, žlugus Romos imperijai, plėstis Švento Sosto imperijai, kuri išliko iki šių dienų Europos Sąjungos pavadinimu. Kitaip tariant, tam tikri istorikai šiandien kelia pagrįstą klausimą, jog vertikali kietos valdžios (feodalinė) hierarchija mūsų platumų tautų atžvilgiu buvo invazinė. Kartu su vertikalia hierarchija paremta valstybės samprata atėjo ir tokie reiškiniai, kaip vergovė, baudžiava, korupcija, mokesčiai, socialinė nelygybė, skurdas. Ir dabar mes matome tų reiškinių, kurių niekas negali sustabdyti, tąsą. Netgi šių metų Davoso konferencijoje buvo pasakyta, jog vienas procentas gyventojų valdo tris ketvirtadalius planetos turtų.
Tai ar pasiteisina vertikali hierarchija? Gal būt jau pats metas pakeisti pačią valstybės sampratą, o politinei-ekonominei sistemai, kuri atvedė planetą iki visiškos katastrofos, duoti teisminį įvertinimą? Aš sąmoningai nevartoju žodžio demokratija. Nes sistemą, kurioje mes gyvename vadinti demokratija, taip, kaip ją suprato senovės graikai, man neapsiverčia liežuvis. Dar Lao Dzi yra pasakęs: „Menkas vagis pasodinamas į kalėjimą. Didelis plėšikas tampa tautos valdytoju“. Aš pats kažkada esu parašęs: „svarbiau yra žmogaus laisvė nei politinė nepriklausomybė“. Jei žmonės jaučiasi ne lasvi, tai kokia gali būti kalba apie nepriklausomybę?
Ir iš tikrųjų prie esamos politinės sistemos, kurią mes vadiname „vakarų demokratija“ mes negalime jaustis saugiai. Nė dienos. Argi ne taip? Mes negalime pasigirti, jog išsirinksime vadybininkus (parlamentarus), kurie tarnaus bendruomenių labui? Šiandien yra netgi priešingai. Mes, paprasti žmonės, politikams esame tik „žmogiškasis išteklius“, „elektoratas“, kurį reikia atitinkamai apdoroti per viešuosius ryšius ir išrinksime tuos, kuriuos reikia, kurie numatyti iš anksto, kaip ydingos sistemos puoselėtojai, kurie jau iš anksto save numatę postuose, bet vėliau nieko nesiruošia daryti.
Taigi, atsakant į klausimą, ar šiuolaikinėms bendruomenėms reikalinga valstybė, tai, mano nuomone, ji tikrai reikalinga. Nors sielos požiūriu nėra taip. Tik reiktų pertvarkyti demokratiją taip, kad vertikalūs hierarchiniai ryšiai joje sunyklų ir atsirastų horizontalūs. Mes pirmiausia turime duoti į teismą sistemą, kuri savęs nepateisino, o tik skatina įvairiausių pjūvių neligybę. Ir tai ne tik vakarų sistemos klausimas. Tai viso pasaulio klausimas. Mes turime galvoti apie tai, kaip galėtų pačios bendruoimenės valdyti valstybę visiškai kitais teisiniais-ekonominiais pagrindais negu iki šiol, kad vienas procentas negalėtų sukaupti ¾ turto, kad mokslas, švietimas, medicina, socialinės paslaugos būtų vienoidai prieinamomks visiems be išimties. Kalbant apie šio reikalo ezoterinę pusė, - vertikali valdymo sistema yra žmogaus atžvilgiu žalinga. Hierarchijos susidaro įvairiais pjūviais: jėgos, kompetencijos, žinių, įtakos, įgaliojimų ir t.t. Tas, kas hierarchiškai yra aukščiau manęs, tas mane valgo ir aš jo turiu bijoti. Lygiai taip pat turi jaustis hierarchiškai žemiau manęs esantis žmogus. Šis instrumentas į žmonijos kolektyvinę atmintį instaliuotas ne taip jau senai. Tai "archontizmas", , reptilinių būtybių genas. Bet mes juk ne reptilijos, o žmonės. Mūsų hierarchija yra horizontali!!!! Mes savo genuose turime taikius savireguliacijos bei darnos su aplinka mechanizmus. Tai pasitikėjimas, tolerancija, supratimas, atsakomybė. Kol mes to nesuprasime, tol kankinsimės, tol kankinsis mūsų vaikai. Tačiau tai ne vienos dienos, ne vienų metų, ne dešimtmečio, o gal būt šimtmečio iššūkis.