Jūs esate čiaŽurnalai / Gintaras's blog / Veidrodinė diagnostika. V dalis

Veidrodinė diagnostika. V dalis


ĮrašėGintaras- Įrašyta30 Gegužės 2018

Šią dalį kelių į puslapį trečią ar ketvirtą kartą, nuo pat 2018 m. gegužės vidurio. Iš pradžių dingo elektra ir neišsisaugojo pakeitimai, paskui keistai atsijungė pats kompas. Vėliau laiką atėmė svetimos parazitinės programos. Sakykim tai sutapimai. Visko būna. Bet aš sutapimais netikiu. Tos žinios, kurios čia pateikiamos be galo svarbios, todėl nenuostabu, jog reikia pridėti daug papildomų pastangų, kad tai, ką noriu pasakyti, išvystų dienos šviesą. Taigi, sutelkiu maksimalų dėmesį šiam darbui ir padarau. Huuu ... Straipsnyje bus visokių muzikinių intarpų su prasmigais tekstais, nes 80-ųjų pankų kultūroje įžvelgdavau daug gilių dalykų. Galite juos praleisti, galite pasižiūrėti.

Tęsiant praėjusios dalies mintį, iš pradžių prisiminkime, jog mes kitoje akių pusėje turime matyti save, bet matom prastą vaizdą. Vietoj mūsų pačių ten regim kažkokias svetimas programas. Galima sakyti, jog mes apskritai nieko nematom, išskyrus kažkokį įvykių chaosą, kuris mūsų asmeniškai lyg ir neliečia, kaip koks pigaus biudžeto filmas TV ekrane. Išoriniai gyvenimo dalykai, kaip vidinių pokyčių barometrai, anapus „leistino“ perimetro mums kol kas nesuvokiami. Dauguma mūsų jais tiesiog nesinaudoja. Tačiau per juos programuojamas ir dresuojamas mūsų vidus, kuris dekoduojasi į įvykius aplink mus ir mumyse. Tai, ką po to daro uždurnintos smegenys – neįtikėtinas dalykas. Jos neskiria realybės nuo iliuzijos. Joms tai tas pat. Mes esame arba labai prastai sukonstruoti arba žmogaus genetiką pavyko fatališkai baisiai iškreipti. Todėl atskirti tikrą tikrovę, nuo dirbtinai programuojamos neturime galimybių. Žvelgiant iš buitinio žmogaus pozicijų - šansų jokių. Jei ką nors ir matome savo gražiomis akimis - vadinasi turime reikalų tik su svetimo proto brutaliai žiauriomis programomis, kurios su dvasiniu augimu absoliučiai nieko bendro neturi.

Tai dabar įsirėminkim pačią mintį, kurią noriu perteikti.

Jeigu remsimės fizika ir tik fizika, to pasaulio, kurį neva matome savo gražiomis akimis iš viso nėra! Nėra!!! Nori pamatyti bent kažką, tačiau matai taukuotą špygą. Ten yra virpesių „okeanas“. Jei žiūrėsime į gyvenimą be programinių filtrų, ten nėra nei erdvės nei laiko, o tik virpesiai, patys įvairiausi. Ne, tai ne elektromagnetika. Elektromagnetinio pobūdžio virpesiams reikalinga erdvė ir laikas. Tai ne erdviniai reiškiniai. TEN nei laiko, nei erdvės TEN nėra. Tie dalykai atranda galvoje. Gal net ne galvoje. Galva – tik virpesių dekoderis. Pasaulio objektyviai nėra. Dar kartą pakartoju: ten nėra nei erdvės nei laiko. Ten nieko nėra! Visiškai tuščia! Bet joje „tuštumoje“ yra viskas ko reikia. Iš ten smegenys, kaip dekoderis pasiima tai ko reikia pagal tai, kaip suprantame reikalus, t.y pagal čipines programas, kurios mumyse priverstinai instaliuotos. Pasirinkimo laisvės – jokios. Visiškai jokios!!! Mes esame kolektyvinių programų ir jas kuriančių demonų įkaitai. Tai tikrai, patikėkit manimi, ne dieviški, o demoniški reikalai.

Kaip tai vyksta, savais žodžiais, bet labai panašiai rašė K. G. Jungas („Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė“ – Vilnius, Margi raštai, 2015 m.) Jis naudojo žodį archetipai, o aš – čipinės programos simuliacinėje realybėje. Šiuo požiūriu man labiau rezonuoja insaideris, saltų kosminių programų liudytojas Augustas Telez‘as (žr. youtube). Jis kone pirmas įvardino tai, jog gyvename dirbtinio intelekto programoje. Tu apie tai ką nors žinojai? Tau apie tai pasakė mokykloje, policijoje, mokesčių inspekcijoje ar Seime? Žinoma, kad ne. Tik prasitark apie tai kur nors viešai, iškart gulsi į Švėkšną ar Rokiškį net pačioje demokratiškiausioje valstybėje. Štai taip kontroliuojamas perimetras. Kalėjimas? Kontrolė!!! Totali kontrolė.

Kažkaip ši mintis buvo išreikšta 80-ųjų kultūroje. Paskui kažkaip viskas buvo užgniaužta.

Realus gyvenimas vyksta kalėjimo kameroje.

Ten, iš kur mes priimame virpesius, Maskva ir Čikaga gali būti toje pačioje gatvėje, o į Marsą gali nuvažiuoti per II Pasaulinį karą nacių statytu geležinkeliu, keturvietėmis vagonetėmis. Tu apie tai ką nors žinojai? Maskvą nuo Čikagos Atlanto vandenynu atskyrei tu pats? Marsą nuo Žemės atskyrei kosmosu irgi tu, o ne kas nors kitas? Bet iš kur tu žinojai, kad Maskva yra Rusijoje, o Čikaga Amerikoje? Iš kur žinai, kad auksas yra geltonas, o žolė - žalia. Tau kas nors apie tai pasakė? Aa, skaitei vadovėlyje, per TV naujienas pasakė? Suprantu. Taip turi būti. Kurgi ne? O ar žinai, kad žiniasklaida, visos maistreaminės medijos patologiškai meluoja? Tokia jų prigimtis. Tokia yra simuliacinės programos prigimtis. Vadovėlius rašo irgi ne šventieji ir ne viską žinantys. Jie rašomi tam, kad tu nieko nežinotum. Ar tu buvai nors kartą pakilęs nuo Žemės paviršiaus tiek, kad pamatytum žemėlapį? Juokauju. Ar gali pasitikėti NASA nuotraukomis? Žinoma, kad ne. Šiame pasaulyje, kaip rašė airių filosofas Robetras Antonas Wilsonas, niekuo negalime tikėti, mes nieko čia negalime priimti už gryną pinigą.

Kažkada perskaičiau įdomią minti, bet neprisimenu šaltinio. Sakoma, jog šiais laikais reikia mokėti atskirti mokslą nuo mokslo viešųjų ryšių. Tai, kas skelbiama apie mokslo pasiekimus populiariuose portaluose ir žurnaluose yra ne kas kita, o konkrečios įsitikinimų sistemos, kuri reikalinga valdžiai, propaganda. Žmonės turi būti tinkamai kvailinami, tada iš jų lengviau paimti mokesčius ir gyvybinę energiją. Jokio solidarumo, jokios gerovės ar visuomenės nėra. Tai – iliuzija, pasakos. Tuo net neverta tikėti. Metas atsipeikėti.

Taigi, kaip gi mets tapome tokiais „implantais“ Dievo smegenyse?

Mes, žmonės, kaip daugiafinkcinis kompleksas esame panašūs į namą, ant kurio stogo ir iš balkonų styro didelis miškas antenų bei satelitinių lėkščių. Žmogaus juslių sistemą sudaro ne tik 5 pagrindinės (rega, klausa, lytėjimas, uoslė ir skonis), bet dar kelios dešimtys, kurios „dirba“ skirtinguose diapazonuose ir labai skirtingais režimais. Samkoma, jog mes esame kažkur tarp radijo bangų ir mikro bangų, tačiau tai – mokyklinis feikas. Faktais ir įrodymais besiremiąs mokslas sako, kad visi šie virpesiai apdorojami smegenyse ir tik tada „akys mato“. Iš tikrųjų akys nieko nemato, tiesiog tai yra bangų imtuvai, smegenys dekoduoja bangas ir paverčia jas į mums suvokiamus prasmių simbolius, kuriuos neva „matom“. Tai vyksta per išankstines schemas, kurias Jungas vadino archetipais.

Kiekvieno mūsų antenų sistemos bei dekoderiai skiriasi taip, kaip Balbiešikis nuo Šanchajaus. Dviejų skirtingų žmonių smegenys dažnai skiriasi kaip katės nuo kašaloto. Bet mus vis viena įkyriai peršama bjauri „uravnilovka“ (rusiškas karinis žargonas, reiškiantis prievartinį suvienodinimą). Tam, kad sumažintume šio dieviškos gamybos broko įtaką bendriems reikalams, esame visą gyvenimą kryptingai priverstinai edukuojami. Tie patys metodai vienodai taikomi tiek Šanchajuje, tiek Londone, tiek ir Rokiškyje bei Švėkšnoje. Matricai reikia vieningo vaizdo, o ne 9 milijardų skirtingų vaizdų. Kaip tai padaroma? Tai yra aukščiausio lygio juodoji magija. Kitaip nesusiklijuos reikalinga tikrovės versija. Kitaip šį laiko ir erdvės kombinacija, t.y dirbtina simuliacinė programa, kurioje, deja, esame priversti gyventi, netenka prasmės. Tuo mūsų operatoriai visiškai nesuinteresuoti.

Turiu prisipažint, jog aš atradau raktą, kaip įsiterpt į šį mechanizmą bei pakeisti žmonių populiacijų evoliucinę raidą, apeinant prievartinį programavimą. Tačiau, kai tik apie tai pradedu garsiai kalbėti, arba rašyti mane tuoj pat išjungia. Kartais išjungia labai ilgam laikui. Po to tenka sukaupti daug jėgų, kad vėl išeitum į paviršių ir tęstum kudakavimą apie šiuos prastus reikalus.

Mechanizmas veikia pakankamai paprastai.

Žmogaus organizme informacijos priėmimo ir apdorojimo funkcijas atlieka ne vien tik smegenys ar visa nervų sistema. Kiekvienas organas, visos ląstelės turi savo atskiras „atpažinimo“ sistemas. Atskirai reiktų paminėti veidrodinius neuronus. O kodėl juo vadina veidrodiniais? „Mokslininkai jau prieš kurį laiką pastebėjo, kad žmonės turi vadinamuosius „veidrodinius neuronus“, kurie mus ragina atkartoti kitų žmonių nuotaiką ir veiksmus“ (Delfi: 2018-01-24). Per daug nesigilinus į technologijas, kaip tai vyksta, galima pasakyti, jog žmogus yra ta vieta, kur virpesiai dekoduojami realaus medžiaginio pasaulio formomis. Formos atskirai nuo stebėtojo neegzistuoja! Tai yra mokslinis faktas. Procesai vyksta abejomis kryptimis. Tai yra atsispindintys procesai, kai išorė papildo vidų, o vidus sukuria išorę. Šį procesą galima būtų apibūdinti kaip šokimą valsu, kai įėjus į šokio transą, nebelieka aišku kas ką veda. Viskas vyksta savaime.

Mūsų fizinis kūnas (ne vien tik nervų sistema) yra imtuvas, siųstuvas, bangų dekoderis bei prietaisų skydelis kartu su vaizdo projektoriumi. Mes vieni kitus prievartiniu būdų „ištraukiame“ iš virpesių jūros ir padarome objektais laike ir erdvėje. O kas prašė? Mes taip pat „surenkame“ ir erdvę aplink save, kurioje išsidėstę žmonės bei daiktai, o taip pat linijinį laiką, kurio negalima atskirti nuo erdvės. Kam to reikia? Kitaip tariant, mes patys save patalpiname į „realų gyvenimą“. Tai tik programinis makiažas, nemiegok!!!

Mes vieni kitus „siunčiame“ į „realų gyvenimą“ su atitinkamomis tiek pozytiniomis, tiek ir negatyviomis prorgamomis. Kokia to prasmė? Mano klausimuose, žinoma, slypi užslėptas sarkazmas. Tačiau tuo noriu pasakyti, jog viskas aplink yra iliuzija. Ji labai įkiri ir bjauri, bet tai – paprasčiausiai–banaliausia iliuzija. Vieną ką galime tikrai padaryti, tai iš plaukikų pasroviui, iš pigios patrankų mėsos galime ir privalome tapti neprikaustomais kūrėjais. Tai yra mūsų gyvenimo iššūkis: kiek besistengtum kelti galvą kaip laisvi kūrėjai, sistema vis viena stengsis palenkti tavo galvą bei atsiklaupti prieš tą, kuris visa tai sugalvojo. Ne, tai tikrai ne Dievas. Tai matricos Dievas. Tai ne tas pat. Nesiklaupkim, nepulkim ant kelių. Ne.

Klipe naudojamos ištraukos iš nuostabaus filmo ir tv serialo Lexx. Po vieno sezono serialas buvo nuimats iš visų televizijų. Jei galite pasisiųsti, būtinai pasižiūrėkite.

Paskaitų metu aš detaliai išaiškindavau kaip veikia šis iliuzinės tirovės kūrimo mechanizmas. Tai žiauriai protinga mašina, kurios dalimi esame mes patys. Tai tikrai siaubingai protinga mašina, vadinama matriciniu dievu. Mes apgaule, o kartu ir savo noru esame pakinkyti šiam reikalui. Tas agregatas yra ir kolektyvinis, ir asmeninis. Jei kas mano, jog tai matrica, tebūnie tai matrica. Jei, kad mano, jog tai yra Dievas, tebunie dievas. Bet man tai – negatyvi svetimo proto programa („čiuždyj razum“, J. Gervė, Kaliningrad, 1994 m.). Štai už šių idėju skleidimą visuomenėje aš ir buvau išjungtas iš eterio beveik metams. Ir tai jau darosi bjauriai nuobodu. Kai tik pradedu kalbėti apie realybės fenomeną, tuoj pat gaunu likimo kirtį, kuris pasireiškia, kaip labai keistos asmeninės klaidos, kaip antai, batų neužsirišimas viešoje vietoje ir neteisingi pasirinkimai, vedantys beveik į realią mirtį.

Paskutinėje paskaitoje Palangoje, 2017 m. (žr. Kvantinė magija kanalą www.youtube.com) sakiau, jog erdė-laikas, kurią sukuriame, yra gyva ir ji ginasi nuo teisingų idėjų apie pačios prigimtį. Kitaip tariant, ji nori kaip įmanoma labiau išlaikyti šią paslaptį, nes tai yra jos išlikimo klausimas. Labai taikliai pasakiau? Žmogus, o juo labiau plačioji visuomenė apie tai neturi žinoti! Tai uždrausta! Tabu. Žiauria pavojinga. Tai tabu net pačioje demokratiškiausioje valstybėje. To negalima mokyti! Ar neatrodo keista, kad tuos dalykus mokslas žino jau daugiau kaip 120 metų, tačiau iki mūsų virtuvinio naudojimo jie taip ir neatėjo? Kodėl Heizenbergo neaibrėžtumo dėsnis arba Ervino Šriodingerio katinas netapo mūsų buities atributais? Kas atsakys, kodėl? Tuo tarpu Č. Darvino niekuo nepagrįstos pasakos apie rūšių kilmę tapo vadovėlinėmis tiesomis? Daug keistų dalykų yra mūsų visuomenėje.

Skeptikai man atkerta, jog eksperimentas su 2 ekranais ir 2 skylutėmis makropasaulyje neveikia. Šiam eksperimentui – daugiau nei 100 metų, o jis į bendrojo lavinimo mokyklų fizikos vadovėlius arba neįtrauktas, arba pavadintas nereikšmingu. Fizikos mokytojai dažniausiai jo vengia, nes žiauriai nemėgsta. Dar neaišku esą ar jis veikia kvantų pasaulyje? Retas, fizikas pedagogas pasigooglina Cern‘o naujienas, kad būsimai kartai perteiktų naujausias žinias iš elitinių laboratorijų. Jis tam tiesiog neturi laiko, nes yra užverstas popieriais ir ataskaitomis. Jam už tai niekas nemoka. Labai iškalbingas epizodas, iliustruojantis tai, apie ką mes kalbame, šmėstelėjo pirmajame filme „Vyrai juodais drabužiais“. Maža mergaitė su kvantinės fizikos vadovėliu rankose iki dantų ginkluotiems MIB‘ams pasirodė įtartina ir vos neištrynė jai atminties.

Visa tai – matricos gynyba. Kai tik priartėji prie esmės – tave „iškerta“. Tada kapstaisi savo problemose, o brangus laikas, kurį galėjai skirti tokių dalykų propagandai, tirpsta kaip kovo sniegas.

Taigi, ar veikia realybėje 2 ekranų ir 2 skulučių eksperimentas? Skeptikai sako, kad ne. Su jais sutinku tik iš dalies. Tačiau turiu savo argumentus.

Žiūrint globaliai, jis neveiks tol kol bent 1/3 žmonių populiacijos tuo netikės. Bet laikai keičiasi. Informacijos viešoje erdvėje apie tai – daugėja. Reikia bent trečdalio populiacijos, tam, kad užsivestų morfinis rezonansas, t.y. negrįžtami procesai. Aš irgi prie to ženkliai prididėjau, nors ir trukdo, o dar verkiu, kad nieko gero gyvenime nenuveikiau?

Tam, kad šiuo klausimu suveiktų morfinis rezonansas (tūkstantosios beždžionės efektas, žr. Alfred Rupert Sheldrake) reikia visai nedaug.

Šiandien tai – ranka patiekiamas tikslas. Koks tikslas? Mes juk nesiekiame sugriauti pasaulio? Mes tik norime išsiaiškinti tikrovės prigimtį pačiame giliausiame triušio urve ir šia kryptimi edikuoti žmones. Štai ir viskas. Daugiau nieko? Mes norime ją atsiimti!!! Kitaip tariant, mes norime išlaisvinti ją nuo implantinio-čipinio modeliavimo, kuris mums yra primestas dirbtinai, kaip sielų kalėjimas. Mes tik norime kalėjimo formatą pakeisti į rojaus bei pašalinti iš savo pozicijų matricos Dievą, kuris ir yra tas mūsų atžvilgiu svetimas protas. Viskas. Daugiau nieko. Medijos priklauso mums. Labai siaurai žmonių grupei: tarnaujantiems sau ir tarnaujantiems kitiems. Visi kiti – savanoriška, taiki patrankų mėsa. Gerąja prasme. Mes surinksime trečdalį, o jūs darykite iš paskos tą patį, nes kitaip neišeis. Sistema pereis į tarnaujančių sau rankas.

Kas bus, jei visi eis iš paskos ten, kur mes vesime? Tada gimsta kitas klausimas. Ar pati erdvė-laikas to nori? Nors erdvė-laikas matricos programuojams atributas, jis viasgi yra gyvas organizmas ir jis ginasi nuo įvairių intervencijų į jo paties prigimtį. Ar jis bus laimingas jei mes viską keisim de-programavimo kryptimi? Deja mūsų tikrovė (laikas-erdvė) šiuo metu serga ir mes turime tą objektą perprogramuoti veikti kitaip, pozityviais, natūraliais principais. Sieloms, kurioms reikia mokyklos, kalėjimo ar universiteto, lai gimsta dvikojais padarais kitose planetose. O čia, Žemėje turi būti rojus bei sanatorija pažengusiems. Šia kryptimi šiuo metu ir dirbame.

Deja, tenka konstatuoti liūdną reikalą: ženkliai populiacijos daliai reikia to kalėjimo, reikia tos sergančios Žemės, nes suvokimo lygis dar labai žemas. Diagnozė - vartojimas. Bet, kiek gi galima laukti? Uravnilovka mūsų netenkina. Manęs asmeniškai tirai - NE. Pasaulis serga taip, kaip sergame mes patys. Pokyčiai labai lėti. Taip yra todėl, kad esame vienodai infekuoti ir vienodai nuobodžiai edukuojami tai pačiai bjauriai iliuzinei tikrovei surinkti, nors savo prgimintimi esame be galo skirtingi.

Virusai ir negatyvi prievartinė uravnilovka atsispindi kvantiniuose veidrodžiuose. Todėl kol kas dar mūsų kvantiniai veidrodžiai ir kvantiniai vaizdo registratoriai priklauso ne mums, bet operatoriams (parazitams archontams), kurie iš paskutiniųjų kausis dėl totalios kontrolės. To negalima pamiršti!! Jokiu būdu. O šioje kovoje su priemonėmis niekas nesiskaito. Net ir vienas pabėgęs, sistemos masteliu yra laikomas galaktiniu kriminalinių incidentu. Jei manai, jog tolsti nuo "bendro vardiklio", MIB'ai tave atkas iš po žemių ir skubėdami sunaikins. Bijoti nereikeikia. Baimė yra iliuzija, generuojanti į aplinką itin žemą dažinį. Taigi, mūsų ginklas - drąsa gyventi. Tai siaubingai galingas ir, ko gero vienintelis patikimas ginklas.

Ši simuliacinė programa, kurią neva mato mūsų akys atsirado mūsų pačių pastangomis, todėl, kad gimstame miegodami ir toliau per gyvenimą miegame. Todėl mes tikrovę surenkame taip, kaip naudinga –šeimininkams. Jie sugeba užmigdyti mūsų budrumą, įstato savo filtrus į mūsų antenas bei dekoderius, todėl veidrodyje matom ožį, bet ne žmogų. Nes jie ir yra parazitai, kurie stabdo matricos vandenis, kad procesai sustotų. Tada stovinčiame vandenyje vyksta degradacija. Kitaip tariant, jie apnuodijo planetos matricą bei visą jos programinę įrangą. Mūsų kūnai prifarširuoti įvairiausių implantų ir čipų, kurie iškreipia virpesius, tačiau pats gamtos mechanizmas niekur nedingsta.

Jau ne kartą rašiau ir paskaitose kalbėjau, jog kliūtys veda į priekį. Tie, kurie mums užkerta kelią, iš tikrųjų veda į priekį.
Parazitai veda į priekį.

Pirmame vystymosi etape mūsų išorėje susirenka būtent toks gyvenimas, kokį diktuoja tie čipai ir implantai. Jei kaltini gyvenimą, kad jis blogas, reikia ieškoti priežasčių programose. Su laiku mes patys tampame tais čipais ir implantais. Mes su jais suaugome ir nebegalime atskirti kur yra jie, o kur mes. Tai yra didžiausias Demiurgo bei archontų programavimo laimėjimas. Bet nepaisant šio labai bjauraus reikalo, tai yra mega mastelių stimulas judėti į priekį. Gal būtent tai yra pačio Kūrėjo (jei toks ar tokie egzistuoja) sugalvota. Tie kūrėjai įmetė mus į parazitais knibždančią pelkę ir žiūri, kaip mes ten judame. Mes dar gyvi ir mes dar judame!!!

Tikrovės surinkimas.

Dabar keli žodžiai apie tikrovės surinkimo mechanizmą. Tai yra gamtos dalis, niekur nuo to nepabėgsime. Matricinis dievas – tas pat Demiurgas yra parazitas. Tai irgi gamtos dalis. Kol kas programinė įranga suklastota. Mums reikia ją atsiimti ir atitaisyti. Pradiniais vystymosi etapais mes patys, to nenorėdami, surenkame tą suklastotą tikrovę. Kito kelio nėra. Mus slegia išsilavinimo spragos. Ir dabar, dirbdami su savimi pozityvumo link, atrasdami savyje meilę, keičiame tą tikrovę iš iliuzinės į tikrą. Tai ilgas ir nenuspėjamas procesas, reikalaujanti be galo daug vidinių pastangų ir užsispyrimo.

Žodžių juinginys „surenkame tikrovę“ daug kam skamba kaip baisus nesusipratimas, nes dauguma žmonių tiki V.I.Leninu, kuris raštų 5 tome yra pasakęs, jog objektyvi tikrovė nepriklauso nuo stebėtojo. Na ir tikėkit tuo Leninu. Aš juo netikiu. Bet ne dėl to, kad jis buvo bolševikų vadas, bet todėl, kad rašė nesąmones. Leninas buvo pats tikriausias masonų insaideris. Tik keista, kad rusai jo niekaip neiškrapšto iš Raudonosios aikštės. Todėl Putinas niekada nebuvo mano FB „draugu“. Jei jis per naują savo kadenciją demontuotu mauzolietjų, o Lenino mumiją perkeltų į normalias kapines, pradėčiau gerbt. Dabar tiesiog nėra už ką.

Ir niekada nežiūrėkite į šviesą tunelio gale. Tai demonų programavimas likti karmos cikle. Negatyvus programavimas perspėja, kad jūsų laukia ....

Pats „surenkame tikrovę“ principas remiasi kvantine fizika (viena seniausių jos versijų), būtent tuo keistu eksperimentu su 2 ekranais ir 2 skylutėmis. Jo esmė: stebėtojo žvilgsnis keičia dalelių būseną. Kai žiūrime per kokią skylutę praeis delelė, ją ištinka kolapsis. Tada iš bangos ji pavirsta objektu.

Turbūt iš mokyklos laikų žinote, jog elementariosios dalelės yra veidmainės. Praktiškai jų iš viso nėra. Daugumą jų mes aptinkame ne tiesiogiai. Jos staiga iš niekur ima ir atsiranda. Po to dingsta. Jeigu mes jas specialiai medžiosime, nieko neišeis. Šis daugiau nei keistas mechanizmas taip pat vadinamas Heizenbergo neapibrėžtumo principu, kurio esmė tiesiog siaubinga: mes negalime nieko objektyviai išmatuoti. Nes kai tik pradedame vertinti, dažniausiai tai darome turėdami kažkokią pirminę informaciją (užsiprogramavimą). Ar iš įpratimo tai darome, ar taip, kaip esame susitarę (vadinasi iš lubų), arba taip, kaip esame išmokyti, dalelės išsirikiuoja būtent taip, o ne kitaip. Jeigu tokie dalykai vyksta kvantų lygmenyje, tai kodėl jie negali vykti ir didelių objektų pasaulyje? Kur riba? Planko konstanta – nėra riba. Ir tai yra mano kategoriškas teiginys: jokios ribos nėra. Juo labiau, kad tų didelių daiktų, kuriuos mato akys, apskritai nėra. Jie atsiranda iš kvantinių dalelių todėl, kad mes taip norime, kad būtent taip, o ne kitaip suprantame reikalus. Todėl, kad taip esame užprogramuoti, edukuoti ir įpratinti. Taigi atėjo metas toms iliuzijos griūti. Laužykim standartus, nebijokim nieko.

Mokslininkai sako, jog verdrodiniai neuronai dirba (apdoroja informaciją) „laukų lygmenyje“. Tai esąs kažkoks žmogaus savisaugos mechanizmas. Deja, toks supratimas nėra išbaigtas. Populiariuose straipsniuose apie mokslą dažniausiai rašomos nesąmonės ir kliedesiai tam, kad nuvestų dėmesį nuo esmės. Būtent veidrodiniai neuronai yra atsakingi už virpesių pavertimą materialaus pasaulio formomis. Jeigu mes neturėtume bazinio supratimo, kaip tai daryti, krėstume baisias nesąmones. Todėl evoliucijoje ar kūrinijoje atsirado toks mechanizmas kaip matrica. Matrica iš esmės nėra nei bloga, nei gera. Tai Antrinio torsioninio lauko (pagal Akimovą-Šipovą) sinonimas. Tai, galų gale „vieningo lauko“, Teslos „eterio“ ar Bohmo „kvantinės sriubos“ sinonimas. Tačiau yra daug labiau už mus technologiškai pažengusios žmonių grupės ir svetimos civilizacijos, šį mechanizmą išmoko valdyti ir naudoja resursų kontrolei arba karo tikslais, kaip masiniu naikinimo ginklu. Vat ir viskas. O kur šioje schemoje Dievas? Kūrėjas yra, bet jis senai pamiršo, kur yra ta Žemė su žmonėmis, nes nuėjo kurti kitų pasaulių, palikęs mūsų, kaip nepavykusį projektą? Tai greičiau klausimas, o ne teiginys.

Lietuvių kalboje mes turime nacionalinį šio reiškinio pavadinimą – „sąžinė“. Sangražos dalelytė „są“ „san“ reiškia bendrumą, žinia – informaciją. Kitaip tariant, sąžinė yra informacija (energetiniame pavidale), kuri apjungia konkrečią individų grupę. Ta informacija gali būti taisyklės, tradicijos, prietarai, etika, simboliai, kas tik nori. Sąžinė susideda iš to, kuo konkreti žmonių grupė tiki ir kuo netiki. Tie dalykai yra neginčijamai bendri visai tai grupei. Jos nariai vienodai-panašiai mąsto ir naudoja tas pačias sąvokas, simbolius, atkoduoja jų reikšmes, labai panašiai identifikuoja prasmes. Iš to išplaukia, jog sąžinė, kaip ir objektyvi tiesa – reliatyvūs dalykai, tačiau kryptingai edukuojamos bendruomenės išvysto labai aukštą efektyvumą.

Iš tikrųjų tiesa yra bjaurus reikalas. Vienai grupei tie dalykai tikri ir veikia, kitai – ne. Sąžinė graužia tik tuos, kurie nemato reliatyvios perspektyvos. Bendrinės giluminės tiesios, kuri būtų privaloma visiems ir vienodai suprantama – tiesiog nėra! Tačiau per nutylėjimą veikia principas, jog tiesa yra viena ir ji turi būti vienodai išpažįstama. Viena grupė tiki, kad jos tiesa teisingiausia nuo Dievo, o kita įsitikinusi, jog tai melas, kad kitaminčius būtina atversti į normalų tikėjimą. Štai pro šitą, paskutinį sakinį, retas kuris praeina nepasipiktinęs, jog kalbu nesąmones. Savo nuomonės niekam neperšu. Man TIESA yra reliatyvi sąvoka. Reliatyvaus suvokimo šiandien kaip niekad reikia mokyti vaikus, kad ateityje bent jau padorią visuomenę turėtume.

Dar vienas to paties reiškinio sinonimas – „agregoras“ (egregoras). Dažnai interneto platybėse randu daug vienpusiškų šio termino išaiškinimų. Pabandykime pasiaiškinti, kas tai yra. Agreguoti reiškia – sujungti, suvienyti atskirus elemmentus į bendrą sistemą. Informacija agregoro „viduje“ individus pasiekia nebūtinai tradiciniais kanalais per tradicines 5 jusles. Baisiausia tai, kad ji juos pasiekia oru, neatsižvelgiant į jokius laiko ir erdvės apribojimus (morfinis rezonansas). Todėl, kad tas darinys „veikia“ už bet kokios erdvės ir už bet kokio laiko, bet sukuria konkrečią erdvę ir konkretų laiką. Rupert Sheldrake tai vadino morfogeniniu lauku, o akademikas Vernadskis – noosfera. Kitaip tariant, mokslas tuos dalykus žino, bet dėl jų įrodymo negali sutarti. Infekuota matrica ginasi nuo jos prigimties atradimo. Kitaip ji netenka prasmės. Skauda? Tuoj dar labiau skaudės.

Tai tik mechanizmas, viso labo mašima, reikalinga tam, kad didžioji dalis populiacijos individų surinktų tą tikrovę teisingai ir mes savo gražiomis akimis matytume tokį pasaulį, kokį nori matyti Kūrėjas, Dievas, Gamta, Visata, Archontai (vadinkite kaip norit). O kaip norime mes patys? Ar galime laisva valia pasirinkti? Geras klausimas? Ar ne?

Po to mūsų kolektyvinės kūrybos vaisius pradeda savarankišką gyvenimą. Tam reikalui užtenka 1/3 individų nuo bendro kiekio. Taigi, tam tikras konkretus žmonių kiekis specialiai edukuojamas taip, kad mes savo akimis matytume būtent šią, o ne kitokią tikrovę. Tam skiriami milžiniški resursai. Ir ne šiaip sau. Deja, pasikartosiu kelintą kartą, tikrovė, kurią matom šiandien yra užgrobta. Vyksta sąmoningas klaidinimas. Gamta to nenumatė. O gal numatė, kad mes įjungtume smegenis ir teisingai evoliucionuotume? Bet kokiu atveju aš už tai, kad šiandien šį objektą turime atsiimti. Metas paversti jį vėl žydinčiu rojaus sodu. Dėl šio tikslo verta pagyventi. Bet mes jau per toli nuėjome.

Grįžkime prie veidrodinės diagnostikos. Pasakysiu tą pačią baisiausią mintį dar kitaip. Pasikliauti tuo ką girdime ir matome negalime. Tačiau nekreipti jokio dėmesio – taip pat negalime. Mes privalome tą mechanizmą panaudoti savo pačių augimui. Mes negalime aklai pasitikėti viskuo, tarp širdies ir proto turi būti pusiausvyra, todėl, kad mūsų supratimą apie tikrovę didžia dalimi lemia tiek kolektyvinės, ties sub kolektyvinės, tiek ir asmeninės programos, kurių visumą ir atsiveria kiekvieną rytą prieš akis.

Apie tai rašau jau 15 metų. Ir tai sudaro naujosios įsitikinimų sistemos pagrindą. Tai yra bet kokio kūrybiškumo pagrindas: objektyvios tikrovės NĖRA. Taškas. Man ji neegzistuoja. Kiekvienas sukuriame savo asmeninę tikrovę ir už ją esame atsakingi. Jei nepatinka tikrovė, pasitikrinkite savo programinę įrangą. Gerokai ją pakratykite ir atrasite ten šimtus implantų, demonų, reptiloidų ir tonas kitokio šlamšto. Meskite viską į galaktikos siurblį, be jokio gailesčio. Paskui žiūrėkite, ar kas nors keičiasi. Privalo keistis. Nebijokite nieko ir darykite tai be jokio gailesčio.

Vienintelis dalykas, kuris gadina reikalus yra nesuvoktų programų diktatas. Mes prievarta ir gudrumu verčiami tikėti, jog tas pasaulis, kurį mato akys yra objektyvus ir tikras. Tačiau jis – netikras. Tik turi daug tikrumo požymių. Todėl juo pasitikėti negalime, bet ignoruoti irgi negalime. Tai mūsų veidrodis, kuris parodo, kokioje vystymosi stadijoje šiuo metu esame. Svarbiausia mintis yra ta, jog tą vaizdą veidrodyje galime keisti. Tas pakeitimas įmanomas tik pabudus iš letargo ir pilnai atvėrus širdies čakrą, t.y. per tyrą meilę. Ją mes suprantame kaip vienybės su viskuo jausmą. Ir jokių daugiau hormonų.

Linkiu visiems tobulos meilės, t.y. vienybės su viskuo jausmo, kai jautiesi Visatos tašku, kuriame, kaip veidrodyje atsispindi visa Visata. Super ... Kiekvieną vakarą ar rytą pasijauskime tuo tašku per įprastą meditaciją. Daugiau nieko nereikia ...

Bet Alanas Parsonas irgi nėra išimtis nes mūsų sugalvotose taisyklėse, kurios gali ir neveikti Sielų sanatorijoje, jei mes to nenorėsime ... O ko gi iš tikrųjų mes norime? Atsakykime kiekvienas sau prieš veidrodį ...

Gero vakaro, geros Dienos.
... ir iki susitikimų piliakalniuose

Gintaras, 2018 gegužės visiška pabaiga...

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija