Jūs esate čiaŽurnalai / Gintaras's blog / Žemė kaip sielų gaudyklė. X dalis. Užpildyta tuštuma

Žemė kaip sielų gaudyklė. X dalis. Užpildyta tuštuma


ĮrašėGintaras- Įrašyta22 Spalio 2017

Labai sudėtinga pradėti straipsnį, kuris nežinia kuo baigsis. Ir iš viso, šis serialas nebuvo suplanuotas, gimė spontaniškai, kaip koks grybas po lietaus, kaip reakcija į kažką, ko nesupratau. Tiesiog jaučiau kažkokį keistą vedimą išdėstyti ant popieriaus tai, kas susikaipė ir per paskutinius metus ir per 50 metų. Kai kas sako, kad kalbuosi su pakylėtosiomis būtybėmis. Ne, aš nesikalbu su palykėtosiomis būtybėmis. Aš visiškai su būtybėmis nesišneku. Aš tokių net nepažįstu. Archontai, su kuriais teko turėti reikalų – nėra pakylėtosios būtybės. Tai yra velniai. Karmos valdovai yra demonai. Bet tikrai ne pakylėtosios būtybės. Iš vienos pusės jaučiu, kad apie tai reikia paskelbti, o iš kitos pusės, už šį darbą sistema kerta iš visos jėgos. Ji primygtinai stengiasi atimti brangiausią turtą Žemėje – laiką. Laikas yra svarbiausia valiuta, kurią mokame už galimybę mokytis. Mokytis ne kaip efektyviau gyventi matricoje (tai irgi reikalinga), bet, greičiau, pabėgti iš jos.

Persiritus per devintąją bangą, atrodo, reiktų mažinti greitį ir pasiekti visų įmanomų įvykių horizintą. Prieš tai, ankstesniuose serialo straipsniuose daug kalbėjome apie priežastis. Dauguma kovotojų matricije grumiasi su pasekmėmis, o mes lindome į visišką tabu - priežastis. Priežastis viso to, dėl ko mes atsidūrėme šioje keistoje vietoje, labai keistoje sąmonės būsenoje, kur galioja plėšikiški vilkų įstatymai: akis už akį, dantis už dantį. Kristus savo pamoksle nuo kalvos sakė, jog tai turėtų keistis, bet, praėjo daugiau kaio 2 tūkst. metų ir niekas nepasikeitė. Vienas pagrindinių Michailo Afanasijevičiaus Bilgakovo šedevro „Meistras ir margarita“ veikėjų Volandas, sėdėdamas Maskvos varjete scenoje taip pat norėjo įsitikinti, ar pasikeitė žmogus per 2 tūkst. metų. Atsirado telefonai, tramvajai, bet ar pasikeitė jis savo vidumi? O kap Jums atrodo, ar žmogus pasikeitė?

Gal vieniems ši vieta ji puiki, nes jie gali save realizuoti, kitiems tai – ašarų pakalnė, tretiems - kalėjimas. Požiūris į šią dirbtinio intelekto erdvę gali būti skirtingas. Juk visi žmonės ir panašūs, ir skirtingi. Požiūris priklauso nuo sąmonės lygio. Kiekvienas siela, vaikščiojanti po Žemę kūniškame skafandre turi vienintelę neįkainojamą patirtį ir asmeninį likimo scenarijų. Kitos tokios, antro varianto nėra. Nors panašumų daugiau negu skirtumų. Visus šiuos programavimo ypatumus vertiname skirtingai. Nors mes ir skirtingi, ko gero, lengvai sutarsime bei sutiksime, jog šį vieta tikrai labai keista, žiauriai keista. Mes tiesiog norime šią mįslę įminti. Tiesiog dėl savęs. Tam, kad toliau – gyventume ramiai ir laimingai. Kai žinai – esi ginkluotas. Bent jau pabandytume.

Daug tekstų parašau apie šią keistą vietą, visi jie - neįkainojama asmeninė patirtis. Jie neturi aiškaus adresato, t.y. kam būtent skiriami. Kiekvienas skaityantis juose randa tai, kas jam aktualu. Bet jeigu tie tekstai kelia vidinį pyktį – tai irgi normalu, nes gyvename dualumo matricoje. Vieni stengiasi iš to dualumo pabėgti, kiti sako, jog tai – jėga. Galų gale tai tikrai nėra tiesa paskutinėje instancijoje.

„Kvantinėje magijoje“ ne kartą rašiau, jog yra kelios ligos, kurios neleidžia kūrybiškai priimti gyvenimo toks, koks jis yra. Tokį požiūrį didžia dalimi lėmė Robert Anton Wilson. Būtent nuo jo atsispyriau, tačiau toliau viską susilipdžiau tiek per asmeninę patirtį (kuri atitiko Robert Anton Wilson įžvalgas), tiek po daugybės asmeninių konsultacijų su žmonėmis. Tas ligas sukelia karminės sutartys, mikročipai bei implantai. Greičiau Tai ne ligos. Implantų turime visi. Tik simptomai atsiranda tada, kai prarandame imunitetą, t.y. pasiduodame parazitinės matricos atakoms mūsų aktžvilgiu. Tos atakos būna fatališkos.

Pirma liga. Objektyvi tikrovė nepriklauso nuo manęs.

Šią ligą sukelia implamplantai. Kuo pasireiškia simptomai? Žmogus pradeda galvoti taip, kaip į galvą diktuoja matricos operatoriai per implantus: tikrovė atskirta nuo manęs ir ji yra galingesnė, o aš silpnesnis. Ši mintis priklauso Rene Dekartui ir Vladimirui Iljičiui Leninui (žr. „Materializmas ir empiriokriticizmas“, raštai, 5 tomas). Būdamas jaunas, kai aktyviai dalyvaudavau Lietuvos Laisvės Lygos, po to Sąjūdžio reikaluose, tikėjau, kad nuvertus komunizmą, keisis ir žmonių pžiūris į tikrovę, kad iš lokalinių realistų tapsime bent jau egzistencialistais. Ilgai nesupratau, kodėl mano svajonės neišsipildė. Kapitalizmas taip pat remiasi V.I. Leninu? O kur tada ta išsvajota laisvė nuo materijos? Kur tas gilesnis žmogaus, visatos ir gyvenimo suvokimas, atsietas nuo bet kokių ideologijų? Vertybių revoliucijos neįvyko. Yra jėgų, kurios neleido, kad tai įvyktų. Todėl nieko ypatingo ir neįvyko. O kas gali pasikeisti kalėjime? Nebent prižiūrėtojų pamaina. Todėl Volandas „Meistre ir Margaritoje“ norėjo įsitikinti, ar pasikeitė žmogus. Ir įsitikino. Niekas nepasikeitė.

Deja, gyvendami kapitalizme ir laisvoje Lietuvoje mes visi ir toliau remiamės V.I.Leninu ir tebegalvojame, kad objektyvi tikrovė nuo stebėtojo nepriklauso. Kitaip tariant, mūsų galvose gyvena keistas virusas, kuris nepavaldus politinėms ar socialinėms permainoms: jei aš į kažką žiūriu, tas kažkas nuo to neturi pasikeisti, jei aš tyrinėju, tai tas objektas, kurį tyrinėju, nuo mano protinės veiklos neturi priklausyti (keistis). Dar keisčiau yra tai, jog šiuolaikinis mokslas neįrodė šios V.I.Lenino „tiesos“ 100 proc. Ji daug kam akivaizdžiai, ir/ar per nutylėjimą savaime aiški. Dar daugiau – mes esame per implantus smarkiai apriboti, vadinasi įtikinti, kad negalime daryti poveikio tikrovei: nei laikui, nei erdvei, nei jos objektams. Maža to – ši lokalinio realizmo paradigma buvo įdiegta į mūsų smegenis dirbtiniu būdu per masiškai diegiamus implantus, vos tik gimus su pirmaisiais skiepais nuo kažkokių baisių užkrėčiamų ligų.

Iš tikrųjų objektyvi tirkovė priklauso nuo stebėjoto, moksliniai tyrimai priklauso nuo tyrėjo lūkesčių, mes galime daryti įtaką visam tam kas yra prieš mūsų akis be jokio kontakto. Tik reikia tuo patikėti, įtikėti. Tuo tarpu mes esame įtikinti, jog yra priešingai. Demiurgas apsuko pasaulį aukštyn kojomis.

Tai, kad stebima aplinka priklauso nuo stebėtojo, įrodyta mokslišiai aukščiausiu lygiu. Kai kuriems įrodymams jau daugiau nei 100 metų. Atsidarykime fizikos vadovėlius ir prisiminkime eksperimentą su „dviem ekranais ir dviem skylutėmis“. Jo išvada labai paprasta: jei nestebime dalelių srauto, šviesos fotonai elgiasi kaip banga. Kai pradedame stebėti, jie staiga pavirsta į daleles. Argi tai ne įrodymas? Ar tai nėra aiškesnio įrodymo, kad sąmonė ir tikrovė – vientisas audinys ir niekas nuo nieko nėra atskirtas. Negi tai sunku suvokti ne tik moksliniame, bet kasdieniniame, buitiniame lygyje. Mums reikia išmokti šio eksperimento išvadomis vadovautis kasdienybėje. Tai žmones skatinau daryti jau daugiau kaip 10 metų per straipsnius bei paskaitas.

Kai kas paklaustų, jog tokie dalykai būdingi subatominiam pasauliui, o mūsų realiame gyvenime tai neįmanoma. Agailestauju. Toks skepticizmas neturi pagrindo. Visiškai jokio. Jis jau daugiau kaip 50 metų neturi pagrindo, nes jį galutinai išmušė toks austras Cailingeris, kuris eksperimentą su dviem ekranais ir dviem skylutėmis Vienoje pakartojo gal 1000 kartų. Ir yra toks lenkas W.Zuker, kuris prieš 20 metų parašė realiais įrodymais pagrįstą mokslinį darbą, kurio esmė – visiškai kitos kožiūris į tikrovę – mes pastoviai gyvename virsme – materija tampa energija, o energija – materija.

Esmė tą, jog tiek mūsų vidinis, tiek išorinis pasauliai – neatsiejama visuma. Bangos-dalelės dualizmas būdingas ne vien tik subatominio pasaulio kūnams, bet ir materialiems tikrovės objektams, tokiems kaip mes. Visi kūnai, pasak šios teorijos, pradedant nuo šviesos fotono iki žmogaus, planetų bei žvaigždžių taip pat yra visada dviejose būsenose tuo pat metu. Tik skiriasi jų laisvės laipsniai. Jei dar paprasčiau, į žmonių kalbą išvertus visą šią litaniją, ji skambėtų taip: visa „objektyvi“ tikrovė, kurią matom aplink, priklauso nuo manęs, nuo mano (tavo) sąmonės būklės. Jei žmogus pasyvus, nemąsto, arba elgiasi kaip zombis-robotas, tai ta aplinka jį ir stumdo, spardo kaip kokį kamuolį.

Kai žmogus perima vadeles ir ima aktyviai kurti, prisiima atsakomybę už tai ką jis daro, aplinka persitvarko taip, kaip jis nori. Žmogus gali jaustis materija, t.y kūnu (mėsa ir kaulais), tačiau vis viena 10 proc. išlieka bangos būsenoje (kaip energija). Tie procentai nebūtinai tokie, kokius parašiau. Čia tik pavyzdys. Kiekvienas daigtas yra ir materija, ir energija tuo pat metu. Tačiau, kol mūsų galvas valdo čipai ir implantai, elgiamės automatiškai, pagal programas. O tos programos diktuoja, jog esame kalbančios mėsos. Tada mūsų įsivaizdavimą veikia savaiminės programos, bet mes galvojame, kad mąstome savarankiškai. Tos pačios programos veikia daugelį žmonių, todėl dauguma žmonių viską aplink mato panašiai, Taip mes kolektyviai sukuriame tą vadinamąją V.I.Lenino „objektyvią tikrovę“, kurią taip karštai myli tiek socialistai, tiek komunistai, tiek ir kapitalistai-liberalai. Tačiau tai vyksta tol, kol pasiduodame implantų įtakai. Tačiau implantai padeda. Jeigu iš karto negali jų atsikratyti, bent jau tampi agnostiku.

Man asmenišai reikėjo daug laiko, kad galutinai nulaužčiau šio čipo veiklą, pirmiausia - asmeninėje galvoje. Ir tai, praėjus 10 metų aš tik mokausi vadovautis ne zombinimo programomis, o savu protu. Norint išmokti žengti pirmuosius žingsniu šia kryptimi, pirmiausia reikia suabejoti viskuo, kas ateina į galvą per 5 jusles. Šventas agnosticizmas. Kitaip tariant būtina suvokti, jog visi šie signalai, kurie patenka į mūsų galvas, yra viso labo tik signalai. Ir juos galime priimti arba nepriimti bei interpretuoti laisvai, o ne taip, kaip kužda bendros matricos programos. Šiuos dalykus galėčiau pagrįsti citatomis iš straipsnių moksliniuose leidiniuose, tačiau tinklaraštis – vis dėl to yra subjektyvi kūrybos forma, o ne mokslinis darbas. Skaitytojas papildomos, šiuos teiginius pagrindžiančios informacijos gali ieškoti savarankiškai. Užuominų pakanka.

Antra liga. „Vienodo kurpalio“ sindromas.

Tai panaši liga į pirmąją. Ją taip pat sukelia implantai. Dalis žmonių galvoja: „jeigu aš taip mastau, jegu mano įsitikinimai tokie, vadinasi ir kitas žmogus turi galvoti taip pat. Tokie žmonės net nepriima minties, jog kažkas gali būti kitaip. Jiems tiesiog toks suvokimas genetiškai neduotas. Jie nepriima visiškai jokių alternatyvų, nes tai nesuderinama su genetika. Kitaip tariant – tai yra amnezijos forma, kurią sąlygoja implantai. Ir tada žmogus galvoja, kad jo pašvekovas toks pat kaip ir jis pats – idiotas arba dar didesnis idiotas. Dažnai būna taip, kad du artimi žmonės kalbasi tarp savęs ta pačia kalba ir nesusikalba, nes kiekvienas iš jų galvoja apie savo artimą pagal savo prizmę. Ši liga taip giliai įsišaknijusi į mūsų buitį ir būti, kad net nejaučiame, jog sergame, nes sprendžiame apie viską pagal save. Jeigu man šalta, tai ir tau turi būti šalta. Jeigu aš alkanas, tai ir tu turi būti alkanas. Jeigu aš tikiu į Dievą pagal katalikybę, tai ir tu turi tikėti į Dievą pagal katalikybę. Jeigu mano pasaulis yra juodai-baltas, vadinasi ir tavo pasaulis privalo būti juodai-baltas. Pasaulis neva turi būti vienodas. Vienodo kurpalio liga – tai pasaulio savinimasis. Taip. Iš vidinio pasaulio darome stabą ir jam meldžiamės. Dirbtinė mūsų proto ar fandazijos konstrukcija tampa tiesos ekvivalentu, kuri neva privaloma ir visiems kitiems. Ir jeigu kas nors galvoja kitaip, vadinasi arba meluoja, arba sukčiauja, arba jis yra priešas, kuris kėsinasi į Šventąją Žemę.

Trečia liga. Plokščias pasaulis. Reliatyvumo atmetimas. Tai daug kam irgi genetiškai neduota. Tai nesupratimas, kad kiekvienas žmogus – atskiras pasaulis. Tai visų įvykių matymas vienodoje linijinėje perspektyvoje. Norint pasveikti reiktų pradėti galvoti taip: kiekvieno mūsų mintys ir žodžiai – tėra tik neuroninės-lingvistinės konstrukcijos. Jos yra individualios. Nieko vienodo pasaulyje nėra. Teisingiau būtų - į viską žiūrėti kaip į reliatyvias konstrukcijas, o į pasaulį, kaip į asmeninį kūrinį. Kiekvienas žmogus susikuria asmeninį tikrovės kūrinį, kuris yra nei geresnis nei blogenis už kitą.

Pirmas Dievo įsakymas įpareigoja katalikus nesudievinti nieko, kas yra laikina. Kitaip tariant – atikraukti dėmesį nuo to ką sukūrė žmogus, į tai kas amžina – Dievą. Pats žmogus, kaip ir jo veiklos produktai: mintys idėjos, vizijos, visa psichinė-protinė veikla yra laikini dalykai. Konstrukcijos. Tai konstrukcijos, kurios neįpareigoja. Tai, kad žmogaus galvoje atsiranda ir išnyksta laikini produktai, kurių sudievinimas prilygsta stabmeldystei – pagrindinė idėja, kurią propagavo Kristus. Štai mes žiurime per savo akis į pasaulį. Matome daigtus, reiškinius, juos interpretuojame, kuriame. Tai mūsų pasaulis, kurį surenkame iš begalinio kvantinio dalelių srauto. Būtent taip, o ne kitaip. Tai asmeninis pasaulis ir kito tokio nėra. Tai saikas, kuriuo seikėjame. Kaip patys seikėjame, taip ir mums bus atseikėta. Kiekvienas žmogus sukuria kitokį pasaulį, pagal savo asmeninį saiką. Bendrų taisyklių kaip tai daryti nuo Dievo – deja, nėra. Jis taip pat – vienintelis toks. Ir tie pasauliai, kuriuos surenkame savo dėmensiu – laikini. Kaip ir mes patys – laikini. Tačiau jie yra stabai, kuriuos žmonės sudievina ir jiems meldžiasi. Krikščionių tikėjimas (kaip ir kiti) teisingai pesrpėja, jog sudievinti laikinus dalykus, t.y. stabus – baisi nuiodėmė, vedanti prie katastrofos. Jei mes į gyvenimą išmoksime žiūrėti reliatyviai, agnostiškai, jei priimsime, kad pasaulis ir jo daigtai, kuriuos matome, yra ne tik asmeniniai kūriniai, bet dar ir laikini dalykai, bus lengviau gyventi.

Įsivaizduokime, jog esame kosminiai laivai, kurie gali įveikti visas stichijas. Tam, kad laivas įveiktų visas stichijas reikalinas plazmos gaubtas, kuris sumažina trintį. Tai va, jei mes sugebame plaukti per gyvenimą lyg su kosminiu laivu, kurį dengia plazmos gaubtas, mums niekas nebaisu.

Ketvierta liga. Tiesa yra viena.

Vieni tą tiesą žino geriau, kiti – blogiau. Tikrovė ir tiesa – giminingos sąvokos. Tačiau tiesos ir tikrovės (tai - daugiskaita), kaip ir pats gyvenimas – reliatyvios. Pagal kvantinę fiziką, tiksliau – Nislo Boro mokyklą, žmogus su savo neurolingvistiniu aparatu negali pažinti tikrovės-tiesios. Jis gali liudyti tik tai ką mato, ką girdi ir kaip supranta aplinką, kurioje gyvena, t.y. egzistenciškai. Tačiau, sakyti, kad aš žinau geriau kaip yra iš tikrųjų, kad mano patirtis ir žinios tobulos ir yra arčiausiai Dievo – niekas neturi teisės. Nes tai bus pats didiausias melas. Jei skeptikai kalba apie mulkinimą, kaip nuodėmę, tai tiesos pasisavinimas ir yra pats baisiausias mulkinimas.

Ligos – sąmonės būsena.

Kita vertus, negalima pasakyti, jog tai ligos. Tai sąmonės lygiai. Sąmoningumo lygis priklauso nuo atminties turėjimo-neturėjimo, arba implantų sukeltos amnezijos. Taip pat – nuo tų funkcijų bei programų, kurios mums įdiegiamos dar prieš gimstant. Tačiau tie, kurie tomis ligomis serga, mėgina užkrėsti ir kitus. Tos ligos – užkrečiamos. Tomis ligomis jau yra užkrėstas beveik visas pasaulis. Mes net nežinome, kad sergame. Ir tos ligos neleidžia mums progresuoti ir netgi tempia atgal.

Mano galva, kvantinis sąmonės šuolis neatsiejamas nuo šių ligų išgydymo ar išsigydymo. Jeigu mums „vidinis“ lokalinis realizmas dėsto vienaip, mes visa tai turime apversti aukštyn kojomis. Tada bus tiesa. Demiurgas pavogė ir apvertė pasaulį aukštyn kojomis. Vadinasi, norėdami pamatyti tikrą pasaulį, reikia viską atstatyti algal. Jeigu valdžia mums sako, jog objektyvi tikrovė nepriklauso nuo stebėtojo, vadinasi tiesa yra atvirkščia – objektyvi tikrovė neegzistuoja, o individuali - priklauso nuo stebėtojo. Todėl mes paleiskime vieni kitus nuo pavadėlio ir susilaikykime nuo kritikos. Nes kiekviena siela turi teisę ir galimybę pasirinkti tą lygmenį, kuris jai evoliuciškai atrodo reikalingas.

Vadinasi bet kokių autoritetų teiginiai tėra tik žodžiai, lingvistinės konstrukcijos, kurios manęs ar tavęs niekuo neįpareigoja. Virš manęs ir virš tavęs hierarchiškai nėra nieko aukščiau ir nėra nieko žemiau. Mūsų išsivystymo lygiai nors ir skiriasi, bet nei tu, nei aš nesame toliau ar mažiau pažengę. Kiekvienam – savas vykstymosi kelias ir greitis. Ir visa tai nesikerta, o vienas kitą organiškai papildo. Jokios vertikalios hierarchijos. Aš gerbiu kiekvieną materialistą, netgi V.I.Leniną. Jis vykdė tam tikrą misiją. Komunizmo statybose buvo ir gerų dalykų, kaip ir kapitalizme. Bet tai tik „-izmai“. Jie nieko bendro su „objektyvia“ tikrove neturi.

Kai išsiugdai neurologiškai reliatyvų (nesusietą) požiūrį į gyvenimą, jis netampa dėl to geresnis ar blogesnis. Jis tiesiog pasidaro šiek tiek kitoks, mažiau dualus, mažiau nuobodus. Vadinasi tave ar mane ankstesnės patirtys atvedė iki šio taško. Gal kitam net nereikia tokio gyvenimo. Jis jaučiasi puikiai įprastoje dualinėje-lokalinėje būsenoje ir tame mato neįkainojamą gėrį ir sėkmingą perspektyvą. Tačiau mano tekstai gal būt daugiau skirti tiems, kurie nori judėti lauk iš dualumo bei lokalumo sistemos. Ir mes kiekvieną dieną galvojame kaip tai geriausiai būtų padaryti. Vadinasi mums, kaip sieloms čia nėra geidžiami namai. Gal kitiems tai ir namai, tačiau tikrai ne mums. Mes jaučiamės čia svečiais, kalėjimo gyventojais, išvarytais iš tikrų namų į absoliučiai svetimą bei šatą pasaulį.

Reikėtų šiek tiek apibendrinti mūsų patirtį. Priėjome 10-tą dalį, tad reikėtų kristalizuoti visas tas žinutes, kurias pažėriau straipsnių serijoje „Žemė, kaip sielų gaudyklė“.

Ką mes iki šiol padarėme?

- Susivokėme kur esame, kodėl esame.
- Tapo aišku, kad tai yra gyvenams sielų kalėjime, dirbtinio intelekto programoje.
- Mes esame apgaule įvelti į matricos žaidimus, nes prieš gimstant pasirašįme sau nenaudingus kontraktus, esą kažkam būsime mokytojais, o kažakam – mokiniais.
- Išsiaiškinome, kad mums evoliucijos nereikia, nes ir taip viską žinome. Belieka prisiminti.
- Supratome, kad mūsų atmintis buvo ištrinta pažeidžiant esminį laisvos valios principą.
- Laisva valia nutraukėme karminius kontraktus.
- Į juodąją skylę įtraukėme parazitus, lervas ir reptiloidus, kurie su mumis darė beprotiškus eksperimentus,
- Peržiūrėjome savo likimą, gyvenimo istoriją bei pakeitėme požiūrį į sudėtingas jo vietas dėl to, kad karminių kontraktų jau nėra.
- Stengiamės iš savo gyvenimo išvalyti dualumo programas.
- Atidavėme Archontams patirtį ir susigrąžinome energiją.

Gyvenimas per vagono langą.

Ir dabar atėjo metas naujam žingsniui. Tai išmokti gyventi čia ir dabar. Gyventi taip, tarsi į viską žiūri per vagono langą, tarsi žiūri 4D formato filmą, kai jausiesi tarsi prakelievis.

Indėnu šamanas Donas Chuanas Carloso Castenedos knygose įvardino savybes, koks turėtų būti karys – magas. Anot jo, jis turi būti tuščias ir nepasiekiamas. Mane tai sužavėjo. Ir aš visą gyvenimą stengiausi išmokti būti tuščias ir nepasiekiamas. Tuštuma ir nepasiekiamumas reiškia, jog žmogus neturi konkretaus turinio. Jo EGO suvestas į minimumą. EGO egzistuoja tik tiek, kiek reikia kažkokioms minimalioms funkcijoms žemiškoje sistemoje užtikrinti. Visa kita – be turinio. Būti be turinio reiškia, jog žmogaus galva tuščia nuo jokių minčių, nuo jokių „-izmų“ ir marazmų. Tai reiškia, kad toks žmogus viską priima agnostiškai, reliatyviai, kaip laikinas, kintančias formas, kurios arba įpareigoja, arba neįpareigoja. Pasirinkimas laisvas. Tiktai skirtumas tas, jog į viską kas vyskta aplinkui žiūri kaip per vagono langą. Jausmas geras. Važiuoji, keičiasi medžiai, namai, žmonės. Jie atsiranda ir išnyksta. O tu lieki kaip pasyvus stebėtojas. Kai per 120 km per valandą lekenčio traukinio langą psmstsi žmogų, juk nešoksi per jį ir nelėksi pasakyti „labas“. Jis šmėstelėjo akyse kaip vaiduoklis ir dingo.

Mokytis žiūrėti į pasaulį prašalaičio pakeleivio akimis galima įvairiais būdais. Pradėkime nuo filmų. Štai žiūri filmą. Ką matai? Ar personažus, kurie įsikūnija į kažkokias istorijas, ar realius įvykius? Juk žinome, jog filme vaidina aktoriai. Juk žinome, kad sitorija – išgalvota. Tada mes savo dėmesį nukreipiame ne į istoriją, bet į vaidybos meną, režisieriaus darbą, vaizdo efektus, garso takelį ir t.t. mes iekškome ne istorijos, ji taip pat lieka antrame plane, bet laukiame žinutės, kuri mus praturtintų. Būdami tokiame santykyje su filmu, mus jis neįtraukia, mes nepasineriame į jį, kaip į realų gyvenimą, išliekame kiek įmanoma neutralūs. Nors, aišku Hollywoodas stengsis mus įtraukti kiek įmanoma.

Tada tokį patį požiūrį atsinešame ir į realų gyvenimą. Mes žinime, kad žmones, galima prilyginti aktoriams. Mes žinome, kad sielos prieš gimstant pasirašo likimo scenarijus. Juos kuria „režisieriai“ su krokodilo nasrais ir žvynuota oda. Mes žinome, kad visos istorijos – išgalvotos, kad žmonės gyvena iliuzijose. Taip pat mes neabejojame, kad visa tai laikina, kaip ir pats filmas. Be to mes ir patys vaidiname tam tikrą vaidmenį. Kai į save pradedi žiūrėti kaip į aktorių, suvoki, kad kartais nuo tavo noro ar nenoro dirbti (vaidinti) filmo scenarijus nesikeičia. Suplanuoji vienaip, o gaunasi kitaip. Tada regresiniame seanse nueiti pas tą scenarijaus autorių ir jam spjaudai į akis: „kokią turi teisę, jei Visatoje egzistuoja laisva valia“.

Tada viduryje filmo nuktrauki darbą ir išeini lauk iš filmavimo aikštelės, bet patenki į kitą. Paskui vėl išeini ir vėl patenki į kitą. Ir taip vyksta be galo, be krašto. Tada kyla klausimas. Kas geriau, ar likti tame pačiame filme, ar juos keisti? Atsakymo į šį klausimą aš neduosiu. Tik žinau kaip visada elgiuosi. Aš tiesiog nutraukiu kontraktus ir išeinu iš filmavimo aikštelės, nes tie, kurie sudarinėjo su manimi kontraktus – daug ką nutylėjo. Aš juk negaliu vykdyti kntrakto, jei sąlygos nebuvo aptartos iš naksto. Situacijos, kurios atsirado vėliau – nebuvo aptartos. Jie vieną sakė, o kitą darė. Mulkiai. Nemanau, kad tai teisingas ar geras kelias. Tai greičiau pasirinkimo reikalas. Daugelis žmonių su anapusinėmis būtybėmis nenori pyktis ir eina į kompromisus.

Galime likti ir tame pačiame filme. Ir kas tada bus? Tada žiūri į save kaip į aktorių, įsijauti į vaidmenį, o kai režisieriai užknisa, sukandęs dantis tempi vežimą toliau. Bet finale režisieriai vis viena tave išdurs pagal pilną programą ir liksi be žadėto honoraro. Ir dar lieps vaidinti iš naujo, atseit dublis nesigavo. Vien tai, kad į gyvenimą pradedi žiūrėti kaip į filmą, o į save, kaip į komedijos aktorių, tave patį stipriai keičia. Tu savo vidumi neįsiveli į dramas, o kanadgi neįsiveli – būna lengvesnės pasekmės. Tiesiog tampa geresnė sveikata. Palengvėja fiziškai. Atsiranda vidinė tuštuma. Auksinis neutralumas. Tai ir reiškia, kad neįsivelį į dramas. Bent jau stengiesi neįsivelti. Tavęs gyvenimas nežeidžia, nes tu nieko perpiimi už tiesą paskutinėje instancijoje ir tavęs niekas giliai neužkabina. Tu tiesiog lengviau paslįsti. Bet kurioje situacijoje. Tai ir yra Dono Chuano „tuščias ir nepasiekiamas“ karys, trečiasis dėmesys – samonės būsena, kuri padaro gyvenimą kitokį.

Kas yra nepasiekiamumas?

Tai reiškia, kad tu neturi vidinio turinio. Tu neturi skaudamų vietų, neturi mygtukų, kuriais galima spaudyti ir veikti. Kažkuriame straipsnyje rašiau, jog vampyruojantys žmonės visada ieško kabliukų. Jie bendraudami nuolat zonduoja ir ieško tau jautrių vietų. Pirmais etapais, bendraujant su porencualiu vampyru, gali atrodyti, kad jis labai nuoširdus. Jis moka atidaryti širdį tam, kad atidarytumei savo. Tačiau vampyras moka gudrauti. Jo atvirumas – imitacija, siekiant tavo atvirumo. Išprovokavęs tavo atvirumą jis tiesiog susirenka visą jam reikaingą informaciją apie tavo vidinį pasaulį: ko tu bijai, ir ko tu nebijaI, kas tau patinka ir kas tau nepatinka, kas tave erzina, ir kas neerzina, ko tu sieki ir ko nesieki, kuo gyveni ir kuo negyveni ir t.t. Tada, norėdamas tavo reakcijos, vampyras gali bet kada „paspausti“, paprovokuoti. Ir jis tai daro labai mestriškai. Ir ne dėl to, kad tas žmogus tave mylėtų ar norėtų gero. Jis myli tik save, o tavimi maitinasi.

Nepasiekiamumas vampyrus labai erzina. Jei tampame nepasiekiamu, neturinčiu turinio, neturinčiu mygtukų, vampyrai stengsis juos sukurti. Jie stengsis auką įvelti į pačias įvairiausias istorijas, žaidimus be aiškių taisyklių ir visada kuom nors apkaltins. Tokiuose žaidimuose be taisyklių vampyras visdada turi savo taisykles ir savo tikslus. Viena iš žmonijos ligų, kurios aukščiau neįrašiau, yra ta, jog žmonės nemoka kalbėtis. Prieš žaidžiant, reikia suvienodinti sąvokas ir susikalti stulpelius. Tada bus lengviau manevruoti.

„Jei aš taip galvoju, vadinasi ir mano pašnekovas lygiai taip pat galvoj, - dažnai tai yra vampyruiti linkusių žmonių klaida. Ir kai į jo konkretiką atsakai realiatyviomis, kvantinės formuluotėmis – išmuši iš vėžių. Pašnekovas gali sugaišti daug laiko, laukdamas, kada tavyje atsivers žaizdos, bei kai neranda, tada be galo siunta. Tada vampyras pats išsiprovoluoja ir galvoja, kad auką paveiks pykčiu. Jeigu net ir taip neišaina, jis nusisuka ir nueina lauk. Tam tikrais atvejais, ir nueidami, lauk, reptiloidų apsėsti žmonės nepaleis tavęs iš akiračio, tikėdamiesi, kad padarysi klaidas. Tada kai (vampyro akimis žiūrint) padarysi kalidas, tada tave ateis melžt.

Tuščias ir nepasiekiamas klaidų nedaro, nes jam viskas yra patirtis ir etapai. Norint padaryti klaidą, visų pirma reikia žinoti, tokios tiesios atžvilgiu ta klaida atsirado. Visokios žmonių sukurtos taisyklės tėra laikinos konstrukcijos. Jos nėra tikrovės ar tiesios ekvivalentai. Taigi, jei mes darome klaidas, tai turime žinoti, kokio žmogaus ar žmonių grupės tiesos atžvilgiu yra padaryta ta klaida. Kadangi reliatyvioje, daugiamatėje kvantinėje logikoje stengiuosi gyventi labai daug metų, vienintelės, realiai egzistuojančios objektyvios, nuo manęs nepriklausančios tiesos (taisyklių) fenomenas iš mano galvos sėkmingai išoperuotas. Bet aš neneigiu, jog vienintelė, realiai egzistuojanti objektyvi, nuo manęs nepriklausanti tiesa iš viso neegzisuoja. Aš turėčiau tapti šviesos kvantu, kad pilnai suvokčiau tiesą. Darbar gi – esu siela, nešiojanti fizinio kūno skafandrą, kuris stipriai apriboja mano galimybes.

Tačiau ji neapriboja labai svarbių galimybių – interpretuoti viską reliatyviai, pratekančiai, neįpareigojančiai. Tai neatsiranda iš tuščio. Tai asmeninio gyvenimo ir jo etapų įveikimo loginė pasekmė. Papasakosiu vieną istoriją. Kartą, ankstyvoje dvasinio brendimo fazėje teko draugauti su moterimi, kuria identifikavau kaip manipuliatyviai dominuojančio charakterio vampyrą. Tačiau kažkoks biesas neleido nuktraukti santykių. Vis galvodavau, kuo viskas baigsis. Aš žinojau kuo viskas baigsis, tiesiog buvo be gali smalsu tyrinėti. Aišku ne iš karto tai pastebima. To žmogaus nervų sistemą bei požiūrį į gyvenimą stipriai lėmė gausiai prifarširuoti implantai. Kartą vienoje diskusijoje gavau priekaištą, esą manęs negalima paimti, nes neturiu turinio. Žinoma tas žmogus tuos žodžius išsakė kaip priekaištą. Bet man tai buvo komplimentas, nes tuo klausimu dirbau daug metu ir nebuvau tikras ar man pavyko. Ir kai iš vampyrės-manipuliantės išgirdau tokius kaltinimus, man jie nuskambėjo kaip komplimentas ir mano darbo su savimi pats geriausias įvertinimas. Tada atsirado pasitikėjimas savimi ir noras tą linkme toliau su savimo dirbti.

Žiūrėjimas į save, kaip į aktorių filme, žiūrėjimas į gyvenimą kaip per vagono langą, jautimasis prakeleiviu, buvimas tuščiu ir nepasiekiamu, be jokio turinio, suteikia daug lengvumo. Gyventi tampa iš tiesų lengva, nors problemų ir iššūkių gali būti labai daug. Tačiau visa tai tavęs nežaidžia. Iš gyvenimo dingsta drama ir trileris. Tačiau tai nereiškia, kad tampi kažkoks asocialus. Ne. Greičiau priešingai. Kadangi į viską žiūri kaip į komediją, kaip į žaidimą, gyvenimas darosi įdomesnis. Tu tampi netgi jautresnis ir socialesnis. Taip atsitinka todėl, kad tavo protas nurimsta. Bet jeigu ir nenurimsta, į save toliau žiūri kaip į aktorių. Toks požiūris į save ir į gyvenimą atpalaiduoja be galo didelius energijos išteklius ir pradedi kurti. Gal būt motyvacijos prasme tu tampi kažkiek kitoks, gal būt kitų žmonių lūkesčiai tavo atžvilgius neišsipido, gal būt sistema negauna iš tavęs adekvataus energijos kiekio, bet iš esmės tada tik pradedi normaliai gyventi.

Na, teks mums kaip nors atkentėti tą reptiloidų kalėjimą. Bet tu nuo šiol neturi su tuo nieko bendro. TaI NE TAVO.

Iš labai didelio informacijos srauto, kuris liejasi į mūsų galvas ir interneto platybių, šiuo metu išsigryninau kelis autorius. Šių žmonių darbus labai sunku skaityti ar klausyti, bet jie sugeba perteikti tai, kas vyksta pasaulyje, atskleisti tai, kad labai kruopščiai paslėpta. Namų darbams pasiklausykite arba pasiskaitykite August Tellez ir Donald Marshall darbus ir jūsų gyvenimas iš esmės pasikeis. Aš tikrai žinau, kad skeptikai jų neklauso, nes neatlaikytų nervų sistema. O jūs pabandykit. Įrašų yra visomis kalbomis.

2017 m. spalio antra pusė

Gintaras

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija