Jūs esate čiaŽurnalai / Gintaras's blog / Puolę angelai. Trijų dalių esė

Puolę angelai. Trijų dalių esė


ĮrašėGintaras- Įrašyta05 Gegužės 2015

Pirma dalis. Dievo pasiuntiniai ir anatomija

Šiandien vis daugiau žmonių prisipažįsta, jog girdi ar sapnuose mato šviesos būtybes, kurios savais, kiekvienam žmogui individualiai suprantamais simboliais praneša svarbią žiną: ką reikia daryti, kaip melstis, kuo tikėti, kokius ritualus atlikti. Žmogus puola užsirašyti, kad nepamirštų ir uoliai ima vykdyti tai, kas pasakyta, visiškai nesusimąstydamas, jog tapo kažkieno, už Žemės ribų sukurto plano dalimi.

Taip gimsta populiarūs chennelingai ir religijos. Vieni didžiausių tokių pavyzdžių žmonijos istorijoje yra Biblija ir Koranas.

Kiekviena religija gali pasigirti turinti savo kanalą su anapusinėmis būtybėmis. Kiekviena religija mano, kad jos kanalas yra pats tikriausias, nes angelai ir kitokios dvasinės būtybės, kurios perdavė žinią, esą sakiusios, jog atėjo nuo pačio Dievo. Kaip gi suabejosi?

Įtikinti žmogų sekti kokia nors doktrina – nepaprastai lengva. Užtenka parodyti jam stebuklą, t.y. ką nors šiek tiek daugiau, negu žmogus mano, kad gali. Jei balsas kalba "iš dangaus", tai kaip gali abejoti? Negi pulsi tikrinti ir prašyti tarnybinio pažymėjimo. Retas kontaktuotojas susimąsto, jog po ne žemiškojo proto atstovų teiginiais ar prašymais gali slypėti tikslas, apie kurį jis net nepajėgus susimąstyti. Tikslas gali būti ir geras, ir blogas. Viskas priklauso nuo to, kam žmogus yra pasiruošęs ir kuo jis tiki (arba netiki).

Vienas žinomiausių judėjų ir krikščionių mitologijoje personažų, priėmusių sandorą su anapusiniu pasauliu, neabejotinai buvo Abraomas. Pas jį dažnai ateidavo angelai – būtybės nuo Dievo, kurio Pačio mirtingam žmogui nevalia buvo pamatyti. Kas žino, kokiu tikslu Dievas liepė Abraomui nužudyti savo sūnų? Ar tokiu būdu yra patikrinamas tikėjimas? O gal lojalumas? Ar Dievui (jeigu jis yra Meilė) reikalingi artimų žmonių lavonai, kad jie įrodytų savo tikėjimą? O gal uolų tarnavimą?

Kartais laiku ir teisingai užduotas klausimas yra svarbesnis už atsakymą.

Anksčiau, prieš kelis tūkstančius metų žmonės galvojo, kad pas juos lankosi angelai. Dabar – ateiviai. Ar yra tarp jų skirtumas? Paleokontaktų teorija sako, kad jokio skirtumo nėra. Kalbama apie tuos pačius procesus. Reikalas tas, jog kiekvienos epochos metu dieviškos būtybės apsireikšdavo žmonėms per tos epochos intelektui pažįstamus archetipinius simbolius. Įsivaizduokime, jog prieš kokius 3-4 tūkstančius metų žmonės danguje pamato skraidančius aparatus arba kokią nors holografinę projekciją dykumoje? Pirmu atveju jis pagalvoja, kad skraidyti gali tik paukščiai, nes jie turi sparnus, o atsirasti iš niekur ir išnykti į niekur gali tik dieviškos būtybės. Antra – jeigu tie skraidantys aparatai gali pakilti nuo žemės, jie būtinai turi būti su sparnais, nes skraidantys padarai, vadinami paukščiais, juos turi. Antraip, kaip jie gali pakilti nuo Žemės ar nusileisti? Todėl kiekvienam duodama holograma pagal jo intelektą, techninį išsivystymą, tikėjimą.

Šiandieninis mokslas žino kas yra holografinės projekcijos. Holografiniai prokjektoriai – jau senai serijinės gamybos konvejeriuose. Tiesa, jie ganėtinai brangūs ir iki buitinio vartotojo ateis dar negreit. Prisiminkime, kaip plokšti monitoriai atėjo iki mūsų darbastalių. Prieš kokius tris dešimtmečius net ir labiausiai išprusęs fizikas galėjo pasijuokti iš idėjos, jog vaizdą galima perteikti ne iš elektronų pluoštą spinduliuojančio vamzdelio, kitaip tariant be storo televizoriaus.

Kalbant apie holografinę projekcija, tai gali būti ne tik vaizdas, bet ir garsas. Pavyzdžiui, Fatimos mergelė 1917 metais.. Ir šis reiškinys šiandien priskiriamas NSO kategorijai, kai tuo tarpu piemenims Portugalijos kaime viskas atrodė realu, kaip tikras Dievo Motinos atvaizdas, lyg iš viduramžiais statytų bažnyčių freskų. Panašiai taip su žmogaus vaizduote visais laikais galėjo žaisti ir anapusinės būtybės, ateiviai, linkėję jam tiek gero, tiek ir blogo.

Angelai ir puolę angelai

Panašu, kad angelai, kaip religinių pasakojimų personažai, kaip aukštesnio rango dvasinės būtybės atsirado ne taip jau senai. Vienas iš nedaugelio šaltinių, kuris apie juos rašo yra Biblija. Tačiau ji nėra tokia jau sena knyga. O iki Biblijos angelų iš viso nebuvo? Kodėl apie sparnuotus Dievo pasiuntinius nekalba kitos religijos ir kitos kultūros, kurios yra senesnės už Bibliją? Negi angelai tas senąsias kultūras ignoravo, pavyzdžiui, dėl jų dvasinio neišprusimo, savo pašnekovais pasirinkdami tik Dievo išrinktąją tautą, žydus ir tik atskirus semitų genčių vadovus? Kodėl jie bažnytinėje dailėje ir mene atsirado tik viduramžiuose, kur jie anksčiau buvo ir kodėl kinai ir indėnai žino tik sparnuotus drakonus, bet ne angelus? Kodėl Mikelandželo freskose angelai vaizduojami kaip šaunūs, idealių kūno linijų vaikinai, kodėl viduramžių tapyboje angelų nėra moterų (arba jų mažai)? Ir kodėl Dievas vaizduojamas kaip barzdotas dėdė tiesiantis ranką nuodėmingam, Adomui? Tokių paveikslų kopijomis ir originalais papuoštos beveik visos bažnyčios.

Į šiuos klausimus atsakymų tradicinės krikščionių konfesijos neduoda. Užtat ufologai nesnaudžia ir angelų mįslę mėgina įminti per paleokontakltų teoriją. Tai, ką tradicinis mokslas išmeta už tai, kad kažkas neįsirašo į vyriausybių propaguojamą istorijos modelį, paleokiontaktų teorija paima ir nagrinėja. Išvados būna šokiruojančios tačiau logiškos, paremtos konkrečiais faktais ir kasinėjimų artefaktais, kurių pagal tradicinį mokslą interpretuoti tiesiog neįmanoma. Norint išsaugoti esamą istorijos modelį, juos tiesiog reikia išimti iš muziejų ir saugyklų. Tačiau absoliučiai visko nuo pastabaus žmogaus akių, nuo patyrusių skeptikų nenuslėpsi.

Paleokontaktų teorijos šalininkai mano, jog ateiviai iš kitų planetų ir kitų pasaulių Žemę lanko jau milijonus metų ir, kad jie, turėdami technologinį pranašumą ir gebėdami apsireikšti žmonėms įvairiais pavidalais, visuomet darė įtaką žmonijos istorijai iki pat šių dienų. Angelais žmonės vadino kosmoso keliautojus, kurie čia atnešė, tiek blogų, tiek ir gerų permainų. Vieni žmones bandė naikinti, antri – ginti, treti – auklėti, ketvirti – perauklėti, penkti – pavesi robotais ir vergais. Tačiau visi jie turėjo bendrą bruožą – į Žemės gyventoją (Šiuolaikinį Žmogų) žiūrėjo, kaip į menkiau išsivysčiusį, tačiau potencialiai stiprų ir gerą evoliucinę perspektyvą turintį padarą.

Nesenai JAV atlikta interneto lankytojų apklausa parodė, kad pusė amerikiečių tiki angelų egzistavimu. Angelų įvaizdis yra tvirtai susiformavęs Amerikos ir Vakarų pasaulio žmonių mąstysenoje. Tie įvaizdžiai atėjo iš viduramžių tapybos, bažnyčių freskų. Jie buvo piešiami kaip fiziškai tobuli žmonės su galingais paukščio sparnais. Iš tikrųjų angelai į vakarų kultūrą atėjo iš Artimųjų rytų, nes vienintelis šaltinis, kuris apie tai rašo yra Biblija bei šumerų lentelės, kuriose taip pat apstu pavaizduotų būtybių su sparnais. Jie žinomi kaip ateiviai iš Nibiru planetos – Anunakiai. Jie buvo dvejopo charakterio – ir blogi, ir geri.

Biblijoje ir apokrifuose angelai aprašyti, kaip šventos būtybės, kurios neša žmonėms žinią nuo Dievo. Jų pagrindinė užduotis – skleisti žmonėse tikėjimą Dievu. Pats žodis angelas yra neteisingai išverstas. Teisinga jo interpretacija yra pasiuntinys. Graikų kalboje žodis angelas taip pat reikškia žinios nešėją, tarpininką, tarp Dangaus ir Žemės.

Pagal galiojantį supratimą, angelai, savaime aišku yra ne Žemės gyventojai. Jie atėjo iš „dangaus“, iš kosmoso arba paralelinių pasaulių. Ufologai daro išvadą, jog Biblijos laikų angelai ir šiandieniniai ateiviai turi daug bendrų bruožų. Tik skirtumas tas, jog šiuolaikinių žmonių technologinis išprusimas nebeleidžia priimti totalaus absurdo, jog žmogui vietoj menčių gali atsirasti paukščio sparnai. Tai – neįmanoma. Vadinasi tie angelai yra ne kas kita, o skraidantys aparatai arba jų pilotai. Šiais laikais Mikelandželo teptuką pakeitė mokslinės fantastikos rašytojų plunksnos. Štai jums - laiko ir erdvės portalai, štai jums - skraidančios lėkštės.

Dar vienas skirtumas - Biblijos laikų žmonės jų nevadino ateiviais. Jie juos vadindavo pasiuntiniais, angelais, nes būtent tokiu vardu jie prisistatė žmogui, kaip Dievo padėjėjai arba kaip veikiantys Dievo (bet nebūtinai Dievo) vardu. Juk Abraomas ne tiesiogiai bendravo su Dievu, pas jį atvykdavo angelai žmogaus pavidalu.

Ar angelų ketinimai: geri, ar klastingi?

Religinis fanatikas pasakytų, jog tai kvailas klausimas. Šveicarijos rašytojas ir tyrinėtojas Erichas fon Daniken sako, kad pagal apokriptinį tekstą Enocho knygą, iš pradžių į Žemę pateko puolę angelai, o ne gerieji, vadinami elochim. Ir jie sugalvojo čia apsigyventi, pirmiausia įsteigę savo koloniją ir išvedę hibridinę-genetinę giminę, kurios atstovai visuomet skyrėsi nuo kitų žmonių ir todėl buvo laikomi dievais. J Taip pat yra ir kita, šviesiųjų kolonija, kurios atstovai bando žadinti žmogaus sąmonę ir norus dvasiškai keistis, išeiti iš dualizmo ir t.t.. Nes tai vienintelis realus būdas atsikratyti tamsiųjų kolonistų primesto jungo.

Jei šiandien NSO ir ateivių egzistavimą galima nesunkiai užginčyti, nes tiesioginių įrodymų nėra, tai istorinių faktų ir artefaktų, tokių, kaip, pavyzdžiui, Egipto ir Centrinės Amerikos piramidės, Velykų salos skulptūros, Naska dykumos piešiniai ir pan, egzistavimo paneigti niekaip neįmanoma. Be to egzistuoja rašytiniai šaltiniai, kurie stebina savo tikslumu: dievai leidosi iš dangaus su švytinčiais vežimais ir įvedė čia, Žemėje savo tvarką. Šito taip pat patikrinti neįmanoma, tai yra legendos, tačiau jos gyvena savarankišką gyvenimą kaip buvusios realybės modeliai.

Beveik visų tautų legendos kalba apie tai, kad kažkada labai senai dėl pernelyg aikštingo būdo, dalis ne žemiškų civilizacijų atstovų atskilo nuo „pagrindinės grupės“ ir „puolė“ į mūsų vibracijas, nes jiems nebeliko vietos debesyse (erdvėlaivyje).

Paleokontaktų tyrinėtojai kalba, jog Enocho knygoje aprašyta ne kas kita, o pati tikriausia „atskilusios grupės“ ateivių invazija. Puolę angelai ir yra blogieji ateiviai, t.y. mūsų priešai, kurie okupavo žemę. Ir tik daug vėliau puolusiais angelais buvo pakrikštyti maištininkai, atsisakę vykdyti Dievo valią, nes turėjo savyje daug „puikybės ir gašlumo“.

Enochas tikėjo, jog egzistuoja ne žemiškos kilmės atvykėliai. Jis pats buvo tarpininkas tarp dievo ir puolusių angelų bei dirbo žurnalisto ar diplomato darbą. Už tai ir patys puolę angelai, ir Dievas jį gerbė. Pranašas perdavė puolusių angelų prašymą Dievui, tačiau pastarasis aniems buvo negailestingas: „tie, kurie pažeidė dėsnius, turi būti nubausti“. Tačiau tam, kad geras daiktas neprapultų, puolusiems buvo suteiktas blogio (pozityvių procesų katalizatoriaus) vaidmuo žemėje. Jie buvo užrakinti Žemės astraliniame plane tol, kol atliks savo juodą darbą – gundys ir gundys tuos, kurie gyvena dorai savo komforto zonose, nes užsidaręs į komfortą ar įsitikinimų sistemas, tradicijas žmogus tiesiog nesivysto.

Taigi, puolusiems buvo suteiktas gundytojo vaidmuo, kol žmonės tapatina save su fiziologija ir kol gyvena juslinės laimės (kūno) paradigmoje ir savo mylimose dėžutėse – tradicijoje bei tikėjimų sistemose. Pirmas į tokias pinkles pateko Jobas, paskui – Egipto žydai. Mozė buvo puolusių angelų pranašas, kuris sugundė savo tautiečius palikti komforto zonas ir eiti į beprasmę 40 metų kelionę po dykumą. Bet tai yra pozityvus aktas, nes bet koks užsisėdėjimas „Egipto gerovėje“ neigia mirtį, o tai yra pusiausvyros gamtoje pažeidimas. Gyvi padarai turi judėti, tiek kūniškai, tiek ir dvasiškai, kaip vanduo upelyje, o užtvenktas vanduo – rūgsta. Energijų pusiausvyra atstatoma gundymu. Tam ir tarnauja „puolę“.

Vienas dalykas – atsiduoti gundymas, o kitas – jais pasinaudoti tada kai reikia, lyg kokiu geru instrumentu. Žodžiu, gundymai egzistuoja visą laiką, tačiau žmogus į juos atsisuka tada, kai krenta energetika dėl nejudėjimo bei tada, kai dėl kažkokių priežasčių jis nebejaučia savyje vienybės ir pilnatvės. Tada jam reikia atsidavimu gundymams užpildyti savo vidaus spragas. Bet jeigu gundyme matai ženklą, jog reikia keistis, tada gerai, nes tokiu būdu atsidavimas nuodėmei tampa pagalba sielai, kuri klykia ir šaukia, jog nebegali ilgiau sėdėti paauksuotame narvelyje. Tačiau viskas toliau priklauso nuo dvasinės ekvilibristikos. Jei po gundymo išplauki sausas iš vandens, vadinasi patyrei puikią pamoką ir atstatei energijų pusiausvyrą, kuri leidžia vystytis toliau, į naują kokybę. Atsidavimas nuodėmei (išėjimui iš komforto zonos) prilygsta mirčiai. Mirtis šiuo atveju tarnauja kaip geriausias energijų atstatymo mechanizmas ir vystymosi skatintoja. Vienais atvejais ji ištinka priverstinai, kai žmogus nenori keistis, o kitais – kai pats žmogus ją renkasi, nes tarp mirtis (po gundymo) yra antras privalomas atsijauninimo žingsnis. Trečias žingsnis – atgimimas.

Kūnas ir protas (kaip trimatės gyvybės visuma) visados tarnauja kaip dvasinio vystymosi inercija ir linkęs įsitvirtinti ilgam, atseit, sunkiai užkariautose pozicijoje. Norisi pailsėti po sunkaus darbo su savimi. Tai - normalus poreikis. Gerovė – natūralus trimatėje realybėje gyvenančio individo troškimas. Bet ilgiau užsibūvant, susiformuoja gero gyvenimo troškimo/išlaikymo strategiją, kuri niekaip nedera su poreikiu vystytis. Pagal rytiešišką požiūrį, jei kūniškas stabilumas ir laimė yra „jin“ energija, tai vystymasis ir permainos – „jan“ energija. Šių dviejų gyvenimo kraštinių paradoksalumas reikalingas evoliucijai ir išmintingi žmonės vienaip ar kitaip siekia tarp jų harmonijos. O harmonija yra tada, kai tarp stabilumo ir permainų yra „aukso pjūvis“ ar į vieną, ar į kitą pusę (ne taip svarbu). Viskas priklauso nuo sielos dvasinių užduočių, poreikio ar realios situacijos realioje laiko ir erdvės vietoje.

Žinoti Kosminius dėsnius ir vykdyti blogio funkcijas puolusiesiems nėra paprasta. Tos būtybės, kurios gundo, visuomet yra traktuojamos kaip neigiami personažai stabilumo atžvilgiu. Globaliu požiūriu, gundymas yra dvasinės selekcijos ir auklėjimo forma? Pavyzdžiui, nerūkantis žmogus praeis pro tabako skyrių net nepasukdamas į jį galvos, tačiau rūkančiam jis visados atrodys matomiausioje vietoje ir gundys tol, kol žmogus gaus vėžį. Ištraukti gundomą žmogų iš tokio liūno be jo paties vidinio darbo su savimi yra neįmanoma. Skęstančiojo gelbėjimas - pačio skęstančiojo reikalas. Iš vienos pusės - tai yra pasirinkimas, tačiau mūsų pareiga yra perspėti. Toli dvasiškai išprusęs žmogus į tokias situacijas net nepateks, nes jam nebėra aktualu.

Patys auklėtojai, tai teigia atskiros teosofų tradicijos, savanoriškai sutinka prisiimti tokią karminę naštą, nors puikiai žino, jog bus labai realiai ir skaudžiai nuteisti... po to, po viskam. Bet jie į tai eina, žinodami savo misiją ir aiškiai suvokdami, jog tai yra savotiška jų auka dieviškos evoliucijos akivaizdoje. Jų pasmerkimas – yra šventas kiekvieno dievobaimingo žmogaus reikalas. Kiekvienas tikintis, jeigu jo tikėjimas bent kiek silpnas, bent kiek svyruojantis, privalo jų nekęsti ir juos smerkti, nes gundytojo veide jie mato patys save. Gundytojo nekentimas ir smerkimas reiškia buvimą vienoje „fazėje“ su juo. Bet koks gundytojas ir gundomasis yra vienoje toje pačioje paralelinėje Visatoje, nes vienas be kito negali. Jie vianas kitą auklėja ir gundo, kol susivokia, jog šis aktas yra visiškai beprasmis aukštesnių pasaulių ir energijų akivaizdoje. Meilėje - tokių fokusų tiesiog nėra. Bet meilė - yra kitokia komforto zona, kurios trimatėje, materinėje realybėje galima sutikti tik epizodiškas nuotrupas.

Trimatėje realybėje išeitys gali būti tik dvi – arba sutikti savo laisva valia numirti esamo gyvenimo status-q, arba gundytojas jį išnešios po plytą priverstinai. Aukštesnėse realybėse (ne trimatėje)dominuoja meilė, tačiau gundymai niekur neišnyksta. Jie tiesiog alsuoja tau į nugarą ir laukia kol pusli į žemesnes vibracijas ir pajausi vidinę tuštumą dėl vienybės praradimo. Tuomet atsiveria supermarketo durys ir visokio plauko ateiviai/angelai yra pasiruošę užpildyti vididėje dvasinėje rinkoje atsiradusią paklausą.

Toks požiūris mažina dualizmą viduje leidžia bent šiek tiek suvokti dieviškąjį planą.

............
Antra dalis. Genetiniai eksperimentai

Jeigu įdėmiai patyrinėtume, kaip tie angelai atrodė, mes suprastume, jog pranašas Enochas kalbėjo apie ateivių kolonijas, kurios įžengė į mūsų planetą ir čia planavo (ar buvo priversti) apsistoti ilgam. Tačiau jų fiziologiniai kūnai negalėjo pritapti prie Žemės atmosferos (tankio) ir jie sugalvojo kaip išeiti iš Žemės pasiliekant bei vykdant Dievo paskirtas funkcijas: į akis šypsotis, o iš tikrųjų būti žmonėms absoliučiu blogiu, t.y. gundytojais ir evoliucinių procesų katalizatoriais. Jie išmokė Žemės Žmones gaminti papuošalus, ginklus, taip pat išmokė astrologijos, burtų, magijos ir matematikos. O visa tai ir yra gundymas. Bet tai buvo pati pradžia. Mainais už technologijas jiems reikėjo maisto – žemų vibracijų energijos, kurią spinduliuoja tarpusavyje dėl blizgučių kariaujantys žmonės.

Vėliau, matyt dėl netinkamų sąlygų gyventi patiems, jie išvedė savo hibridinę giminę, o patys išėjo (ar buvo priversti išeiti) į paralelines realybes, pagal vibracijas labai artimas mūsų planetai tam, kad galėtų būti visuomet šalia ir jeigu reikia, veikti procesus trimatėje realybėje per savo kraujo linijų atstovus.

„Kai žemėje žmonių pradėjo daugėti ir jiems gimė dukterų, dangiškosios būtybės žiūrėjo į jas, matė, kokios jos gražios ir ėmė iš jų sau žmonomis tas, kurios patiko“ (Pr. 6-1; 6-2). „Tomis dienomis, kaip ir vėliau, kai dangiškosios būtybės susijungė su žmonių dukterimis, žemėje pasirodė milžinai. Jie buvo senovės galiūnai, garsūs vyrai“ (Pr. 6-4)

Maža to, jie atliko svarbius genetinius pakeitimus pačio žmogaus DNR. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Pradžios knygos 6-2 punktas iškrenta iš konteksto ir yra nelogiškas prieš tai ir po to esančių pastraipų atžvilgiu: „Tuomet VIEŠPATS tarė: „Mano Dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas. Tetrunka jų dienos šimtą dvidešimt metų“. Pirma kalbama apie būtybes, kurios „žiūrėjo į jas (moteris), matė, kokios jos gražios... „, paskui rašoma, kad: „pasirodė milžinai“. Iš kur – neaišku?, o per vidurį - „Tetrunka jų dienos šimtą dvidešimt metų“. Bet logika čia turi būti, o ji atsiranda, žinant dirbtinio apvaisinimo arba genetinės modifikacijos technologijas. Greičiausiai buvo taip, kad puolę angelai ne tik išvedė savo hibridinę giminę – milžinus, bet ir pakeitė žmogaus DNR struktūrą, beje, Dievo vardu!

Po šio vandališko akto žmogaus sąmonė galutinai buvo įsprausta į medžiaginį kūną (ištrauka iš vidaus į išorę). Dėl to sumažėjo žmogaus gyvenimo trukmė nuo kelių tūkstančių metų iki 120. Jeigu Edemo tragedija buvo pirmas žingsnis išvedant žmogaus sąmonę į dualinį (išorinį, kūnišką) gėrio blogio kovos pasaulį, tai puolę angelai Dievo vardu kažkaip sugebėjo dar labiau materializuoti žmogaus savęs ir realybės identifikavimo galimybes iki absoliučiai žemiausio – materinio lygmens.

Genetinis vandalizmas pirmiausia pasireiškė tuo, kad žmogus absoliučiai prarado bet kokius orientyrus vidiniame pasaulyje. Jis pradėjo dar labiau save identifikuoti tik kaip fiziologinį kūną. Ir šita ydinga savęs identifikacija išliko iki šių dienų. Jis tapo atskirtas ir savo problemų sprendimą pirmiausiai matė išoriniame pasaulyje. Spręsdamas problemas išoriniame pasaulyje jis niekada jų neišsprendžia ir išspręsti negali, nes nebeturi esminių svertų veikti materiją, kuri, deja gali keistis tik nuo jo paties norų, o ne nuo turimų technologijų įmantrumo. Technologijos yra pagalbiniai ramentai į materialų kūną uždarytai sąmonei, kuri ten jaučiasi akla ir neturinti kuo kvėpuoti.

Šita antroji šeštojo Pradžios knygos skyriaus pastraipa atveria supratimą, jog angelų maištas, kaip ir jų puolimas buvo Dievo suplanuoti veiksmai. Nes angelai čia padarė tai, ko nespėjo Abraomo ir Jokūbo Dievas (dievai). O gal jis pats nenorėjo tept rankų ir siuntė savo specialiųjų pajėgų komandą kaip ir Babelio bokšto, taip ir Sodomos bei Gomoros griovimo atvejais. Kuo toliau tuo labiau mes artėjame prie Biblijos Dievo, kaip prie konkrečios esybės, turinčios tokį patį kūną, kaip mes, suvokimo. Ir dabar darosi aišku, kad Mikelandežas, kaip ir kiti viduramžių bažnytinio meno atstovai, viską nupiešė labai taikliai. Biblijos Dievas yra apkūnus dėdė su barzda ir skarmalais, kuris stebuklingu būdu gali atsirasti bet kur ir bet kada. Vadinasi žydai turėjo reikalų su ateiviais, o ne su Dievu, kaip Meilės sinonimu.

Akivaizdu, jog socialinė bei genetine inžinerija žemėje reiškėsi taip pat dažnai, kaip ir lyjantis lietus. Jei Dievas yra absoliuti meilė (pagal Kristų), tai ar sąmonės įspraudimas į fizinį kūną bei išvertimas į išorę yra tokios absoliučios meilės apraiška? Greičiausiai yra priešingai, nes sąmonės pervedimas į kūnišką lygmenį yra pirmiausias meilės, kaip vienybės sinonimo sugriovimas, nes atskirtis ir antagonizmai tarp žmonių tik didėjo.

Šiuolaikinis mokslas priėjo tokią ribą, kai jau gali konstatuoti jog žmogaus sąmoninga veikla nepriklauso vien tik nuo smegenų funkcijų. Kitaip tariant, mokslas beveik įrodė, kad sąmonė nėra aukščiausias materijos išsivystymo produktas. Kvantinė fizika sako, kad kiekvienas daiktas, kaip ir pats Žmogus nėra vien tik materija. Dar kitaip tariant, mokslo atradimai neigia pačio Biblijos Dievo žodžius Pradžios knygos 6 skyriaus 2 pastraipoje: „Mano Dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas“. Šiame kontekste dar labiau tampa aišku, kodėl Biblijos Dievas (dievai) programavo žmogų taip, kad jis jaustų save TIK kaip fizinį kūną.

Be to, kalbų sumaišymas po Babelio bokšo sugriovimo tik įrodo Biblijos Dievo klastą. Jis naudojo skaldyk ir valdyk principą kaip prioritetinį valdant (ar užvaldant) Žemės Žmonių populiaciją. Tai Biblijoje parašyta pakankamai aiškiai ir šita, žemiau pateikta Pradžios knygos 11 skyriaus ištrauka primena ne Meilę (kuri yra pagrindinis kosmoso dėsnis), o pakankamai grubų socialinės ir genetinės inžinerijos aktą, primenantį holokaustą: „Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius. Atsikėlę iš rytų žmonės rado slėnį Šinaro krašte ir ten įsikūrė. Vieni kitiems jie sakė: „Eime, pasidirbkime plytų ir jas išdekime. Vietoj akmens jie naudojo plytas, o vietoj kalkių ­ bitumą. Eime, ­ sakė jie, ­ pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės paviršių.“

O VIEŠPATS nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. Ir tarė VIEŠPATS: „Žiūrėk! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų sumanymų pradžia! Ką tik užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam.“ Taip tat VIEŠPATS išsklaidė juos iš ten po visą žemės paviršių, ir jie metė statę miestą. Tada jis buvo pavadintas Babeliu, nes VIEŠPATS ten sumaišė visos žemės kalbą ir iš ten išsklaidė juos po visą žemės paviršių“.

Abraomo ir Jokūbo Dievas kalbasi su savo sėbrais daugiskaitoje: „Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam“. Toks įspūdis, jog ta angelų ar ateivių „chebra“ išsigando akivaizdžios konkurencijos, o juose pasireiškė klaikus pavydas ir noras bet kokia kaina likti piramidės viršūnėje. Žinoma, iš Babelio bokšto istorijos galima būtų išvesti daug prasmių ir pamokymų, gali būti vertimo klaidų ir netikslumų, bet labiausiai į akis krenta tas „Eime ir nuženkime“.

Išvilkdami žmogaus protą į absoliučiai materinę, trimatę (kūnišką) realybę, o tai simbolizuoja žodžiai: „Mano Dvasia nepasiliks amžinai žmoguje, nes jis yra ir kūnas“, jie padarė žmogų atitrūkusį nuo savęs, nuo Dievo, kuris yra tikriausiai ne tas barzdotas dėdė iš bažnytinių freskų. Tie ateiviai padarė žmogų išskaidytą po pasaulį ir „alkaną vienybės su JUO arba Viskuo“, gyvenantį kūne, kuris pilnas troškimų, kylančių dėl tos pačios vienybės stokos. Žmogus prarado savęs ir išorės, kaip veidrodinio atspindžio prasmę, taip reikalingą ir būtiną instrumentą likimui, gyvenimui ir materijai valdyti. Jeigu žmogų palygintume su automobiliu, tai tie vandalai iš kiekvieno ištraukė vairus ir paleido juos riedėti autopilotu, prisiimdami sau vairininkų ir kelrodžių vaidmenį. Materijos valdymas buvo priskirtas dievų funkcijai, o žmogus buvo išmokytas tik teisingai reaguoti, kaip koks dresuotas cirko gyvūmas.

Ištrauktas į išorę žmogus vienybės ieško globalizacijoje, kai tuo tarpu šis kelias veda į dar didesnį dualizmą ir susiskaidymą. Vienybės trimatėje, išorinėje realybėje nėra ir būti negali, jeigu jos nėra kiekvieno individo viduje. Čia yra dualinis pasaulis, kuriame įmanoma tik prievartinė vienybė, pavyzdžiui, primetant jėga visiems kitiems savo suvokimą ir modelius. Viduj susiskaidęs žmogus, pilnas priešpriešų ir kategoriškumų, negali adekvačiai sukurti vienybės išorėje. Tai iš principo neįmanoma. Todėl jis ir yra gundomas, kad atsimuštų kojomis į visišką dugną, numirtų senam savo status-q ir atgimtų naujai. Šiuo metu tai ir vyksta. Dugnas nepasiektas, bet jis jau netoli. Nauja pasaulio tvarka – iš tikrųjų yra gera idėja, jeigu kalbėsime apie sąmonės grąžinimą į vidų. Tada per vidinį darbą su savimi pajausime kvantinę vienybę, o tai ir yra vienas iš tikrojo Dievo, kaip Meilės sinonimų (nors ne pats tiksliausias).

Siekiant apibendrinimo, reiktų sutikti, kad viso to reikėjo evoliucijai spartinti, tačiau iš kitos pusės žiūrint, pagal dvasinio formalizmo raidę, tai yra gryniausias sąmokslas. Šios situacijos paradoksalumas yra tame, kad mes privalome žinoti tiesą, kuri laisvina iš dualinės sąmonės spąstų, tačiau tuo pačiu mes privalome smerkti sąmokslą, kol protas dar miega saugiose programose bent vienoje iš gyvenimo sričių. Kai nebeliks vidinio noro smerkti sąmokslą, mes atrasime, jog jis mūsų tiesiogiai neliečia, bet privalėsime teisti pačius sąmokslininkus už tai, kad jie uoliai vykdė Dievo valią. Paradoksas? Bet tokios yra žaidimo sąlygos trimatėje realybėje.

Reiktų pridurti, jog visą laiką taip nebuvo. Kaip iš tikrųjų buvo ir kokia klestėjo Žemėje tvarka iki Edemo tragedijos – mes galime tik spėlioti. Aišku tik tai, jog šiandien yra ko gero pats nemaloniausias, tačiau reikalingiausias etapas visose istorijose, kokios tik galėjo būti pasaulių ir gyvų, protaujančių organizmų evoliucijose.

Enocho pažintis su ateiviais ir ekskursija į kosmosą

Puolę angelai visuomet buvo ta jėga, kuri maitino slaptas organizacijas būtiniausiomis žiniomis ir idėjomis, kaip turi vystytis žmonių kolonijos. Jie ir buvo slaptų okultinių ordinų tikrieji įkvėpėjai ir įkūrėjai, nes žinojo Dievo planą bei didžiosios pjūties datą (bent apytiksliai). „Didžiosios Pjūties“ sinonimai yra „Globalizacija“ ir „Nauja pasaulio tvarka“. Tai yra viskas, ką dabar patiriame. Tai savotiški dalelių greitintuvai, jeigu žmones suvoksime kaip daleles.

Iš pradžių buvo taip, kad Enochas savo kalba pasakojo apie tai, kaip buvo pakviestas į ekskursiją po paralelinius pasaulius bei paviešėti kosminiame laive, kad galėtų sužinoti kai kurias paslaptis. Kaip teigiama Enocho apokrife, puolę angelai grubiai pažeidė Dievo tvarką, nes susijungė su Žemės moterimis fiziologiniu būdu.

Apokrife, kuris šį procesą aprašo daug plačiau bei Pradžios knygos 6 skyrius, rašoma, kad jie moterų geidė kaip kokie tikri vyrai, nes „matė, kokios jos gražios“. Šis įvykis apokrife buvo traktuojamas kaip labai negatyvus. Ir erdvės kitokioms interpretacijoms nėra duota. Bet mes paieškokime dar vienos interpretacijos: taigi, panašu, kad juos sugundė pačios žemės moterys. Jiems (angelams) patiems reikėjo vystymosi, nors gyveno anksčiau kaip dieviškos būtybės ir nieko jiems netrūko ..... . Viskas Visatoje paremta gundymu......

Skeptikai klausia, kaip angelai galėjo užsiimti seksu? Tai neįmanoma, nes jie angelai? Argi? Jeigu jie ne angelai, o ateiviai – būtybės panašios į žmogų, tada viskas atsistoja į savo vietas ir jokių loginių paradokslų nebelieka.

Erichas fon Danikenas sako, kad visi atsakymai slypi pačioje Enocho knygoje. Žymaus šveicarų tyrinėtojo teigimu, kai kurie ateiviai pasiliko mūsų planetoje ir mylėjosi su Žemės moterimis taip, kaip tai daro normalūs, pilni seksualinės potencijos vyrai. O moterys tokiems negalėdavo atsispirti, nes pojūčiai tokio sekso metu buvo dieviškai nerealūs. Senuose tekstuose apie tai pakankamai aiškiai rašoma. Enochas tas būtybes vadino dievais, dangaus sargybiniais arba paprasčiausiai – stebėtojais, kurie turėjo pakankamai aiškią, apčiuopiamą fiziologinę išvaizdą, lygiai tokią pačią, kaip tie Pradžios Knygos 18 skyriuje „jaunuoliai“ ėję deginti Sodomą ir Gomorą, kuriuos Abraomo žmona Sara pamaitino labai žemišku maistu. Argi „normalūs“ (mūsų miglotu supratumu) angelai gali valgyti kupranugarių mėsą su žydiškais paplotėliais? Lygiai taip pat puolę angelai negalėjo mylėtis? Bet raštai aiškiai sako, jog buvo būtent taip, o ne kitaip. Netgi remiantis šiuolaikine V. Rogožkino teorija (žr. google „eniologija“), šiuolaikinių moterų tarpe rasime daug tokių, kurios prisipažįsta gulėjusios su ateiviais. Tačiau nerasime nei vieno vyro, kuris prisipažintų, jog miegojo su kokia nors undine, kurios akys - kaip dvi prinokusios slyvos? Apie tokią net pagalvoti baisu.

Jeigu tikėti senaisiais raštais, tai puolusių angelų ir Žemės moterų fiziologinių kontaktų pasekmėje, kaip jau buvo paminėta, atsirado nauja genetinė rūšis. Jie buvo vadinami Nifilimais. Vadinasi buvo ne tik intymus kontaktas, bet ir pilnas fiziologinis ciklas. Bet kaip gi jos galėjo gimdyti milžinus? Vėl paradoksas? Žodis milžinai reiškė ne didelį ūgį, bet socialinį statusą ir antgamtines genetinių mišrūnų galias. Todėl senovės žmonės juos palaikė pačiais tikriausiais dievais arba graikų mitologijoje minimais pusdieviais. Tačiau teisingiau juos būtų vadinti ateiviais arba hibridine-genetine gimine, kuri buvo specialiai išvesta konkrečios socialinės misijos funkcijoms vykdyti. Jie atstovavo ir tebeatstovauja blogio interesams, nors patys patyrė gundymo transformacijas, pirmiausia, „puldami“ į Žemės vibracijas misijai atlikti. Visa tai Dievo planas. Kitas dalykas: nesąmoningais veiksmais ir atsidavimu emocijoms galima apkaltinti žmogų. Tačiau puolę angelai buvo labiau sąmoningos būtybės už žmogų ir aiškiai žinojo ką tai reiškia, bet jos vis viena pasirinko tokią keistą misiją ir tokį nelengvą dvasiniu požiūriu likimą.

Angelai ir reptiloidai

Reiktų pritarti skeptikams, kurie sako, jog žodis „reptiloidai“ skamba per daug pasakiškai. Drakonai buvo vieni iš daugelio civilizacijų, kurie čia, Žemėje, greičiausiai paliko savo genetinius pėdsakus. Mes kalbame apie europoidų baltosios rasės atstovus. Juk angelai bažnytiniame mene visuomet būdavo baltieji. Nei vieno kitos spalvos atstovo jų tarpe nebuvo, netgi drakono. Tarp angelų nebuvo nei driežų, nei krokodilų. Sparnuoti ir nesparnuoti ropliai – visai kita kosminės faunos produktų linija. Negi Dievas buvo rasistas, ar zoofobas, kad pripažino tik humanoidus ir baltuosius? Vadinasi angelai gali būti kita ateivių rasė, vadinami „nordai“ arba „skandinavai“? O gal tai tiesiog mūsų genetiniai protėviai, kurie patobulino (o ne sukūrė) žmogų pagal savo pavidalą taip kaip rašoma Biblijoje iš vietinės žaliavos – sulaukėjusių beždžionžmogių. Todėl Č. Darvinas ir nerado tos trūkstamos grandies.

Kitas dalykas – reptilijos mūsų DNR yra palikusios daug senesnius pėdsakus negu humanoidai, todėl pasakyti, pridėjus ranką prie širdies, kad mes esame gryni humanoidai, būtų klaidinga. Mūsų genetikoje yra visko. Ir jeigu mes pastebime kitame žmoguje reptiloidą, vadinasi mumyse jis ir gyvena. Savi savus lengviau atpažįsta, be to, viskas priklauso nuo to, kasstovi energetinės mitybos grandinės viršūnėje, ir kas ką valgo. Bet esmė čia ne kosminės faunos rūšyse. Jeigu skirstysime juos į blogus iš gerus pagal išorinius požymius (pvz. drakonai blogi, o žmonės – geri), bus didelė klaida. Svarbiau yra identifikuoti jų darbus ir pagal tai dalyti išvadas.

Kitas klausimas, kodėl tie milžinai atsirado būtent Artimųjų Rytų regione, kuriame senieji raštai fiksavo ir humanoidų, ir reptiloidų invazijas? Ir kodėl tiek daug invazijų buvo būtent šiame regione? Kodėl pasaulio erozija (kaip ir atgimimas) prasidėjo regione tarp Nilo ir Eufrato, o ne kur nors Laplandijoje arba Meksikoje? Ar galima panašių įvykių pėdsakų rasti ir kitose planetos vietose? Ar angelų nusileidimas aprašomas, pavyzdžiui, Amerikos, Azijos, Afrikos ir Europos tautų religiniuose tekstuose, padavimuose ir legendose? Ten, atrodo, daugiau kalbama apie driežus ir gyvates.

Visur visko būta.. Daug panašių legendų yra visame pasaulyje. Tačiau ne žydai jiems priskirdavo kitus įvaizdžius. Šiaurėje buvo troliai, gnomai, rytuose - milžinai, drakonai, ...tikras zooparkas. Bet būta ir tikrų kosmonautų-milžinų, kuriuos pirmykščiai žmonės įamžino uolų freskose. Tyrinėtojai randa labai daug piešinių uolose ir skulptūrų, kuriose pavaizduotos žmogaus pavidalo būtybės su sparnais, su šalmais, apsauginiai kostiumais, su įvairiausiais skraidančiais aparatais. Ir tik įžengus žmonijai į kosmoso amžių, pavyko identifikuoti, ką reiškia tie piešiniai, nes patys žmonės išmoko keliauti į kosmosą.

Greičiausiai angelai nebuvo vien tik Senojo Testamento ar krikščionių sugalvoti personažai. Žydai turėjo dar vieną informacijos šaltinį - dievai su sparnais minimi šumerų ir Egipto kultūrose. Tai ankstesnės Biblijos siužetų ištakos. Ir ten idėjų sėmėsi, pavyzdžiui, Mozė, rašydamas Penkiaknygę ir Mikelandželas, tapydamas freskas bažnyčiose. Jei 5 pirmosios Senojo Testamento knygos, kaip teigia, kai kurie Biblijos tyrinėtojai, yra grynas channelingas (priėmimas informacijos iš anapusinio kanalo), tai kodėl joje tiek daug įvykių ir personažų, paimtų iš Babilono ir Egipto legendų? Kai kurios iš jų tiesiog perrašytos pažodžiui. Daug kas buvo vos ne pažodžiui perrašyta iš ankstesnių šaltinių.

Babilonas, Chaldėja, Asirija, Egiptas, Izraelis: visos šios tarp Nilo ir Eufrato gyvenusios kultūros turi bendrus simbolius – žmones su sparnais, tai, ką šiuolaikiniai ufologai vadina NSO „skraidantys humanoidai“.

Apibendrinant galima pasakyti, jog šumerų dievai annunakiai, Enocho apokrife minimi puolę angelai ir Pradžios knygos 6 skyriaus pirmieji 4 posmai kalba apie tą patį procesą – ateivių invaziją, žemės kolonizavimą, genetines manipuliacijas su žmonėmis, siekiant išvesti tobulą rūšį ir jų kontrolę. Įvertinus dar ir slaptų okultinių grupių kosmologiją aiškėja, jog kolonizatoriai ir jų parankiniai tiki, jog vaidindami negatyvius vaidmenis žmonijos istorijoje jie ne tik skatino technologinę evoliuciją (o tai yra savaime gėris), bet ir esą tokiu būdu savotiškai vykdė Dievo valią, nes žmonėms suteikė instrumentus dvasiškai keistis: katastrofos, karai, badas, rasizmas, nacizmas, holokaustas, terorizmas, spalvotos revoliucijos, demokratija, liberalizmas, finansiniai defoltai ir t.t.– visa tai esą reikalinga Dievo valiai čia Žemėje įgyvendinti.

Tai yra Didžiosios Pjūties ženklai. Tie žmonės, kurie neatlaiko gundymų – pakliūna į išnaikinti pasmerktų 6 milijardų sąrašą. Tačiau tie, kurie atranda tuose gundymuose save, patiria dvasines transformacijas, kurios leidžia pereiti į naujas sąmonės būsenas, patenka į auksinį pusės milijardo sąrašą. Ir tose būsenose tie gundymai nebetenka prasmės, nes žmogus iš tikrųjų tampa laisvu Žmogumi. Ant paminklo Džordžijos valstijoje masonai parašė gryną tiesą: žemėje po pjūties liks auksinis milijardas tikrų žmonių, kurie turi „Dievo dvasią“, o – visi likę yra biomasė, balastas, kuris turi būti vienaip ar kitaip sunaikintas.

Iš tikrųjų, niekas nieko nesiruošia nurašyti. Tiesiog yra tokia rūsti realybė, kad atėjo niekam nelengvas metas pasirinkti: ar likti biorobotu, ar tapti žmogumi. Kristus atsižvelgė į tą vadinamąjį balastą, primindamas, jog nei viena siela nėra nurašyta. Jeigu remiantis Kristaus raginimu, atsižvelgsime į vargstančius bei nuskriaustuosius ir tai darysime tik formaliai, tai jų sieloms padarysime meškos paslaugą. Bažnyčios tokius individus palaiko „Įstatymo dvasioje“ ir neaiškioje pakabintoje būsenoje, nes dogmos neduoda judėjimo ir vystymosi. Įstatymas reikalingas kūniškam žmogui, kurio Dievas yra Abraomo, Jokūbo ir Mozės Dievas. Tačiau tas pat įstatymas uždaro kūną į komforto zoną kurioje žmogus jaučiasi „teisus prieš Dievą“, nes vykdo visus punktus. Todėl gali teisti ir smerkti kitus, kurie, pavyzdžiui, dirba su savimi paralelinėse sistemose. Bažnyčias kaip taisyklė palieka tokios ištikimos kaimenės avys, kurioms dvasiniai ganytojai su savo sausų dharmų rinkiniais nebetenka prasmės bei autoriteto dėl to, kad jiems pats dvasinis įstatymas (sistema) tampa nereikalingas, nes jie nebėra kūniški. Jie tampa tikrais Žmonėmis.

Taigi, sąmokslas prieš žmogų yra Dieviško proceso dalis. O ar galėjome be viso to džiaugsmo kaip nors išsiversti?

...................

Trečia dalis. Puolę angelai ir Dievo planas

Elizabeth Clare Prophet knygoje „Enoho knyga arba blogio istorija“ rašo apie du puolusių angelų nusileidimo į žemę etapus: prieš didįjį tvaną ir po jo. Tiesa Elizabeth Clare Prophet, kaip ir kiti masoniško-teosofiško profilio tyrinėtojai tikėjo angelais panašiai taip, kaip juos apibrėžia kabalistinės Biblijos versijos, tokios kaip Zohar. Okultine prasme, kaip ir krikščionybėje angelai traktuojami kaip aukštesnės, pakylėtosios dvasinės būtybės, kurių užduotis - nešti žinią. Tačiau kai kurias iš jų, anot knygos autorės, pražudė grynai žmogiškos savybės – puikybė, gašlumas, o svarbiausia nepaklusnumas Dievui (kaip galingam barzdotam dėdei).

Pirma jų buvo 200. Tarp jų buvo vyresnysis, kaip ir žydų Mozė, kuris sugundė visą nemažą ateivių grupę išeiti į absoliučiai jiems svetimą Žmonių pasaulį. Vyresnysis išsigando, kad jo gaujos nariai neištvers išbandymo, puls bėgti atgal. Tam, kad maišininkų grupėje nekiltų nesusipratimų, jie vieni kitiems įsiuvo po oda mikročipus. Enocho Apokrife rašoma, kad jie davė vieni kitiems priesaiką. Tai ir yra simbolinis paženklinimas. Tarp jų buvo ir „atpirkimo ožiu“ Izaijo knygoje pramintas maištininkas Azazela. Ant jo drąsiai galima karti visų nelaimių ir „griechų“ priežastis, nes bet kuris dievobaimingas žydas turi šventai nekęsti „puolusių“, dėl kurių kaltės visokios kančios bei nelaimės ir atsiranda.

Kai jiems gimė „vaikai“, kurių dydis buvo 1000 alkūnių, Žemėje prasidėjo nelaimės. Tie vaikai buvo be galo ėdrūs ir žmonėms pradėjo stigti maisto, nes visas atsargas atiduodavo tiems išsigimėliams maitinti. Tada įvyko dar baisesnis dalykas – milžinai pradėjo ryti pačius žmones, atlikinėti lytinius aktus su paukščiais, žvėrimis, žuvimis, kol galų gale ėdė vieni kitus. Visa tai gali pasirodyti ne taip baisu, jeigu į tokį pasakojimą pažiūrėsime šiuolaikinio mokslo akimis. Jie prasčiausiai darė genetinius eksperimentus.

Vėliau, panašu, jog atėjūnai suskilo į kelias stovyklas. Vien- - mokė žmones technologijų, o kiti – juo valdė ir valgė.

И Азазел научил людей делать мечи, и ножи, и щиты, и панцири, и научил их видеть, что было позади них, и научил их искусствам: запястьям, и предметам украшения, и употреблению белил и румян, и украшению бровей, и украшению драгоценнейших и превосходнейших камней, и всяких цветных материй и металлов земли.

Tada iš Žemės pradėjo sklisti nelaimės balsai ir gerieji angelai juos išgirdo. Keista, bet Dievas tuo metu apie įvykusį maištą nieko negirdėjo. Ir tie gerieji sako Dievui (kuris nieko nežinojo kaip ir Adomo obuolio atveju), "štai pažiūrėk ką tas Azazela padarė". Blogiausia, anot gerųjų angelų, buvo tai, kad blogieji (puolę) žmonėms atskleidė kažkokias dieviškas paslaptis, kurių mirtingieni neturėjo žinoti.

Maža to, gerieji angelai ėmė priekaištauti Dievui: „Tu juk žinojai viską, bet nieko jiems nedarei“. Tai dar vienas ženklas, bylojantis apie tai, jog barzdotas Dievas iš Mikelandželo freksų į maištą laive pažiūrėjo pro pirštus. Vadinasi Jis tą maištą ir sankcionavo, nes tai buvo Jo Paties plano dalis, apie kurį Mykolo ir Gabrielio kompanija nieko nežinojo ir neprivalėjo žinoti.

Tada ateivių vadas (bažnytinių freskų Dievas) pasiuntė žinią tiesiai Nojui ir liepė jam ruoštis, nes bus tvanas. Rapolui Dievas liepė pagauti Azazelą (kuris iš visų puolusių angelų ko gero vienintelis žmonėms davė teisingas žinias) ir užkasti jį kažkur dykumoje ir pridūrė, jog maištininkai bus teisiami, bet ne iš karto... Reiks, pasirodo, laukti Didžiojo teismo dienos. Gabrieliui Dievas liepė papjauti visus genetinius hibridus netepant krauju savo paties rankų, taip, kad jie išžudytų vieni kitus karuose. Maištininkus liepė surišti, patalpinti požemiuose ir laukti 70 amžių iki paskutinio teismo. Taigi, geras daiktas (puolę angelai), Dievo nuomone, neturėjo prapulti. Panašu, kad tokią egzekuciją jis tik imitavo, nors planas ir buvo labai panašus. Kaip geras vadovas, Jis sužaidė ir vienų, ir kitų jėgų silpnybėmis bei pasiekė savo – žmonės gavo technologijas ir žinias, buvo pakeista žmogaus DNR, o netinkami arba blogai padaryti genetiniai hibridai buvo sunaikinti fiziškai, bet kokie smurto židiniai likviduoti, o svarbiausia – žmogaus protas virto kitoks, labiau materialus, kūniškas, toks kaip mūsų dabar...

Šitas Dievas iš Mikelandželo freskų nemėgo smurto, praktikavo prievartą tik labai išimtinais atvejais ir daugiau rėmėsi vadybos, intrigų ir viešųjų ryškių technologijomis. Maža to, Jis apsimetinėjo nežinąs kas dedasi Jo Paties laive.

Danguje (erdvėlaiviuose), pasirodo, viskas taip pat kaip ir žmonių pasaulyje: tos pačios ydos, tos pačios nuodėmės, tas pat gundymas ir tas pat poreikis vystysis bei daugintis. Jei tampi angelu, tai dar nereiškia, jog tampi ir šventuoju. Tau gresia tos pačios ydos – puikybė, gašlumas, garbės, valdžios troškimas, o viršininkai neinformuoja tavęs apie savo ketinimus.

Kosminių dėsnių žinojimas dar negarantuoja, jog esi pakylėtoji būtybė, nes negali suvaldyti ydų, kurios lemiamais momentais būna stipresnės negu Meilės ir vienybės su Dievu ir viskuo kas gyva ir negyva jausmas. Tomis silpnybėmis ir yra manipuliuojama. Tai reiškia vidinės harmonijos stoką (ar neturėjimą) netgi dvasiškai išsivysčiusių būtybių (ateivių) kolonijose. Ar jie galėjo ko nors geresnio išmokyti laukinius žmones? Toks yra vienas iš Enocho knygos moralų.

Elizabeth Clare Prophet savo knygoje neatsakė į klausimą, kaip galėjo angelai atlikti lytinius santykius su moterimis. Paleokontaktų teorija į šį klausimą atsako: kūniškas gašlumas nėra tokia jau žmogiška nuodėmė. Klausimas kitas: ar noras dviems pusės susilieti į vieną visumą apskritai yra nuodėmė, juo labiau, kad troškimas artumo su kita lytimi užkoduotas DNR ir dera su kūniška fiziologija (į kurią ir įspraustas protas ir kuria remiasi viešoji sąmonė), o taip pat su poreikiu vystytis, daugintis ir tobulėti, bėgant nuo bet kokio užsisėdėjimo paauksuotame patikimų ir patikrintų taisyklių auksiniame narvelyje? Jeigu puolę angelai (pirma jie buvo geri angelai ir valgė mėsą iš Saros rankų) – tikrai ateiviai iš kitų pasaulių, fiziologinis (lytinis) kontaktas tikrai įmanomas ir netgi realus, kaip ir bendri energijų darnos/priešpriešų bei sistemų poreikio vystytis nuo paprastos iki sudėtingos dėsniai.

Kalbant apskritai apie "anapusines" būtybes, kurios įvairiais pavidalais reiškėsi Biblijos herojams, tai jie buvo bet kurios reproduktyvios moters svajonės: gražūs, idealūs vyrai. gal todėl Biblijos 18 skyriaus herojus Lotas be galo išsigando, kai anie "angelai" panoro apsilankyti Sodomos gatvėse be apsaugos, be ginklų ir be baimės būti išprievartautais iškrypėlių gėjų. Angelai/ateiviai nebuvo homofobai, jie – tiesiog - selekcininkai, atėjo atlikti savo darbo - išravėti tai kas nereikalinga, tai kas genetiškai nepasiteisino ir davė neigiamų vaisių, o svarbiausia – kelia pavojų visai populiacijai. Be to, NSO pagrobtųjų moterų liudijimai būna pakankamai kategoriški netgi tikrinant jas hipnozės technikomis ir melo detektoriumi: ateiviai su jomis fiziologiškai kontaktavo, tame tarpe ir „pilkieji“ ir "žalieji". Apie tai ne vieną kartą buvo rašęs „Eniologijos“ autorius Viktoras Rogožkinas, kuris tyrinėjo pagrobtųjų žmonių pasakojimus.

Davidas Wilcockas sako, kad Biblija yra pats tikriausias dokumentas, įrodantis, kad senovėje Žemę lankė ateiviai. Gal būt kada nors bus padaryti tikslesni vertimai ir mes sužinosime, kokie gi personažai iš tikrųjų slypi po angelų hierarchijomis, kurios kažkada apsigyveno Žemėje ir tapo dievais. Todėl mūsų laukia tikrai dideli netikėtumai.

Erichas fon Danikenas kalba, jog metas atmesti stereotipus ir permąstyti senuosius raštus. Ir laikas tam jau atėjo. Tai nėra krikščionybės demaskavimas. Priešingai, tai tikrojo Jėzaus mokymo iškėlimas naujoje šviesoje. Šviesaus proto religijų tyrinėtojai sako, kad Jėzaus mokymas buvo iškreiptas, o pati jo misija buvo paversta religine parodija ir neįsisąmonintų dogmų rinkiniu, skirtu ne meilei skleisti, o paprastiems parapijiečiams gąsdinti bei pinigams melžti. Bet kaip mes jau žinome, kad baimė yra kontrolės instrumentas. Baimė yra bet kokio gundymo pirmoji palydovė, reiškianti, jog kažkur nėra pusiausvyros.

Čia George Kavassilas yra absoliučiai teisus. Jėzus buvo viena iš tų būtybių, kurios daug kartų lankė Žemę su panašiomis misijomis ir bandė gelbėti padėtį po to, kai kolonizavimas ir su tuo susijusi Žemės žmonių sąmonės erozija pasiekdavo kritinius momentus. Ištisos tautos ir nacijos būdavo paverčiamos "zombiais-vergais", robotizuojamos tokiu laipsniu, kad galimi būdavo du variantai: arba viską naikinti arba siųsti į Žemę savo penktąją koloną, kurios paskirtis - praskalauti žmonių genetiką ir smegenis.

Žemę ištikdavo ne vienas atvejis, kai ateiviai čia buvo užkūrę tikrą pragarą (netgi su branduolinėmis bombomis), po kurio arba visą planetą, arba atskirus jo regionus tekdavo fiziškai sunaikinti kartu su visais ten gyvenančiais žmonėmis ir jų kolonizatoriais. Kelis kartus sunaikinus pusę planetos, iš klaidų menkai buvo pasimokoma. Tada tekdavo siųsti mokytojus ir bandyti taisyti padėtį kitokiais būdais, t.y. bandant veikti per genetiką ir pasaulėžiūrą (Jėzus Kristus, Buda). Tai ilgesnis procesas, tačiau gal būt jis atneša tikresnių vaisių. O jeigu šitie procesai sutampa su natūraliais astronominiais ir astrologiniais ciklais, tai tokių dalykų greičiausiai niekas nepastebi. Todėl juos tenka įamžinti molinėse lentelėse, arba palikinėti tokius artefaktus, kaip majų kalendorius.

Šiuose artefaktuose kartu su natūraliais ciklais, užfiksuota ir patirtis: tai kas jau buvo ir kas laukia, jeigu ir toliau žmonės rinksis liokajų ir vergų likimus mainais už sotesnio ėdalo kąsnį, malonumus bei turtą. Nes taip jau ne kartą buvo. Iš gundymų reikia mokytis, o ne į juos pulti. Gungymai egzistuoja visada. Jie tvyro ore, kaip bacilos. Atsiradęs poreikis gundymams (susirgti) arba noras išeiti iš jaukios realybės dėl kažkokio stulbinančio potyrio yra lyg rodyklė automobilio prietaisų skyrelyje, kad variklio alyvos lygis (dvadinis imunitetas) smarkiai kritęs. Metas atšviežinti savo vidines sistemas, gražinant energijas į pusiausvyros būklę. Tam reikia energijos, sąmoningumo ir laiko. Biorobotai viso to neturi, todėl ir yra gundomi iki mirties.

Kas perspėjo Lotą?

Kas perspėjo Lotą, Abraomo sūnėną apie bręstantį Sodomos ir Gomoros sunaikinimą? Atėjo vaikinai visiškai be sparnų (kokie gi jie angelai?) ir Lotui pasakė: jeigu jis neišves iš Sodomos žmonos ir dviejų dukterų, jos žus.

Viename iš trijų Abraomas įžvelgė netgi Dievą, kuris vaikščiojo po Žemę, pasirodo, kojomis, valgė, gėrė.

Matomai Lotas buvo perspėtas apie bręstantį įvykį, kurio negalėjo sustabdyti netgi patys ateiviai, nes branduoliniai sviediniai jau buvo pašauti į patrankų vamzdžius, o paleidimo mygtukai - paspausti. Lotas paklausė angelų ir išsigelbėjo, tačiau jo žmona pasisuko į miesto pusę ir pasivertė į druskos stulpą (ko gero tai buvo cheminis ginklas), kuris iki šiol stovi kalnuose ties Negyvosios jūros pakrante.

Po to įvyko dar vienas protu nesovokiamas įvykis. Lotas turėjo santykiauti su savo paties dukromis, kad pratęstų giminę. Šiandien tokie reiškiniai turi labai aiškius pavadinimus.

Kadangi paleokontaktų teorija sako, kad angelai buvo ateiviai, vadinasi buvo ir yra jėgos, kurios nenori, kad Žemės žmonių rasė pilnai išnyktų. Kaip buvo rašyta, visos ateivių civilizacijos, tiek geros, tiek blogos, suinteresuotos, kad gyvybė žemėje išliktų, tačiau kai kurios iš būtybių, žinomos „puolusių angelų“ vardu, atlieka selekcininkų aeba penktosios kolonos vaidmenį. Jie reguliariai ravi Dievo daržą. Gal todėl jie įspėjo ir prezidentą Eizenhauerį, kad šis nejuokautų su branduolinėmis bombomis. Gal būt tai abiejų stovyklų ir gerųjų, ir blogųjų bendras korporatyvinis interesas – išlaikyti Žemę ir žmoniją gyvą? Gyvybė mūsų pasaulyje reikalinga visoms pusės, o gėrio ir blogio kova yra trimatės realybės privalomas atributas. Iš Enocho knygos galime įžvelgti, jog Dievas, manipuliavęs abejomis angelų grupėmis, skatino konkurencija ir taip inicijavo pokyčius Žemės Žmonių populiacijos kolektyvinėje sąmonėje.

Tiek šviesiosios, tiek tamsiosios ateivių kolonijos, konkuruodamos tarp savęs, vedė žmoniją link dabartinės civilizacijos, kuri iš pirmo žvilgsnio verta pasišlykštėjimo tiems, su kuriais tas pasišlykštėjimas rezonuoja. Jei taip atsitinka, šaunu. Negalima būti abiejingiems akivaizdžiai neteisybei. Bet iš tikrųjų - reikia eit iš tos matricos kuo greičiau lauk, kuo toliau, jei nori tikslą pasiekti anksčiau nei kiti. Juk iš tikrųjų ši civilizacija paradoksali visias atžvilgiais. Tai vedimas link dugno, nuo kurio prasidės kilimas į viršų. Dėl to visą šią technokratinę „išorinę“ civilizaciją galima vadinti "absoliučiu blogiu" dėl "švento tikslo", nes ji suteikia stimulą ir instrumentus, kurie leidžia pasireikšti sielai ir verčia ją dvasiškai keistis, pergyvenant žiaurias išlikimo ir pasirinkimo dramas kiekviename žingsnyje. Galų gale Žmogus suvoks (ir jau dabar suvokia), kad jo tas Dievas nėra tas barzdyla ir bažnytinių fraskų. Žmogaus Dievas yra pačiame Žmoguje. Bet iki tos suvokimo šventės dar toloka. Atkarpa iki paskutinės traukinio stotelės visada atrodo ilgiausia. Ją sunkiausia išlaukti. Kryžių reikia kantriai nešti link Golgotos. O kur gi kitur negu Žemėje rasi tokį mielą kryžių?

Prarasi bent sekundei budrumą – tau amen. Mes dėka jų vedimo dabar atsiradome tokioje evoliucijos stadijoje, iš kurios kristi dar žemiau praktiškai neįmanoma. Belieka pakilti naujoje kokybėje - meilėje. Geležies amžius, Penktoji Saulė, Septintasis lygmuo, tai yra pabaiga? Pabaiga ko? Išgyvenimo dramos, realybės šou? Bet kokių gundymų pabaiga, nes mes keičiamės gundyme ir kančioje. Mes priverstinai marinami, kad atgimtume.

Iš tikrųjų tai ne mūsų, o jų pasaulio pabaiga. Mes tai atgimsime, pasikeisime, o jie? Ką toliau darys puolę? Įeikite bent sekundę į jų kailį. Nepavydėtina. Jie savo juodą (bet kilnią) misiją baigią ir turės eiti atidirbti karmos, o mes kilsime kaip feniksai iš pelenų ir būsime jau kiti. Jie nebeturės galių tampyti mūsų likimus už virvelių ir Žemė pagaliau nebebus sielų universitetu?

Tai priklauso ne nuo jų, bet nuo mūsų.

Ar mes galime šiandien, atmetę visas ambicijas ir sąmokslo teorijas, teisingai įvertinti, kokį tikrąjį vaidmenį ateivių kolonijos vaidino suvaidino mūsų civilizacijoje? Manau, kad vertinimas gali būti dvejopas. Jei žiūrėsime iš nedidelės perspektyvos ir iš savo egoistinių potraukių gyventi gerai, savo komforto zonose, jie mažai kuo nuo mūsų skiriasi, todėl negalėjo nieko daugiau duoti, išskyrus tai, ką turi patys.

Tačiau antras vertinimas strategiškai yra daug svarbesnis: priversdami mus evoliucionuoti technologijų kryptimi, kažkokias pamokas gauname ir mes, ir jie, antraip Dievas nebūtų jų įpainiojęs į šį žaidimą ir pavertęs absoliučiu blogiu. Potencialiai žmogus už angelus (ir gerus, ir blogus) turi didesnes galimybes, nes gali tvarkyti, pertvarkyti ir pakylėti pačią materiją. Veikti tiesiogiai mūsų materiją patys angelai (ateiviai) neturi jokių galių. Todėl jiems reikalingi žmonės kūrybinėms idėjoms realizuoti.

Nereikėtų juos traktuoti pagal kriterijų blogai-gerai. Pradžiai svarbu atskleisti pačią dualizmo mįslę. Nes tai yra raktas į tolesnį Pažinimą ir Meilę.

www.kvantinemagija.lt

p. s. Žemiau – Enocho knyga, vesta į rusų kalbą. Neturiu informacijos, ar yra ją kas nors išvertęs į lietuvių kalbą.

КНИГА ЕНОХА

Енох 1

1. Слова благословения Еноха, которыми он благословил избранных и праведных, которые будут жить в день скорби, когда все злые и нечестивые будут отвержены.

2. И отвечал и сказал Енох, - праведный муж, которому были открыты Богом очи, - что он видел на небесах святое видение: "Его показали мне ангелы, и от них я слышал всё, и уразумел, что видел, но не для этого рода, а для родов отдалённых, которые явятся.

3. Об избранных говорил я и об них беседовал со Святым и Великим, с Богом мира, Который выйдет из Своего жилища.

4. И оттуда Он придёт на гору Синай, и явится со Своими воинствами, и в силе Своего могущества явится с неба.

5. И всё устрашится, и стражи содрогнутся, и великий страх и трепет обоймёт их до пределов земли.

6. Поколеблются возвышенные горы, и высокие холмы опустятся, и растают, как сотовый мед от пламени.

7. Земля погрузится, и все, что на земле, погибнет, и совершится суд над всем и над всеми праведными.

8. Но праведным Он уготовит мир и будет охранять избранных, и милость будет господствовать над ними; они все будут Божии, и хорошо им будет, и они будут благословлены, и свет Божий будет светить им.

9. И вот Он идет с мириадами святых, чтобы совершить суд над ними, и Он уничтожит нечестивых, и будет судиться с всякою плотью относительно всего, что грешники и нечестивые сделали и совершили против Него.

10. Я наблюдал все, что происходит на небе: как светила, которые на небе, не изменяют своих путей, как все они восходят и заходят по порядку, каждое в своё время, и не преступают своих законов.

11. Взгляните на землю и обратите внимание на вещи, которые на ней, от первой до последней, как каждое произведение Божие правильно обнаруживает себя!

12. Взгляните на лето и зиму, как тогда (зимою) вся земля изобилует водою, и тучи, и роса, и дождь стелются над нею!

13. Я наблюдал и видел, как зимою все деревья кажутся, будто они высохли, и все листья их опали, кроме четырнадцати деревьев, которые не обнажаются, но ожидают, оставаясь со старой листвой, появления новой в течение двух-трёх лет.

14. И опять я наблюдал дни летние, как тогда солнце стоит над нею (землею), прямо против нее, а вы ищете прохладных мест и тени от солнечной жары, и как тогда даже земля горит от зноя, а вы не можете ступить ни на землю, ни на скалу (камень) вследствие их жара.

15. Я наблюдал, как деревья покрываются зеленью листьев и приносят плоды; и вы обратите внимание на все и узнайте, что все это для вас сотворил Тот, Который живёт вечно; посмотрите, как Его произведения существуют пред Ним в каждом новом году и все Его произведения служат Ему и не изнемогаются, но как установил Бог, так все и происходит!

16. И посмотрите, как моря и реки все вместе выполняют своё дело!

17. А вы не претерпели до конца и не выполнили закона Господня; но преступили его и надменными, хульными словами поносили Его величие из своих нечестивых уст; вы, жестокосердые, не обретете никакого мира!

18. И посему вы проклянете ваши дни, и годы вашей жизни прекратятся; велико будет вечное осуждение, и вы не обретёте никакой милости.

19. В те дни вы лишитесь мира, чтобы быть вечным проклятием для всех праведных, и они будут всегда проклинать вас как грешников, - вас вместе со всеми грешниками.

20. Для избранных же настанет свет, и радость, и мир, и они наследят землю; а для вас, нечестивые, наступит проклятие.

21. Тогда избранным будет дана мудрость и они все будут жить и не согрешат опять ни по небрежности, ни по надменности, но будут смиренными, не согрешая опять, так как имеют мудрость.

22. И они будут наказаны в продолжение своей жизни, и не умрут в муках и в гневном осуждении, но окончат число дней своей жизни, а состареются в мире, и годы их счастья будут многими: они будут пребывать в вечном наслаждении и в мире в продолжение всей своей жизни.

Енох 2

1. И случилось, - после того как сыны человеческие умножились в те дни, у них родились красивые и прелестные дочери.

2. И ангелы, сыны неба, увидели их, и возжелали их, и сказали друг другу: "Давайте выберем себе жен в среде сынов человеческих и родим себе детей"!

3. И Семъйяза, начальник их, сказал им: "Я боюсь, что вы не захотите привести в исполнение это дело и тогда я один должен буду искупать этот великий грех".

4. Тогда все они ответили ему и сказали: " Мы все поклянемся клятвою и обяжемся друг другу заклятиями не оставлять этого намерения, но привести его в исполнение".

5. Тогда поклялись все они вместе и обязались в этом все друг другу заклятиями: было же их всего двести.

6. И они спустились на Ардис, который есть вершина горы Ермон; и они назвали её горою Ермон, потому что поклялись на ней и изрекли друг другу заклятия.

7. И вот имена их начальников: Семъйяза, их начальник, Уракибарамеел, Акибеел, Тамиел, Рамуел, Данел, Езекеел, Саракуйял, Азаел, Батраал, Анани, Цакебе, Самсавеел, Сартаел, Турел, Иомъйяел, Аразъйял, Это управители двухсот ангелов, и другие все были с ними.

8. И они взяли себе жен, и каждый выбрал для себя одну; и они начали входить к ним и смешиваться с ними, и научили их волшебству и заклятиям, и открыли им срезывания корней и деревьев.

9. Они зачали и родили великих исполинов, рост которых был в три тысячи локтей.

10. Они поели все приобретение людей, так что люди уже не могли прокармливать их.

11. Тогда исполины обратились против самих людей, чтобы пожирать их.

12. И они стали согрешать по отношению к птицам и зверям, и тому, что движется, и рыбам, и стали пожирать друг с другом их мясо и пить из него кровь.

13. Тогда сетовала земля на нечестивых.

14. И Азазел научил людей делать мечи, и ножи, и щиты, и панцири, и научил их видеть, что было позади них, и научил их искусствам: запястьям, и предметам украшения, и употреблению белил и румян, и украшению бровей, и украшению драгоценнейших и превосходнейших камней, и всяких цветных материй и металлов земли.

15. И явилось великое нечестие и много непотребств, и люди согрешали, и все пути их развратились.

16. Амезарак научил всяким заклинаниям и срезыванию корней, Армарос - расторжению заклятий, Баракал - наблюдению над звёздами, Кокабел - знамениям; и Темел научил наблюдению над звёздами, и Астрадел научил движению Луны.

17. И когда люди погибли, они возопили и голос их проник к небу.

18. Тогда взглянули Михаил, Гавриил, Суръйян и Уръйян с неба и увидели много крови, которая текла на земле, и всю неправду, которая совершалась на земле.

19. И они сказали друг другу: "Голос вопля их (людей) достиг от опустошенной земли до врат неба.

20. И ныне к вам, о святые неба, обращаются с мольбою души людей, говоря: испросите нам правду у Всевышнего".

21. И они сказали своему Господу Царю: "Господь господей, Бог богов, Царь царей!

22. Престол Твоей славы существует во все роды мира: Ты прославлен и восхвален!

23. Ты все сотворил, и владычество над всем Тебе принадлежит: все пред Тобою обнаружено и открыто, и Ты видишь все, и ничто не могло сокрыться пред Тобою.

24. Так посмотри же, что сделал Азазел, как он научил на земле всякому нечестию и открыл небесные тайны мира.

25. И заклинания открыл Семъйяза, которому ты дал власть быть вождём его сообщников.

26. И пришли они (стражи) друг с другом к дочерям человеческими переспали с ними, с этими женами, и осквернились, и открыли им эти грехи.

27. Жены же родили исполинов, и чрез это вся земля наполнилась кровью и нечестием.

28. И вот теперь разлученные души сетуют и вопиют к вратам неба и их воздыхание возносится: они не могут убежать от нечестия, которое совершается на земле.

29. И Ты знаешь все, прежде чем это случилось, и Ты знаешь это и их дела, и, однако же, ничего не говоришь нам.

30. Что мы теперь должны сделать с ними за это?

31. Тогда стал говорить Всевышний, Великий и Святый, и послал Арсъйялалйюра к сыну Лемеха (Ною) и сказал ему: "Скажи ему Моим именем: "скройся"!

32. и объяви ему предстоящий конец!

33. Ибо вся земля погибнет, и вода потопа готовится прийти на всю землю, и то, что есть на ней, погибнет.

34. И теперь научи его, чтобы он спасся и его семя сохранилось для всей земли"!

35. И сказал опять Господь Рафуилу: "Свяжи Азазела по рукам и ногам и положи его во мрак; сделай отверстие в пустыне, которая находится в Дудаеле, и опусти его туда.

36. И положи на него грубый и острый камень, и покрой его мраком, чтобы он оставался там навсегда, и закрой ему лицо, чтобы он не смотрел на свет!

37. И в великий день суда он будет брошен в жар (в геенну).

38. И исцели землю, которую развратили ангелы, и возвести земле исцеление, что Я исцелю её и что не все сыны человеческие погибнут чрез тайну всего того, что сказали стражи и чему научили сыновей своих; и вся земля развратилась чрез научения делам Азазела: ему припиши все грехи"!

39. И Гавриилу Бог сказал: "Иди к незаконным детям, и любодейцам, и к детям любодеяния и уничтожь детей любодеяния и детей стражей из среды людей; выведи их и выпусти, чтобы они сами погубили себя чрез избиения друг друга: ибо они не должны иметь долгой жизни.

40. И все они будут просить тебя, но отцы их (исполинов) ничего не добьются для них (в пользу их), хотя они и надеются на вечную жизнь и на то, что каждый из них проживет пятьсот лет".

41. И Михаилу Бог сказал: "Извести Семъйязу и его соучастников, которые соединились с женами, чтобы развратиться с ними во всей их нечистоте.

42. Когда все сыны их взаимно будут избивать друг друга и они увидят погибель своих любимцев, то крепко свяжи их под холмами земли на семьдесят родов до дня суда над ними и до окончания родов, пока не совершится последний суд над всею вечностью.

43. В те дни их бросят в огненную бездну; на муку и в узы они будут заключены на всю вечность.

44. И немедленно Семъйяза сгорит и отныне погибнет с ними; они будут связаны друг с другом до окончания всех родов.

45. И уничтожь все сладострастные души и детей стражей, ибо они дурно поступили с людьми.

46. Уничтожь всякое насилие с лица земли, и всякое злое деяние должно прекратиться; и явится растение справедливости и правды, и всякое дело будет сопровождаться благословением; справедливость и правда будут насаждать полную радость в века.

47. И теперь в смирении будут поклоняться все праведные и будут пребывать в жизни, пока не родят тысячу детей, и все дни своей юности и свои субботы они окончат в мире.

48. В те дни вся земля будет обработана в справедливости, и будет вся обсажена деревьями, и исполнится благословения.

49. Всякие деревья веселия насадятся на ней, и виноградники насадят на ней; виноградник, который будет насажан на ней, принесёт плод в изобилии, и от всякого семени, которое будет на ней посеяно, одна мера принесёт десять тысяч, и мера маслин даст десять прессов елея.

50. И ты очисть землю от всякого насилия, и от всякой неправды, и от всякого греха, и от всякой нечистоты, какая совершается на земле, уничтожь их с земли.

51. И все сыны человеческие должны сделаться праведными, и все народы будут оказывать Мне почесть и прославлять Меня, и все будут поклоняться Мне.

52. И земля будет очищена от всякого развращения, и от всякого греха, и от всякого наказания, и от всякого мучения; И Я никогда не пошлю опять на неё потопа, от рода до рода вовек".

53. В те дни Я открою сокровищницы благословения, которые на небе, чтобы низвести их на землю, на произведение и на труд сынов человеческих.

54. Мир и правда соединятся тогда на все дни мира и на все роды земли.

Енох 3

1. И прежде чем всё это случилось, Енох был сокрыт, и никто из людей не знал, где он сокрыт, и где он пребывает, и что с ним стало.

2. И вся его деятельность в течение земной жизни была со святыми и со стражами.

3. - И едва я, Енох, прославил великого Господа и Царя мира, как меня призвали стражи, - меня, Еноха, писца, - и сказали мне: "Енох, писец правды!

4. Иди, возвести стражам неба, которые оставили вышнее небо и святые вечные места, и развратились с женами, и поступили так, как делают сыны человеческие, и взяли себе жен, и погрузились на земле в великое развращение: они не будут иметь на земле ни мира, ни прощение грехов: ибо они не могут радоваться своим детям.

5. Избиение своих любимцев увидят они, и о погибели своих детей будут воздыхать; и будут умолять, но милосердия и мира не будет для них".

6. И Енох пошёл и сказал Азазелу: "Ты не будешь иметь мира; тяжкий суд учинён над тобою, чтобы взять тебя, связать тебя, и облегчение, ходатайство и милосердие не будут долею для тебя за то насилие, которому ты научил, и за все дела хулы, насилия и греха, которые ты показал сынам человеческим".

7. Тогда я пошёл далее и сказал всем им вместе; и они устрашились все, страх и трепет объял их.

8. И они просили меня написать за них просьбу, чтобы чрез это они обрели прощение, и вознести их просьбу на небо к Богу.

9. Ибо сами они не могли отныне ни говорить с Ним, ни поднять очей своих к небу от стыда за свою греховную вину, за которую они были наказаны.

10. Тогда я составил им письменную просьбу и мольбу относительно состояния их духа и их отдельных поступков и относительно того, о чем они просили, чтобы чрез это получили они прощение и долготерпение.

11. И я пошел, и сел при водах Дана в области Дан (т.е. к югу) от западной стороны Ермона, и читал их просьбу, пока не заснул.

12. И вот нашел на меня сон, и напало на меня видение; и я видел видение суда, которое я должен был возвестить сынам неба и сделать им порицание.

13. И как только я пробудился от сна, то пришёл к ним; и все они сидели печальные с закрытыми лицами, собравшись в Ублесйяеле, который лежит между Ливаном и Сенезером.

14. И я рассказал им все видения, которые видел во время своего сна, и начал говорить те слова правды и порицать стражей неба.

15. То, что здесь далее написано, есть слово правды и наставления, данное мне вечными стражами, как повелел им Святый и Великий в том видении.

16. Я видел во время видения моего сна то, что я буду теперь рассказывать моим плотским языком и моим дыханием, которое Великий вложил в уста людям, чтобы они говорили им и понимали это сердцем (мыслию).

17. Как сотворил Он всех людей и даровал им понимание слова благоразумия, так Он сотворил и меня и дал мне право порицать стражей-сынов неба.

18. "Я написал вашу просьбу, и мне было открыто в видении, что именно ваша просьба не будет для вас исполнена до всей вечности, дабы совершился над вами суд, и ничто не будет для вас исполнено.

19. И отныне вы не взойдете уже на небо до всей вечности и на земле вас должны связать на все дни мира: такой произнесен приговор.

20. Но прежде этого вы увидите уничтожение ваших возлюбленных сынов, и вы будете обладать ими, но они падут пред вами от меча.

21. Ваша просьба за них не будет исполнена для вас, как и та (моя) просьба за вас; вы не можете даже в плаче и воздыхании произносить устами ни одного слова из писания, которое я написал".

22. И видение мне явилось таким образом: вот тучи звали меня в видении и облако звало меня; движение звезд и молний гнало и влекло меня; и ветры в видении дали мне крылья и гнали меня.

23. Они вознесли меня на небо, и я приблизился к одной стене, которая была устроена из кристалловых камней и окружена огненным пламенем; и она стала устрашать меня.

24. И я вошёл в огненное пламя, и приблизился к великому дому, который был устроен из кристалловых камней; стены этого дома были подобны наборному полу (паркет или мозаика) из кристалловых камней, и почвою его был кристалл.

25. Его крыша была подобна пути звёзд и молний с огненными херувимами между нею (крышею) и водным небом.

26. Пылающий огонь окружал стены дома, и дверь его горела огнем.

27. И я вступил в тот дом, который был горяч как огонь и холоден как лед; не было в нем ни веселия, ни жизни - страх покрыл меня и трепет объял меня.

28. И так как я был потрясен и трепетал, то упал на свое лицо; и я видел в видении.

29. И вот там был другой дом, больший, нежели тот; все врата его стояли предо мной отворенными, и он был выстроен из огненного пламени.

30. И во всем было так преизобильно: во славе, в великолепии и величии, что я не могу дать описания вам его величия и его славы.

31. Почвою же дома был огонь, а поверх его была молния и путь звезд, и даже его крышею был пылающий огонь.

32. И я взглянул и увидел в нем возвышенный престол; его вид был как иней, и вокруг него было как бы блистающее солнце и херувимские голоса.

33. И из-под великого престола выходили реки пылающего огня, так что нельзя было смотреть на него.

34. И Тот, Кто велик во славе, сидел на нем; одежда Его была блестящее, чем само солнце, и более чистого снега.

35. Ни ангел не мог вступить сюда, ни смертный созерцать вид лица самого Славного и Величественного.

36. Пламень пылающего огня был вокруг Него, и великий огонь находился пред Ним, и никто не мог к Нему приблизиться из тех, которые находились около Него: тьмы тем были пред Ним, но Он не нуждался в святом совете.

37. И святые, которые были вблизи Его, не удалялись ни днём, ни ночью и никогда не отходили от Него.

38. И я с тех пор имел покрывало на своем челе, потому что трепетал; тогда позвал меня Господь собственными устами и сказал мне: "Пойди, Енох, сюда и к Моему святому слову"!

39. И Он повелел подняться мне и подойти к вратам - я же опустил своё лицо.

40. И Он отвечал и сказал мне Своим словом "Слушай!

41. Не страшись, Енох, ты праведный муж и писец правды; подойди сюда и выслушай Моё слово!

42. И ступай, скажи стражам неба, которые послали тебя, чтобы ты просил за них: вы должны попросить за людей, а не люди за вас.

43. Зачем вы оставили вышнее, святое, вечное небо, и преспали с жёнами, и осквернились с дочерьми человеческими, и взяли себе жен, и поступали как сыны земли, и родили сынов-исполинов?

44. Будучи духовными, святыми, в наслаждении вечной жизни, вы осквернились с женами, кровию плотской родили детей, возжелали крови людей и произвели плоть и кровь, как производят те, которые смертны и тленны.

45. Ради того-то Я им и дал жен, чтобы они оплодотворяли их, и чрез них рождали бы детей, как это обыкновенно происходит на земле.

46. Но вы были прежде духовны, призваны к наслаждению вечной, бессмертной жизни на все роды мира.

47. Посему Я не сотворил для вас жен, ибо духовные имеют свое жилище на небе.

48. И теперь исполины, которые родились от тела и плоти, будут называться на земле злыми духами и на земле будет их жилище.

49. Злые существа выходят из тела их; так как они сотворены свыше и их начало и первое происхождение было от святых стражей, то они будут на земле злыми духами, и будут называться злыми духами.

50. А духи неба имеют свое жилище на небе, а духи земли, родившиеся на земле, имеют свое жилище на земле.

51. И духи исполинов, которые устремляются на облака, погибнут, и будут низринуты, и станут совершать насилие, и производить разрушения на земле, и причинять бедствия; они не будут принимать пищи, и не будут жаждать, и будут невидимы.

52. И те существа не восстанут против сынов человеческих и против жен, так как они произошли от них.

53. В дни избиения и погибели и смерти исполинов, лишь только души выйдут из тел, их тело должно предаться тлению без суда; так будут погибать они до того дня, когда великий суд совершится над великим миром, - над стражами и нечестивыми людьми.

54. И теперь скажи стражам, которые послали тебя, чтобы ты просил за них, и которые жили прежде на небе, теперь скажи им: "Вы были на небе, и хотя сокровенные вещи не были еще открыты вам, однако вы узнали незначительную тайну и рассказали её в своем жестокосердии женам, и чрез эту тайну жены и мужья причиняют земле много зла".

55. Скажи им: "Для вас нет мира".

Енох 4

1. И они (ангелы) унесли меня в одно место, где были фигуры, как пылающий огонь, и когда они хотели, то казались людьми.

2. И они привели меня к месту бури и на одну гору, конец вершины которой доходил до неба.

3. И я увидел ярко блестящие места и гром на краях их; в глубине этого огненный лук стрелы и колчан для них, и огненный меч, и все молнии.

4. И они донесли меня до так называемой воды и до огня запада, который принимает в себя каждый вечер заходящее солнце.

5. И я пришёл к огненной реке, огонь которой жидкий, как вода, и которая впадает в великое море к западу.

6. И я видел все великие реки, и дошёл до великого мрака, и пришел туда, где шествуют все смертные.

7. И я видел горы мрачных туч зимнего времени и место, куда впадает вода целой бездны.

8. И я видел устье всех рек земли и устье бездны.

9. И я видел хранилища всех ветров, и видел, как Он изукрасил этим всё творение, и видел основание земли.

10. И я видел краеугольный камень земли, и видел четыре ветра, которые носят землю и основание неба.

11. И я видел, как ветры растягивают высоты неба, и они носятся между небом и землёю - это столпы неба.

12. И я видел ветры, которые кружат небо, которые несут солнечный круг и все звезды к заходу.

13. И я видел ветры на земле, которые носят тучи; и видел пути ангелов, и видел в конце земли вверху основание неба.

14. И я пошёл далее к югу, который горит день и ночь,- туда, где находятся семь гор из драгоценных камней,- три к востоку и три к югу: и именно те, которые к востоку, одна из цветных камней, и одна из перловых камней, и одна из сурьмы; а те, которые к югу, из красных камней.

15. Средняя же, достигавшая до неба, как престол Божий, была из алебастра, и вершина престола из сапфира.

16. И я видел пылающий огонь, который был во всех горах.

17. И я видел там одно место по ту сторону великой земли: там собирались воды.

18. И я видел глубокую расселину в земле со столбами небесного огня; и я видел между ними ниспадающие столбы небесного огня, которые нельзя было сосчитать ни в направлении к верху, ни к низу.

19. И над тою расселиной я видел одно место, которое не имело ни небесной тверди над собою, ни земного основания под собою; на нем не было ни воды, ни птиц, но это было пустое место.

20. И было ужасно то, что я видел там: семь звезд, как великие горящие горы и как духи, которые просили меня.

21. Ангел сказал мне: "Это то место, где оканчивается небо и земля; оно служит темницей для звезд небесных и для воинства небесного.

22. И эти звезды, которые катятся над огнем, суть те самые, которые преступили повеление Божие пред своим восходом, так как они пришли не в свое определенное время.

23. И Он разгневался на них и связал их до времени, когда окончится их вина, - в год тайны".

24. И Уриил сказал мне: "Здесь будут находиться духи ангелов, которые соединились с женами и, принявши различные виды, осквернили людей и соблазнили их, чтобы они приносили жертвы демонам, как богам,- будут находиться именно в тот день, когда над ними будет произведён великий суд, пока не постигнет их конечная участь.

25. Так же и с женами их, которые соблазнили ангелов неба, будет поступлено точно так же, как и с друзьями их.

26. И только я, Енох, созерцал пределы всего, и ни один человек не видел их так, как видел их я.

27. И вот имена святых ангелов, которые стерегут: Уриил, один из святых ангелов, ангел грома и колебания; Руфаил, один из святых ангелов, ангел духов людей; Рагуил, один из святых ангелов, который карает мир и светила; Михаил, один из святых ангелов, поставленный над лучшею частью людей, - над избранным народом; Саракаел, один из святых ангелов, который поставлен над душами сынов человеческих, склонивших духов к греху; Гавриил, один из святых ангелов, который поставлен над змеями, и над раем, и над херувимами.

28. И я обошёл кругом до одного места, где не было никакой вещи.

29. И я видел там нечто страшное, ни небо возвышенное и ни землю утверждённую, ни одно пустое (пустынное) место, величественное и страшное.

30. И здесь я видел семь звезд небесных, вместе связанных в этом месте, подобным великим горам и пылающим как бы огнем.

31. На этот раз я сказал: "За какой грех они связаны и за что они сюда изгнаны"?

32. Тогда мне сказал Уриил, один из святых ангелов, который был при мне как мой путеводитель: " Енох, для чего ты разведываешь, и для чего разузнаёшь, и спрашиваешь, и любопытствуешь?

33. Это те звезды, которые преступили повеление Всевышнего Бога, и они связаны здесь до тех пор, пока не окончится тьма миров, - число дней их вины".

34. И отсюда я пошёл в другое место, которое было ещё страшнее, чем это, и увидел нечто страшное: там был великий огонь, который пылал и горел, и он имел разделения; он был ограничен (окружен) совершенною пропастью; великие огненные столбы низвергались туда; но его (огня) протяжения и величины я не мог рассмотреть, и не в состоянии был даже взглянуть, откуда он происходит.

35. Тогда я сказал: "Как страшно это место и как мучительно осматривать его"!

36. Тогда отвечал мне Уриил, один из святых ангелов, который был при мне; он отвечал мне и сказал: "Енох, к чему такой страх и трепет в тебе на этом ужасном месте и при виде этого мучения"?

37. И он сказал мне: "Это место - темница ангелов, и здесь они будут содержаться заключёнными до вечности".

Енох 5

1. Отсюда я пошёл в другое место, и он (Руфаил) показал мне на западе большой высокий горный хребет, твёрдые скалы и четыре прекрасных места.

2. И между ними (последними) были глубокие, и обширные, и совершенно выглаженные настолько гладко, как нечто, что катится, и глубокое, и мрачное на вид.

3. На этот раз ответил мне Руфаил, один из святых ангелов, который был со мною, и сказал мне: " Эти прекрасные места назначены для того, чтобы на них собирались духи, - души умерших; для них они созданы, чтобы все души сынов человеческих собирались здесь.

4. Места эти созданы для них местами жилища до дня их суда и до определенного для них срока, и срок этот велик: он продолжится дотоле, пока не совершится над ними великий суд.

5. И я видел духов сынов человеческих, которые умерли, и их голос проникал до неба и сетовал.

6. На этот раз я спросил ангела Руфаила, который был со мною, и сказал ему: " Чей это там дух, голос которого так проникает вверх и сетует"?

7. И он отвечал мне и сказал мне так: "Это дух, который вышел из Авеля, убитого своим братом Каином; и он жалуется на него, пока семя его (Каина) не будет изглажено с лица земли и из семени людей не будет уничтожено его семя".

8. И поэтому я спросил тогда о нём (об Авеле) и о суде над всеми и сказал: "Почему одно место отделено от другого"?

9. И он отвечал мне и сказал мне: "Эти три остальные отделения сделаны для того, чтобы разделять души умерших.

10. И души праведных отделены таким образом: там есть источник воды, над которым свет.

11. Точно также сделано такое отделение и для грешников, когда они умирают и погребаются на земле без того, что суд над ними ещё не произведён при их жизни.

12. Здесь отделены их души, в этом великом мучении, пока не наступит великий день суда и наказания, и мучения для хулителей до вечности, и мщения для их душ; и он (ангел наказания) связал их здесь до вечности.

13. И если это было пред вечностью, тогда это (последнее) отделение сделано для душ тех, которые сетуют и возвещают о своей погибели, так как они были умерщвлены в дни грешников.

14. Таким образом, это отделение сделано для душ людей, которые были не праведными, а грешниками, скончавшись в вине; они будут находиться возле виновных и подобны им, но их души не умрут до дня суда и не выйдут отсюда.

15. Тогда я прославил Господа славы и сказал: "Будь прославлен, Господь мой, Господь славы и справедливости, всё направляющий в вечность"!

16. Оттуда я пошёл в другое место к западу, к пределам земли.

17. И я видел здесь горящий огонь, который тек беспрерывно, и ни днем, ни ночью не прекращал своего течения, но равномерно тёк.

18. И я спросил Рагуила, говоря: "Что это такое там, что не имеет покоя"?

19. На этот раз отвечал мне Рагуил, один из святых ангелов, который был со мною, и сказал мне: "Этот горящий огонь на западе, течение которого ты видел, есть огонь всех светил небесных".

20. Оттуда я пошёл в другое место земли, и он (Михаил) показал мне там горный хребет огненный, который горел день и ночь.

21. И я взошёл на него и увидел семь великолепных гор, из которых каждая отделена от другой, и великолепные (драгоценные), прекрасные камни; все было великолепно и славного вида и прекрасной видимости; три горы расположены к востоку, одна над другой укреплена, и три к югу, одна над другой укреплена; здесь были и глубокие вьющиеся долины, из которых ни одна не примыкала к другой.

22. И седьмая гора была между ними; в своей же вышине они все были подобны тронному седалищу, которое было окружено благовонными деревьями.

23. И между ними было одно дерево с благоуханием, которого я еще никогда не обонял ни от тех, ни от других деревьев; и никакой другой запах не был похож на его запах; его листья, цветы, ствол не гниют вечно, и плод его прекрасен; а его плод подобен грозду пальмы.

24. На этот раз я сказал: "Посмотри на это прекрасное дерево: прекрасны на вид и приятны его листья (ветви), и его плод очень приятен для ока".

25. Тогда отвечал мне Михаил, один из святых и почитаемых ангелов, бывший со мною, который был поставлен над этим.

26. И он сказал мне: " Енох, что ты спрашиваешь меня о запахе этого дерева и стремишься узнать"?

27. Тогда я, Енох, отвечал ему, говоря: "Обо всем желал бы я узнать, но особенно об этом дереве".

28. И он отвечал мне, говоря: "Эта высокая гора, которую ты видел, и вершина, которая подобна престолу Господа, есть Его престол, где воссядет Святый и Великий, Господь славы, вечный Царь, когда Он сойдёт, чтобы посетить землю с милостью.

29. И к этому дереву с драгоценным запахом не позволено прикасаться ни одному из смертных до времени великого суда; когда все будет искуплено и окончено для вечности, оно будет отдано праведным и смиренным.

30. От его плода будет дана жизнь избранным; оно будет пересажено на север к святому месту, - к храму Господа, великого Царя.

31. Тогда они будут радоваться полною радостью и ликовать в Святом; они будут воспринимать запах его в свои кости, и продолжительную жизнь они будут жить на земле, как жили их отцы; и в дни их жизни не коснётся их ни печаль, ни горе, ни труд, ни мучение".

32. Тогда я прославил Господа славы, вечного Царя, за то, что Он уготовал это для праведных людей, и создал такое, и обещал дать им.

33. И оттуда я пошел в средину земли, и видел благословенное и плодородное место, где были ветви, которые укоренялись и вырастали из срубленного дерева.

34. И там я видел святую гору, и под горой - к востоку от нее - воду, которая текла к югу.

35. И я видел к востоку другую гору такой же вышины, и между ними обоими глубокую долину, но неширокую; в ней также текла вода возле горы.

36. И на западе от неё была другая гора, ниже той и невысокая, и внизу её, между ними (горами) обоими, была долина; и другие долины глубокие и сухие были в конце всех трёх.

37. И все долины были глубокие, но не широкие, из твёрдого скалистого камня; и деревья были насажены на них.

38. И я удивился скалам, и удивился долине, и удивился чрезвычайно.

39. Тогда я сказал: "Для чего эта благословенная страна, которая вся наполнена деревьями, и в промежутке (между горами) эта проклятая долина"?

40. Тогда отвечал мне Уриил, один из святых ангелов, который был со мною, и сказал мне: " Эта проклятая долина для тех, которые прокляты до вечности; здесь должны собраться все те, которые говорят своими устами непристойные речи против Бога, и дерзко говорят о Его славе; здесь соберут их, и здесь место их наказания.

41. И в последнее время будет зрелище праведного суда над ними пред лицом праведных навсегда в вечности; за это те, которые обрели милосердие, будут прославлять Господа славы, вечного Царя.

42. И в дни суда над ними (грешниками) они (праведные) прославят Его за милосердие, по которому он назначил им такой жребий".

43. Тогда и я прославил Господа славы, и говорил к Нему, и вспоминал Его величие, как подобает.

44. Оттуда я пошел к востоку, в самую средину горного хребта (находящегося в) пустыни, и здесь я не видел ничего, кроме одной равнины.

45. Но она была наполнена деревьями тех же семян, и вода струилась на нее сверху.

46. Можно было видеть, насколько орошение, которое она поглощала, было обильное, можно было видеть и то, что как на севере, так и на западе и как повсюду, так и здесь поднималась вода и роса.

47. И я пошел в другое место, прочь от пустыни, приближаясь к горному хребту на востоке.

48. И там я видел деревья суда, особенно же такие, которые издают запах ладана и мирры и которые были не похожи на обыкновенные деревья.

49. И над этим, высоко над ними (деревьями), над восточною горою и недалеко от неё, видел я другое место, именно - долины с водой, которые не иссякают.

50. И я видел прекрасное дерево, запах которого, как запах мастикса.

51. И по сторонам тех долин я видел благовонную корицу.

52. И я поднялся вверх над ними (долинами или деревьями), направляясь ближе к востоку.

53. И я видел другую гору с деревьями, из которой текла вода и из которой выходило нечто подобное нектару, что называют сарира и гальбан.

54. И над той горой я видел другую гору, на которой были алойные деревья; и те деревья изобиловали миндалеподобным твердым веществом.

55. И если взять тот плод, то он был лучше, чем всякие благовония.

56. И после этих благовоний, как только я взглянул к северу выше тех гор, я увидел там еще семь гор, изобиловавших драгоценными нардами и благовонными деревьями, корицей и перцем.

57. Оттуда я пошёл на вершину тех гор далеко к востоку, и подвинулся далее, пройдя над Эритрейским морем, и ушел далеко от него, и прошел над ангелом Цутелем.

58. И я пришел в сад правды и увидел разнообразное множество тех деревьев; там росло много больших деревьев, - благовонных, великих, очень прекрасных и великолепных, - и дерево мудрости, доставляющее великую мудрость тем, которые вкушают от него.

59. И оно похоже на кератонию; его плод, подобный виноградной кисти, очень прекрасен; запах дерева распространяется и проникает далеко.

60. И я сказал: "Как прекрасно это дерево и как прекрасен и прелестен его вид"!

61. И святой ангел Руфаил, который был со мною, отвечал мне и сказал: "Это то самое дерево мудрости, от которого твои предки, твой старый отец и старая мать вкусили и обрели познание мудрости, и у них открылись очи, и они узнали, что были наги и были изгнаны из сада".

62. Оттуда я пошёл к пределам земли и увидел там великих зверей, из которых каждый был отличен от другого, а также птиц, разнообразных по наружной красоте и по голосу, из которых каждая была отлична от другой.

63. И на востоке от тех зверей я видел пределы земли, на которых покоится небо, и открытые врата неба.

64. И я видел, как выходят звезды небесные, и сосчитал врата, из которых они выходят, и записал все выходы их, - о каждой из них особо, по числу их, их именам, их связи, их положению, их времени и их месяцам, - так, как показал мне это ангел Уриил, который был со мною.

65. Все показал он мне и записал мне; их имена он также записал для меня, и их законы и их отправления.

66. Оттуда я пошёл к северу к пределам земли, и там я видел великое и славное чудо на пределах всей земли.

67. Здесь я видел трое открытых небесных врат на небе; из них выходят северные ветры; если там (из них) дует, то бывает холод, град, иней, снег, роса и дождь.

68. Из одних врат (средних) дует ко благу; но если они (ветры) дуют чрез двое других врат, то бывает бурно и на землю приносится бедствие, и они дуют тогда бурно.

69. Оттуда я пошел к западу к пределам земли и увидел тогда трое открытых врат подобно тому, как я видел их на востоке, - одинаковые врата и одинаковые выходы.

70. Оттуда я пошел на юг к пределам земли и видел там двое открытых врат неба; из них выходит южный ветер, а с ним - роса, дождь и ветер.

71. Оттуда я пошёл к востоку к пределам неба и видел здесь трое восточных небесных врат открытых и над ними маленькие врата.

72. Чрез каждые маленькие врата проходят звезды небесные и бегут к вечеру (к западу) на колеснице, которая им назначена.

73. И как только я увидел это, то прославил Господа, и таким образом я всякий раз прославлял Господа славы, который сотворил великие и славные чудеса, чтобы показать величие Своего творения ангелам и душам людей, дабы они восхваляли Его творение и дабы все Его твари видели дело Его могущества, восхваляли великое дело Его рук и славили Его довеку.

Pabaiga

www.kvantinemagija.lt

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija