Kaip panaikinti „bandos instinktą“ ir „paklusnumo geną“ ?

Į akiratį pateko straipsnis (http://edmond-sarno.livejournal.com/379054.html) apie tai, kodėl dauguma žmonių linkę paklusti galingesniems ir autoritetingesniems žmonėms. Keliais sakiniais teks prisiminti Milgremo eksperimentą.

„2 proc. žmonių mąsto, 3 proc. galvoja, kad mąsto, o 85 proc. geriau numirs, bet nepradės galvoti“. Taip esą yra pasakęs Nobelio premijos laureatas Bernardas Show, kuris kartą suskirstė žmones į bandą ir autoritetus. Maždaug tokio paties santykio 5 ir 95 laikosi ir daugelis kitų „mąstytojų“. „95 proc. visuomenės mano, kad jų bėdos yra skurdas, ligos, ankstyva mirtis. Jų gyvenimas ir gerovė priklauso nuo 5 proc. kūrybiškų žmonių, kurie suvalgo viską ką pagamina likę 95 proc. Jie mano, kad teisinga Dievo atžvilgiu yra tarnystė kitiems. Jie žiauriai nekenčia arba bijo kitų 5 proc. kūrybiškų žmonių, kuriems tarnauja ir pasiruošę jiems perkąsti gerkles. Tokius žodžius esą yra pasakęs Konstantinas Ciolkovskis. Kitas šių dienų herojus, buvęs Kalifornijos gubernatorius Arnoldas Shvarzneggeris taip pat įsitikinęs, jog 95 prpc. pasaulio bendruomenės narių trokšta kietos rankos, kad jiems kas nors vadovautų, kad galėtų pasakyti ką daryti ir kaip daryti. Didžioji dauguma žmonių bijo ir vengia prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Atrodo Fiodoras Bondarčiukas yra pasakęs, jog kariškio profesiją dažnai renkasi silpni ir bevaliai žmonės, kurie nesugeba kūrybiškai mąstyti ir gyventi, nes jie renkasi iš anksto reglamentuotą likimą, kai nieko nereikia galvoti, nes už viską: sėkmes ir nesėkmes atsako statutas ir aukščiau stovintys generolai. Paklusti įsakymams ir neabejoti jų teisingumu yra labai lengva ir paprasta. Statutinį gyvenimą renkasi daugiausia tinginiai. Iššūkių ir rizikos troškimas – tėra tik papildomas motyvas bėgti nuo savęs. Tarnavimas sistemai – tėra tik paviršinis lozungas, kuriuo tinginys pateisina atsisakymą kurti ir galvoti savo galva.

„Stebėjimai rodo, kad visuomenėje geriausiai gyvena primityvūs individai, - teigia profesorius iš Žmogaus morfologijos instituto prie Rusijos mokslų akademijos Sergejus Saveljevas. - Protingas žmogus, pagal savo prigimtį yra asocialus, todėl jam reikia moralės ir etikos, kurios jis ir laikosi. Tuo tarpu žymiai paprastesni žmonės, kurių pagrindinė užduotis yra maitintis ir daugintis, lengviau pasiekia teigiamų rezultatų. Todėl jie ir gyvena kaip babuinai. Jiems intelektas nereikalingas. Jiems geriau pasikliauti kažkieno sugalvotais įsakymais, negu pačiam galvoti“.

Ir tas profesorius davė prognozę: Kada nors žemėje gyvens raumeningi debilai. Galvoti nereikės, o tik pasikliauti institucijomis ir autoritetais. Ateis laikas, kai savarankiškai nereikės net ir daugintis. Viską už tave atliks reglamentai ir mašinos.
Straipsnyje paminėtas vadovėlinis Milgramo eksperimentas, kuris 6 praėjusio amžiaus dešimtmetyje buvo vykdomas Olandijoje, Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje, Austrijoje ir Jordanijoje rodo šiek tiek kuklesnį skaičių. Ne savo galva mąstančių yra ne 95 proc., o šiek tiek mažiau – 65 proc.
Eksperimentą sugalvojo amerikiečių Jelio universiteto psichologai, vadovaujami Stanley Milgram (apie jį pilna viešos informacijos http://lt.wikipedia.org/wiki/Milgramo_eksperimentas)

Ekonominė priklausomybė nuo žinių, kurių patikrinti neįmanoma

Nežiūrint į tai, jog Trečiasis pasaulinis karas nepaskelbtas, socialiniuose tinkluose pilna žuominų apie WW3 (World War 3). Naujojoje eroje karai neskelbiami. Jie tiesiog kur nors visada vyksta. Šį kartą konvencinių kariuomenių kariai apkasų nekasa, įtvirtinimų nestato. Trečiuoju pasauliniu karu socialinių tinklų apžvalgininkai neretai vadina lokalinių konfliktų protrūkį, kuris nusirito per paskutinius kelis metus ir tebesitęsia. Jų mastelis, pavyzdžiui, sprogmenų ir ginkluotės panaudojimo kiekių prasme, kai kurių ekspertų nuomone, pasiekė beveik 1944 metų lygmenį.

Imkime du – tris paskutinius metus. Irakas, Sirija, Centrinė Afrika, Sudanas, Egiptas, Libija, Izraelis, Gaza, Ukraina ir daugelis kitų, apie kuriuos pasaulinė žiniasklaida net nesistengia informuoti. O kur dar gatvių riaušės, chuliganų muštynės po sporto varžybų ir t. t.

Kai kada informacija apie konfliktus būna tokia paini ir dažnai pasikartojanti, kad daugeliui žiniasklaidos vartotojų jau nebesvarbu, kas prieš ką kariauja ir ko siekia konflikto pusės. Tačiau žinių tarnybos visada pasiūlys „tesingiausią variantą".

Priežastys, kodėl šiandien pasaulyje kyla tiek daug lokalių konfliktų, gali būti kelios. Tas politinis pasaulio žemėlapis, kurį matome vadovėliuose, iš esmės susiformavo kolonijinių valstybių dėka. Didžiosios šalys, tokios, kaip JAV, Didžioji Britanija, Rusija, Prancūzija padalino pasaulį į valstybes, neatsižvelgdamos į tautinius, religinius ir kultūrinius aspektus. Kai kurios buvusios imperijos tyčia supainiojo sienas taip, kad nuolat būtų galima įžiebti konfliktą lygioje vietoje tarp pagrindinės tautinės daugumos ir kokios nors separatistines tradicijas iš kartos į kartą saugojusios mažumos. Buvę kolonijų šeimininkai ginklais gali remti ir pagrindinės daugumos vyriausybę, ir separatistus, ir tuo pačiu įvesti taikos pajėgas.

Kita priežastis – pasibaigus kolonijinei epochai, tapo aišku, jog norint išlaikyti stabilumą „išsivadavusiose“ valstybėse, reikalingi diktatoriai, kurie užpildė tuštumą kolonistams išėjus. Diktatoriai, kaip taisyklė, engė kokią nors mažumą, kuri netikėtai sukyla ir seną diktatorių pakeičia nauju. „Arabų pavasaris" nuvertė diktatorius, bet kas iš to? Ar atėjo į tas valstybes demokratija?

Trečioji priežastis. Po Antrojo pasaulinio karo išsivadavusių valstybių politinė priklausomybė pavirto į ekonominę priklausomybę. Privataus kapitalo investicijos tapo korporacijų interesu išlaikyti diktatorių, kuris globoja „investicijas“ ir gauna „otkatą“. Revoliucijos, oligarchų ar diktatorių kaita buvusiose kolonijose priklauso nuo investuotojų ir donorų.

Kone svarbiausia kiekvieno karo užduotis - emocijos, kurios atitraukia žmones nuo realaus gyvenimo ir paverčia juos vieną ar kitą konflikto pusę aklai palaikančiais zombiais. Tuo tarpu taikos ir harmonijos siekiantys žmonės išvadinami nuomonės neturinčiais „išdavikais", patriotizmo stokojančiais menkystomis. Bijantys teisingą veidą prarasti viešosios informacijos vartotojai pasirenka vieną iš pusių. Ir tada į karą stoja brolis prieš brolį. Pasaulis tampa juodai baltas, nes, kaip sakė broliai Strugatskiai viename iš romanų: „Harmonija sugriautų šį trapų pasaulį".

Minties galia stipresnė už likimą

Tauregės žinios. 2014.03.13

Tauragėje lankėsi žurnalistas, ryšių su visuomene specialistas, parapsichologas, ezoterinių klubų lektorius Gintaras Mikšiūnas, per pastaruosius 10 metų per asmeninę praktiką tyrinėjęs aiškiaregystę ir ekstrasensoriką. G. Mikšiūnas tai darė integruodamas ir pritaikydamas naujausias kvantinės fizikos žinias, senąją Rytų išmintį ir gyvenimišką patirtį. Atradęs pagalbos sau ir žmonėms būdus savo patirtimi jis dalijasi su kitais žmonėmis. Tauragiškiams lektorius skaitė paskaitą „Ekstrasensorika ir kvantinė medicina. „Būk aiškiaregiu pats sau“.

Domisi savęs pažinimo ir gydymo metodais

Gintaras Mikšiūnas neslėpė, kad prieš penkiolika metų į tokius dalykus žiūrėjo skeptiškai, tačiau atlikdamas žurnalistinį tyrimą, nagrinėdamas tai, kuo kiti užsiima, suprato, jog mokslas ne viską pasako. Žurnalistas ėmė domėtis ir tebesidomi žmogaus ir visatos sandara, kvantine teorija, kvantine medicina, savęs pažinimo ir savęs gydymo receptais, teoriniais ir praktiniais aiškiaregystės pagrindais, analitine ufologija, sąmokslų, gandų, prietarų anatomija, Ci-gun metodais savęs pažinimui, meilei, gyvenimui ir verslui.

Vyras studijavo parapsichologiją, jam teko dirbti vienoje privačioje klinikoje, kur praktikavo Reiki masažus. Tai labai senas natūralaus gydymo būdas, pagrįstas gyvybinės energijos tekėjimu.

Tik mylėdamas save gali padėti kitam

Anot G. Mikšiūno, svarbu pažinti save, patirti ramybės, meilės būsenas, mylėti ir gerbti save. Pasak jo, ir evangelijoje sakoma – mylėk savo artimą kaip patį save. Tačiau tik mylėdami save galime padėti kitiems. Per didelis altruizmas nėra gerai.

Kalbėdamas apie minties galią lektorius atskleidė, kad mintis 80 procentų galingesnė už likimą. Mintimis gali pakenkti, gali padėti ir sau, ir kitiems. Chirologai esą sukrėsti, nes delno linijų piešiniai keičiasi. Viena gali rodyti dabar, kita – po metų.

– Pusei metų jau neįmanoma nusakyti prognozių verslui, žmogaus likimui, – dėstė parapsichologas.

Kas užkoduota mūsų aurose?

Žurnalas "Būrėja", 2014 m. liepos mėn. numeris

Apie žmogaus aurą kalbama nuo senų laikų, o jos egzistavimą bandyta daug kartų įrodyti moksliškai. Parapsichologas, žurnalistas, ryšių su visuomene specialistas, ezoterinių klubų lektorius Gintaras Mikšiūnas pasakoja, kas yra aura ir kaip ji veikia kiekvieno mūsų gyvenimus.

Kas yra žmogaus aura?
Tai nematoma fizinio kūno dalis. Ją sudaro įvairūs gamtos reiškiniai, materijos komponentai, kurių plika akis ir matavimo instrumentai nefiksuoja, tačiau jie realiai egzistuoja. Manoma, kad aura ir biolaukas šiek tiek skiriasi, tačiau turi ir panašumų. Aura daugiau susijusi su nematomais elektromagnetinės prigimties laukais, esančiais aplink kūną spindinčio kiaušinio pavidalu. Tuo tarpu biolaukas labiau susijęs su energetiniais ar kvantinės prigimties reiškiniais.

Kas joje atsispindi?
Jeigu tuos abu reiškinius vadinsime bendru žodžiu „aura“, tai joje atsispindi įvairūs reiškiniai: biocheminiai, biofiziniai ir emociniai. Aura yra mūsų pačių tęsinys, t. y. neišreikštosios mūsų pusės apsireiškimas, kuriame persipina kvantiniai ir fizikiniai reiškiniai. Aura gali atskleisti informaciją apie tai, kokia yra mūsų fizinė ir psichoemocinė būsena bei padėti rasti raktus permainoms. O jas lemia sąmonės būsena ir mintys, kuriomis gyvename.

Aurą turi tik žmonės ar ir kitos gyvos būtybės?
Visi gyvi padarai turi specifinį švytėjimą, kurį galima fiksuoti specialiais prietaisais. Netgi materialūs daiktai, tarkime, namas arba stalas, turi savo specifinį švytėjimą, pavyzdžiui, šventi paveikslai, statulos, ikonos, šventos vietos. Tačiau tai priklauso nuo juos stebinčio žmogaus. Jeigu ikoną vertinsime kaip meno kūrinį, ji turės nedidelį biolauką. Tačiau jei į šventą paveikslą žvelgsime kaip tikintieji, galime pamatyti visiškai kitų dalykų. Jis netgi gali gydyti. Tikėjimas mus sujungia su bendru religiniu egregoru, kuris stebuklingai gydo.

Demokratija kaip „Aukso veršio“ religija

Tema – aktuali ir išskintinai įdomi, atitinkanti antisisteminę svetainės tematiką. Didžioji dalis piliečių net nesusimąsto kas yra Demokratija ir susidėlioja savo nuomonę pagal vadovėlinius šablonus.

Iš esmės demokratija yra tuščių postulatų ir dogmų rinkinys, kaip ir bet kokia kita religija, kuri buvo sukurta ir tebetarnauja kaip socialinės kontrolės instrumentas. Jeigu kokiu nors dogmų rinkiniu žmonės verčiami a-priori tikėti, tai yra sektos arba religijos požymiai. Vadinasi ir demokratija yra nauja religija, kurioje dievo vaidmenį užima „aukso veršis“, t. y. pinigai ir miglota ateities vizija - gerovės visuomenė, kurios analogų gamtoje nėra.

Demokratija ir „pilietinė visuomenė“

Pilietinė visuomenė

Filosofijos sąvoką „pilietinė visuomenė“ į filosofijos mokslą paleido Aristotelis (384—322 m. pr.m.e.). „Prieš apibrėžiant kas yra valstybė, būtina išsiaiškinti piliečio sąvoką, nes valstybė yra piliečių visuma“.
Naujais laikais „pilietinę visuomenę“ realizavo buržuazinės visuomenės. Teoriškai apie „pilietinę visuomenę“ rašė Hegelis (1770—1831). Tradiciškai aiškinama, kad „pilietinės visuomenės“ elementai susidaro savaime savarankiškai, t.y. „iš apačios“, o ne pagal įsakymą „iš viršaus“. Visų santykių pagrindas tokioje visuomenėje yra visų piliečių visų poreikių ir interesų patenkinimas. Taigi „pilietinė visuomenė“ teoriškai susidaro iš visokių piliečių susivienijimų, asociacijų, visuomeninių organizacijų, visokių religijų religinių susivienijimų, šeimų ir t.t.; vadinasi tarp jų ir partijų. Kiekvienas susivienijimas, organizacija, taigi ir partija turėtų atstovauti kažkokiam poreikiui ar interesui.
Visi susivienijimai, organizacijos ir partijos piliečių steigiami savarankiškai ir jų pačių reguliuojami – taip pasiekiama savivalda, nes kiekvienas susivienijimas ir organizacija sukuria ir savo savitą valdymo mechanizmą. Pagal tokią filosofiją valstybė yra „pilietinės visuomenės“ interesų reiškėja.

aigi teoriškai „pilietinėje visuomenėje“ visi žmonės gali realizuoti savo interesus per visokiausias organizacijas, susivienijimus, asociacijas ir t.t.; dėl to tokioje visuomenėje negali būti vartojama jokia prievarta, nes tai trukdo realizuoti interesus. Dėl to buvo sukurtos „žmogaus teisės“, leidžiančios praktiškai absoliučiai viską. Teoriškai tai reiškia socialinio teisingumo realizavimą. Taigi ne bet kokią visuomenę galima vadinti „pilietine visuomene“ – jos apibrėžimą atitinka tik demokratija. Turime – „pilietinė visuomenė“ realizuojama per demokratiją. Taigi „pilietinė visuomenė“ atsirado kartu su demokratija ir savivalda (graikiškai municipija) kai tikroji valdžia nutarė liaudžiai sudaryti iliuziją, kad pati liaudis valdo valstybę. Apsišvietę senovės Graikijos demokratų oratoriai žmonėms kalbėjo apie miesto ir valstybės valdymą ir įrodinėjo, kad visi piliečiai valdo savo šalį. Nors faktiškai valdė plutokratija (turtuoliai vergvaldžiai). Į demokratiją galima žiūrėti kaip į senovės Graikijos apsišvietusiųjų religiją, o „pilietinė visuomenė“ jų garbinimo objektas – idealas, kurio jie siekė (t.y. jų Dievas). O kaip to idealo siekti? Iš aukščiau išdėstytų teorinių teiginių išeina, kad „pilietinės visuomenės“ visas organizacijas, susivienijimus, asociacijas, partijas piliečiai kuria savarankiškai, patys savo nuožiūra jas valdo ir siekia nežinia kokių tikslų (tikslai žinomi tik jiems patiems). Kaip valstybė derina nežinia kokius interesus? Graikų filosofai apie tai nekalbėjo.

Vasaros filmas „Valdžios žiedas“

Kadangi vasarą ilgus tekstus rašyti labai sunku, belieka remtis vaizdo informacija. Filmas „Valdžios žiedas“(the Ring of Power) anglakalbėje erdvėje platinamas jau gana senai, nuo 2007 m. Socialiniai tinklai jį ne kartą blokavo, bet jis vėl atsirasdavo kitais pavadinimais. Kai kuriose valstybėje jį iki šiol draudžiama žiūrėti. Kažkur prieš metus į akiratį pateko rusų kalba įgarsinta šio filmo versija. Kažkuria prasme jis atkartoja Zeitgeist tematiką, bet griebia daug plačiau ir giliau.

Kai visas 5 val. peržiūri, atrodo, jog nieko naujo, viskas senai žinoma, girdėta, matyta. Pliusas yra tas, jog visas kas reikalinga teisingai pasaulėžiūrai susiformuoti, kompaktiškai sudėta į vieną vietą. Nežinantiems pastarųjų įvykių pasaulyje esmės tiek ir labiau informuotiems žmonėms tai yra turtinga vadovėlinė medžiaga. Tai - puikus lobis visiems, kurie nori susivokti ir/ar pagilinti žinias apie realią situaciją mūsų planetoje.

Filme kalbama, kad dauguma žmonių net nesusimąsto, jog valdžia apsprendžia jų gyvenimus. Visos krizės, karai religijos, politika, ekonomika, finansai – tai yra vienos ir tos pačios sistemos dalys. Ją sukūrė siaura „valdovų“ grupė, kurių tikslas – globalus visos žmonijos pavergimas. Šie piktadariai yra pagrindinė mūsų visų nelaimių priežastis. Yra sukurta užtektinai resursų ir technologijų, kad gyvenimas taptų gražus kiekvienam žmogui, kad žmogus galėtų gyventi darnoje su gamta.

Mokesčių politika kaip demotyvacijos priemonė

Lietuvos žinios, www.lzinios.lt 2014-06-02

Gintaras Mikšiūnas

Vi­sa­da no­ri­si ti­kė­ti, kad mo­kes­čiai ar rink­lia­vos tar­nau­ja tam, kad vals­ty­bė ar sa­vi­val­dy­bės su­rink­tas lė­šas in­ves­tuo­tų į pri­dė­ti­nę ver­tę ge­ne­ruo­jan­čius pro­jek­tus, ku­rie ge­ri­na bend­ruo­me­nių gy­ve­ni­mo ko­ky­bę. Ki­taip ta­riant, no­ri­si, kad ati­duo­to pi­ni­go ne­bū­tų gai­la ir aki­vaiz­džiai bū­tų ma­ty­ti nau­da žmo­gui ir ap­lin­kai, ku­rio­je jis gy­ve­na.

Yra ir an­tro­ji me­da­lio pu­sė - bet koks pi­ni­gų rin­ki­mas iš pri­va­čių ki­še­nių at­bai­do nuo vie­nos ar ki­tos veik­los, at­lie­ka de­mo­ty­va­ci­jos, „ga­ro nu­lei­di­mo“ funk­ci­ją, nes plė­to­ti ap­mo­kes­tin­tą veik­lą tam­pa eko­no­miš­kai ne­ra­cio­na­lu.

Im­ki­me, pa­vyz­džiui, au­to­mo­bi­lių sto­vė­ji­mo ap­mo­kes­ti­ni­mą mies­tuo­se. Tai - vie­ti­nė rink­lia­va, ją ad­mi­nis­truo­ja sa­vi­val­dy­bės įga­lio­ta UAB. Ji ne­ku­ria jo­kios pri­dė­ti­nės ver­tės, be to, kad plė­to­ja par­azi­ti­nę inf­ras­truk­tū­rą - įvai­riau­sius au­to­ma­tus, ženk­li­ni­mus, turniketus bei spe­cia­lia ap­ran­ga pa­si­puo­šu­sius kon­tro­lie­rius. Iš jų pa­pras­tiems vai­ruo­to­jams - jo­kios nau­dos, iš­sky­rus stre­są. Vyk­ti au­to­mo­bi­liu į mies­to cen­trą - il­ges­niam lai­kui tie­siog eko­no­miš­kai ne­ra­cio­na­lu, ne­bent spau­džia bū­ti­ny­bė ar­ba lei­džia pa­ja­mos tai da­ry­ti be di­des­nių prob­le­mų.
To­kios rink­lia­vos pa­skir­tis aki­vaiz­di - ma­žin­ti trans­por­to srau­tus sau­go­ti­no­se, mies­tų ar­chi­tek­tū­ri­nė­se vie­to­se ir t. t. Ta­čiau Vil­niaus, Kau­no, Klai­pė­dos at­ve­jai ro­do, kad rink­lia­vos už au­to­mo­bi­lių pa­sta­ty­mą srau­tų prob­le­mos rea­liai ne­spren­džia. Tuo me­tu par­azi­ti­nė inf­ras­truk­tū­ra plė­to­ja­ma, sta­to­mi nau­ji au­to­ma­tai, ke­li šim­tai žmo­nių tu­ri dar­bą, iš ūki­nės ko­mer­ci­nės veik­los mo­ka­mi mo­kes­čiai vals­ty­bei.

Vals­ty­bės mas­tu kur kas su­dė­tin­giau. Vi­sa­da mo­kant mo­kes­čius no­ri­si ži­no­ti, kad taip da­rau ne to­dėl, jog „taip rei­kia“. No­ri­si su­si­kur­ti iliu­zi­ją, kad vaiz­das ša­ly­je iš es­mės kei­čia­si, nes pi­lie­tis in­ves­tuo­ja į sa­vo ir sa­vo vai­kų ge­ro­vę. No­ri­si ma­ty­ti pra­kti­nius to­kių in­ves­ti­ci­jų vai­sius, nes tai yra bū­tent ta pa­slau­ga, ku­rios ti­kiuo­si iš vals­ty­bės. Per­mai­nos ne­tu­ri kel­ti stre­so, jo­se no­ri­si ma­ty­ti ra­cio­na­lią eko­no­mi­nę lo­gi­ką be pa­trio­ti­nių pa­gra­ži­ni­mų. Ka­dan­gi to­kius da­ly­kus su­nku pa­ste­bė­ti, ky­la min­tys apie tam ti­kra da­li­mi par­azi­ta­vi­mą są­ži­nin­gai dir­ban­čių­jų sąs­kai­ta. At­mes­ki­me bet ko­kius ideo­lo­gi­nius kom­po­nen­tus ir tai pa­ju­si­te la­bai aiš­kiai. Prie­var­ti­nio so­li­da­ru­mo jaus­mas, ku­ris tu­ri ly­dė­ti ati­duo­dant dau­giau nei pu­sę sa­vo pa­ja­mų biu­ro­kra­tų iš­lai­ky­mui - tuš­čias rei­ka­las.

Nauja pasaulio tvarka – iliuminatai

Žurnalas "Būrėja", 2014 metų gegužės numeris

Legendomis ir mistiniais pasakojimais apipinti iliuminatai kaitina daugelio žmonių vaizduotę. Vieni netiki jų egzistavimu, kiti akylai stebi ir domisi visa apie juos pasirodančia informacija. Parapsichologas, žurnalistas, ryšių su visuomene specialistas, ezoterinių klubų lektorius Gintaras Mikšiūnas dalijasi savo nuomone ir įsitikinimais apie šią mistinę bendruomenę.

1. Kokia yra slaptos iliuminatų bendruomenės kilmė? Kaip ji susikūrė? Kokie pagrindiniai jos tikslai?

Remiantis viešais šaltiniais, tiesos apie šią bendruomenę rasime nedaug. Viešai skelbiama, kad iliuminatų ordinas (illuminatenorden, lot. illuminati – pašvęstieji arba nušvitę) yra aukšto rango, įtakingų visuomenėje žmonių organizacija, kuri vadovaujasi okultiniais, ezoteriniais principais ir siekia slapta suvienyti pasaulį. Šį ordiną 1779 m. įkūrė Bavarijos masonai, kurių idėjinis vadas buvo Adamʼas Weishauptʼas. Iliuminizmas XVI–XVII a. buvo populiari filosofinė kryptis į okultizmą ir mistiką linkusiuose Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos, Škotijos, Skandinavijos aristokratijos sluoksniuose. Panašiu laiku gimė įvairios protestantizmo atšakos ir prieš Vatikano politiką nukreipti sąjūdžiai. Vienas tokių ir buvo iliuminatai. Tai tie patys masonai, perėję visus 33 įšventinimo laiptelius.

Pagrindinis okultinės ir filosofinės grupuotės ideologinis tikslas tiek prieš 300 metų, tiek dabar liko tas pats – sukurti naują pasaulio tvarką, t. y. politinę sistemą be Dievo ir religijų, panašiai kaip socializmas Sovietų Sąjungoje. Anot jų, planetoje turi gyventi ne daugiau pusės milijardo laimingų žmonių. Likusieji turi būti nužudyti arba tapti vergais. Jeigu pažiūrėsime pro langus, šiandien kiekvienoje gyvenimo srityje pamatysime, kad slaptas iliuminatų tikslas pildosi – pasaulis vienijamas per revoliucijas, karus, politines ir ekonomines sąjungas. Vadinasi, iliuminatai gyvi ir atlieka savo darbą, netgi turi viešas interneto svetaines. Visi jų tikslai aprašyti Džordžijos valstijoje (JAV) pastatytame monumente, kuris iš dalies primena Stounhendžą. Iš tikrųjų iliuminatai savo juodą darbą pradėjo ne 1779 m., o daug anksčiau. Jų ištakos – senovės Egiptas ir Babilonas.

Pietų Korėjos kelto avarija – ritualinė žmogžudystė

Tai yra pati tikriausia ritualinė žmogžudystė, nes incidentas įvyko po 2014 m. balandžio 15 d. mėnulio užtemimo.

Iš pradžių kelios ištraukos apie Pietų Korėjos kelto avariją iš oficialių šaltinių:

Balandžio 16 dieną avariją patyrusiu "Sewol" keltu plaukė 476 keleiviai. Oficialiai buvo patvirtinta, kad aukų yra 273. Iš skęstančio laivo išsigelbėjo tik 172 žmonės, įskaitant kapitoną ir daugelį įgulos narių. Pietų Korėjos pareigūnai nustatė, kad avariją patyrusio kelto šturvalo tuo metu buvo trečias pagal rangą šturmanas. O dar vėliau paaiškėjo, kad jis buvo parūkęs marichuanos.

Iki šiol vis dar neaišku, kodėl laivas patyrė nelaimę labai ramioje jūroje, tačiau įtariama, kad keltas galėjo kliudyti povandeninę uolą arba labai smarkiai pasukti, todėl prastai išbalansuotas krovinys suvirto į vieną borto pusę. Nelaimę tiriantys pareigūnai taip pat patvirtino, jog incidento metu keltą valdė ne kapitonas, o trečias pagal rangą šturmanas.

Vėliau buvo dar parašyta:  „Kapitonas nevadovavo, kai įvyko avarija.  „Sewol“ kapitonas Lee Joon-seokas, tapęs visuomenės įtūžio taikiniu dėl to, kad paliko savo laivą, kai jame tebebuvo įstrigę šimtai žmonių, avarijos momentu buvo „laivo gale“. Taigi, žmogus žinojo viską ir laukė, kol įvyks tragedija pakankamai saugioje laivo vietoje.

Laive buvo Korėjos moksleiviai, o tų, kurie nebuvo išgelbėti, tėvai piktinasi, anot jų, neadekvačiais pareigūnų veiksmais.

Kaip rašo spauda, kapitonas Lee Joon-seokas ir 28 įgulos nariai, sėkmingai išsigelbėjo. Po to jis atsiprašė aukų ir jų artimųjų, tačiau nepateikė jokio aiškaus paaiškinimo, kodėl „Sewol“ apvirto, nes negi atskleis tiesą?

Kai kurių ekspertų nuomone, tas staigus posūkis galėjo išjudinti laive buvusius sunkius krovinius (toks staigaus manevro tikslas greičiausiai ir buvo). Krovinys – tikrai nemažas. Laive buvo per 150 automobilių, kurie pradėjo judėti ir sumažo laivo stabilumą. Todėl keltas smarkiai pasviro ir galiausiai apvirto. Tačiau kiti kėlė prielaidą, kad posūkis galėjo įvykti dėl susidūrimo su povandeniniu rifu arba kitokiu pasinėrusiu objektu.

Tyrėjai aiškinasi ne vien avarijos priežastis, bet ir kelia klausimus, kodėl keleiviams buvo liepta likti savo kabinose ir vietose maždaug 40 minučių po to, kai laivas pradėjo svirti.

Kas yra ritualinė žmogžudystė?

Teroristų ataka, kriminalinis nusikaltimas, karinė intervencija, spalvotoji revoliucija, gatvių riaušės, karas, technogeninė ar klimatinė katastrofa su aukomis, pandemija, epidemija. Tikslas – sukelti kuo didesnę gyvų žmonių emocine reakciją į patį faktą, suskaldyti visuomenę, sukelti pyktį, liūdesį, nerimą, keršto troškimą.

Kartais po tokių „aktų“ žadinami patriotiniai jausmai ir pan. Tokiais atvejais gyvi žmonės atiduoda daug energijos, kuri traktuojama kaip auka dievams.

Šiuolaikinis žmogus ir dvasinis tobulėjimas

Atsakymai į žurnalo „Ji“ žurnalistės klausimus
(balandžio mėnesio žurnale buvo spausdintas sutrumpintas variantas)

1.      Pastaraisiais metais visuomenėje akivaizdžiai juntamas dvasingumo poreikis. Vis daugiau žmonių pasineria į įvairiausias dvasines paieškas bei praktikas. Tačiau daugelis nenori ilgai tobulintis – visi nori nušvitimo tuoj pat, „čia ir dabar“. Ar įmanoma dvasiškai patobulėti greitai, paskaičius krūvelę ezoterinių knygų, išklausius vieną kitą paskaitą ar pažiūrėjus kelis įkvepiančius filmus? Apskritai, kaip manote, ko vertas toks tobulėjimas – iš knygų ir filmų? Ar visa tai ko nors verta, ar tėra tarsi greitasis maistas dvasiai, kuris tik sukelia apgaulingą sotumo jausmą, bet realiai neduoda jokios naudos?.


Tai ne tiek dvasingumo poreikis, kiek žmonės pasijuto užspęsti į kampą. Jie intuityviai jaučia, kad vienintelis kelias iš tos beprasmybės, manipuliacijų ir melo atmosferos, kuri tvyro aplink – labiau pažinti save. Mokslas ir religijos – patikimų atsakymų neduoda, visuomenės lyderių, kuriais galima būtų patikėti ar pasiklausti – taip pat beveik nebeliko. Tačiau žmogaus mąstymas tebeliko materialus, o sąmonė – išvilkta į išorę. Kiekvienas procesas, taip ir žmogaus prabudimas, turi savo etapus. Knygų skaitymas ar filmų žiūrėjimas nėra blogai. Tai pirmieji žingsniai pradedantiems ieškoti tiesos. Tačiau reiktų atsiminti, kad knygas irgi rašo žmonės, kurie turi savo požiūrį į gyvenimą. Iš kiekvieno jų galima paimti tai kas suprantama, racionalu ar naudinga. Tačiau išvadas reikia daryti pačiam.

Jeigu literatūros šaltiniai naudojami savęs ieškojimui ar naujo požiūrio programavimui, tai yra tikrai gerai, nes dvasinę informaciją, kuri neturi analogų su kūniška materialia patirtimi, smegenys linkusios „ekranuoti“, t.y. automatiškai atmesti.

Norint pereiti prie naujos informacijos (ją integruoti į save bei priimti naują gyvenimišką paradingmą) galimi du keliai: arba turi įvykti kvatininis šuolis, tam tikras sukrėtimas arba tai turi būti daroma nuosekliai, reguliariai naudojant šaltinius, kurie yra kitokie arba priešingi ankstesnio suvokimo atžvilgiu. Taigi, jeigu į naudojamus šaltinius žiūrėsime filosofiškai, kaip į tam tikrus etapus – tai yra tikrai be galo naudinga. Tačiau jeigu užstrigsime ties vienu ir pagal kokį nors perskaitytą „mokymą“ pradėsime vertinti pasaulį, tai bus sektantizmas arba religinis fanatizmas. Galimas ir trečias variantas – per vieną ausį informacija ateina, o per kitą išeina.

Mane kartais stebina žmonės, kurie kelis dešimtmečius lanko įvairius ezoterinius/dvasinius ratelius, o realių pokyčių jų gyvenime nevyksta. Atsakymas jiems būtų toks: jie viską stengiasi priimti protu. Tuo tarpu ezoterinė informacija veikia visai kitaip. Ji sukuria pakitusias sąmonės būsenas ir kitaip integruojasi į žmogaus psichiką. Todėl skaityti reikia ir net po kelis kartus tą patį šaltinį. Ir, jeigu norėsime realių pokyčių, pirmiausia savyje, kiekvieną kartą rasime juose naujų dalykų.

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija