Jūs esate čiaŽurnalai / Gintaras's blog / Mus supantis pasaulis atspindi tai, kas esame

Mus supantis pasaulis atspindi tai, kas esame


ĮrašėGintaras- Įrašyta11 Gruodžio 2014

“Mes galime visiškai ignoruoti objektyvią tikrovę, todėl, kad mūsų supratimas apie pasaulį leidžia manyti, kad jį neegzistuoja”, kažkada sakė Anglijos fizikas David Joseph Bohm.

Formalus, tačiau šiek tiek prie žmonių kalbos priartintas dekoherencijos apibrėžimas skamba taip: tai procesas, kurio metu sistema praranda kvantines savybes ir pereina iš superpozicinės kvantinės būsenos į mišrią. Toks procesas vyksta, kai sistema ima sąveikauti su ja supančia aplinka. Šios sąveikos metu, pirminė kvantinė būsena kinta į mišrią, kol kūnai netampa klasikiniais matomais objektais. Sergejus Dononinas, knygoje Квантовая магия rašo panašiai:

Rekoherencija, tai procesas, kurio metu tam tikros didelės sistemos atskiros posistemės pradeda tolti viena nuo kitos, iki pilno atsiskyrimo ir tapimo klasikiniais objektais. Kitaip tariant, rekoherencija tai objektų lokalizacija iš kvantinės, superpozicinės būsenos (niekur ir visur) į apčiuopiamą matomą (čia ir dabar). Posistemės tampa matomos ir įgauna apčiuopiamas formas, kurios išsidėsto laike ir erdvėje ir toliau jau sąveikauja pagal klasikinės mechanikos dėsnius.

Dekoherencijos teorijos unikalumas yra tas, kad ribos, kada anapusiniai dėsniai nustoja veikti ir ima veikti klasikiniai (žemiški) dėsniai, kaip ir nėra. Vis viena tam tikru laipsniu sistema išliks kvantiška, nes dekoherencijos procesas vyksta eksponentine funkcija.

Michail Zarečnyj knygoje Квантово-мистическая картина мира rašo, kad dekoherencija vyksta tada, kai sistema ima sąveikauti kaskart su didesniu kiekiu jos aplinkos elementų, kol kvantiniai efektai eksponentiškai mažėja link nulio. Rezultatas čia toks pat kaip ir Nilso Boro Kopenhagos interpretacijos atveju, tačiau šiuo atveju jokia banginės funkcijos redukcija nevyksta: sistemoje, kurią sudaro ir matavimo instrumentas, ir stebėtojas, superpozicija išlieka. Kitaip tariant, tokioje sistemoje išlieka alternatyvūs vystymosi scenarijai ir tik pačiam stebėtojui realizuojasi vienas iš jų.
Prieš skaitant toliau, vertėtų prisiminti, kas yra nelokalumas (non-locality principas). Kelios žymaus fiziko Deepak Chopra mintys apie tai:

Tokiu būdu redukciją galima būtų vertinti kaip matematinį žingsnį, kompensuojantį perėjimą nuo vieningos kvantinės sistemos aprašymo prie atskirų jos dalių aprašymo (pagal teosofiją tai dvasios „kritimas“ į materiją). Be kita ko, banginės funkcijos redukciją reiktų prisiminti visados, kai nagrinėjame tiek kvantines, tiek ir šio (išreikštojo) pasaulio sistemas, posistemes ir sąveikas tarp jų.
Tikimybinis realaus, juslėmis fiksuojamo pasaulio aprašymas-vertinimas kvantinėje mechanikoje atsiranda ne todėl, kad mes kažko nežinome apie sistemą, bet todėl, kad iki pačio matavimo akto, pas ją iš viso nėra jokių charakteristikų. Tai yra Brahmanas. Bendrinėje sistemoje išlieka visų galimų trajektorijų-scenarijų superpozicija, be jokių kokybinių ar kiekybinių išraiškų. Tai prilygsta tuščiam Budos protui, kuriame telpa viskas (Deimantinė sutra). Ir tik vienas iš jų vienai iš bendrinės sistemos posistemių, eksperimento metu realizuojasi. Ir tokiu būdu vienintelį scenarijų iš vieningos superpozicinės vienovės išsirenka visos iki vienos didelės (sistemos posistemės).

Visi kvantinės mechanikos paradoksai atsiranda tada, kai lokalinio pasaulio sąvokomis (taškas, erdvė, laikas, dalelė) stengiamės aprašyti nelokalųjį kvantinį (arba kitaip sakant – dvasinį, Brahmano) pasaulį. Kai mes šitų bandymų atsisakome, išnyksta visi paradoksai. S. Doroninas rašo, kad tiesiog yra mūsų tikrovės lygiai, kur naudingesni klasikiniai dėsniai, nes ten yra laikas, erdvė, kūnai. Taip pat yra tokie tikrovės lygiai, kur veikia kvantiniai dėsniai, kur viskas viename. Ir yra mišrūs lygmenys (tokių daugiausia), kur galima sistemai taikyti ir vienus, ir kitus dėsnius. Žinant, kad gamtoje nėra visiško nulio, nors iš pirmo žvilgsnio sistema atrodys grynai klasikinė (tarkim žmogus), tam tikra dalimi jis išliks superpozicijoje su kitomis (kitais žmonėmis ar net viso gamtos elementais).

Dabartiniu metu galima teigti, kad dekoherencija ir yra tas universalus mechanizmas, kuris superpozicinę Brahmano būseną (visur ir niekur) perveda į mišrią (tam tikra dalimi klasikinę, o tam tikra - kvantinę), o po to į konkrečius apčiuopiamus daiktus, judančius laiko ir erdvės parametruose. Laiko tėkmės kryptį būtent nustato dekoherencija. Šis mechanizmas, santykyje su aplinka, ištraukia elementariąsias daleles iš niekur, t.y. iš visų įmanomų potencialiai galimų būsenų.

Aukščiau minėti autoriai rašo, kad reiktų nepamiršti, jog kvantinė mechanika, tokia, kokia ji dabar yra - tai nuoseklus mokslas, kuris vadovautasi tik tomis prielaidomis, kurias galima paskaičiuoti ir eksperimentiškai įrodyti. Tačiau vis dėl to nereikia pamiršti, kad dekoherencijos teorija, kaip ir bet kokia kita fizikinė teorija yra tik vienas iš būdų aprašyti tikrovę, bet ne pati tikrovė. Tai tik modelis, įrankis, kuris tik mėgina aiškinti tai, ko paaiškinti neįmanoma.

Nagrinėjant dekoherenciją remiantis konkrečiais pavyzdžiais, norisi vėl plačiau paliesti uždaras ir atviras kvantines sistemas (remiantis M.Zarečnyj ir M.Doroninu). Kaip jau buvo ne kartą rašyta, būsenos vektorių galima pritaikyti uždarai sistemai, kuri nevykdo energetinės sąveikos su savo išorės objektais. Tokios sistemos būsenos kvantinėje mechanikoje vadinamos švariomis būsenomis.

Įprastame gyvenime mes dažniau susiduriame su atviromis sistemomis, kai yra kažkoks objektas, kurį mes stebim (pavyzdžiui, akmuo) ir yra kažkoks kitas objektas, (pavyzdžiui smėlis, mes patys ir visa visata aplink akmenį). Akivaizdu, kad aplinka gali sąveikauti su akmeniu ir veikti jo būseną. Be to, akmens aplinkoje “užsirašo” informacija apie objekto būseną. Ir pas objektas, žinoma, kokioje nors formoje “užrašo” informaciją apie aplinką. “užsirašymą” reikia suprasti bet kokį posistemių būsenos pakitimą, veikiant viena kitą.

Tokios uždaros, izoliuotos sistemos pavyzdys gali būti Visata (Dievas). Joje yra viskas, kas tik gali būti. Už jos nėra nieko, kas galėtų ją paveikti ir nėra nieko, kur galėtų “užsirašyti” informacija apie jos būseną. Ir jeigu kažkas panašaus atsirastų, tai būtų vis viena visatos dalis. Bet kokiu atveju uždara sistema išliks švari. Panašias būsenas galima sukurti laboratorijų sąlygomis. Tam reikia pasistengti pašalinti bet kokius faktorius, kurie gali turėti įtakos sistemos būsenai ir reikia sekti, kad nevyktų spontaninis sistemos dalių sąveikavimas su išorės daiktais.

Dekoherencijos teorija teigia, kad būsenų superpozicija tokioje sistemoje įmanoma tik tokiu atveju, kai išorėje neužsirašo jokia informacija apie ją pačią tokiu laipsniu , kuri sugriautų bendrą superpoziciją.

Superpozicijai svarbu yra tai, kad sistemos būsenos ne per daug sąveikautų su aplinka. Kitaip tariant, kad sistema nesąveikautų su aplinka tokiu laipsniu, kuris būtų užtenkamas informacijos užsirašymui išorėje, kuri leistų atskirti šioje sistemoje atskirus būsenos vektoriaus komponentus.

Tokiu būdu galima pasakyti, kad švarios superpozicinės būsenos gali egzistuoti tik uždarose sistemose, kai nėra sąveikų, paverčiančių superpoziciją į į mišrią sistemą. Ir jeigu nekreipsime dėmesio į aplinką ir apsiribosime tik pačia sistema, tai pačioje atviroje sistemoje superpoziciją pastebėti yra labai sunku. Kas gi vyksta atvirose sistemose? Viskas labai paprasta. Jose superpozicinė sistema pereina į mišrią būseną. Nes sąveikos metu išorėje “užsirašo” informacija apie jos būsenas. “Užsirašo” ne tiek išorėje, o išorėje esančių ir sistemą stebinčių objektų “atmintyje”.

Žinoma, galimi ir atvirkštiniai scenarijai. Sistemos gali pereiti iš mišrių (klasikinių) būsenų į švarias kvantines (superpozicines) būsenas. Tai toks procesas, kai sistemoje ima reikštis kvantinės, t.y. nelokalumas, superpozicija, neapibrėžtumas ir t.t. Tam, kad sistema pradėtų eiti link kvantinės būsenos, būtina nustoti, keistis informacija ir energija sąveikauti su aplinka. Tai yra rekoherencija.
Būsena, kurioje kartu su kvantinėmis koreliacijomis egzistuoja ir klasikinės charakteringos visiems be išimties daiktinės tikrovės objektams.

Kvantinės mechanikos terminologijoje jos vadinamos mišriomis-supainiotomis būsenomis. Jos visada atsiranda tada, kai švari kvantinė superpozicinė tam tikro organizmo būsena palaipsniui praranda nelokalias savybes ir įgauna klasikines. Tokios būsenos atsiranda kai sistema tam tikra savo dalimi pradeda sąveikauti su išore ir dalinai praranda kvantiškumą. Čia atsitinka taip, kad vienas tas pats daiktas gali turėti ir kvantines, ir klasikines savybes.
Teorijoje galima sutikti tokį terminą , kaip nenutrūkstamą supainiotumo matą, nusakantį sistemos kvantinio supainiotumo/klasiškumo laipsnį. Klasikinė sistema, kurios būsenos yra pilnai išreikštos, deterninistinės yra vadinama “0″, o tais atvejais, kai ji tampa kvantine, o joje nėra klasikinių koreliacijų, vadinama “1″.

Supainiotumas lygus “0″, kai sistemoje tebėra tik separalebinės būsenos su viena bendra komponente būsenos vektoriuje. Tokiu būdu tarp superpozicijos ir mišinio dingsta bet kokie skirtumai, o tai reiškia, kad sistema pereina iš kvantinės teorijos į klasikinę.
Dabar aptarkime mus supančios aplinkos objektyvumo klausimą. Nes tai yra be galo skaudus klausimas daugeliui iš mūsų, nes buvome užauginti materialistinėje-objektyvistinėje paradigmoje ir galvojame, jog viską žinome. Kaip žinia, materialistinėje pasaulėžiūroje bet koks tyrimas neįmanomas be objekto ir subjekto atskyrimo, kuris Rytų filosofijoje vadinamas iliuzija. Atskyrus objektą nuo subjekto neįmanoma atskirti tikrovės nuo iliuzijos, nes neįmanoma nieko sužinoti apie objektą, nepradėjus su juo sąveikauti. Bet koks dviejų daiktų sąveikavimas keičia jų pačių būsenas. Objekto ir subjekto sąveikos pasekmė - vadinamasis kvantinis supainiojimas. Objektas ir subjektas tampa vienas su kitu surišti, vienu “energetiniu kūnu”, arba “lauku”. Kažkokios dalys iš kiekvienos posistemės tampa identiškomis (sukabintomis) ir nėra kokių galimybių išskirti vieną nuo kitos, kad štai viena dalis priklauso tam, o štai ta - kitam, nors tarp jųjų gali būti milžiniškas atstumas.

Tačiau toje dalyje, kuri dar nesusipainiojo, mes kaip ir anksčiau galim išskirti sistemą į atskirus matomus, savarankiškus objektus ir pasakyti: štai čia vienas daiktas, o štai čia - kitas. M. Zarečnyj kaip ir D. Doroninas rašo, jog tokios savybės charakteringos visiems be išimties mūsų išreikštoje realybėje esantiems objektams. Todėl gali iškilti klausimas, jeigu niekas nežiūri į Saulę, ar ji egzistuoja? Žinoma, kad neegzistuoja, jeigu iš tikrųjų į ją niekas nežiūri, įskaitant planetas ir asteroidus. Tokiu atveju Saulė nustos egzistuoti, kaip savarankiškas kūnas ir pereis į pilnai švarią kvantinę būseną. Tačiau saulės stebėtojų visoje galaktikoje yra labai daug, Saulė išlieka lokali. Daugelis kitų išorės objektų, susijungę į kolektyvinę sąmonę jau įvykdė dekoherencijos procesą ir pervedė saulę iš kvantinės būsenos į lokaliąją. Šalia to kiekvienas iš Visatos objektų mato kitame tik tuos banginės funkcijos komponentus, su kuriais sąveikoje buvo išskirta konkreti būsena, t.y. pervesta iš kvantinės į mišrią.

Galima sakyti, kad kiekvienas iš Visatoje egzistuojančių objektų įneša savo dalį į “objektyvios” tikrovės formavimą. Bet kvantinė mechanika taip pat sako, kad turi būti ne tik individualus, bet ir kolektyvinis protas, kuris beveik vienodai mato „surenka“ išorinę tikrovę. Bet jeigu tokių asmeninių objektyvų tikrovių pakankamai daug, realybė aplink mus nustoja būti objektyvi ir nepriklausoma nuo mūsų. Tokiu atveju atsiranda išorinio pasaulio iliuzija, o visa istorija taip pat tampa iliuzija. Žinoma, toks objektyvumas atsiranda tankiuose pasauliuose, kuriuose charakteringas žemų energijų būvimas ir žemas supainiotumo laipsnis, kai daugybė objektų jau įvykdė pirminės nelokalios būsenos dekoherenciją. Bet visumoje galima pasakyti, kad nei “bendros istorijos”, nei “objektyvaus” pasaulio nėra. Lygiai taip pat neegzistuoja, nepriklausomas nuo mūsų išorinis pasaulis. Tai moksliškai įrodytas faktas.

Egzistuoja dar vienas sudėtingas klausimas. Kaip jau buvo pasakyta, objekto klasiškumo lygmuo apsprendžiamas pagal tai, kokią informaciją sąveikos metu užsirašo išorė apie objektą. O tokios informacijos kiekis tiesiogiai priklauso nuo sąveikos stiprumo. Kuo didesnė sąveikos energija, tuo daugiau užsirašo informacijos.
Prisiminkim tai, kad bet koks materialus kūnas susideda iš struktūrų, kurios smarkiai skiriasi sąveikos energijomis. Atomų branduoliai sąveikauja viename energijų lygyje, cheminiais ryšiai užsimezga tarp molekulių, elementariųjų dalelių sukiniai taip pat užmezga tarpusavio ryšius ir t.t. Kitaip tariant, bet koks objektas gali tapti tarpusavyje sąveikaujančiais laukais, kurie skiriasi savo energetiniu diapazonu.

Tokiu būdu sistemos energetinį spektrą galima išskaidyti į tam tikras dalis, o kiekviena iš jų - charakterizuojasi sava, individualia sąveikos su išore jėga. Nesudėtinga daryti išvadą, kad ta dalis laukų, kurie stipriausiai reiškiasi sąveikose su aplinka, pereina į išreikštą materinę būseną. O ta dalis laukų, kuri su išorės objektais siejasi silpniau, lieka nelokalioje, superpozicinėje būsenose.
Tiksliau sakant, abiejuose atvejuose laukai ir atitinkančios jiems elementariosios dalelės bus supainiotoje ir sumaišytoje kvantinėje būsenoje tuo pat metu. Tik pirmu atveju supainiotumo laipsnis bus mažesnis nei antruoju atveju.

Jeigu mes dabar žiūrime į sieną ir fiksuojame jos formą, spalvas, medžiagas, iš kurių ji padaryta, tai mums ji atrodo kaip klasikinis objektas. Bet sienoje esančių atomų mes nematome, todėl ši nematoma dalis ir toliau lieka švarioje supainiotoje būsenoje. Kitaip tariant siena yra dviejose hipostazėse tuo pat metu: ir kaip lokalus objektas, esantis prieš mus ir kaip nelokalus, esantis visur ir niekur.

Panašūs reiškiniai dar vadinami quantum halo (kvantinis halas). Tai lyg savotiškas apvalkalas, esantis aplink matomą elementariosios dalelės būseną, tačiau tokios aplinkos masteliai yra smarkiai nutolę nuo “centrinio objekto” atitinkamų laukų.

Ir jeigu mūsų stebima siena turėtų išvystytą sąmone, ji galėtų priimti išorinio pasaulio signalus kiekvienų joje esančių kvantinių laukų lygmenyje atskirai. Nes bet kuris laukas sąveikauja su aplinka ir gauna informaciją tik jam būdingu unikaliu būdu. Tarp tokių laukų egzistuoja ir labiau klasiški, ir turintys daugiau kvantinio supainiotumo savybių. Tarkim tai gali būti elektromagnetinės prigimties laukai. Ir šalia jų, kaip sako S. Doroninas, gali egzistuoti laukai, veikiantys kvantinės superpozicijos principu, kurių būsena koreliuoja su tam tikrų įvykių erdve.

Dekoherencijos idėja yra ganėtinai perspektyvi, ir panašu, ji padeda suprasti daugelį reiškinių, tokių, kaip, pavyzdžiui, sąmoningas sapnavimas, dvasinių ar paralelinių pasaulių egzistavimas. Egzistuoja klaidingas įsitikinimas, jog kvantinių procesų negalima taikyti psichiniams, psichologiniams ar socialiniams procesams. Psichiniai procesai visada atrodo kitokie nei fizikiniai, tačiau mes mėgstame jiems klijuoti būtent klasikinius supratimus. Juk kiekvienas iš mūsų ištraukia ar išryškina kitame žmoguje tik tas struktūras, kurios artimos, suprantamos ir kurių lygmenyje sąveikaujama. Kadangi stebėtojų, galinčių matyti Saulę yra daug, todėl ir mus pačius stebi ir su mumis sąveikauja daugybė kitų visatos stebėtojų. Jeigu stebėtojas bus tik vienas, tai būtent sąveikoje juo ir įvyks de-koherencija, kuri ir apspręs matomąją objekto būseną.

Taigi, pilkoje kasdienybėje mumyse ima viršų subjektyvus požiūris. Paprasčiau kalbant, kiek žmonių, tiek ir nuomonių, pavyzdžiui apie bendrai pažįstamo žmogaus charakterį. Jeigu vienas psichoanalitikas savo pacientų rate mato daugiau sergančių Edipo kompleksu, tai kitas daugiau matys analinę disfunkciją. Tai tipiški medikų praktikoje atvejai.

Peršasi įdomi išvada, jog kai kalbame apie žmogaus savybes, mes ne tiek stebim, kiek bendraudami su juo sukuriame patį jį. Kvantinė mechanika, kaip ir Rytų mistika mus nuolat primena, kad mus supantis pasaulis - antrinis. Jis atspindi mūsų asmenines savybes, tai, kas mes iš tikrųjų esame. Juk mes ne kartą esame girdėję žmones kalbant, kad visos bobos kvailės, o vyrai - niekšai. Ir tokie žmonės ras savyje tūkstančius faktų savo tiesai pagrįsti ir gali netgi visa tai kitiems įrodyti.

Reiktų pridurti, kad bet kokia griežta manipuliacija prasideda tada, kai žmogus bizūnu ir meduoliu įvedamas į tam tikrą fiksuotą būseną. Tuomet jo mintys ir veiksmai tampa nuspėjami, o pats toks žmogus paklūsta mechanikos dėsniams, nes jo psichika tampa klasikiniu objektu (I.Pavlovo sąlyginiai refleksai). Taip, kad jeigu norime tapti nenuspėjami, laisvi, galintys reikšti save ir keisti aplinką kaip nori, turime sumažinkime savo tiesioginį dalyvavimą aplink vykstančiuose įvykiuose, ir savaime aišku, tokiu būdu mažinsime socialinių koreliacijų kiekius. Mes kiekvienas turime tą sąmonės lygį, vadinamą Dievu Manyje, kuriame esame nelokalūs, tai yra esame visur ir niekur, o panorėję galime atsirasti bet kur. Jei tai pavyksta suvokti, vadinasi tokį žmogų socialinė hipnozė veikia ne taip intensyviai, vadinasi matricos lokatoriai neužgula jo visu svoriu. Tai ir yra laisvė.

Dar viena-kita įdomi mintis

www.kvantinemagija.lt

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija