Jūs esate čiaŽurnalai / Gintaras's blog / Kvantinė teologija III dalis

Kvantinė teologija III dalis


ĮrašėGintaras- Įrašyta11 Vasario 2015

Po truputį atsiranda naujos dalys. Tik primenu, jeigu skaitant šiuos tekstus kyla nemalonūs pojūčiai, arba norisi daužyti daiktus, jeigu kyla mintys, jog rašomos nesąmonės, skubiai užverskite šitą interneto svetainę ir įsijunkite www.delfi.lt. Tuo tarpu tiems, kurie priima, tekstai turi terapinį poveikį. Jie yra gydomieji, nes užkrauti virpesiais, kurie atriša žmogų nuo matricos ir padaro laisvą.

VII.

33.

Jėzus tarė: Tėvo karalyste panaši į žmogų, norėjusi nužudyti didžiumą. Jis įsitraukė kalaviją savo namuose ir įsmeigė ji i siena, norėdamas patirti, ar jo ranka bus (pakankamai) tvirta. Tada jis užmušė didžiūną. (Evangelija pagal Tomą 98).

Ši nekanoninės Tomo evangelijos ištarmė labai įdomi ir dvasine ir technine prasme, bylojanti apie tai, jog tais laikais, kai Jėzus ir Jo mokiniai vaikščiojo po žemę, kvantinė magija buvo savaime suprantamas dalykas. Faktiškai čia yra vienas iš “raktinių” žodžių, kuriuos, kaip spėju, Jėzus galėjo pasakyti Apaštalui Tomui.

Žmogus savo namuose – reikštų vidinį pasaulį, Dievišką, nušvitusią būseną, kuri Naujajame Testamente žinoma Tėjo Karalystės pavadinimu. Smegenų neuronai, ypatingai pakitusiose būsenose nelabai skiria kur “objektyvi” tikrovė, o kur vaizduotės kūryba. Kitaip tariant, ar vaiduoklis vaizduotėje, ar daiktas tikrovėje, smegenyms yra tas pat. Kol tikro „didžiūno“ akys nemato, neuronai sukuria jo vaizduotės kopiją. Kopija ir originalas pagal kvantinės mechanikos dėsnius išlaiko nelokalinius ryšius arba koreliacijas. Kitaip tariant, tai tas pat daiktas dviejose vietose tuo pat metu: ir vaizduotėje, ir lauke. Patys pirmieji kvantinės fizikos eksperimentai su fotonų poromis mokslininkams pateikė akibrokštą, kuris, tik po 100 metų tapo moksliniu faktu: jeigu kažką darytsi su vienu iš dviejų poroje esančių daiktų, poveikį jaus abu. Šiuo atveju veiksmas vaizduotėje, esant Dieviškoje būsenoje, keičia ir tą daiktą išorinėje tikrovėje, kuris panašus į esantį vaizduotėje. Nes kvantine prasme abu jie elgiasi taip, kaip ir tie suporinti fotonai: kažką darai su vienu, o keičiasi abu. Taigi, su „objektais“ vaizduotėje reiktų elgtis pakankamai diskretiškai ir būtina ugdyti savyje kontroliuojamą vaizduotę, kad jokie atsitiktiniai failai neatimtų iš tavęs dėmesio čia ir dabar. Štai čia ir yra tie mìslingieji "fantomai", kuriuos klasikinė magija pataria susikurti vaizduotėje, norint paveikti kitą žmogų. Pasitelk fantaziją, pasikinkyk fantaziją ir užnerk mylimam žmogui mintyse karolius, pajausk kiekvieną šio įvykio detalę, lyg viskas būtų tikrovėje. Ir atsitiks taip, kad mylimas žmogus tavo veiksmus pajaus realiai. Arba tave susapnuos, arba gyvenimo aplinkybės sinchroniškai susiklostys taip, kad tie karoliai vieną gražią dieną suspindės ant jo ar jos kaklo. Jeigu norite įminti vudu magijos esmę, pasiteltik fantaziją.

Kitaip sakant dalelė paklūsta stebėtojo lūkesčiams matuojant jos, pavyzdžiui, koordinates. Blogiausia tai, jog visi daiktai, kada nors turėję ryšį tarp savęs, ar atskilę viena nuo kito, toliau keičiasi informacija greičiau už šviesą. Interpretuojant Tomo evangelijos ištarmę atrodo taip: jeigu žmogus vaizduotėje įsitrauks kardą ir kirs neuronų tinkle pagaminti didžiūno galvą, tuo pat metu galva gali lėkti ir nuo tikrojo didžiūno galvos.

Žinoma, kad tai yra magija. Mes nemokame tinkamai elgtis su savo mintimis bei vaizduote, todėl krikščionių bažnyčios draudžia užsiiminėti burtais. Ir daro tai teisingai. Nes magija – pašvęstųjų reikalas. Žmogus pilnas ydų, todėl bažnyčiai, kuri atsakinga už tam tikrą visatos švaros lygmenį, tenka kontrolieriaus funkcija, kad blogis nebūtų tiražuojamas. Baimė, materializmas, determinizmas bei jį lydintis vidinis dialogas yra apsauga, kad žemos vibracijos nesidaugintų.

34.

Dabar pabandykime įvardinti šventas karves, kuriomis nuo XIX a. tiki žmonija. Žinoma, aš nesakau, kad jos negeros, šventos karvės egzistuoja, jos tikros mūsų keturmetėje (įskaitant laiką) visatoje. Tačiau jos yra žmogaus kūrinys, sukurtas tam, kad patogiau būtų gyventi. Ir viskas tik į gera. Kitaip sakant, žmogus pats savo patogumui sukūrė religiją, pavadintą termodinamikos dėsniais. Sukūrė ne tik dėl savęs, bet dėl žemės, Visatos, dėl Dievo ?

Per paskutinius tris šimtmečius vakarų moksle viešpatavo vadinamoji Niutono-Kartezinė paradigma. Šios paradigmos “tėvai” ir “krikštatėviai” buvo anglų mokslininkas Izaokas Niutonas ir prancūzų filosofas Rene Dekartas. Abu jie buvo alchemikai, magai, parapsichologai, mistikai. Bet, kaip bebūtų paradoksalu, jų darbo vaisiais naudojasi visas industrinis materializmas iki pat šių dienų. Tai yra Vakarų pasaulio Naujoji religija.

35.

Dėka šių šventų karvių, mokslas, per paskutinius du šimtmečius pasiekė milžiniškų laimėjimų. Niutono-Kartezinė paradigma tapo etalonu, patikimais atskeitos rėmais siekiant išorinės medžiaginės laimės (laisvės). Mechanistinis Niutono visatos modelis davė postūmį visoms gyvenimo ir mokslo šakoms: nuo religijos iki pramonės. Tačiau jo įtaka visuomeniniams mokslams, medicinai, psichiatrijai ir psichologijai pridarė daug bėdų. XX a. viduryje Niutono-Kartezinė paradigma tapo rimtu apynasriu kai kurių gamtos fenomenų paaiškinimui. Nepaisant praėjusio amžiaus 30-ąjame dešimtmetyje iškilusio mechanistinės visatos koncepcijos nesuderinamumo su kvantine mechanika, net iš šiais laikais, situacija mažai kuo pasikeitė, lyginant praeitu šimtmečiu. Finansuojami tik tie projektai, kurie neišeina iš Niutono-Kartezinės paradigmos rėmų, arba tik labai nesmarkiai nuo jos atitrūksta.

Šiuo mokslo, ekonomikos ir verslo pasaulyje karaliaujanti mechanistinė Niutono-kartezinė paradigma susideda iš kelių integruotų į ją doktrinų: Demokrito atomizmo, Euklido geometrijos, Niutono mechanikos, Aristotelio logikos. Iš dalies prie jos XX amžiuje yra prijungta Darvino evoliucijos teorija, branduolinė fizika. Reliatyvumo teorija, nors ir buvo sutikta su šakėmis, kaip vėliau paaiškėjo, buvo įtraukta į esamą paradigmą kaip papildanti teorija, tačiau jai, kaip ir kvantinei mechanikai, mokyklų ir universitetų vadovėliuose nebuvo skiriama daug dėmesio, išskyrus tuos atvejus, kurie įmanomi panaudoti praktikoje ir pelną garantuojančių produktų gamyboje.

36.

Trumpai kalbat, dominuojančios paradigmos esmė tokia: visata – viena, jos objektai nuo kosminių kūnų iki kvantinių dalelių yra diskretiški, užima aiškią savo vietą ir susideda iš kitų tvirtų dalelių. Tie objektai daugiau ar mažiau pasyvūs, turi pastovią masę. Erdvė, kurioje gyvena tos dalelės yra trimatė, veiksmai laiko prasme – linijiniai. Tyrinėjimo objektas nepriklauso nuo subjekto-stebėtojo būsenoms. Materija yra atskirta nuo proto. Materija – yra aukščiausia gamtos forma, evoliucijos eigoje atsiradusi atsitiktinių cheminių reakcijų pasėkoje.

Tokios paradigmos rėmuose mes gyvename iki šiol. Čia yra mūsų Vakarų pasaulio Naujoji religija, nors visiškai šalia egzistuoja ortodoksali bažnyčia, naujosios apreiškimo religijos, sakančios, kad yra kitaip. Metafiziką atstovaujanti krikščionybė keistai pritaria tam, kad Niutono-Kartezinė dėsnių visuma yra fundamentalūs Dievo Aukščiausios Tvarkos kūrimo instrumentai, kuriais Kūrėjas reiškiasi keturmetėje (įskaitant laiką) erdvėje. Dievas neva yra visiems pažįstamas, aiškus nuspėjamas, turintis konkrečius bruožus, charakterį ir veiklos dėsningumus, pagal kuriuos jis prižiūri procesus medžiaginėje Visatos dalyje, kad jie nenukryptų nuo normos. Kitaip tariant, anot tradicinių krikščionių, Dievas yra svarbiausias Visatoje, bet vis viena diskretiškas asmuo, kuris mus visus sukūrė, tačiau, deja, mes Jo plika akimi nematom. Tam, kad Jį pamatytume, turime sunkiai dirbti.

Vakarų krikščioniška kultūra, perėmė antikinį atomizmą kaip teologinį pagrindą savo sistemai pagrįsti, kuri pirmiausia iš žmogaus reikalauja paklusnumo, ir pagimdė dominuojančią materialistinę paradigmą, kuri pripažįsta tik tai ką galima išmatuoti ir pamatuoti pagal iš anksto žinomus aiškius kriterijus. Galima daryti pagrįstą prielaidą, kad krikščioniška Vakarų teologija, kuriai didžiausią įtaką padarė Tomas Akvinietis, perėmęs ir pritaikęs antikinį atomistinį principą krikščioniškai Dievo ir Visatos kosmogonijai pagrįsti, pagimdė šiuolaikinę industrinę materialistinę pasaulėžiūrą, kuri siekia sukurti rojų išorėje, vergovę pasąmonėje, nepaliekant jokios vietos Sielai.

37.

Iš pagarbos sau, negaliu leisti gyventi tokiame žmogaus proto sukurtame paauksuotame išoriniame narvelyje, kuris kuri dar vieną nepaprastą savybę – išorinis rojus hipnotizuoja ir programuoja mus taip, kad mes tampame nepajėgūs išeiti iš sansaros rato. Vos tik žmogus gimsta, išorė ima jį hipnotizuoti bei aiškinti kas jis toks yra, bet iš tikrųjų nėra. Žmogui priklijuojama netikra tapatybė, nes fizinis kūnas sutapatinamas su tikruoju žmogaus AŠ.

Kažkuria prasme žmogaus sukurti supratimai, ar supratimų visuma kaip veikia Dievas ir kais sukonstruota Visatos sąranga, save pateisina doleriniu pridėtinės vertės požiūriu, tiek, kiek žmogus jais tiki. Jie tikri tiek, kiek geba atnešti apčiuopiamos naudos. Jeigu tikėjimas determinizmu duoda pelną, jis ir kultivuojamas. Tuo tarpu dvasinis kelias pelno negarantuoja. Nušvitimas niekam neduoda pajamų. Bet ilgainiui tokia supratimų visuma tapo moksliniais stabais. Ar egzistavo termodinamikos dėsniai iki Niutono ir Dekarto? Kas žino? Greičiausiai neegzistavo, bet tuo pačiu žmonės tikėjo stebuklais, nes jie buvo kaip natūrali gamtos savasties dalis. Tačiau žmonija savarankiškai pasirinko išorinio Rojaus kelią.

38.

Post-niutoninėje epochoje, ypatingai nuo XIX a. vidurio fizikams ir chemikams buvo “akivaizdu”, jog egzistuoja procesų savaiminio vyksmo krypties dėsniai, kuriems paklūsta visi be išimties procesai, įskaitant angelus ir Dievą.

Vienas tokių “akivaizdžių” procesų, vienas iš pamatinių Niutono-Kartezinės paradigmos dėsnių – šilumos arba termodinamikos dėsniai. Iš daugybės stebėjimų buvo aišku, jog dviejose tarpusavyje sąveikaujančiose sistemose energijos mainai vyks tol, kol įsivyraus termodinaminė pusiausvyra. Kažkuria prasme šis dėsnis akivaizdus ir dvasine prasme, bet mano galva, nereikėtų jo absoliutinti kaip viskam privalomos konstantos.

39.

Pirmas termodinamikos dėsnis sako, kad energija negali iš niekur atsirasti ir į niekur prapulti. Tačiau kvantinėje aplinkoje šis principas beveik neveikia, nes elementariųjų dalelių atsiradimas ir pradindimas į niekur (į vakuumą) yra nenuspėjamas ir logiškai neprognozuojamas procesas.
Antras termodinamikos dėsnis sako, kad procesai negali būti grįžtami ir vystosi viena konkrečia kyrimi, t.y. darbas virsta šiluma (praktine, dolerine nauda, pajamomis į biudžetą). Kvantinėje aplinkoje procesai gali būti ir grįžtami, ir negrįžtami, laikas ten nelabai reikšmingas, jis reliatyvus. Iš esmės laikas ten neveikia, arba veikia visom įmanomom kryptim, tačiau skirtingai.
Trečiasis termodinamikos dėsnis sako, kad pasiekus absoliučią nulinę reikšmę, tikimybė sistemai išlikti vienintelėje savo būsenoje, priartėja prie vieneto, t.y. visi procesai sustoja, nes sistemos entropija taip pat pasiekia nulį. Entropija sistemos – tvarkos matas, rodantis, kaip arti pusiausvyros yra termodinaminė sistema. Negrįžtamosiose sistemose entropija didėja, grįžtamuosiuose procesuose entropija yra pastovi. Kvantinėje aplinkoje tokie procesai nėra absoliutūs. Maža to – jie neprognozuojami.

Mes darome svarbią prielaidą, jog diskretiškiems kūnams galioja ir kvantinės fizikos dėsniai. Vadinasi bet koks daiktas, ar jis be gali mažas, ar be galo didelis, vienoda tikimybe paklusta tiek kvantinės, tiek ir klasikinės mechanikos dėsniams. Tačiau viską lemia procesų koherentiškumas, kitaip tariant, kiek jie yra tarpusavyje susiję.

40.

Ką veikia Maksvelo demonas ? Maksvelo demonas pasirodė 1871 metais. Jų buvo ieškota labai ilgai ir nuožmiai, nes tikėta amžinu varikliu (perpetum mobile). Demono paskirtis – griauti antrąjį termodinamikos dėsnį. Kažkokie demonai kėsinasi į žmonijos šventą karvę – Jo Didenybę Antrąjį Dėsnį. Maksvelas mastė teisingai: jei žmonija užsikrovė sau ant kupros termodinamikos dėsnius, kažkas turi imtis atsakomybės juos paneigti.

Pasak Maksvelo, demonas įsitaiso šalia angos, sienoje, skiriančioje, indo pripildyto judančiomis molekulėmis dvi puses. Demonas praleidžia ne visas molekules į antrąją pusę, bet tik tas, kurios juda greičiau už kitas. Lėtai judančioms molekulėms jis uždaro angą prieš pat nosį. Taigi, demonas gali neatlikdamas jokio ypatingo darbo, užkurti pragarą vienoje indo pusėje, o kitoje – negailestingai viską užšaldyti. Ir atvirkščiai.

41.

Maksvelo demonas sugriauna fundamentaliuosius dėsnius, pagal kuriuos gyvena Dievas ir Visata bei Žmogus ir be kurių negali vystytis įvykiai mūsų euklidinėje trimatėje aplinkoje. Antras termodinamikos dėsnis nustato procesų tėkmės kryptį ir užtikrina negrįžtamus procesus. Maksvelo demonas pasiruošęs pasukti viską atgal ir nukirsti galvą šventai karvei.

Intuityviai jausdami, kad termodinamikos dėsniai – ne šventa karvė, du šimtus metų mokslininkai bandė praktiškai sukurti Maksvelo demoną. Tarp tokių mokslininkų buvo kvantinės fizikos tėvas Ričardas Feimanas, sukūręs savo hipotetinį amžinąjį variklį, pavadintą Feimano šuns efektu. Tačiau ir šis šuo-demonas, kaip vėliau paaiškėjo, būtų vis viena praleidęs lėtasis molekules į greitųjų pusę.

Kol indas, pripildytas molekulėmis ir atomais, tol mes priversti prašyti demono, kad jas atskirtų. Ir jis tai mielai daro. Bet kai tik mes tuos atomus ir molekules imame skaidyti į dar mažesnes dalis ir pradedame matuoti jų būsenas (greičius) prie pat angos, įsijungia kvantinės mechanikos pasaulio keistenybės. Bet ką reiškia kvantinėje sistemoje “pamatuoti”? Žodis „pamatuoti“ tampa sinonimu žodžiui „pakeisti“. O jeigu mes matuodami dar ir keičiame, netenka prasmės mokslinis metodas, kuris reikalauja atskirti tiriamąjį objektą nuo tyrėjo. Paradoksas tame, jog tokia apgavystė įmanoma, ir mokslininkai tuo dažnai naudojasi. Tačiau motulė Gamta panašių akibrokštų nelinkusi toleruoti.

42.

Jėzus juk yra „išmatavęs visas versmes, kunkuliuojančias Jame“, iš kurių gėrė evangelistas Tomas. Išmatuoti būseną kvantų kalba, reikštų pakeisti objekto pirminę būseną negrįžtamai. Ką reiškia pakeisti būseną? Tai reiškia, kad matavimas, kaip sąmonės veiklos aktas keičia dalelės būseną. Informacija arba sužinojimas apie sistemą, keičia pačią sistemos būseną. Todėl ateiviai nenori, kad žmonės tikėtų skraidančiomis lėkštėmis. Kaip matome įsijungia naujas žaidėjas – sąmonė. O taip pagal Niutono-Kartezinę paradigmą taip būti negali. Sąmonė negali įtakoti termodinaminių procesų.

Be to matavimo aktas – nėra atliekamas darbas, klasikine prasme, kurio pasekmėje, pagal antrąjį termodinamikos dėsnį, galėtume sužinoti apie pakitusios sistemos (dalelės) charakteristikas. Matavimo aktas – yra valingas sąmonės arba minties aktas, kuris pačiu paslaptingiausiu būdu keičia sistemos būseną iš vienos į kitą. Čia ir yra, mano galva Didžioji paslaptis, kurią Jėzus Atskleidė vienam iš Apaštalų.

43.

Vėliau informacijos teorija praplėtė ši aiškinimą maždaug taip: kad žinia-informacija apie sistemą yra tokia pati energija ir yra beveik toks pat darbas kaip ir smūgis lazda į kamuolį. Maksvelo demonas gali nepaisyti termodinamikos dėsnių, nes irgi matuoja. Taigi – informacijos kiekio apie sistemą arba žinojimo didėjimas įneša savo svarų indelį į sistemos entropiją. Todėl viešumas politikoje, išskyrus Michailo Gorbačiovo „perestriuką“, nėra mėgstama tema Vakarų politikų tarpe. Todėl ir apsirado „viešieji ryšiai“ kurie skirsto informacijos paketus atskiroms grupėms pagal jų sugedimo laipsnį. Taip sakant nekontroliuojami „viešieji ryšiai“ pagreitina entropiją. Bet kokiai uždarai sistemai, besivystančiai pagal antrąjį termodinamikos dėsnį, entropija yra ta energijos riba, kurios nebegalima panaudoti tolesniam vartojimui „Maxima“ lentynose.

Vaizdžiai kalbant, jeigu dalelių matavimą atlieka Maksvelo demonas, prieš apsispręsdamas, kurą dalelę praleisti, o kuria – ne, sužinotų šiuolaikinę informacijos teoriją, tai jis, pamatavęs atskriejančios dalelės greitį, anksčiau praleistos dalelės greitį greičiausiai pamirštų, arba ją įsidėtų į vieną iš milijono savo kišenių, Tuomet antras termodinamikos dėsnis nebeveiktų. Bet kas tada būtų, jeigu visos demono kišenės prisipildytų?

Kas tada būtų, jeigu mes iš anksto, atlikdami matavimą po matavimo sužinotume visus Dievo planus ir visas jo formas? Man atrodo, kad mūsų Visatai, nors ji susideda iš laikinų sistemų (Budistinė Širdies sutra), entropija negresia, nes Dievas visada turi slaptų kortų. Ir tik Jėzus yra viską išmatavęs.

Bet yra užuomina, jog tai versmė. Vadinasi, kiek bematuotum, ji vis viena trykš. Belieka sekti evangelisto Tomo pavyzdžiu ir iš jos gerti.

Entropija antrojo termodinamikos dėsnio požiūriu - maksimali laisvė dėžutės rėmuose, populiariojoje psichologijoje vadinama „komforto zona“, vakarų demokratinė santvarka, nulinis laipsnis. Rojus Žemėje yra pati tikriausia klastinga žemaitiška pelkė pažliugusiame kaimo žvyrkelyje. Sekantis žingsnis – numirti, o vėliau pakilti virš dėžutės. O tai jau kvantinė aplinka arba subtilusis pasaulis, kur Sąmonės procesai yra dominuojantys.

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija