Jūs esate čiaŽurnalai / Gintaras's blog / Kvantinė teologija VII

Kvantinė teologija VII


ĮrašėGintaras- Įrašyta10 Balandžio 2015

Atgimė dar vienas puslapis. Netgi praėjus kelioms dienoms ar keliems mėnesiams juose atsiranda esminių pakeitimų, todėl, kad kiekvienas mano tekstas yra dinamika bei judesys. Pasitaiko neužbaigtų vietų, keistų minties šuolių, klaidų, todėl rašiniai dažnai keičiasi jau įdėti į svetainę. Jie kinta priklausomai nuo būsenos. Aš nesu fizikas, o literatas, pažvelgęs į fiziką kitu kampu. Visa tai buvo rašyta „į stalčių" prieš 10 metų. Per tą laiką daug kas pasikeitė toje pačioje fizikoje, netgi žmonių mąstyme, pasaulėžiūroje. Žiūrėkite į viską laisvai. Taigi, laisvė yra kūrybos pamatas... Skanaus.

94.

Nematomų paslėptų kintamųjų terminas yra ganėtinai klaidinantis. Mes juk sakome, kad egzistuoja kažkokie kintamieji, kurių mes nežinome, tačiau tie kintamieji yra kaip ir priežastinių loginių procesų virtuali atmaina. Kaip čia išeina? Mes a-priori tvirtiname, jog gamtoje egzistuoja kažkokia įvykių grandis, kuri nepasiduoda tyrinėjimams, bet realiai egzistuoja.

Neva egzistuoja kažkoks vaiduoklis, kuris, išmatavus vieno elektrono parametrus, skrenda apie „matavimo aktą“ pranešti kitam fotonui už 10 tūkst. šviesmečių. Ne vienas fizikas teoretikas yra išmąstęs, jog priežastinė logika subkvantiniame lygyje neveikia ir yra tik viena iš galimų teorijų, kuri tik labai netiksliai gali aprašyti to pasaulio reiškinius. Vadinasi, atsiranda vieta Dievui, kurio buvimą turime jausti realiai, tačiau ne aprioriškai tikėti.

Mes, greičiausia, labai klystame apskritai gamtoje ieškodami loginių dėsnių ir gamtos logikos pažinti neįgalūs dėl įgimto genetinio polinkio į kraštutinumus. Greičiau galima pasakyti taip: mes sugalvokime dėsnį ir pagal jį pradeda šokti dalelės. Bet čia tik ironija.

Mistinis Kristaus kūnas, yra ne-lokalaus, ne-priežastinio proto būsena. Tai suskilęs į gabalus Adomas Kadmonas, Vedų tradicijoje Purusha, senovės baltų tikėjime Per-Kūnas (virš kūno). Būtent šitie metafiziniai vaizdiniai (Dievai ar Dievybės) ir yra tie galimi priežastiniai ryšiai? Bet pabandykime pagyventi iš viso be priežastinių ryšių. Juk neįmanoma? Jūsų pačių protas jums tiesiog neatleis tokios prabangos. Ar bus įdomu?

95.

Žvelgiant iš techninės pusės, tai čia negali būti kokio nors mums įprasto loginio paaiškinimo - nei metafizinio traktavimo, nei materialistinio matavimo. Tai reikia priimti: nėra ir baigta. Mes nepajėgūs racionaliai šį paaiškinimą atskleisti. Aš nesakau, jog tai apskritai neįmanoma, tačiau žvelgiant iš materialistinių kūno ir proto pozicijų, tai tikrai neįmanoma. Tačiau pakilus virš proto ir kūno, atsiveria kitas vaizdas.

Pati genetinė klaida slypi lingvistikoje, kuri prieštarauja fizikai ir logikai. Man atrodo, jog tai ta pati krikščioniška „prigimtinė nuodėmė" - liguistas polinkis kurti stabus ir jiems priskirti Dievų vaidmenis. Turiu omeny stabą, kaip tikėjimo objektą. Imkime tokį indoeuropiečių kalbų grupėje paplitusį terminą „tikrovė“ (angl. reality). Žodynai pateikia vieną vienintelę jo formą vienaskaitoje. Tuo tarpu fizika pripažįsta daugiskaitą (Kopenhagos interpretacija). Žodis Žmogus iš tikrųjų turi būti daugiskaitinis. Tai kūnų kolektyvas. Bet mes įpratę matyti tik vieną kūną – fizinį, todėl ir galvojame, greičiausia, klaidingai, jog žmogus yra tik mėsa, turinti kaulus, sąnarius, kraują ir smegenis. Mes šitą stabą užkeliame ant altoriaus. Jeigu tokią išvadą savęs atžvilgiu padarome, atsiranda ir tam tikros pasekmės. Ir jas mes aprašome per lokalinę Aristotelio logiką. Tačiau, jeigu pripažįstame, kad esame kūnai, o ne kūnas, bet dėl tam tikrų evoliucijos ypatumų įpratę matyti tik medžiaginį savo kostiumą, mūsų logika turėtų būti ne lokalinė ir ne medžiaginė, vadinasi, laisva nuo stabų. Vadinasi, galime remtis idėja, kad ne viskas gyvenime vyksta vien tik linijine laiko bei materijos atžvilgiu seka. Dabartinio reiškinio priežastys gali būti ir praeityje, ir ateityje, ir kitoje laiko juostoje, ir paraleliniuose pasauliuose, kurių plika akimi nematome. Štai iš ten dažniausiai „atskrenda“ dalelės, kurios daro tiesioginę įtaką mūsų kasdienio gyvenimo nuotykiams.

Tačiau, nepaisant visų sėkmingų ir mažiau sėkmingų eksperimentų, praeito šimtmečio viduryje buvo suvokta, kad iki šiol paslėptų kintamųjų iešojimas - laiko švaistymas veltui. Ir palaipsniui, nors ir labai nenorėdami. dalis šiuolaikinių išminčių kalba apie sąmonės procesus, kurie ir gimdo tuos paslėptus kintamuosius. Vaiduokliai atsiranda dėl aklo tikėjimo, kad jie ten turi būti. Todėl daugumai žmonių jie yra realūs.

Kitaip sakant, mokslas nerado jokių vaiduoklių, kurie užtikrina nelokalų ryšį tarp fotono A ir fotono B, tarp Alisos ir Bobo. Nes jų tiesiog nėra. Tarp Alisos ir Bobo, žvelgiant iš kosmoso gelmių, nėra jokių mūsų protams įprastų loginių ryšių, tačiau konstatuojama, jog ir Alisa, ir Bobas yra tas pat žmogus, galbūt Dievas, tačiau esantis dviejose vietose tuo pat metu. Tam tikroje aplinkoje Alisai ir Bobui nėra aišku, kas iš jų yra mergaitė, o kas berniukas, nes abu jie - vienas ir tas pat Asmuo, Žmogus daugiskaitoje. Todėl jie tarp savęs susišneka oru, be jokių žodžių, tiesiog akimirksniu. Tai, kad Alisa gyvena Vienoje, o Bobas Londone arba Marse - tėra tik iliuzija.

Šios mintys pagimdė vieningo lauko, s-matricos, Visatos lapų, holografinės Visatos, vieningo eterio ir kitokias teorijas. Šiuolaikinės kvantinės teorijos terminologija jau gali apseiti be priežastinių ryšių. Nauji modeliai išsiverčia be vaiduoklių ir be jokio a-priori, būdingo XX amžiui.

96.

Alisos ir Bobo eksperimento atveju, du fotonai A ir B - tai tas pat fotonas C. Tai, kad jis „skrieja” pasidalinęs į du, gimdo mūsų sąmonė, protas. Tai tas pat daiktas dviejose vietose tuo pat metu, mūsų įprastame laiko ir erdvės kontinuume. Akyse mums dvejinasi. Mūsų visų akyse dvejinasi. Arba dar gražiau, ryšys tarp A ir B fotonų atsiranda per pirmapradę priežastį, t. y. per taip mūsų mylimus ir suprantamus priežastinius ryšius, tačiau tie priežastiniai ryšiai atsiranda iš fotono A grįžtant atgal laiku į praeitį, t. y. į fotoną C ir iš fotono C – į B. Ir tai vyksta momentaliai. Tuo pat metu. Nelokalios koreliacijos galioja ne tik dalelių fizikoje, bet ir klasikinio pasaulio reiškiniams bei formoms. Kaip ir Heizenbergo neapibrėžtumo principas. Jis absoliutus, vadinasi, veikia tiek makro, tiek mikro lygmenyse. Tai yra paslaptis bei standartinės mokslinio pažinimo sistemos baubas. Tačiau tai - bet kokios magijos ar religinės tradicijos pagrindas. Laukų teorijos pagrindas fizikoje. Todėl magija nėra antgamtinis reiškinys. Tai gamtos reiškinys. Magija turėtų būti dėstoma vaikams ir studentams šalia filosofijos, matematikos ir lingvistikos, kaip jungiantis mokslas.

Bet kadangi mūsų regimas kvantinis pasaulis yra sustruktūrizuotas kvantinis pasaulis (išreikštas neišreikštasis pasaulis), panašumo dėsnis sako, kad tarp Alisos ir Bobo gali būti nelokalus ryšys. Bet tas ryšys ateina per pirmapradę priežastį – Didįjį Sprogimą. Žodžiu, toks maginis ryšys atsiranda per Pirmapradę visko Priežastį – Dievą. Taigi, visko šaltinis yra Dievas.

Todėl šiuolaikinė fizika įrodė Dievo buvimą de-facto. Kitaip tariant, šiuolaikiniam žmogui, kuris yra ragavęs moderniosios fizikos, Dievas yra savaime suprantama Visko priežastis ir Visko pasekmė, o magija - savaime suprantamas Gamtos reiškinys. Taigi, anomalių reiškinių Gamtoje nėra. Mistika naudojama tam, kad klaidintų žmones. Tai, kas atrodo realu ar nerealu, priklauso nuo stebėtojo įsitikinimo sistemos.

Jei tvirtini, jog kažkas yra tikra, turi atsakyti ir į kitą klausimą - o kokios koordinačių sistemos atžvilgiu tai yra tikra. Pirmasis klausimas be antrojo egzistuoti negali. Jeigu taip atsitinka, tai yra ne kas kita, o pati tikriausia loginė klaida. Galbūt tai tavo asmeninės patirties atžvilgiu yra kažkas tikra, o kito žmogaus patirtyje to visai net nėra ir jis šventai bus įsitikinęs, jog Dievo niekada nebuvo, nėra ir nebus, o mėsa yra visagalė. Kaip sakė Michailas Bulgakovas, kiekvienam bus duota pagal jo tikėjimą.

98.

Nors yra daug pažangos požymių pačiame moksle, dominuojanti Niutono-Dekartinė mokslinė paradigma eiliniam visuomenės nariui yra uždėjusi labai gilų randą, todėl socialinė inercija - realus ir sudėtingas dalykas. Niutonas ir Dekartas labai giliai traumavo šiuolaikinio žmogaus psichiką. Su tuo reikia skaitytis, tačiau būtina veikti iš širdies, taip, kaip diktuoja nuojauta, bet remtis faktais ir argumentais. Dažnai susivoki, jog gyveni tarp laukinių, kurie gyvenimą mato tik juodai-baltame formate. Todėl būti atviram reikia daug drąsos ir išminties.

Mokslo nereikia juodinti, bet jį reikia statyti į vietą, kai nusišneka. Sąžiningai kalbant, šiandien pažangusis mokslas per daug nubėgo į priekį, kad šiuo metu tapo kliūtimi valdžiai ir visuomenei, kuri ir toliau kuria santykius, remdamasi materialistinėmis nuostatomis ir požiūriu į žmogų, kaip į mėsą, kaip į daiktą, kaip į kamuoliuką ant biliardo stalo, kurio vienintelė judėjimo priežastis yra lazda.

99.

Paslėpti kintamieji „aplenkia” priežastinius ryšius ir žeidžia įprastą loginę paprasto žmogaus savivoką bei įprastus įsivaizdavimus apie laiką ir erdvę.

Jei du objektai, du įvykiai ar dar kažkas, kažkaip yra susiję nelokaliai, vadinasi, ryšys tarp jų bus ir nesant tarp jų priežastiniams signalams. Ryšys išliks ir jei nebus tarp jų nei laukų, nei mechaninių jėgų, nei energijos, jokių kitų žinomų ar mažiau žinomų klasikinių reiškinių.

Praeito amžiaus pabaigoje, daugelyje pasaulio laboratorijų atliktuose tyrimuose, fotonai eksperimentinio įrenginio galuose išlaikė koreliacijas pagal J. . Bello teoremą tobulai, atliekant kiekvieną matavimą, nežiūrint į tai, jog specialūs perjungėjai leido atlikti matavimus tik per paskutinius 10 nanosekundžių. Šviesai šį atstumą įveikti reikia apie 20 nanosekundžių. O kaip mums jau iš anksčiau tapo aišku, jokia energijos rūšis negali perskristi iš taško A į tašką B didesniu nei šviesos greičiu, pagal Einšteiną, jokia kita klasikinė energijos rūšis, kuri galėtų būti priežastinių ryšių įrodymu, negali judėti greičiau nei šviesa.

Bet ryšys atsiranda greičiau nei šviesa. Todėl Dievas yra visur, nėra nė vienos vietos, kur Jo nebūtų. Todėl, norint užmėgsti ryšį su Dievu, ypatingų sąlygų nereikia. Ar tu galvoji apie Dievą, ar negalvoji - Jis visada yra.

Energija taip pat negali būti objektas ar reiškinys, galintis paaiškinti vaiduokliškas koreliacijas be ryšių. Tačiau idėja nelokalių paslėptų kintamųjų gali būti paaiškinta ne tik eksperimentiškai, bet ir teoretiškai-matematiškai. Ir tai padarė ne vienas ir ne du pasaulio fizikai.

101.

Daktaras Bohmas Michaelo Talboto knygoje „Holograminė visata" sako, jog egzistuoja du pasauliai. Pirmasis – išreikštasis (angl. explicate), kuris egzistuoja keturmačiame laiko ir erdvės kontinuume. Kitaip sakant, tai matomas formų pasaulis, nes jis driekiasi laike ir erdvėje. Kiekviena jo dalis turi savo vietą. Žodžiu, tai mūsų įprastinis pasaulis, kurį matom ir jaučiam visomis juslėmis. Ši išreikšta tvarka grubiai atitinka žmogaus smegenų kompiuterinį modelį.

Deividas Bohmas surišo savo teoriją su neurologo Karlo Pribramo smegenų veiklos modeliu. Gal tiksliau Karlas Pribramas panaudojo Deivido Bohmo modelį, norėdamas paaiškinti smegenų darbą. Visa ta tai galima rasti Michaelo Talboto knygoje „Holografinė visata“ .

Pasak Deivido Bohmo, egzistuoja neatskleista Visatos dalis (angl. implicate), kuri, kaip chaosas, pasireiškia per keturmatės A. Einšteito atskleistos Visatos formas (angl. explicate), tačiau yra nematoma. Nė viena tokio pasaulio dalis neturi savo konkrečios vietos. Tokio paaulio negalima aptikti ir surasti. Jis bet kurioje vietoje ir bet kur. Jo negalima lokalizuoti tik viename taške. Šis pasaulis yra bet kuriuo laiku ir jis pasireiškia per laikinas išreikštojo pasaulio formas. Tas neišreikštasis pasaulis talpina savyje visas buvusias, esamas ir būsimas formas ir net tas, kurios niekad nebuvo sukurtos. Ten - pasirinkimo laisvė ir milžiniška kvantinė duomenų saugykla, veikianti holograminiu principu.

102.

Šis menamas, neišreikštas pasaulis primena žmogaus galvos smegenų kompiuterio veiklą, sąmonės ir pasąmonės sąveikos modelį.

Atskleistame, išreikštame pasaulyje viskas turi formas, kurios yra laikinos ir nestabilios. Formos nebūtinai turi būti daiktas. Forma gali būti ir mentalinė, ir astralinė.

Menamame, paslėptame pasaulyje viskas nelokalu ir atrodo nesusietai. Mums pasisekė stebėti nelokalumą tik jo rezultatų formoje, t. y. nelokalias koreliacijas atskleistame pasaulyje, t. y. laike-erdvėje, po to, kai J. S. Bellas pradėjo jo paieškas taip, kad atskleistasis lygis išstoja – pasireiškia pasekmėmis laike ir erdvėje visada nelokaliai.

Kitaip kalbant, šis nelokalus subkvantinis pasaulis labai panašus į fundamentalią tikrovę, kuri mūsų žemiškoje tikrovėje pasireiškia per nelokalius paslėptus kintamuosius.

103.

Menamasis neišreikštasis pasaulis neatitinka tikrovės modelio pagal Aristotelišką logiką. Neatskleista tikrovė esti kaip tikimybių ir galimybių jūra, kaip informacijos chaosas gyvena pirminėje, neišskleistoje būsenoje. Jeigu Žemė su žmonėmis nustotų egzistuoti, nelokali informacija apie mus liktų, t. y. mes liktume, pagal D. Bohmą, egzistuoti neišskleistoje būsenoje. Prieš ateidami į išreikštąjį pasaulį, mes taip pat buvome neišreikštojo pasaulio tikimybine forma.

Kaip labai nevykusį pavyzdį būtų galima pateikti telefoninio ryšio ar interneto ryšio tinklą. Tik skirtumas tas, jog perduodant ir gaunant informaciją jokia energijos rūšis nedalyvauja. Mes susisiekiame su Pirmaprade Priežastimi - Dievu - menamąja pasaulio dalimi. Ryšys atskleistas – menamo pasaulio įvykiai įvyksta vienu metu be jokių laiko sąnaudų. Be to, jokio atstumo čia ir nėra. Jeigu kalbėsime apie Alisos ir Bobo fotonus, tai yra TAS PAT daiktas, tik skirtingose pusėse. Tokiu būdu holograminė teorija paneigė sąmonės ir materijos atskirtį ir klausimas, kas pirminis, o kas antrinis – nebetenka prasmės.

Neatskleistame pasaulyje informacija negali lokalizuotis, tačiau prasiskverbia į formų pasaulį per laikinus dėsningumus ir įgauna laikinas formas. Pats žodis „informacija" nėra lokalus, tai Brachmanas, DAO, Pleroma, Budos Sąmonė, Logosas, t. y. visa įmanoma informacija ir energija be lokališkumo, milžiniškame holografiniame kompiuteryje. Bet Budos sąmonė nėra Dievas. Brachmanas taip pat nėra konkreti dvasinė asmenybė. Kitaip sakant, informacinė galimybių-tikimybių jūra, neturinti arenos veikti, o jos arena – laikas ir erdvė.

104.

Kita ne mažiau ryški asmenybė Evanas Wokeris, papildydamas D. Bohmo teoriją, 1975 metais parašė traktatą, pavadintą „Kvantinė antropologija”, kuriame sako, kad sąmonė iš viso negali būti lokalinė, bet atrodo lokalinė dėl to, kad mus klaidina įprastas pasaulio suvokimo būdas. Mūsų protas „negyvena” vien tik mūsų smegenyse, bet yra nuolatiniame be-priežastiniame ryšyje ir nuolatiniame ryšyje su bent kuriuo tašku laike ir erdvėje. Laikas ir erdvė yra iliuzija, pagimdyta to paties Amžino Proto, kad atsirastų erdvė formoms rastis ir keistis. Mūsų smegenys yra savotiškas siųstuvas-imtuvas, kuris yra nuolatiniame On-line režime su Didžiuoju Amžinu Protu, kuris nėra atsiejamas nei nuo neišreikštojo, nei nuo išreikštojo pasaulio.

105.

Robertas Antonas Wilsonas pateikia pavyzdžių, kaip mūsų smegenų kvantinis kompiuteris formuoja ne tik išorinį pasaulį, bet ir mus pačius.

Anot jo, egzistuoja kelios sistemos:

1. Oralinė išgyvenimo sistema, kurią lemia ankstyvos vaikystės imprintai. Ši programa atsakinga už saugios pastogės, saugumo paiešką, bėgimą nuo priešo ir pavojų.

2. Analinė-teritorinė sistema, kurią lemia ankstyvoji vaikystė. Ji atsako už tam tikro statuso visuomenėje, šeimoje, skruzdėlyne užkariavimą ir tiek fizinės, tiek mentalinės teritorijos gynybą. Arba jis – padėties šeimininkas, arba - vergas.

3. Semantinė sistema. Ji imprintuojasi, kai žmogus pradeda kalbėti, vartoti simbolius, kada vystosi vaizduotė, atsiranda vidinis dialogas. Čia formuojasi tikrovės modeliai, tikrovės tuneliai. Jei pirmi du evioliucijos etapai suformavo tam tikras konstantas, semantinė išlaisvina fraktalinį chaosą. Laiką surišantis semantinis organizmas yra labiau laisvas nei kiti ir potencialiai jis linkęs kurti ir daryti revoliucijas, kurti utoponinius ir mažiau utopinius gerovės modelius. Šitame lygyje jau darosi lengviau daryti kvantinius šuolius iš vieno tikrovės tunelio į kitą.

4. Socio-seksualinė programa imprintuojasi individui lytiškai subrendus, sukuria seksualinį vaidmenį ir asmenybę, kuri geba įgyvendinti šitą vaidmenį.

5. Neurosomatinė sistema sukuria grįžtamuosius ryšius smegenys-neuropeptidai-imuninė sistema. Čia kaip ir pozityvaus mąstymo, vidinės pusiausvyros, vidinės ramybės periodas. Tai gebėjimas įeiti į pakitusias sąmonės būsenas, sąmonės procesų sąmoningas valdymas.

6. Metaprogramavimo sistema, kai žmogus jau pats gali pertvarkyti save, valdyti vidinį ir išorinį pasaulius bei keisti mintimis aplink esančią „tikrovę". Timoti Liri sako, kad atskiro vieno statistinio Aš, arba EGO, nėra. Mes galime metaprogramuoti mūsų nervų sistemą į daugybę kitų AŠ aspektų.

7. Morfogeninė sistema – tai visų gyvų ir negyvų būtybių informacinis bankas. Stanislavas Grofas tai pavadino visaapimančia „neurogenetine grandine” arba „filogenetine pasąmone”, globaline DNR ir pan.

106.

Kada mūsų AŠ veikia nelokalioje sistemoje, jis tampa kitu AŠ. Kaip visada, tai įvyksta tada, kai mes pereiname iš vienos informacinės sistemos į kitą. Nelokalus AŠ, esantis neapribotas nei laike, nei erdvėje, ir tuo pat metu esantis nei sąmonėje, nei materijoje, niekada netilps kairiojoje verbalinėje smegenų pusėje.

Toks Aš visados bus už mąstymo „arba-arba” (juoda-balta, gerai-blogai) ribų. Tai yra Advaitos kelias, kai mes paneigiame bet kokį dualumą bei skirstymą į „mus" ir „juos". Mes netgi negalime tai pavadinti AŠ, greičiausia, tai aukščiausia žmogiškumo forma, gyvenant Žemės sąlygomis.

Įvairiose mistinėse mokyklose tai vadina skirtingai: „ne-protas”, „ne-buvimas”, „buvimas nebuvime”, „nušvitimas“, „savirealizacija", „Tėvo karalystė" ir t. t.

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija