Jūs esate čiaŽurnalai / Gintaras's blog / Kvantinė teologija V dalis

Kvantinė teologija V dalis


ĮrašėGintaras- Įrašyta25 Vasario 2015

Penktoji dalis irgi atgimė, taigi, geros kloties klaidžiojant po nežinomąjį ...
..............
69.

Žmogus savo juslėmis priima signalus iš mistinės visatos, apdoroja juos centrinės nervų sistemos pagalba ir ištransliuoja į išorę ganėtinai iškreiptą tikrovės vaizdą. Todėl, kad jo paties suvokimas yra iškreiptas gravitacijos. Gravitacija yra metafizinis blogis, kurio pagrindinė savybė – gundančioji energija, arba Biblijos kontekste – prigimtinė nuodėmė. Trauka pasitenkinti kokiu nors vektoriumi atsiranda tada, kai kažkas sako: „negalima“. Didžiausias sielai „pasitenkinimas“ yra bent trumpam pabūti kietoje materijoje ir patirti gundymus, pereiti skustuvo ašmenimis virš gyvačių duobės. Nors tos gyvatės atrodo kaip rūkytos saliami dešros. Juk iš pirmo žvilgsnio nė neįtarsi.

Ir štai ta rūkyta dešra kobros akimis į tave žiūri ir tvirtina: jog egzistuoja objektyvi tikrovė, tačiau žmogus negali ir niekad negalės jos pasiekti, nes jo centrinė nervų sistema apribota juslinių signalų, gebančių apdoroti virpesius tik labai riboto elektromagnetinių bangų spektro.

Tuo tarpu angelai nuo debesų klykia kaip kokios varnos: jokios objektyvios tikrovės nėra, o žmogus tikrovę sukuria betarpiškai iš įvairaus dažnio signalų, kurias priima būtent mūsų juslės. Šis ginčas vėliau buvo pavadintas Kopenhagos interpretacijos pavadinimu. Ir prieš 80 metų moksliniame isteblišmente buvo sutarta nekelti vėjų šio klausimu, kol neatsiras konkretesnių galimybių tai įrodyti.

Sąmonės ir objektyvios tikrovės klausimas yra amžinas žmogui, kuris, pirmiausia sielos, o po to ir kūno lygmenyje nuolat susiduria su dvejomis stichijomis. Tai dvi jėgos, kurios sielas verčia judėti. Viena iš šaukia: užbėk į Maxima, atpigo alus ir sūris, o kita – jog tas sūris yra spąstuose, todėl metas namo. Tai kur gi ta gilesnė tikrovė, kurios neįmanoma pažinti žmogaus juslėmis: ar Maximoje, ar pakeliui Namo. Ar mes geriau jaučiamės materinėje savastyje, t.y kūne ir stengiamės tenkinti jo poreikius, ar metam į šalį mėsos poreikius, susirenkam patirtį ir judame iš ten, kur atėjome. Atsakymas: abu vektoriai teisingi. Mes renkamės kelią namo į Tėvo karalystę, kuri, anot evangelisto Tomo, yra ir viduje, ir išorėje.

Dabar mus svarbus vienintelis postulatas: objektyvi tikrovė priklauso nuo stebėtojo, nes tik toks požiūris, norint grįžti namo, garantuoja laisvę nevaržomai susivokti, o kur gi yra tie tavo namai? Jeigu kažkokia objektyvi tikrovė egzistuoja, bet jos pasiekti negalime, tai kam ji apskritai reikalinga? Geriau gyventi tokioje, kuri, interpretuojant gnostikų Tomo evangelijos žodžius, yra tavo paties atspindys ir pratęsimas. Tu ir tavo aplinka – yra viena. Tai yra Tėvo karalystės pagrindinė charakteristika ir namų slenkstis. Toks minčių laukas artina prie tikrųjų namų skonio. Pirma tu pajauti skonį būdamas kūne, paskui tas skonis lydi visą gyvenimą, kol keliauji namo. Tai yra orientyras, kad nepasuktum į šoną link alaus baro, rinkimų balsadėžės ar Maxima prekybcentrio.

Taigi, jegu konkrečiau, juk kalbame apie stebuklus, kurie padeda neužmigti matricoje. Protui reikia duoti maisto, kad jis atvestų tave link kelio į tikruosius namus. Iki XX a. stebuklai buvo pasakose, vėliau apie juos pradėjo kalbėti ir rimti mokslininkai. Tačiau žodį "stebuklas", jie pakeitė lotynišku atitikmeniu "paradoksas".

Buitine kalba pateikus J.S.Bello teoremą, ji skamba maždaug taip: jei tam tikri kūnai ar reiškiniai kažkiek panašūs į “objektyvios tikrovės” reiškinius, ar turėjo kokių nors sąlyčio taškų vienas su kitu, tai tam tikri nelokaliniai ryšiai tarp šių objektų egzistuoja visą laiką. Jie yra tas pat daiktas keliose vietose tuo pat metu.

Buitiškai išsireiškus, jei yra Visatos kopiją, tai ta kopija turi nelokalų sąryšį su tikra Visata visą gyvenimą.Visata šiuo atveju reiškia individualų požiūrį į gyvenimą. Mąstydami mes kuriame savo visatą, joje ir gyvenam, kaip žuvis vandenyje. Kolektyvinės Visatos, kuri skirta visiems vienoda ir kurią reiktų pažinti „moksliniu metodu“, greičiausiai nėra. Visata pirmiausia yra holograma įtaigi haliucinacija ir kiekvienas ją kuriame savaip, atlikdami nesibaigiantį karminį šokį su savimi pačiu.

J.S.Bello teorema nesunkiai įrodoma matematiškai. Ji buvo ne kartą patikrinta ir eksperimentiškai. Sakoma, kad ir ji yra veiksminga tik kvantiniame lygyje, Gilberto erdvėje, tačiau mes žinome, kad magija ir homeopatija yra kasdieniniai ir labai paplitę reiškiniai, veikiantys nebūtinai vien tik kvantinėje sriuboje. Quantum nonlocality bei iš to išplaukiantis holografinis principas yra pakankamai logiškas Visatos kūrimo pluoštas, kuris besąlygiškai tinka ir kietos materijos reiškiniams aprašyti. Nes kieta materija su visomis jos stichijomis yra iliuzija, kurią padaro kietą būtent mūsų protas, sudėliodamas fotonų pluoštus tam tikra tvarka iš tos pačios kvantinės sriubos.

70.

J.S.Bello teorema literatūroje pateikiama dar kitaip: jei daiktai bent kartą vienas su kitu susilietė, jie tęsia sąveiką visą likusį laiką. J.S. Bello teoriją dar 1982 metais eksperimentiškai patvirtino prancūzas Alan Aspect. Apie tai daugiau galima sužinoti nuostabioje Michalel Talbot knygoje „Holografinė Visata“.

Alan Aspect sakė, kad nelokaliniai reiškiniai joks ne paradoksas. Paradoksu jie tampa tik tuomet, kai aukštų energijų pasaulį bandome aprašyti mechanikos dėsnių terminais. Pačiame kvantiniame pasaulyje apskritai žodis “stebuklas” neegzistuoja jeigu bandysime įsivaizduoti, kad kvantas nėra materialus kūnas. Kvantinė aplinka, kaip jau minėjome, tai tikimybių superpozicija ar energijų laukas. Ir tik sąmonė, kuri nėra atsiejama savo aplinkos renkasi, kurias iš tikimybių paversti “objektyvia tikrove”.

71.

Jei sujungtume Didžiojo Sprogimo teoriją ir J.S.Bello teoremą, tai įsitikinsime, kad kai kurios Biblijinės tiesos iš tiesų yra teisingos. Jei visata “prasidėjo” sprogus kažkokiam pirminiam daiktui, o šiuo metu ji ir toliau plečiasi, tai visos dalelės, taip pat ir fiziniai kūnai vienas su kitu susiję iki šiol. Tos sąsajos yra tam tikri sąmonės fenomenai, kurie iš
dalelių bangų tikimybių jūros materializuojasi į diskretiškas daiktų formas, atliekant totalaus, neįsivaizduojamo lygio “matavimo” aktą.

Ar tai daro Dievas, ar žmogus? Galima tai vadinti pačiais įvairiausiais vardais, bet faktas lieka faktu, kad prie to, kas dedasi mūsų išorėje, kurią apibūdiname kaip objektyvų, nekintamą pasaulį, kūrybos prisidedame mes patys atlikdami pačius įvairiausius matavimus bei vertinimus pagal tai, kokia programinė įranga yra instaliuota į mūsų smegenis. Vertinimas ir matavimas šiuo požiūriu yra sinonimai. Mes vertiname pagal savo sugedimo lygį, o kvantine prasme atliekame matavimo aktą, kuris surakina dalelių "pluoštą" į tam tikrą tvarką. Tada prieš save pamatome diskretiškus daiktus, o po to pasąmonėje gėdijamės savų kūrybos vaisių bei išsisukinėjame kaip prie mokyklos kampo pagauti rūkantys paaugliai, esą „kalta aplinka“. Tai skamba kaip anekdotas arba Rolando Pakso malda. Apkaltinti aplinką yra įprastas būdas išvengti atsakomybės. Tačiau jos mes niekada neišvengsime. Ji mus pasieks per ligas ir netektis.

Bet visuose matavimuose būna paklaidos. Tai štai, jei mes kartais pagalvojame, kad už sienos gyvenantis kaimynas yra sukčius, jisai ne tik tai jaučia, bet ir žino. Mes patys jį iš dalies tokį padarom, “siųsdami” (jeigu taip galima pasakyti) atitinkamus “signalus”. Panašiai, žmogus sukuria pats save, savo aplinką, jei jis geba formuoti kvantinį lauką savo mintimis. Žmogus, kuris gyvena pagal programas, kaip koks robotas, remiasi jų diktuojamomis schemomis ir surenka savo tikrovę remiantis būtent tomis dažniausiai svetimomis schemomis. Tačiau tie modeliai - ne to žmogaus kūryba. Juos kuria gyvenimo režisieriai su spalvotais kaklaraiščiais ir parduoda rinkoje. Jei žmogus dėl kvailumo atsisako kurti gyvenimą pagal save, jis vartoja gatavus modelius. Tai štai, kaip iš tikrųjų mūsų visuomenę valdo mašinos. Mašina yra virtuali – kokių nors gudruolių languotais alyviniais marškiniais sukurta iš paskleista tikslinėje grupėje gero elgesio taisyklių programa. Žmogus tingi, arba, dažniausiai neturi jėgų galvoti, jog reikia kurti savo, todėl perka mašinų programą. Taip esą yra geičiau, lengviau ir patikimiau. Tuo tarpu mašinų operatoriams to tik ir reikia, nes taip jie sprendžia strateginio lygmens valdymo problemas, kad visuomenė būtų stabili ir prognozuojama. Tačiau taip niekada nebūna. Jei socialinių inžinierių pastangomis atsiranda stabilumas, visada atsiras jėga, kuri tą stabilumą griaus ar iš išorės ar iš vidaus.

72.

Tačiau, kai tai daroma nesąmoningai, mechaniškai, iš inercijos, esminių kvantinių procesų nežinojimas mus iš dalies gelbsti nuo didesnės bėdos. Vis viena, jei esame pasyvūs ir pasitikime tik mašinomis, bėdų prisidarome iki soties. Norint kažkiek sąmoningiau kurti, reikia pirmiausia išmokti būti stebėtoju. Reikia susivokti, kuriame sielos kritimo į materiją taške esi šiuo momentu. Kitaip tariant – reikia atrasti Dieną savyje ir savo dėmesį sugrąžinti ten, kur prie nieko nereikia prisirišti. Materialistinis gyvenimas skatina prisirišti. Kai tik mūsų dėmesys materijoje, tai yra išorinėje tikrovėje, kuri nuo mūsų nepriklauso, atsiranda gundymai, kurie mus pririša. Pririšimas - tai laikinų šio pasaulio formų sudievinimas, manant, jog tai yra kažkas užbaigta. Kai atsiranda pririšimas, kai sudieviname materialaus pasaulio reiškinius ar daiktus, visada atsiras ir kita jėga, kurie sieks tą pririšimą atrišti.

Bet jei mūsų dėmesys persikelia į amžinąjį AŠ, kuris neturi jokių norų ir lūkesčių materijos ir kūno atžvilgiu, iš karto tampame kvantiniais stebėtojais, nes baigiasi blaškymasis nuo atsirišimų prie prisirišimų. Norint būti stebėtoju, reikia savo dėmesį perkelti nuo išorinės “objektyvios tikrovės”, kuri tėra tik subjektyvi tikrovė, prie vidinės fenomenologinės savasties bei subatominių procesų analizės. Trumpai tariant, kvantinis stebėtojas-kūrėjas yra Kristaus arba Bodhisatvos sąmonė. Kristus šiuo atveju suvokiamas kaip nubudusi sąmonė.

Robertas Antonas Wilsonas savo knygoje “Kvantinė psichologija” ypatingai plačiai išdėsto J.S.Bello teoremos unikalumą. Perspjauti šį autorių teorinėje fizikoje – sudėtingas reikalas. Galų gale mes to ir nesiekiame. Mes keliame kitą klausimą, ar galime šį paradoksą (turiu omeny Quantum nonlocality) atriboti nuo magijos ir parapsichologijos? Be šansų!

73.

Visi iki XX amžiaus vidurio sukurti mechanikos ir kvantinės mechanikos vyraujančios dogmos “reikalauja”, kad bet kokios koreliacijos tarp objektų turi turėti priežastinius ryšius. Kitaip sakant jeigu A tenisininkas daro smūgį, tenisininkas B jį atmušą ir įvyksta reakcija vadinama ping-pong. Jeigu ši reakcija tęsis per daug ilgai bus jau įtartina. Nes atsirastų grėsmė Antrajam termodinamikos dėsniui.

Niutono mechanikoje ryšys tarp ping-pong mechaninis ir deterministinis. Elektromechanikoje, elektromagnetizme ryšius tarp A ir B užtiktina laukų sąveikos, realetyvumo teorijoje – gravitacija ir erdvės iškraipymai. Taigi iki šiol žinomoje fizikoje bepriežastinių korelecijų nebuvo pastebėta. Dažniausiai į tai nebuvo kreipiamas dėmesys, nes manyta, jog tai burtai arba magija. O šalia tokių dalykų rimtam mokslininkui – ne vieta. Tikrai taip!

74.

Fizikai iki šių dienų fanatiškai tiki būtent priežastiniais ryšiais ir pasaulio, kaip teniso kamuoliukų tarpusavio sąveikos modeliu. Jeigu kamuoliukas pradeda judėti, priežastis to – grynai mechaninė, į jį pataiko kitas kamuoliukas, elektromagnetiniai laukai nustumia vieną kamuoliuką nuo kito neišvengiama trajektorija, kurią galima apskaičiuoti matematinėmis formulėmis. Tačiau be priežasties kamuoliukas negali pajudėti iš vietos. Bet mes jau žinome, kad gamtos dėsniai turi išimtis, o priežastingumą gimdo laiko ir erdvės iliuzija. Laikas ir erdvė – žmogaus kūrybos vaisius, o ne objektyvi duotybė. Kamuoliuką judėti gali priversti anksčiau paminėti „paslėpti kintamieji“, apie kurios niekas iki šiol nieko nežino.

Aukštų energijų pasaulyje, nelokaliniai efektai – koreliacijos atrodė mokslininkams vieninteliu baubu, tačiau dantimis sukandus teko kentėti paaiškinimą, kad subatominiai objektai kitaip elgtis negali. Žodį nelokalios koreliacijos Nilsas Boras įvedė dar 1928 metais. J.S.Bellas 1965 metais matematiškai įrodė, kad nelokaliniai bepriežastiniai ryšiai egzistuoja, jeigu mes jau prarijome šią karčią piliulę – kvantinę mechaniką. Kai mes kalbame, kad šiuose nelokaliniuose efektuose neegzistuoja priežastiniai ryšiai, paaiškinantys koreliacijas mes, mąstant tradicinių, fundamentinių mokslų kampu, klimpstame į dar didesnį beprasmybės liūną. Įsivaizduokite bilijardo stalą be žaidėjų. Nuo tokius mintis netgi vimdo, nes Visata pati perša minti apie vaiduoklius, kurie iš tikrųjų realiai egsiztuoja.

Kvantiniuose procesuose nėra kitų žinomų mokslui priežasčių, dėl kurių kamuoliukai imtų nei iš šio, nei iš to judėti. Ir vis dėlto nei iš šio nei iš to vienoje stalo pusėje kamuoliukas A ima suktis pagal laikrodžio rodyklę, o kitoje pusėje – prieš laikrodžio rodyklę. Tai vyksta sinchroniškai. Ir tai yra normalu.

75.

Jeigu pamatę tokį reiškinį, nubėgsite ir papasakosite savo kaimynams, universiteto profesūrai ar draugams jie skubėtų įvertinti Jūsų sveikatos būklę ir iškviestų psichinės sveikatos specialistus. Tačiau kvantinėje mechanikoje tokie atvejai yra kasdienybė, be to lygtimis, matematiškai tai paaiškinama ir net ne vieną kartą eksperimentiškai įrodyta. Tačiau visiški agnostikai pasakytų – tai kvantinės mechanikos reiškiniai, jie netinka fizikiniams kūnams. Toks teiginys neišlaiko kritikos, nes mes kasdien turime reikalų su vaiduokliais.

Tai irgi a-priori teiginys, paremtas tik metafiziniu įsitikinimu kas gali būti, o kas yra realiai. Kodėl mes tai nusprendžiame už pačią gamtą, už Dievą ir už kitą žmogų. Šitie du pasauliai – ir vienos pusės kvantinis, o iš kitos pusės fizikinis tampriai yra persipynę ir jokių garantijas šimtaprocentiniams a-priori įsitikinimams teikiančių tiesų iš viso nėra. Be to - nėra labai aišku, kur prasideda vienas pasaulis, o kur baigiasi kitas, ir atvirkščiai.

76.

Biliardo kamuoliukų modelis aprašo tik vieną iš tiesų arba dalį tiesos, apie kitą dalį kalba pats daktas J.S.Bellas: Įsivaizduokite du žmones, vienas iš jų gyvena Londone, o kitas Havajuose. Taip pat įsivaizduokime, kad mes šiuos du žmones tam tikrą laiką stebime ir pastebėjome tam tikrus jų elgesio ypatumus. Kai Londono gyventojas užsideda raudonus marškinėlius, Havajuose gyvenantis pilietis tuo pat metu, tokiais pačiai judesiai užsivelka žalius marškinėlius. Vėliau, eksperimento tvarka įsimaišome į abiejų žmonių gyvenimą taip, kad Londone gyvenantis žmogus nusirengia raudonus marškinėlius ir užsivelka žalius. Tačiau kai atsukame slaptą filmavimo kamerą į Havajus, pasirodo, kad antras žmogutis, kuris gyvena šiose salose, tuo pat metu nusivelka žalius marškinėlius ir užsivelka raudonus.

“Tuo pačiu metu” reiškia, kad joks mobilus ryšys tarp Londono ir Havajų neegzistuoja. Tačiau jeigu signalas kažkokiu būdu tarp Londono ir Havajų cirkuliuoja šviesos greičiu, tai vis viena jis negali būti lygiai tuo pačiu metu. Tokių informacijos permetimo greičių tiesiog dar nėra atrasta.

Tai nėra Londono įvykių reakcija Havajuose arba atvirkščiai. Artimesnė būtų sąvoka – sutapimas arba, kad vienas ir tas pat reiškinys yra dviejose skirtingose pasaulio vietose. Ir ši koreliacija vyks tol, kol liepsime Londone gyvenančiam žmogui keisti drabužius.
Aprašytas pavyzdys iš tiesų skiriasi nuo praktinės magijos, nes magija remiasi į okultines priežastis: dievus, dvasias, energijas, demonus, angelus, agregorus. Kvantiniame lygmenyje nėra „demonų“, t.y. priežasčių, kurias galima būtų aprašyti ir maginių, ir fizikos dėsnių požiūriu. Magija pripažįsta, kad yra astralinės kelionės, bet tai juk kelionės – priežastiniai ryšiai. Elementariųjų dalelių lygyje niekas niekur nekeliauja.

77.

Nikolajus Kozyrevas, kažkada pareiškęs, kad žvaigždės “maitinasi” laiku, remdamasis J.S Bello teoremos fenomenu iškėlė hipotezę, kad laikas elgiasi panašiai kaip fotonų pora. Laikas gali tekėti į priekį ir atgal ir pasklinda-atsiranda vienu metu visur. Laikui, kaip ir informacijai, pasklisti po Visatą nereikia jokio pagalbininko. Jis tiesiog yra visur. Laikas yra sąmonės pagamintas produktas, greičiau kompiuterinė programa evoliucijos mašinoje.

Vienas rusų komikas paklausė kito, kodėl taip greitai bėga laikas ? Kitas jam atsakė, todėl, kad per dažnai žiūrime į laikrodžius.

Kitas XX a. pabaigos kvantinės mechanikos tyrėjas J. Sarfattis nelokalinius ryšius vadina informacijos perdavimu be perdavimo, arba informacijos teleportacija. Karlo Gustavo Jungo žodyne yra kitoks šį reiškinį atitinkantis terminas – sinchroniškumas.

Jungas nagrinėjo ne koreliacijas ir paslėptus kintamuosius kvantinėje fizikoje, kaip netelpančius nei į vieną priežastinę logine teoriją. Reikia nepamiršti, kad psichologai iki XXI a. pradžios iš viso tarpusavyje nebendravo ir tik nesenai, atradus, kad moksle reikia ieškoti sąsajų su sąmonės reiškiniais imta diskutuoti apie panašius dalykus.

78.

Paskutiniais dešimtmečiais mokslininkai daug laiko skyrė taip vadinamam antropiniam principui (antropos - žmogus, lot.), kuris apibūdinamas taip: mes gyvename Visatoje, kurioje būtinai turėjo atsirasti žmogus. Kitaip sakant mūsų Visata specialiai susikūrė tam, kad joje gyventų gyvos būtybės.
Tai verčia aukštyn kojom paskutiniųjų trijų amžių mokslo pasiekimus. Deterministai yra paskaičiavę, kad jeigu bet kokią fizikinę konstantą pakeisime bent 0,001 proc., to pasekmėje mes gautume Visatą, kurioje žmogus negalėtų gyventi. Kitaip sakant, iš visų Visatų, kurios galėjo atsirasti po Didžiojo Sprogimo (jeigu toks iš tiesų buvo), paralelinės visatos galėjo arba visai išnykti, arba egzistuoja dujiniame pavidale, arba pavirto į a-žvaigždes, arba pradėjo vystytis pagal kitus dėsningumus, pagal kuriuos mums žinoma gyvybės negalėjo atsirasti. Griežtų pažiūrų šalininkai fizikoje priima tikimybę, kad galėjo atsirasti lygiagretūs pasauliai, tačiau bet koks kalbėjimas apie juos “sveiko proto” rėmuose neturėtų būti toleruojamas. Paralelinės visatos tebėra X-failas, mes negalime apie jas daugiau nieko pasakyti, todėl linkę priimti antropinės (žmogiškos) visatos modelį, kaip modelį, kuris skirtas žmonėms gyventi.

79.

Visata negali be žmogaus, žmogus negali be Visatos, jie vienas kitą palaiko ir dėl vienas kito egzistuoja. Apie tai kalba ir kvantinė fizika, turėdama omenyje sąmonės ir tikrovės sąveiką. Sąmonė sukuria trimatę Visatą, o ji žmogui atsidėkoja kitokiais būdais, pavyzdžiui gundymais ir blogiu. Tačiau tokia yra trijų dimensijų pasaulio specifika – jis yra paverstas blogio arena. Visata sukuria sąlygas žmogui kurti visatą toliau, įgyjant naujos patirties.

Tačiau mes vis viena turime galimybę rinktis iš kelių variantų. Daugelis toje Vienoje Visatoje mato Vieną Vienintelį Dievą-Kūrėją, kuris žmogaus rankomis kuria pats save.
Šiame kontekste antropinis principas skirstomas į stiprų ir silpną. Pirmasis – tai Dievas Kūrėjas, antras – Žmogus Kūrėjas. Kvantinės teologijos prasme tai vienas ir tas pat. Skiriasi nebent suvokimo lygmuo.

J. S. Bello teorema parodo, jog kvantinis pasaulis turėtų būti “panašus”, “atitinkantis” fizinę visatą, vadinasi nelokalinės koreliacijos turėtų egzistuoti ne tik kvantiniame lygyje, bet ir fiziniame, t.y. diskretiškų daiktų makropasaulyje. Bet šitos koreliacijos neturėtų būti vien tik erdvėje, bet ir laike. Nelokalinės erdvinės koreliacijos kaip ir ignoruoja, kažkokiu būdu ar visai be jokio būdo prašoka linijinį-loginį priežastingumą. Neokalinės koreliacijos laike sistemai suduoda beveik mirtiną smūgį ir verčia determinizmą aukštyn kojom. Tai, be abejo, labai paguodžia, kad Dievas žmogui dar ne visas kortas atskleidė. Ir Ačiū Jam.

80.

Taigi, kas gi yra ta baisioji J.S. Bello teorema teologine prasme. Įsivaizduokime, jog yra du fotonai, kurie „įrieda“ į matavimo prietaisą. Tarp jų įvyksta kontaktas, kuris tampa nelokalinės koreliacijos priežastimi. Pirmasis A fotonas ateina į prietaisą nuo žvakės kitame kambario kampe, o antras B – nuo žvaigždės, kuri matoma per langą. Atstumas tarp žvakės ir žvaigždės – 1 milijonas šviesmečių. Tačiau nelokalinė koreliacija nekinta, J.S.Bello lygtyje kitimo koeficientas lygus nuliui, nepriklausomai nuo erdvės ar laiko parametrų. Tam, kad abu fotonai atitiktų reikalavimus, savybės vieno iš jų, kuris paliko žvaigždę prieš milijoną metų, turėjo būti nustatytos prieš milijoną metų. Kitaip atrodo, kad prieš milijoną metų fotonai jau “žinojo”, kad mes juos matuosime, “apsirengė” reikiamu būdu ir pradėjo kelionę į žemę. Bet tai – absurdas. Dar kitaip traktuojant, fotonas neišėjo iš žvaigždės iki to dabartinio laiko, kai mūsų matavimo rezultatai kažkokiu būdu nenukeliavo laiku atgal į žvaigždę ir atitinkamai nepakeitė žvaigždės fotono savybių.

Įsivaizduokite, kad valtyje sėdi irkluotojas ir plaukia ežeru. Kai vienas irklo galas vandenyje, kitas galas automatiškai pakyla į orą. Tik kvantinėje mechanikoje tarp abiejų irklo galų irkluojančio žmogaus nėra, ryšys nematomas ir gali “išsitęsti” bet tokiu atstumu tiek laike, tiek erdvėje.

81.

J.S. Bello teorema buvo ne kartą preciziškai patikrinta skirtingų šalių mokslininkų, skirtingu laiku ir skirtingomis sąlygomis, rezultatas būdavo tas pat, kai kada 25 proc., kai kada 75 proc. tikimybe.

Tai reiškia, kad mes galime iš dabarties paveikti ne tik ateitį, bet ir praeitį, apie ką kalba visos didžiosios pasaulio religijos. Mes galime daryti įtaką kitam žmogui per didelius atstumus, tik reikia mažmožio – jo energijos. Tai gali būti nuotrauka arba fotografinė atminti. Fotografija atmintyje arba „fantomas“ vaizduotėje – puikūs instrumentai darbui su energijomis per atstumą, nes protui absoliučiai nėra jokio skirtumo, ar jis mato šalia kitą žmogų, ar įsivaizduoja. Panašumas visada sukuria prielaidas nelokalioms koreliacijoms atsirasti. Jeigu du daiktai panašūs vienas į kitą – tai jie yra tas pat daiktas keliose vietose tuo pat metu. Ir štai čia, jei žinai šią paslaptį, atsiranda galimybės dirbti su laukais.

82.

Iš esmės mus klaidina mūsų pačių žodynas, suponuodamas laiko ir erdvės pojūtį, todėl kai kurie fizikai teoretikai siūlo nebevartoti identifikacinių sąvokų tokių kaip “yra”, “buvo”, “bus”. Naudodami identifikacinį, fiksuojamą žodyną, mes uždarome pasaulio reiškinius į mus suprantamas laiko ir erdvės “dėžutes” (statiškas logines sistemas) ir trukdome minties energijai tekėti laisvai. Kai tik mūsų sąmonė pradeda “matavimo”, “fiksavimo”, “vertinimo”, “operacijas”, mes iš tikrųjų keičiam pasaulio dalį, kurią matom ir suprantam, jis automatiškai parsitvarko pagal mus. Bet keisdami jį čia ir dabar, mes jį keičiame ir praeityje, ir dabartyje, ir per dar didesnius atstumus.

Man asmeniškai artima ta idėja, kad Dievas, kaip sielų superpozicija, atlieka šiuos matavimo procesus žmogaus akimis, visų gyvų būtybių sąmonės pagalba. Matavimo pasekmėje mes gauname deterministinius dėsnius (sistemines formas), kuriuos Dievas steigiasi sugriauti, jeigu jos tampa per daug negyvos ar statiškos. Atgyvenusiomis formomis galima vadinti tas, kurios trukdo evoliucijai.

Ir tai nereiškia, kad mes, žmonės artėjame prie visiško x-failų išnykimo ir siauriname Dievo paslapties diapazoną savo žinių plėtimo ir tobulėjimo sąskaita. Mes užminame vis ant naujos minos, kuri nežinia kada ir kur bus padėta. Dievas nuolat meta naujus kauliukus ir naujas kortas, kurias mes keliame ir sprendžiame vis naujus galvosūkius, kurie niekada nesibaigs.

83.

Šiai minčiai pailiustruoti čia labiau tiktų zenbudistinė pasakėčia apie mokytoją, kuris visuomet prieš mokinį užtrenkia tikrovės duris, nors mokinys būna šventai įsitikinęs, kad jis jau viską išmoko.

Žymioji A. Einšteino pelė savo mažutėmis akytėmis uždaro visatą į jai suprantamą “dėžę”. Taip pat elgiasi ir žmogus, pažvelgdamas ryte šviežiai atmerkdamas akis, uždaro pasaulį į jam tik vienam suvokiamą “dėžutę” (sisteminę tvarką). Ir kiek pasaulyje yra žmonių, tiek yra ir skirtingų. Ir bet kokia siūloma bendra dėžutė iš principo atrodo neteisinga.

Kolektyviniai kvantinės tikrovės "matavimo" (bangos redukcijos) instrumentai, tokie kaip valstybės, įstatymai, kultūra, tradicijos, papročiai, religija, filosofinės sistemos visų pirma yra skirtos individualių “dėžučių” suvienodinimui ir, naudojant archetipinius simbolius, jų valdymui. Apie laisvą ir nepriklausomą pasaulio suvokimo, surinkimo ar kūrimo būdą šiuolaikinėje visuomenėje kalba tik modernioji egzistencialistinė filosofija.

Politikai, pramonininkai, sociologai ir psichologai tvirtina, kad “paleidus vadeles”, kils nesuvaldomas chaosas. Netiesa. Paleidus vadeles, žmogaus sąmonė patirs kvantinį šuolį. Bet ar visi TAM šiandien yra pasiruošę? Ar žmogus šiandien yra pasiruošęs palikti dėžutės? Telgul tai būna pamąstimui iki sekančio karto.

www.kvantinemagija.lt

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija