Jūs esate čiaŽurnalai / Gintaras's blog / Kvantinė teologija IV dalis

Kvantinė teologija IV dalis


ĮrašėGintaras- Įrašyta18 Vasario 2015

Pavyko dešifruoti dar vieną dalį. Tiktai ne paskutinė. Išvilksime į dienos šviesą viską.

44.

Mūsų “tyrimo” objektas – du iš buitinės–religinės pasaulėžiūros iškrentantys dalykai – magija ir paslėpti kintamieji. Kalbame apie stebuklus. Šiuo metu žmonės tarp savęs susitarė, kad jie viešame gyvenime neegzistuoja. Tai yra metafizika arba „lženaūka“ (melagingas mokslas), už kurį dar visai nesenai Rusijoje kitaminčiai ilgam išvažiuodavo pas baltas meškas. Vakaruose baltų meškų, išskyrus Norvegiją, nėra. Mūsų Vakarų pasaulyje metafizikai tiesiog kalami prie gėdos stulpo viešam apspjaudymui. Nieko nepadarysi – tai yra Edward Bernays - visuomenės savireguliacijos mechanizmas – „vešieji ryšiai“. Tai daroma tam, jog kažkas nori matyti mus biologiniais robotais. Pats žmogus kaip siela tam tikrame evoliucijos etape nori save pamatyti kaip biologinį apvalkalą, pajausti save robotu. Prigimtinė nuodėmė atsiskirti nuo savęs, kaip Kūrėjo daugiskaitoje yra užkoduota genuose. Tačiau, plačiąja prasme, tai ne vien tik žmogaus "kaltė" (kabutėse). Tai procesas, kurio visos apimties pamatyti neįmanoma, pavyzdžiui, nepakeitus požiūrio arba stebėjimo kampo. Keisti požiūrį šiais laikais yra pats sunkiausias užsiėmimas. Niekas iš Jūsų artimųjų netaps laimingu, jeigu per vieną naktį tapsite kitokiu. Dėl tokių dalykų kyla net pasauliniai karai ir revoliucijos. Visi pripratę pro langą matyti gražų vaizdą. Bet koks papildomas objektas įprastame peizaže paprastam žmogui sukelia daug vidinio skausmo: kaip su viskuo tuo reiks toliau gyventi? Tačiau tas naujas objektas neatsirado juk vakar. Iš tikrųjų žmogus galvoja, kad jis nesikeičia, tačiau iš tikrųjų jis keičiasi.

Kas gi yra tie ne lokalūs fenomenai (non locality)? Liaudiškai kalbant, viskas gyvenime yra apskaičiuojama formulėmis, taisyklėmis ir dėsniais, dėl kurių mes susitarėme tarp savęs, jog jie yra tikri ir veikia nediskutuotinai. Ir yra dalykai, kurių kilmė nežemiška ir jų nuspėti neįmanoma pasitelkus, pavyzdžiui, vien tik įprastą loginį eksperimentą.

Blogiausia tai, jog jie nemaža dalimi lemia mūsų gyvenimą. Iš esmės anglų fiziko, Alberto Einšteino mokinio David Bhom švestas terminas terminas "paslėpti kintamieji" klaidina, nes jis gimdo deterministinę prielaidą, kad kažkada mes tuos kintamuosius galėsime atskleisti. Iš esmės paslėpti kintamieji neatskleistini, nes jų paprasčiausiai nėra. Tai yra metafora, tam, kad mokslininkams nereikėtų vartoti nepatrauklaus žodžio "magija": arba "kerai". Šios temos gyvena už vadinamosios “kairiojo pusrutulio ribos”. Ilfo ir Petrovo romane „12 Kėdžių“ Ostapas Benderis sakė savo bičiuliui Kisai Vorojeninavui: „kam tau pinigai, jei tu neturi fantazijos“. Šią įžvalgą galima būtų pritaikyti kur kas plačiau, būtent tiems „tikslukams“, kurie abejoja metafizika: „kam apskritai tau fizika, jeigu neturi fantazijos“. Senas žydų anekdotas primena: „išmokyk kvailį melstis ir jis kakta pramuš grindis“.

45.

Ribą galima peržengti tik pasitelkus lakią fantaziją ir kūrybiškumą, kuri tikslukui deterministui ar religiniam fanatikui iš principo nėra įkandami dalykai, nes reikalauja atsisakyti populiariosios visuomeninės mąstysenos, nusimesti savo EGO ir atsisakyti troškimo valdyti situaciją ir pinigus..

Nelokalūs reiškiniai įvairiais pavadinimais lydėjo žmoniją per visą jos istoriją: burtai, gydymas per atstumą, magija, alchemija, telekinezė, teleportacija, parapsichologija, vešieji ryčiai, juodosios politinės technologijos. Ir, nepaisant mokslo progreso bei griežtų teisinių reglamentų. šie reiškiniai visada būdavo naudojami. Kitaip tariant, viešai, iš valdiškų tribūnų ir laikraščių trimituojama, kad „to nėra, nes negali būti“, esą dėl šios priežasties vaikams per TV „nerealių“ dalykų rodyti negalima, o iš kitos pusės Seimo nario karjeros pradžioje reikia prašyti „Dievo pagalbos“. Tai yra ne kas kita, o valdymo krizė. Šizofrenija. Juk tie patys laikraščiai, kurie trimituoja, jog „ateivių nėra“, kitame puslapyje spausdina horoskopus. Manau, jog tai daroma sąmoningai:

a. siekiant valdyti,
b. mulkinti kitus su tikslu valdyti,
c. mulkinti kitus su tikslu pasipelnyti,
d. palaikyti žmoniją nuolatiniame tamsos ir baimės lygyje,
e. sukurti ir palaikyti masių valdymo temperatūrą atitinkamame lygyje.

Galima būtų išvardinti ir daugiau, bet iš principo, dar nuo Abraomo ir Mozės laikų šie strateginiai tikslai žmonijos atžvilgiu nesikeitė. Keitėsi tik naudojamų technologijų lygis, o formos, kuriomis buvo siekiama manipuliuoti žmonių pasaulėžiūromis išliko tos pačios. Kažkada viena Riomerio universiteto mokslininkė pabandė man išsklaidyti iliuzijas, esą "mes negalime sau leisti, kad svetimos vertybės užvaldytų mūsų žmonių protus ir širdis“. Sutinku, tačiau pateikite sąrašą, kur savos, o kur svetimos vertybės. Atsakymo iš pašnekovės neišgirdau, esą tai savaime "iš konteksto" suprantama. Iš valdžios atstovų norėtųsi konkrečių exsel lentelių, kas sava, o kas svetima, kad nereikėtų spėlioti. Juk valdžia yra blogis laisvės siekiančio individo atžvilgiu, kuris, dažniausiai siekia turėti savarankišką, institucijų neaprobuotą požiūrį į gyvenimą. Tai liečia ir magiją.

Iš vienos pusės valdžia suteikia konstitucines garantijas ir sako: "tikėk kuo nori", bet iš kitos pusės - siekia kiekvienam iš mūsų užmauti tam tikrus ideologinius akinius. Ir tai daroma neformaliai, ne administraciniais būdais, per viešuosius ryšius.

Šizofrenija - labiausiai plintanti psichikos negalia mūsų visuomenėje. Todėl ir atsitinka taip, jog determinizmas arba lokalinis realizmas (visa dualizmo arba atskirties ideologija), kaip viena iš komunizmo ir marksizmo atšakų (nes būtent Marxso ir Lenino veikaluose tai buvo labiausiai išplėtota), t.y. vadinamoji Niutono-kartenizė pasaulio suvokimo sistema yra „sava vertybė“, o dvasingumas, mistika ir parapsicholojija yra „svetimos vertybės“, nes pasąmonėje asocijuojasi su laisvu žodžiu, sąžinės laisve, o tai asocijuojasi su kapitalizmu, kuris priima sistemų reliatyvumą ir visuomenės multisluoksniškumą. Kai 1990 metais vertėme komunizmą, tikėjau, kad marksizmas išnyks savaime, kaip nepasiteisinusi doktrina pirmiausia sąžinės laisvės srityje, būtent, požiūryje į tikrovę.

Tačiau praėjus 25 metams galime konstatuoti, jog marksizmas mūsų tausos kolektyvinėje pasąmonėje labai giliai įsišaknijęs. Komunistinei slaviškos kilmės valstybei bet kokios idėjos, kurios verčia žmogų susimąstyti apie laisvę yra „svetimos vertybės“. Vadinasi Lietuva yra komunistinė slaviška valstybė su krikščioniška paklaida. Šiuo metu mes negalime atsekti vertybinės takoskyros tarp Rytų ir Vakarų. Abi šios konkuruojančios sistemos, giliau paanalizavus, iš principo yra marksistinės. Marksizmas pirmiausia pasireiškia kaip visuomenės skaidymas į savus ir svetimus pagal sunkiai suvokiamus kriterijus. Nes jeigu atlydžiai pastudijuosime Marxso ir Lenino veikalus, tai suvoksime, jog revoliucija jau įvyko totaliai visoje planetoje. Marxso svajonė išsipildė. Pagalvokime apie tai ramybėje ir suvoksime, jog tai tiesa.

Pagrindinis socialinės inžinerijos instrumentas nuo šumerų civilizacijos iki šių dienų liko tas pat – skaidymas į savus ir svetimus bei nežinojimo baimė. Dualizmas ir jos nuolatinė palydovė Baimė, kaip ir pats žmogus, evoliucionavo. Šiais laikais niekas nebebijo kalnelyje ar apleistoje sodyboje gyvenančių dvasių. Niekas jau nebijo Dievo, sėdinčio ant debesies. Dabar bijoma prarasti įvaizdį. Žmonės, ypač labai dideli, bijo veidu kristi į purvą, pasirodyti visuomenės akyse silpnais. Seimo nario mandatas, privilegijos dug svaresnis argumentas negu pustuštis krepšys išeinant iš Maxima parduotuvės. Kitaip sakant, prarasti savo iliuzijas daug sunkiau, negu atsisakyti kilogramo bulvių.

46.

Materialistas fundamentalistas visada bijo metafizikos. Jis dreba prieš Baisųjį Teismą, Nežinomąjį. Jis lyg epušės lapas virpa prieš tą dalį mus supančios tikrovės, kurios administraciniais svertais valdyti negali. Negalima sakyti, jog mokslas prie viso to neprisilietė. Iš tiesų, netgi labai prisilietė, tačiau susidūrė su kita problema: mokslininkas, jeigu jis nori tęsti karjerą, turi pereiti per save? Tam reikia daug drąsos. Egzistuoja tam tikra riba iki kurios tyrėjas dar gali manyti, jog jis yra objektyvus. Bet už tos ribos šiuolaikinis mokslinis pažinimo metodas nebeveikia. Paradoksas tame, jog norint tęsti tyrimus, būtina šią ribą peržengti ir nevengti prisipažinti, tolesnė tavo karjera priklauso nuo to, kiek tu pažįsti save asmeniškai, o ne objektyvią tikrovę su visais jos dėsniais.

Ar šiuolaikinis žmogus šiandien yra pasiruošęs apie tai garsiai kalbėti? Kalbėti būtent apie tai, jog tik pažinęs save, jis kartu su Dievu yra savo Pasaulio bendra-kūrėjas. Bėda ta, jog per kelis paskutinius tūkstantmečius bažnyčios, komunizmo ir industrinio kapitalizmo spaudžiami mokslo žmonės buvo mokomi kurti pakankamai siaurus, pasak Timoti Liri, dogmatinius – egoistinius išorinius tikrovės ir utopinės gerovės „tunelius“. Didžiausias smūgis Dievui, kuris yra mumyse kaip tikrasis kūrėjas yra Vladimiro Lenino teiginys, jog tikrovė nepriklauso nuo stebėtojo. Kažkodėl Lenino paminklą Lukiškių a. mes nuvertėme, o mokslo žmonių širdyse jis tebegyvena.

47.

Paslėptų kintamųjų paslapties įminimas masino visų laikų išminčius ir piktadarius nuo hermetikų, kabaliotų iki Adolfo Hitlerio ir Josifo Stalino. Juk buvo tikima – įminsi šitą paslaptį – valdysi visatą, t.y. objektyvią tiesą. Stebuklingas kartas, ietis, kuri persmeigė Kristaus širdį, stebuklinga nematoma kepurė, skraidantys kilimai, indiški vimanai. Ko tik neprisigalvojo žmonės, slėpdami vieni nuo kitų Tiesą.

Tačiau binarinės šizofrenijos sužalotam protui įminti šią paslaptį taip pat sudėtinga, kaip ir nuspėti, kada kvantinėje fizikoje skils radioaktyvaus izotopo branduolys. Yra tik bendra tikimybė, kad branduolys gali skilti, tačiau kada tai įvyks ir ar iš viso tai įvyks, niekas negali pasakyti. Tai yra X failas, tai – galima pavadinti bangos savybe, bet ne pačia banga, kaip mes ją įsivaizduojame iš “realaus” gyvenimo pavyzdžių.

48.

Garsusis Šriodingerio katinas, uždarytas dėžėje, kurioje turi skilti radioaktyvaus izotopo branduolys yra vienu metu ir gyvas ir negyvas, kol dėžė neatidaryta. Nes niekas negali pasakyti, kada skildama kvantinė dalelė užkliudys prietaisą su nuodų buteliuku, kuris turėtų užmušti katiną.

Taigi, kas valdo paslėptus kintamuosius, kam jie pasiduoda valdomi? Ar iš viso pasiduoda. Būtų naivu mąstyti, jog paslėpti kintamieji (X-failai) – tai dar neatskleisti gamtos mokslų puslapiai. Norėtųsi galvoti, jog tai yra už pažinimo ribų. Pažinti tai galima tik vienu būdu – kai atsisakyti pažinti protu ir pasitelksi širdį bei kūrybinę fantaziją.

Bet paklausykime ką sako šiuolaikiniai fizikai. Ieškant “objektyvios materijos” jau atlikta beveik viskas, tačiau paslėpti kintamieji vis viena liko paslaptimi. Tačiau jie vis viena masina tyrėjus žengti tolesnius žingsnius, kur jie nuves niekas nežino, ar jie iš viso kur nors nuves? – sako Markas Vincente, vienas iš žymaus pastarųjų metų dokumentikos bescelerio “What the Bleep Do We Know” kūrėjas.

49.

Sakyčiau, kad nauja era, kuri atėjo po 2012 metų - tai kasdienybės gyvenimo tyrimo objektas humanistinis egzistencializmas, kitaip sakant bandymas susidraugauti su paslėptais kintamaisiais, atsisakant juos „užvaldyti“ ar “nužudyti” protu ir savo begaliniu smalsumu. Susidraugauti su paslaptimis man reiškia – eiti į savo vidų, nes Jų esmė slypi būtent ten.

50.

Tačiau žmogus taip įnirtingai stengiasi nepatekti į miegančias savo smegenų pasąmonės sritis, kad net tenka stebėtis: kokia sėkla (pasąmonės programa) ir kada buvo pasėta, kad bet koks didesnis “atsikabinimas” nuo išorinės „matricos“ visuomet būdavo lydimi karų, kartuvių ir inkvizicijos laužų?

Nesinorėtų tikėti kokia nors metafizine sąmokslo teorija, jog esą kažkokie archontai demiurgai “uždengė žmogui akis uždanga”, todėl miegame Kali Jugos sapne, kad yra žmonių ar dvasinių būtybių inkarnacijos, kurios saugo vieną tikrovės pusę nuo kitos, dieną nuo nakties, naktį nuo dienos ir t.t. Bet iš kitos pusės kartais darosi keista, kas verčia žmogų, išsilavinusį, pasiturintį lyg ir pakankamai dvasingą taip įnirtingai pulti kitaip mąstantį ar kitokią tikrovę matantį oponentą. Motyvas tokių puolimų visiškai nežinomas, o kartais vaikiškai naivus. Paklaustas, kodėl tu taip darai, toks žmogus net neturi budinčio atsakymo. Kokią misiją jis čia atlieka? Ar jis tai daro sąmoningai, ar vedinas kokios nors karminės programos? Taigi, viską lemia baimė.

51.

Nors “objektyvios” tikrovės klausimai iš tiesų atrodo keisti, tačiau Kūrėjas užkūrė mechanizmą, pavadinta Pasauliu, greičiausiai nėra visko tiksliai paskaičiavęs. Jis skaičiavimus atlieka “iš eigos”, kiekvieną sekundę improvizuodamas ir mėtydamas tamsias kortas. Kad neužmigtume ant laurų. Kiek žmogus beartėtų prie “objektyvios” Tiesos, tiek ji KAŽKAS vedžios už nosies.

Ir tiek archontai-demiurgai tiek angelai-archangelai yra reikalingi. Vieni atsiranda, kai reikia pristabdo evoliuciją, kiti ją – pagreitina, tačiau viskas, kaip sako Ekleziastas Senajame Testamente, atsitinka tada kada reikia.

Todėl ir susidaro iliuzija, kad Dievas žaidžia kompiuterine šachmatų partiją, kurioje visi ėjimai gali būti numatyti iš anksto. Dievas nieko nėra numatęs iš anksto, nes Jis tiesiog yra ir Jis nesukaustytas laiko ir erdvės.

Iliuzijas, atskiras, savarankiškas, privačias “objektyvias” tikroves kuria žmogus, nes būtent jo smegenys “gamina/surenka” materiją, laiką ir erdvę. Dievas nekuria iliuzijų, jis tik priverstas vardan bendro reikalo atsimerkti iš ryto žmogaus akimis ir padėti jam, kaip sako Timoti Liri, “susirinkti” tą “objektyvios” tikrovės tunelį, kokį nori matyti žmonija arba konkretus žmogus konkrečią sekundę. Bet leiskite paklausti, kas tas “bendras reikalas”? Aš Nežinau.

52.

Tačiau grįžkime prie fizikos. Kadangi žodžių junginys “Kvantinė mechanika” yra gerokai nuvalkiotas ir ties juo apstu įvairiausių šalia-mokslinių spekuliacijų, vartosime įvairias sąvokas.

Aprašyti visą kvantinę mechaniką populiariame leidinyje man, humanitarui būtų per sudėtinga. Tai nėra mano tikslas. Svarbiau yra pateikti Kvantinės mechanikos dvasinį komentarą. Tai yra pirmiausia dvasinis kūrinys, kuris gydo. Pats gyvenimas verčia apie tai kalbėti, nes iš ten, iš kvantinės mechanikos brūzgynų kyla vilties perspektyvos. Iš ten kyla neurologinis reliatyvumas ir asmens dvasinės laisvės gilesnis suvokimas.

53.

Vartojant žodį kvantas mes neretai galvojame apie dalelę kaip daiktą. Man labiau patinka pavadinimas "Aukštų Energijų lygis", arba, ezoteriškai vadinant, subtilusis pasaulis. Iš tikrųjų mikrodalelių pasaulis yra tikimybių ir energijų pasaulis, kuris nepaklūsta mums žinomiems determinizmo dėsniams ir yra be galo įdomus dėl mus gąsdinančių paslėptų kintamųjų. Jis taip pat yra mažiausiai mums žinomas. Bet tuo pačiu kvantinis pasaulis – yra mūsų pačių dalis.

54.

Kad galima gydyti ar diagnozuoti per atstumą, numatyti ateities įvykius, tuo pat metu jausti kas vyksta su artimu žmogumi kitoje pasaulio pusėje, tuo pačiu metu būti tuo dviejose vietose, skraidyti, kaip veikia plačiai taikomas panašumo principas, kodėl panašūs reiškiniai vienas kitą traukia?

Šie dalykai buvo žinomi nuo neatmenamų laikų ir yra holistinės netradicinės medicinos, magijos, burtų pagrindas.

XX amžiaus pabaigoje paaiškėjo, kad tokių reiškinių “kūrėjas” yra Sąmonė, Siela, o ne mistiniai dievai ar dvasios (nors pastarųjų indėlis į šiuos reiškinius taip pat yra ganėtinai svarus). Tik beveik iki XXI a. pradžios tokių maginių reiškinių moksliškai-eksperimentiškai paaiškinti niekas negalėjo ir nematė prasmės. Materialistinis mokslas nenorėjo net girdėti apie nepriežastinius (nelokalinius) ryšius. Užsikimšdavo ausis, duodavo į snukį, uždarydavo į kalėjimą ir psichiatrijos kliniką visus tuos, kurie prasižiodavo apie tai, jog matė ką nors panašaus.

55.

Albertas Einšteinas giliai tikėjo Demokrito atomistine pasaulio sąranga ir vylėsi, jog laikui bėgant mokslininkams pavyks išsklaidyti neapibrėžtumo principą ir kitus kvantinės mechanikos paradoksus ir mistikai nebeliks vietos, juk “mokslas gali paaiškinti viską”. Bet po Einšteino eros praėjo 100 metų, o kas pasikeitė? Mes netapome daugiau ar mažiau deterministais. O klausimų į kuriuos mokslas neranda atsakymų lygiai tiek pat daug, kiek ir prieš 100 metų, tik gal jų spektras tapo šiek tiek platesnis.

56.

Iš vidurinės mokyklos žinome, kad kūnas susideda iš mokėlukių, molekulės – iš atomų, atomai iš elektronų, elektronai turi branduolius. Kūnai, molekulės, atomai dar vadinami makropasauliu, ir paklūsta mechanistiniams dėsniams, o jau elektronai, pozitronai, protonai, neutronai, kvarkai, leptonai, fotonai ir kiti (jų gal virs 100 pavadinimų) – mikropasauliui, kuriam būdingi visai kiti dėsniai.

Ir kaip 30-taisiais praėjusio šimtmečio metais pastebėjo Nilsas Boras, mikropasaulio reiškinius apibūdinti esama moksline terminologija ir visuotinai priimtomis sąvokomis, neįmanoma.

57.

Mes išmokyti mokykloje, kad elektronas kartais būna banga, o kartais dalelė, tačiau šitas apibrėžimas netikslus. Vienais atvejais jis juda visomis trajektorijomis vienu metu, tačiau kai bandai išmatuoti jo koordinates, jis įgauna konkrečią dalelės savybę. Bet jei dar plačiau pažiūrėti, tai elektronas yra tik tendencija, procesas, o kadangi jis juda greičiau už šviesos greitį, jis yra energija. Be to elementariosios dalelės atsiranda iš kažkur ir vėl prapuola.

O elektrono būsena matavimo metu priklauso nuo stebėtojo žvilgsnio. Stebėtojai esame mes. O kas tuomet stebi mus? Todėl mistikai ir net mokslininkai kalba apie Dievą, kuris yra kiekviename iš mūsų, kuris mūsų pačių akimis kuria šį pasaulį. Dievas kiekviename iš mūsų kabaloje yra vadinamas Adomu Kadmonu, kuris yra suskilęs į begales kūniškų formų ir pavidalų. Pasak pirmųjų krikščionių gnostikų, Dievas, norėdamas pamatyti save, sukūrė savo kopiją - žmogų įvairiausiais pavidalais. Vedų tradicijoje šis reiškinys yra vadinamas Puruša.

58.

Aprašyti visą aukštų energijų pasaulį yra nedėkingas užsiėmimas, nes sunku parinkti reikiamus terminus ir žodžius net ir gamtos mokslų išsilavinimą turinčiam žmogui.

Kvantinis žodynas – yra pasakų, legendų ir mistikos žodynas, o jo herojai labiau atitinka mitologinius personažus, nei fizikinius objektus: stebuklinga staltiesė, skraidantis kilimas, burtų lazdelė, stebuklų šalis ir t.t.

59.

Iš kur gyvulys jaučia, kad jis bus skerdžiamas, kaip susikalba paukščiai, kodėl motina jaučia vaiko nelaimę, kodėl malda gali išgelbėti miestą nuo priešų ir nusikaltėlių, kas yra bloga ir gera akis, kas yra kolektyvinė ar karminė programa ?

Šiuos ir kitus klausimus turėtume adresuoti aukštų energijų, arba subtiliajam kvantiniam pasauliui, kuris kartais, keisčiausiomis formomis pasireiškia mūsų fiziniame pasaulyje. Ne tik religinės ar mistinės pasaulio tautų tradicijos, bet ir šiuolaikinis mokslas kalba apie du pasaulius: paslėptą ir atvirą, sąmonę ir pasąmonę Ir, pasak Londono fiziko David Bhom, išreikštasis pasaulis atsiranda iš neišskleistojo, paslėptojo, viskas prasideda kvantiniame lygmenyje ir taip formos pasireiškia fiziniame pasaulyje. Kartais nelabai aišku, kur prasideda vienas pasaulis, o kur baigiasi kitas. Ribos kiekvienai sąmoningai būtybei yra individualios, kaip ir “objektyvi” tikrovė kiekvienai būtybei yra individuali.

60.

Žmogus susideda iš ląstelių, ląstelės iš molekulių, molekulės iš atomų. Iki čia viskas aišku. Iki šitos ribos pasaulis pavaldus mokslui pažįstamiems gamtos dėsniams. Toliau, žmogus susideda iš subatominių dalelių, kurios paklūsta kitiems, dėsniams. Šiuo dėsnius mūsų protas blokuoja, nes čia klesti įprastai logikai nepasiduodantys dalykai. Kaip jie veikia mus?

Ankstesnės mokslinės paradigmos buvo užkirtusios bet kokį kelią kalboms apie tai, jog kvantinis pasaulis gali veikti makropasaulį. Dabar mes turime kvantinės mechanikos mokslo produktus lazerius, mikroschemas, kurie veikia mūsų kasdieniniame gyvenime. Bet kai tik liaudies gydytojas pradeda kalbėti apie tai, kad gydo rankomis ir dar per atstumą, jis puolamas, nes esą taip negali būti ir mokslas to neįrodė. Deja, įrodė. Tam prireikė beveik 100 metų. Paskutinis toks bandymas akimirksniu teleportuoti per didelį atstumą cezio atomą (jo savybes) buvo atliktas 2005 metais. Apie tai 2006 metais parašė mokslo populiarinimo žurnalas “Nature”.

61.

Dar vienas iš tokių svarbių dėsnių– Heizenbergo neapibrėžtumo principas. Vokiečių fizikas, Nobelio premijos laureatas Verneris Karlas Heizenbergas suformulavo lygiai prieš 90 metų. Jo esmė tokia: neįmanoma vienu metu išmatuoti visus elementariosios dalelės kintamus parametrus. Jei mes nustatysime jos būvimo vietą, tai mes negalėsime nustatyti jos sukimosi impulso. Tokio neapibrėžtumo priežastis glūdi pačioje kvantinės mechanikos esmėje. Jeigu mes matuojame vieną dydį, mes automatiškai sukeliame dalelės reakciją į matavimo procesą, keičiame jos būseną iš bangos į dalelės.

62.

Albertas Einšteinas, nenorėdamas sutikti su šiuo principu sukūrė loginį eksperimentą, kuriuo ketino “apeiti” Heizenbergo neapibrėžtumo principą, tačiau sukūrė dar didesnį ginčų ir nesutarimų lauką tarp to meto mokslininkų. Einšteinas net nesuvokė, kad atrado parapsichologinių fenomenų paaiškinimo būdą, kurį vėliau išvystė šių dienų paranormalių reiškinių tyrinėtojai.

Svarbiausiais punktas - Enšteino Podolskio Rozeno fenomenas pirmą kartą buvo aprašytas 1928 metais kaip atsakas į danų fiziko Nilso Boro argumentus, esą kvantinių dalelių pasaulis yra tikimybinis ir nepasiduoda deterministiniams principams. Šio loginio eksperimento bendraautoriais laikomi Borisas Podolskas ir Nantas Rozenas. Jo esmė tokia: dvi dalelės A ir B atsirado suskilus dalelei C. Pagal impulso išlaikymo principą, A ir B dalelių suminis impulsas turėtų būti lygus C dalelės impulsui.

Kitaip tariant dviejų dalelių impulsai turėtų būti surišti. Tai leidžia, išmatavus A dalelės impulsą, sužinoti apie B dalelės impulsą, nepriklausomai nuo to, koks tarp jų atstumas.

63.

Bet jeigu mes išmatuosime B dalelės koordinates, tai žinosime du C dalelės parametrus iš karto ir tokiu būdu paneigsime Heizenbergo neapibrėžtumo principą, teigiantį, jog neįmanoma išmatuoti dalelės impulsą ir koordinates vienu metu. Atlikęs šį loginį eksperimentą Einšteinas postulavo, kad neapibrėžtumo principas nėra absoliutus kvantinės mechanikos dėsningumas ir ateities mokslininkai, padirbėję prie šios temos, ras visus reikalingus atsakymus.

Bet vėlesniais dešimtmečiais mokslininkai nieko paguodžiančio Einšteinui pasakyti negalėjo.

64.

Pasirodo, kad toks Einšteino įsitikinimas buvo klaidingas. Vėliau kiti tyrėjai, tarp jų ir Nilsas Boras papildė eksperimentą nauju požiūriu. Pasirodo, jog egzistuoja tokios sąlygos, kurioms esant kvantinės mechanikos dėsniai yra absoliutūs, t. y. negalima jiems taikyti klasikinių dėsnių.

Tam reikia įsivaizduoti kiek kitokį modelį: dvi kažkokiu keistu būdu sąveikaujančios dalelės tampa kažkokiu būdu surištos tarp savęs. Tokiu būdu matuojant vieną dalelę A ir pakeitus jos būseną, automatiškai kinta ir B dalelės būsena. Kvantinėje mechanikoje tokios dalelės vadinamos sumaišytomis ir toks reiškinys priskiriamas jos banginei prigimčiai. Bet čia aiškinimas ir baigėsi

65.

Elementariosios dalelės būsenos pakeitimas matuojant jos koordinates vadinamas banginės funkcijos redukcija (Johano fon Neimano formuluotė). Einšteinui ir jo pasekėjams, be abejo nepatiko ši formuluotė, nes fon Neimano principas prieštarauja reliatyvumo teorijai, kuri neigia galimybes sklisti bet kokiam signalui greičiau nei šviesa.

Ryšys tarp sumaišytųjų dalelių atsiranda kai nežinomas kintamasis vienu ir tuo pat metu, nepriklausomai nuo to ar dalelės viena nuo kitos yra vieno metro ar milijardo šviesmečių atstumu. Kai kurie kvantinės mechanikos teoretikai, tarp jų Deividas Bhmas, Robertas Antonas Wilsonas ir kiti aiškina, kad aukštų energijų lygyje ne tik erdvė ir laikas egzistuoja tik kaip iliuzija, o tikrovė tiesiogiai priklauso nuo stebėtojo valios.

66.

Pagal kvantinės mechanikos dėsnius dalelės reaguoja į jos pamatavimą, t. y. griūva jų pirminė būsena. Kadangi dalelė yra tik tikimybė, t.y. banga, jos reakcija į matavimą taip pat – atsitiktinė. Prieš 80 metų kvantinės fizikos pradininkai tikėjo, kad tokiu atveju dalelės reakcijos į pamatavimą perdavimas kitai dalelei nėra informacijos perdavimas pagal mums įprastą supratimą. Įsivaizduokime, kad dviejose planetose dvi monetos iškrenta vienodai – herbu į viršų, vienodu tikslumu, tačiau pats monetų kritimas turi būti grynai atsitiktinis ir jų ne kaip negalima paveikti bet kokiais kitais būdais. Tuoj po Antrojo pasaulinio karo, prasidėjus vadinamajam šaltajam karui EPR fenomeno klausimą nagrinėjo tiek sovietiniai tiek vakarų fizikai, tikėdami, kad sujungę tam tikras mistines tradicijas atras psichotroninį ginklą.

67.

Pasibaigus Šaltajam karui visi šie karo fizikai liko be darbo ir pradėjo rašyti knygas.

68.

Praėjus 40 metų po to kai Einšteinas polemizavo su Boru dėl esminių kvantinės mechanikos postulatų, 1965 metais Didžiosios Britanijos mokslininkas Džonas S. Bellas paskelbė darbą, kuris iki šių dienų yra vadinamas Bello teorema.

Galima sakyti, kad Bello teorema yra revoliucinis atradimas, pagal svarbą prilygintinas Galilėjaus ir Koperniko darbams. Tai yra pasaulėžiūros dalykas, kurio dviem žodžiais, neįjungus fantazijos ir lakios vaizduotės paaiškinti neįmanoma. Tai yra dieviškasis prisilietimas. Išsprendęs viduje šią mįslę, atrandi kanalą, kuris tave užpildo beribe meile ir neišmatuojama atsakomybe. Tu negali nekaltai pagalvoti. Kuriančio mąstymo idėja užvaldo nuo galvos iki kojų. Tu matai matricą nuo pradžios iki pabaigos ir toliau atsitinka taip, ta matrica tampa panaši į muilo burbulą. Visa visata panaši į didelį muilo burbulą, kuris sukasi ant vieno piršto. Ir tas burbulas priklauso nuo tavęs, nuo minčių, kurios knibžda tavo galvoje. Kuo mažiau minčių, kuo tas burbulas skaidresnis. Po to jis užsipildo turiniu, kai savyje puoselėji pozityvias ir kuriančias idėjas.

www.kvantinemagija.lt

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija