Jūs esate čiaŽurnalai / Gintaras's blog / Kvantinė teologija arba gyvenimas be rėmų

Kvantinė teologija arba gyvenimas be rėmų


ĮrašėGintaras- Įrašyta21 Sausio 2015

Jūsų dėmesiui, dar vienas mano straipsnis iš 2006 metų archyvo. Sutrumpintą versiją spausdino žurnalas "Lemtis", kurio jau irgi beveik 7 metai kaip nebėra.

1.

Jėzus tarė savo mokiniams: Palyginkite mane, sakykite, į ką aš panašus. Simonas Petras tarė jam: Tu panašus į teisingą angelą. Matas tarė jam: Tu panašus į išmintingą filosofą. Tomas tarė jam: Mokytojau, mano lūpos jokiu būdu neprasivers ištarti, į ką tu panašus. Jėzus tarė: Nesu tavo mokytojas, nes tu gėrei, nes tu atsigėrei iš kunkuliuojančios versmės, kuri yra manyje ir kurią tik aš išmatavau. Ir jis paėmė jį, pasivėdėjo ir pasakė jam trejetą žodžių. O kai Tomas sugrįžo pas draugus, šie klausė jį: Ką tau pasakė Jėzus? Tomas tarė jiems: Jei pasakysiu bent vieną man pasakytą žodį, imsite akmenis ir sviesite į mane, ir ugnis ištrykš iš akmenų ir sudegins jus.
(Evangelija pagal Tomą 13)

Это значит, как заметил основоположник семантики Граф Альфред Кожибский, что те, кто правит символами, правит нами.

Apie kokius panašumus kalbėjo Kristus, kokį kunkuliuojančios versmės išmatavimą atliko Kristus iš kurios atsigėrė Apaštalas Tomas. Kas ta per ugnis, kuri ištrykš iš akmenų ? Ir kas tie “trejetą žodžių”, kuriuos pasakė Jėzus savo mokiniui Tomui?

Tie “trejetas žodžių” yra paslaptys. Šie Kristaus žodžiai, apie kuriuos nėra užsiminta kitose Evangelijose – uždangą tarp Dangaus ir Žemės, tarp Kairės ir Dešinės, tarp Viršaus ir Apačios, tarp Moters ir Vyro raktiniai slaptažodžiai. Raktus patikėta saugoti ne visiems, o slaptažodžiai – pavojingi, gali sužeisti, jei ištarsi jį ne laiku ir ne vietoj.

Šio kūrinio tikslas – kiek galima arčiau prieiti prie šių paslapčių. Tačiau iki galo jų įminti neįmanoma. Tačiau bandyti reikia. Tai masalas už kurio pakliūvame beveik visi, vėliau ar anksčiau. Bet už tai reikia mokėti, kaina kai kam gali būti neįkandama.

Jėzus tarė: pažink tai, kas yra prieš tavo akis, ir tai, kas yra nuo tavęs paslėpta, tau bus atidengta, juk nieko nėra paslėpta, kas neišaiškėtų. (Evangelija pagal Tomą 5)

Jeigu du yra sandoroje viename ir tame pačiame name, jie tars kalnui: Persikelk! Ir kalnas persikels (evangelija pagal Tomą 48).

2.

Praėjusio amžiaus pabaigoje airių psichologas ir fizikas Robertas Antonas Wilsonas* parašė knygą “Kvantinė psichologija”, kurioje autorius pateikė gana plačią kvantinių reiškinių ir sąmonės procesų analizę. Jo knygos, maždaug prieš 10 metų iš esmės pakeitė mano neuronų jungčių sistemą smegenyse, atliko manyje “metaprogramavivą”. Tapau visiškai ne- normalus žmogus savo socialinės aplinkos atžvilgiu.

Robertas Antonas Wilsonas mirė 2006 metais, jo mirties aplinkybės labai keistos ir kartu linksmos. Taip linksmai gali mirti (išeiti) tik tiktas magas-alchemikas, kaip ir Jo bendraamžis ir bendramintis Carlosas Castaneda, kuriam atėjimas į šį pasaulį ir išėjimas yra linksma drama, pilna paslapčių ir nenuspėjamų posūkių.

Wilsono kvantinė filosofija, Carloso Castanedos šamanistinė fenomenologija, Alisterio Crowley magija, Gurdžijevo “Viskas apie viską” o taip pat gnostininės pirmųjų krikščionių raštai-evangelijos, įkvėpė mane taip pat imtis plunksnos ir parašyti ką nors apie TAI. Ar man pavyko – sunku spręsti. Koks skirtumas ? Tokio klausimo net neturėtų būti. Kaip sakydavo mano dėstytojas parapsichologijos akademijoje, (šviesaus atminimo) Saulius Pečiulis, dažniausiai rašau rašiau SAU, kad galutinai įkalčiau paskutinį pleištą į matricos širdį manyje, t.y. į griūvančius senų energijų neuronų vingius, siekdamas patirti pilną savirealizaciją širdies čakroje.

Alisteris Crowley rašė – “daryk ką nori”. Bet tai dar ne viskas. Svarbiausia - nepamiršk, kad pagrindinis Dievo tvarkos įstatymas yra Meilė. Sergejus Lazarevas akcentuoja Dieviškosios, visaapimančios meilės viršenybę virs žmogiškosios meilės egoistiškumo. Pridurčiau – kvantinis pasaulis, elektronai, fotonai ir kitos dalelės paklūsta tik Žmogui, mylinčiam kaip Dievas. Būtent apie tai ir kalba mokslas.

3.

Neesu nei fizikas, nei matematikas. Tiesiog fizika , matematika ir chemija (greičiau –alchemija) mane, kaip humanitarą ir okultistą įkvėpė apmąstymams apie amžinas paslaptis, apie kurias evangelistui Tomui kalbėto Jėzus ir kurias, kaip niekad anksčiau būtina panaudoti DABAR, savo pačių, savo aplinkos ir viso Pasaulio gerovei. Tai ką dabar darau – yra žurnalistinis tyrimas.

Pirmiausia buvau netikintis skeptikas. Paskui viską ką rašo netradicinės medicinos šaltiniai, perleidau per save ir SAU įrodžiau, kad veikia. Jeigu veikia man, veikia visiems.

Perspėju, jeigu skaitant šitą kūrinį pradės pykinti, atsiras burnoje nemalonus prieskonis, ištiks nervinis drebulys, ar kitokie nemalonūs sveikatos sutrikimai, tuoj pat užverskit šį interneto puslapį ir atsiverskite Delfi. Taip turi būti, tokia natūrali organizmo reakcija į svetimą, nepanašų, traumuojantį KITOKĮ, kuris, atrodo, purvinais batais braunasi į rodos iš pirmo žvilgsnio išpuoselėtą, sterilų Jūsų pasaulėlį. Jei kyla diskomfortas - vadinasi per anksti, šis informacijos šaltinis ne jums.

Autorius neneša jokios moralinės ar juridinės atsakomybės už oficialių mokslinių dogmų falsifikavimą ir jų naudojimą ne pagal paskirtį, t. y. autorius nesiekia jų naudoti pramonėje, versle, politikoje, alternatyvių energijos šaltinių paieškose, kariniame pramoniniame komplekse, bei kuriant eilinę komforto zoną žemės rojuje. Autorius taip pat neneša jokios atsakomybės už dogmų nesilaikymą, ir, kaip sakė Gurdžijevas – už deramo literatūrinio stiliaus nesilaikymą. Kvantinė magija arba kvantinė medicina kaip tik sujungia šiuolaikinį mokslą, magiją, mistiką bei religiją į vientisą visumą, kur nėra apribojimų ir atskirčių.

Galima pasiimti traškučių, alaus, išsivirti kavos, pasiimti lėkštę obuolių, nes laiko užims.

4.

Viską, ką žmonės sako, rašo, savo mintis pateikia pateikia kitiems, mano nuomone, yra tik viso labo neuronų konstrukcijos, metaforos, virpesiai, dūmai, Maja-iliuzija tušti arba apytušti neuronų virpesiai, kurios būtina priimti filosofiškai, nes informacija neatspinti giluminės, pamatinės tikrovės, arba ją atspindi tik dalinai. Tai gali būti tik pusinis-dalinis gilios tikrovės (jeigu, žinoma, tokia egzistuoja) komentaras, pagimdytas juslinio aparato ir apdorotas centrinės nervų sistemos, EGO pagalba. EGO yra tai, kuo žmogus iš tikrųjų nėra, bet mano, kad yra.

Nors jokių autoritetų ir ekspertų nuomonių nepaisom, mums nieko kito man nelieka, kaip tik naudotis žmonių sukurtomis iliuzijomis ir bandyti jas išsklaidyti kiek įmanoma daugiau, nes tai vis viena yra informacija, nors kartais ji yra tiesiog byloja apie nieką. Šis kūrinys irgi byloja apie nieką. Tai irgi konstrukcija, kurios nereikia priimti už gryną pinigą. Šis tekstas yra būsena, pajautimas, energija, kurią labiau priima pasąmonė, nei loginis protas.

Mano žodyne nėra tiek reikiamų minties konstrukcijų, kad sugebėčiau bent apytiksliai pateikti tai ką norėčiau pateikti. Taip, kad logiką prašyčiau pasitelkti tik labai minimaliai, verčiau kvėpuokite energiją, kuri tvyro iš šio teksto, nes ji yra gydanti.

Taip kad dauguma šios svetainės tekstų veikia ne į loginį protą, o, anot Karlo Gustavo Jungo – tiesiai į asmeninę ir kolektyvinę pasąmonę rišančius nelokalius kvantinius saitus. Šis darbas nekarpo šių saitų, o tik parodo, kaip su jais dirbti ir kaip transformuosi savastį, nenaudojant ypatingai subtilių teologinių ar teosofinių gudrybių.

5.

Jeigu trumpai drūtai, šis projektas (tiek pati svetainė www.kvantinemagija.lt), tiek patys mokymo kursai įvairiuose šalies miestuose - tai bandymas į keletą paskutinių mokslinių atradimų kvantinėje mechanikoje, medicinoje, informacijos bei komunikacijos teorijose pasižiūrėti kitu kampu. Tai mėginimas pritaikyti mokslo atradimus savaip, sielos kelyje į Meilę ir Laisvę. Tai noras padėti Žmogui, išreiškiant asmeninę patirtį žodžiais, kaip gydomąją energiją.

Mokslininkų akimis tai yra šventvagystė. Tačiau tai yra šventa šventvagystė.

Kvantinė magija, kaip doktrina, nors ir pakankamai absurdiška, mokslinių dogmų požiūriu, ji visgi gali teikti ir realią praktinę naudą. Ši praktinė nauda daug kartų buvo įrodyta pačiam sau per asmeninę patirtį. Viskas veikia. Tai žurnalistinis tyrimas.

Mes kalbame apie tai, kaip paskutiniųjų 10 - 20 metų atradimus aukštų energijų fizikoje pritaikyti buityje, savęs gydyme, aplinkinio pasaulio pažinime, o svarbiausia - savo paties “perkodavime” iš priklausomybės į nepriklausomybę. Kitaip sakant, kalbame kaip patirti Ego pasaulio transformaciją į Atmano (super-ego) pasaulį. Kaip keliauti laike ir erdvėje iš išreikštojo į neišreikštąjį pasaulį ir atgal vis naujais ir naujais pakopiniais lygiais arba kvantiniai šuoliais.

Mes taikome subatominio pasaulio paradoksus diskretiškiems kūnams ir mums tai pavyksta.

Autorius nesiūlo trinti sąmonės ribų ir kurti naujas ribas taip, kaip kad bando daryti įvairios sektos, valstybė, verslo treneriai ar bažnyčia. Aš bandau parodyti, kad bet kokios protinės-mentalinės konstrukcijos-dėžutės, tikrovės vertinimo/surinkimo būdai gali egzistuoti TIK fenomenologiškai, reliatyviai kaip laikini instrumentai, kurios panaudojus reikia atmesti, ištrinti ir utilizuoti, vadovaujantis aukščiausios Dieviškos meilės principais bei turint vieną vienintelį tikslą – laisvę. Norėdami tobulėti, turime išmokti aukoti, numirti kažkam, kad prisikeltume vis naujesniam ir naujesniam gyvenimui. Mirtis ir prisikėlimas yra pats didžiausiais žmogaus savasties kvantinis šuolis. Kaip manote – nieko naujo. Apie tai prirašyta šūsnys knygų. Viskas juk tas pat, tik kitais žodžiais.

Aš taip pat jokiu būdu nesiekiu sugriauti žmogaus, žmonių grupės, šeimų ar valstybių pasaulėlius (pasak Tomoti Liri, tikrovės tunelius), tunelius išsikasėte patys. Aš tik noriu parodyti, kaip tas žmogus ar grupė atrodo iš šono, tame jo paties susikurtame pasaulėlyje, tunelyje, kad žmogus pamatytų pats save iš šono, ir, žinoma, paraginti, jog metas pažvelgti į pasaulį kitomis akimis, susivokti, kad tie pasaulėliai yra tik vitražo mozaikos laikinos dalys. Smėlio pilys. Graži mandala, kurią metas sugriauti.

Turime suprasti, kad laikas mirti.

Mintis ta, kad bet kokios formos turi pilną moralinę teisę gyventi. Tačiau jos – laikini sąmonės pagalbininkai, neuronų konstrukcijos, oro burbulai, laikina informacija. Ir kaip neužkliūti už tų burbulų? Kaip atskirti paprastą, niekur nevedančią informaciją nuo dvasinės informacijos, ir likti sveikam.

6.

Kvantinė laisvė, kaip kartais neteisingai traktuojama – nėra formų nebuvimas arba būvimas už formų Tai – lengvas žaidimas, šokis su Gyvenimu, Toks Koks Jis Yra, Čia IR Dabar, pagarbiai, o kai kada ir aršiai spardant kojomis į, rodos, iš pirmo žvilgsnio šventus daiktus, t y. tarpinius minties produktus, kurie stoja tarp žmogaus ir meilės bei tampa girnapusėmis ant kaklo. Spardyti reikia tam, kad jie nebūtų rakštis subinėj.

Kol nuolat, kiekviename žingsnyje nepatirsime simboliškos kvantinės mirties (t.y. atsisakymo senų neuronų konstrukcijų), tol Dievo karalystė ir liks tik mitologija, socialiniu-visuomeninių, kultūriniu reiškiniu ar simboliu, aprašytu šventose knygose. Jėzus sakė, būkite kaip pakeleiviai (Evangelija pagal Tomą 42). Nesilaikykime senų konstrukcijų. Būkite abejingi seniems turėklams.

„Dievo Karalystė yra Jumyse, - savo evangelistas Tomas, - ir šalia“. Mano supratimu, tai atsitinka kai žmogus su Dievu lygiom teisėm kuria Pasaulį. Šiame socialiniame-visuomeniniame pasaulyje Dievas tėra tik vaiduoklis (geriausiu atveju archetipas), sėdintis ant debesies krašto ir matantis kiekvieną iš mūsų (kaip jis taip sugeba ? Ką ?).

Dievo Karalystėje Žmogus yra tikrai Tuo, kas yra. Jis karaliauja virš Savęs ir Pasaulio. Jis yra jau apjungęs Du į Vieną. Tai kas žmogaus viduje – atsispindi išorėje. Gnostikai, ypatingai evangelistas Pilypas kalba apie vestuves, dviejų aspektų – vidaus ir išorės vestuves, pirmame etape fizines vyro ir moters vestuves. Teologai neotomistai tuo ir apsiriboja. Tačiau tiek šv. Tomas, tiek šv. Pilypas kalba ir apie kitokia sutuoktuves, kai susituokia žmogaus išorė ir vidus, bangos savybė ir dalelės savybė, sąmonė ir pasąmonė. Ir tik tuomet žmogus gali plikomis rankomis imti gyvatę, vartyti kalnus tikrąja ir kvantine prasme.

Dievais galime tapti mes patys, atlikę santuokos (vidaus ir išorės) sakramentą, kitaip sakant, tapę stebėtojais virš dviejų pasaulio dalių (pagal Deividą Bohmą išreikštojo ir neišreikštojo), kurios iš esmės yra vienas ir tas pat pasaulis. Stebėtojas kvantine prasme yra tas, kuris nepatiria nei išorinių, nei vidinių prieštaravimų tiek kūno lygyje, tiek dvasios lygyje. Dievo Karalystės gyventojas, mano įsitikinimu ir yra TAS Galutinis Kvantinis Stebėtojas, kuris iš fotonų “surenka” pasaulį ir suteikia jam galutines diskretiškas fraktalines formas, gebėdamas įsakyti kvantinėms dalelėms šokti pagal Visatos Dėsnius. Nes Jis Pats ir yra Visatos Dėsnis Nr. 1 . Dievo Karalystės nereikia laukti kada numirsime. Kaip sako evangelistas Pilypas, žmogus turi jau dabar imti rūpintis išsigelbėjimu, nelaukdamas Baisios Dienos ar Baisaus Paskutinio Teismo, kai spyris į sėdmenis ateis priverstine tvarka, bet vis viena iš didelės Meilės, kurią graikai vadina Agape.

7.

Turėdami omenyje Kvantinę fiziką, dažnai prisimename apie nelokalinius efektus ir paslėptus kintamuosius ne tik kvantinėje mechanikoje, bet ir kasdieninėje praktikoje. Kvantinės magijos kontekste šie efektai dažnai traktuotini kaip Dievo-Žmogaus (Stebėtojo) įrankiai. Geriausiai sugeba kurti tas, kuris abejoja tuo ką mato ir neprisiriša, kuris nepasiduoda socialinės aplinkos hipnozei, kuris yra abejingas išorinio gyvenimo kerams.

Zenbudistų išminčiai pasakė, kad abejojimas bet kuo ką sukūrė ribotas žmogaus intelektas yra aukščiausia tikėjimo ir pažinimo forma. Taip, kad mes nespjaunam į Dievą, mes turime pasiekti Jo kūrybos lygį, bet niekad netapsime JUO, o tik su juo dar tampriau susiliesime į vieną Visumą. Nes Dievas jau ir taip gyvena kiekviename iš mūsų, kaip Pirminė šviesa, kuri yra ne-lokali, ne diskretiška, tačiau hologramiška ir visur esanti vienu ir tuo pačiu metu.

Mes taip pat bandome šioje prieštaringoje informacinėje-energetinėje aplinkoje, kuri vadinama kūnišku, materialiu pasauliu, labiau susigaudyti, atmetant ir sugriaunat bet kokį, juslinio/pseudodvasinio kaifo troškulio pagimdytą motyvacijų kompleksą.

8.

Kas labiausiai neramina šiuolaikinį žmogų ?

Nestabilumas, neištikimumas, išdavystė, melas kiekviename žingsnyje, praradimo baimė (nesvarbu ką bijotume prarasti) ? Žmogus bijo Dievo Rykštės, spyrio į sėdmenis. Tad nenuostabu, kad taip dažnai mums vaidenasi. Išsivysto gyvenimiška socialinė paranoja ir kuriami mechanizmai kaip su ta paranoja kovoti. Visur verslas, visur pinigai. Išorinis juslinis Rojus Žemėje brangiai kainuoja, o praradimo baimė tampa dvasios liga.

Gyvenime dažnai susiduriame su paslaptimis, kurių pagal įprastą, vartotojišką gerovės bandoje kūrimo logiką, paaiškinti negalima, tačiau pripažįstame, kad mūsų gyvenime tai neabejotinai egzistuoja ir tai kelia grėsmę. Kovoti su šia grėsme mums verčia Valstybė. Nereikia pamiršti, kad Valstybė, nepriklausomai nuo santvarkos ar demokratijos lygio, visada yra hipnotizuoti sąmonę linkusi negatyvi matrica. Tačiau, be jos gyventi negalima. Valstybės paskirtis – gundyti. Ji nustato ribas, kurias visada norisi pažeisti. Todėl nereikia stebėtis, jog paranormalių reiškinių, ateivių, sielų bei pomirtinio gyvenimo valstybės požiūriu NĖRA. Jei Valstybė sako, kad kažko nėra, vadina si, iš tikrųjų YRA.

Mūsų niekas nemokė susimąstyti, kai girdime sakant, kodėl tuo pačiu metu du žmonės skirtingose vietose gali pagalvoti maždaug tą patį ? Kaip žmogus gali būti dviejose vietose tuo pačiu metu ? Kokia yra nuojautos ar burtų, užkalbėjimų, nužiūrėjimų esmė ?

Žmogus įpratintas tikėti, kad viską įmanoma paaiškinti remianti konkrečiais fundamentiniais Gamtos ar Dievo dėsniais, tik reikia lukterti, kol mokslas iki jų prieis. Tuomet ir socialinės paranojos reiškiniai išnyks ir baimių bus mažiau. Juk kuo daugiau sužinome apie paslaptis, tuo jos mažiau tampa paslaptimis, kol pagaliau tampa eiliniu buities rakandu ar istoriją menančiu kūriniu, tinkančiu kabinti ant sienos, ar laikyti populiarios turistų tarpe folk stiliaus viešojo maitinimo įstaigos interjero detale.

Tačiau mokslas dar daugelio reiškinių nepaaiškino ir iki šiol prie daugelio jų nepriėjo. O mes vis laukiam. Tikim. Ar tai nepanašų į religiją ? Tik ši Valstybinė religija nukreipta į mistinę ateitį, kada viskas bus aišku, žinoma ir tuo viskuo galėtume pragmatiškai naudotis buityje, versle, kitaip tariant – pasikasyti nugarą. Kai kas irgi laukia Antrojo Kristaus Atėjimo ir Totalinio Kolektyvinio išsigelbėjimo akto. To niekad nebus ir su savo seneliais, vaikais, šuniuku ir garaže stovinčia “audine” į Dievo Karalystę nepapulsim. Dievo ir Žmogaus galutinis dialogas visados yra TIK asmeninis ir TIK čia ir dabar, o ne kažkada.

Mokykloje ir universitetuose esame išmokyti, kad Pasaulis susideda iš TIK iš materijos, t.y. iš dalelių, cheminių elementų, energijų, laukų kurie sąveikaudami tarpusavyje pagal tam tikrus iš anksto nuspėjamus ir apskaičiuojamus dėsningumus (arba pagal Dievo valią) suformuoja fundamentinę objektyvią tikrovę, esančią kol kas už mūsų akinių orbitos ir egzistuojančią nepriklausomai nuo mūsų valios. Nors ta tikrovė aktyvi, bet mes laikome ja pasyviu daiktu – mokslinio tyrimo objektu. Taip pat mus mokė, kad gyvybė atsirado atsitiktinių cheminių reakcijų pasekmėje. Sąmonė – yra aukščiausia materijos forma. Tai ne tik sovietinių laikų vadovėliniai štampai, bet, kaip bebūtų gaila, ir Vakarų Europos filosofijos esmė. Iš tikrųjų marksizmas gyvas. Tik jis šiandien persikėlė iš Maskvos į Briuselį. Lokalinis realizmas ir materializmas yra oficiali Europos Sąjungos religija, kuri brukama priverstinai kiekvienam nuo mokinio iki senjoro. Tuo tarpu mes lokaliniu realizmu netikim ir manom, kad tai eilinė religija. Vietoj to mes cituojame šventus raštus kaip Žmogiškumo šaltinių išmintį, kurie turi didelę gelmę.

9.

Iki Kristaus laikų ir viduramžiais paslaptys buvo priskiriamos dievų, vaiduoklių ir dvasių jurisdikcijai. XIX a., XX amžiaus pirmoje pusėje vadinamieji parapsichologiniai fenomenai buvo išbraukti iš bet kokių mokslinių tyrimų darbotvarkės, nes dominavo ir IKI ŠIOL moksliniame pažinimo metode tebedominuoja materialistinis fundamentalusis gamtos mokslas, nepripažįstantis jokių kompromisų su mistika. XX a. pabaigoje ir XXI a. pradžioje apie tai vėl pradėta kalbėti garsiau.

Tačiau oficiali visuotinai vartojama Valstybinė paradigma, kaip rašė Stanislavas Grofas, nežinomąjį fenomeną pirmiausia siekia integruoti į jau esamą materialistinę paradigmą, kitaip sakant išplečiant senosios paradigmos rėmus iki naujų orbitų, kaip vartojamą prekę, nes tai esą populiaru. Tai laikraščiuose prigijo astrologinės prognozės. Tačiau laikraščių leidėjai, anaip tol, neatsisako senųjų fundamentinių pažiūrų į objektyvią tikrovę. Tai tas pat kas pilti jauną vyną į senus vynmaišius.

Zygmundo Froido bei karlo Gustavo Jungo mokyklos nepaaiškinamus fenomenus dažniausiai priskirdavo sąmonės-pasąmonės veiklai. Dabar jie atiduoti psichoanalitikų jurisdikcijai, kurie visuomet stengiasi “paaiškinti” juos, remiantis TIK klasikiniais fundamentiniais žmogaus psichikos dėsniais, suvirškintais marksistinėje dvasioje. Arba, geriausiu atveju remiamasi į valstybionės-sisteminės cenzūros aprobuotas tradicijas, kaip kokį kultūrinį paveldą. Iki XX a. pabaigos fizikai, informatikai, informacijos specialistai bei filosofai prie jų būdavo neprileidžiami. Ir tik praėjusio amžiaus antroje pusėje pradėjo rastis psichologų, fizikų ir informacijos specialistų pagimdyti “pasienio” arba ribiniai mokslai, kurie apjungdami fundamentines doktrinas pačiais neįtikinamiausiai pjūviais bando įminti amžinas paslaptis.

Tačiau paslapčių prigimties mokslininkai eksperimentiškai ištirti pilnai negali, dėl paprastos priežasties – neįmanoma pilnai atsiriboti nuo dogmų, t.y. – tam tikrame subkvantiniame lygyje stebėtojas keičia stebimą objektą pagal stebėtojui suprantamą atskaitos sistemą ir tokiu būdu griauna jos pirminę būseną. Dažniausiai mokslininkai, kaip statistai, tik fiksuoja parapsichologinius efektus klasikinio pasaulio matmenimis, juos suveda į matematines formules, tačiau vis viena tokių tyrimų rezultatai projektuojami į ateitį ir laukiama neva logiškų apčiuopiamų atsakymų į sunkiai suvokiamus būties klausimus.

Kodėl gi vis dėl to stebėjimo faktas griauna priminą sistemą? Kas yra stebėjimas, arba informacijos kaupimas? Ir kodėl vienais atvejais sistema sugriaunama, o kitais ne? Kaip transformuojasi sistemos? Kodėl negalima, kaip įprasta, pergudrauti gamtos ir pilnumoje valdyti kvantinius procesus ?

Atsakymas paprastas ir nesudėtingas: Kada sąmonė iš tiesų tampa “švari”, t. y. pakankamai pralaidi šviesai ir atsiribojusi nuo “vidinio triukšmo”, t.y. „vidinio dialogo“. Tuomet ji tampa Stebėtoju kvantinės mechanikos prasme, o tas Stebėtojas kuris lygiom teisėm su Dievu “surenka” Pasaulį. Nes Dievas ir Stebėtojas tampa Vienu Tuo Pačiu Pirminiu Kvantiniu Stebėtoju,
II.

10.

Kodėl mes siekiame (para-normalius) X-reiškinius žūt-būt priskirti prie kokių nors dar neištirtų, gamtos dėsnių? Kodėl mes taip mėgstame visur matyti priežastinius loginius ryšius? Kodėl mes taip užprogramuoti? Ir kas mus taip užprogramavo?

Gal priežastinių ryšių ieškojimas bet kur, bet kada ir bet kokiu pretekstu yra tiesiog pačio žmogaus prigimtis ? Greičiau - saviapgaulė. Sąmoningas savęs pačių vedžiojimas už nosies.

Tam kad siela tam tikrame inkubatoriuje, t.y. laiko ir erdvės kontinuume, A kvadrate (jis yra Žemė) atliktų visus reikiamus procedūrinius veiksmus: nuo išėjimo iš pleromos ir grįžimo į Dieviškąją Savastį arba Atmano būseną, Dievo Karalystę? Čia tik prielaida, arba pateisinimas, kodėl mes taip nedovanotinai elgiamės savo paties atžvilgiu

Termodinamikos dėsniai gali užhipnotizuotyi? Iš tikrųjų jie taip ir elgiasi. Tai Gamtos dėsnis, reikalingas tam, kad žmogus ieškotų Tiesos ir niekad nerastų. Kol neišmuš Jo valanda. Kad ieškotų Tiesos išorėje, grubiame pasaulyje, o tuo tarpu ji slypi viduje.

11.

Yra dar viena liga, kuria mes sergame būdami matomoje Euklidinėje erdvėje. Jei negalime priežasčių įvardinti moksliniais terminais, jei tarp matomų visatos sąrangos plytelių randame skyles, tuomet, kaip sako neurofiziologai, išgalvojame virtualius paaiškinimus, t. y. sukuriame darbinius instrumentus, hipotezes. O kaip hipotezės virsta dogmomis, mes net nepastebime. Vėliau, nugyvenus kelioms kartoms, tie “darbiniai instrumentai” ir tiesų tampa dogmomis, t. y. kilpa ant kaklo. Žmogaus (mokslininko) smegenyse įsivyrauja neuronų jungtys, kurios sako: tai tikra, o tai – netikra (juoda - balta).

Tačiau pamirštama (ar tiesiog nenorima apie tai pagalvoti), kad tos kadaise sukurtos hipotezės - neatpažįstamos plytelės - tėra tik vaiduokliai. O kiek tokių mes turime prikūrę: laukai, energijos, galios, dievai, archontai, demiurgai, demonai ir t. t. ? Tada tie vaiduokliai iš tiesų tampa tikrais. Žmogus jiems suteikia gyvybinės energijos, o po to pats žmogus nuo jų tampa priklausomu.

Dvasinės būtybės neabejotinai yra, bet 99 proc. jų yra sukūręs pačio žmogaus psichinė veikla. 1 proc. - Aukštesnės sąmonės dialogo su žmogumi formos (tam tikras simbolinis žodynas). Kiekvienam žmogui, pagal jo dvasinį lygį parenkama atitinkamas žodynas, pasak K. G. Jungo – archetipai. Žmogaus smegenys signalus paverčia vaizdiniais ir garsais. Iš visos spektro apreiškimų, haliucinacijų, vaiduoklių ir archetipinių būtybių, mano nuomone, tik 1 proc. priklauso tam giliajam kvantiniam planui, kuris su mumis išeina į ryšį per kolektyvinės pasąmonės lauką? Mes jį kartais vadiname Dievu.

Mokslininkai taip pat nustatė, kad nesvarbu, ar daiktas tikras, ar virtualus, vis viena veikia tos pačios smegenų neuronų jungtys. Greičiausiai taip “veikia” Lochneso pabaisos, torsiniai laukai, neatpažinti skraidantys objektai, Niutono dėsniai ir net Rene Dekarto karteziniai kliedesiai.

Žmonės nuolat tiek patys save, tiek vieni kitus hipnotizuoja, sukuria pasąmonėje ir kolektyvinėje pasąmonėje sukuria nelokaliai koreliuojančius neuronų laukus. Žmogus, gyvendamas išorinėse patirtyse visada pasiduoda įtaigiai ir hipnozei. Mes visi vieni kitus hipnotizuojame. Net ir medžiai, akmenys mus hipnotizuoja ir siekia įtraukti į matricą.

Be to nereikia pamiršti, kad pati Visata yra toks pat neuronų junginys Aukščiausios Sąmonės Žodis, pasakytas vaizdiniu-holograma. Bet Visata, kaip visaapimanti matomų ir nematomų plytelių sąranga - lygiai tokia pati virtuali neuronų konstrukcija, kaip ir Lochneso pabaisa, tai viso labo iliuzija.

12.

Mes visuomet paskendę paieškose kažko tokio, kurį mes norime pagauti ir kuris mus mikliai vedžioja už nosies, siųsdamas jungiškus archetipus. Keista žmogus prigimtis, jis būtinai bet kokia kaina sieks sukurti, atrasti teoriją, kuria vėliau pats patiki ir nesvarbu ar tai būtų mokslinė, ar virtuali, metafizinė X-failo teorija. Bet kas žino, gal to siekia pats Siuntėjas? Kas Jis. Jis ir yra Stebėtojas? SIELA? Susiformuoja stiprūs ryšiai tarp neuronų, kurie sako: “tai tikra”, o “tai netikra”, bet ar iš tikrųjų tai yra tikra arba netikra? Kas tai pasakė, kas imprintavo į smegenis vieną ar kitą programą?

Nemanau, kad Stebėtojas nori, kad Žmogus surinktų “objektyvią” tikrovę taip, kad ji būtų nešuliu ant sprando. Gali būti, kad Stebėtojų yra ne vienas. Neuronų jungtys (taip pat juos atitinkančios elementariųjų dalelių jungtys) – galingas tikrovės kūrimo (šviesos valdymo) instrumentas, bet yra viena jo bėda – jis yra pakankamai inertiškas ir nepatikimas kai veikia Žemės euklidinėje erdvėje.

Žiūrint į šios tikrovės kūrimo instrumento veiklą ne iš Einšteino realetyvumo teorijos pozicijų, turėtų egzistuoti tarpiniai Stebėtojai, kurie “atsako” už konkrečias tikroves. Taip pat atrodo įtikinama, kad Tikrasis Stebėtojas, kaip visų stebėtojų siela, pasilieka sau nišą veikti savarankiškai, apeinant tarpinius Stebėtojus kritiniais momentais

Tarpiniai stebėtojai taip pat turi vieną minusą. Būdami dviejuose pasauliuose vienu metu, susižavi formų kūrybos procesu ir programuodami tam tikrus programinius failus į žmogaus centrinę nervų sistemą, kuria per daug savarankiškus į save uždarytus pasalius.

13.

Nejučia priėjome prie minties, kad be aklo tikėjimo visagaliu determinizmu ir netikėjimu kad negali egzistuoti bepriežastiniai spontaniški, chaotiški iš niekur atsirandantys dalykai, dabartinis žmogus gyventi negali. Atsiranda liguistas poreikis surūšiuoti, sudėlioti į lentynas. Bet tai dar nedidelė bėda. Tvarka reikalinga, kaip tarpinių Stebėtojų (Dievų) tarpiniai produktai. Blogiau, tai, jog tas stelažas kartais nei iš šio nei iš to sugriūva, nes įsikiša Tikrasis Stebėtojas (Dievas), kuris yra kiekviename iš mūsų O mes buvome spėję sudievinti. Stabmeldžių, beje, nemėgo nė viena religija.

Negalime gyventi ir be dar vienos iliuzijos, jog tai kas aišku ir išreikšta diskretiškomis formomis, dėsniais, įstatymas, tvarkomis – yra gėris, o tai kas neišreikšta, paslaptinga, spontaniška, neprognozuojama – yra blogis. Iš tikrųjų čia negali būti nei gėrio nei blogio.

Tai – tarpiniu Stebėtojų (Dievų) darbas. Vieni – viską stengiasi sudėlioti į garažus, lentynas ir tvartus, kiti - stengiasi viską sujaukti. Ir nei vienas nei kitas neturėtų sau prisiklijuoti gėrio arba blogio etiketės.

14.

Eksperimentai, patvirtinantys kad visata susideda iš fundamentalių dėsnių, kuriais veikia pats Dievas Tikrasis Stebėtojas, ir “plytelių”, iš kurių Jis lipdo diskretišką išreikštąjį pasaulį, dažniausiai atitinka žmonių lūkesčius, norą jaustis saugiai, todėl tirdami gamtos dėsnius jie gauna konkrečius rezultatus: formules, dėsnius teoremas, postulatus.

Didžioji dalis “objektyvios tikrovės” fundamentų mokslų atradėjų buvo magai, alchemikai ir kontaktuotojai. Jie priėmė informaciją iš tarpinių Stebėtojų Pasaulio (Dievų pasaulio), kuriame jau yra visos buvusios, esamos ir būsimos formos. Tarpiniai Stebėtojai (Dievų Pasauliai) ir yra žmogaus kuriamos kolektyvinės pasąmonės programos, ne visada nuoširdžiai pasakančios pačiam žmogui, kaip iš tiesų yra, ir kaip turėtų būti surenkama išorinė, objektyvi tikrovė. Taip atsiranda manipuliavimas.

Tampa viskas lyg ir aišku ir saugu, nes atsiskleidžia vis daugiau Visatos paslapčių.

Buitiškai kalbant, dėsniai ir tvarkos sukuriami žmogaus proto, genetinių programų, jungiškų archetipų pagalba, perkoduojant neuronų tinklą taip, kad dėl didžiulio motyvo viską valdyti “objektyvioje tikrovėje” būtų įmanoma pasiekti kuo daugiau egoistinės-praktinės naudos.

Noriu nuvilti, dėsniai neatrandami, kaip kokios iškasenos akmens anglies atsargos šachtoje. Jie jau yra, tik klausimas, kokius mes pasirenkame ir kokiais mes vadovaujamės.

15.

Iš tikrųjų mus klaidina iliuzija, kad egzistuoja “objektyvūs”, savaime veikiantys fundamentalūs dėsniai, arba fundamentalios konstantos, kuriomis Dievas, Tikrasis Kūrėjas iš chaoso kuria formų pasaulį. Alisteris Crowley ir Sergejus Lazarevas sakė, kad taip nėra, o vienintelis Dievo dėsnis yra Besąlygišką Meilė.

Visa kita – satanizmo formos, hipnozės pasekmės. Tikrasis Stebėtojas, žinoma, gali tai padaryti, bet jis PATS beveik to nedaro. Jis nieko nedaro, jis tik skatina tarpinių Stebėtojų (Dievų) programų darbą kurti arba griauti formas, bet pasilieka sau teisę jas sugriauti kritiniu atveju. Šiuo atveju Didžioji Dievo meilė, kaip Tikrojo kūrėjo esmė – griauna formas, jei jos per ilgai užsibūva arba per daug tankios, grubios, t. y. linkusios užsidaryti į save ir nepraleisti pro save šviesos.

Dėsniai, kaip ir simboliai gali būti archetipiški bendri kažkuriai žmonijos pasąmonės daliai, ar tarpiniams Stebėtojams (Dievams), tačiau jie viso labo yra kūriniai, darbiniai instrumentai, laikini pagalbiniai moduliai, kitaip tariant – sąmonės produktai, kurios anot Carloso Castanedos herojauis Dono Chuano, panaudojus reikia tuoj pat atmesti. Tarpiniai Stebėtojai (Dievai), būdami netobuli Dievo atžvilgiu gali su tuo nesitaikstyti. Tokius “maištus” yra pateikę beveik visų religijų kanoniniai raštai. .

16.

Dėsniai ir tvarkos - ne šventos karvės, kuriomis reikia besąlygiškai tikėti arba netikėti. Tą patį mums sako Rytų mistinės tradicijos, jog Visatoje nėra fundamentalių pamatinių dėsnių, jie - proto (sąmonės) kūrybos vaisius.

Bet yra laikini dėsningumai, kurie atsiranda tik laiko ir erdvės kontinuume kaip pagalbiniai instrumentai. Reiktų pridurti, kad žmogus gyvena ne vien tik laiko ir erdvės kontinuume. Įvairiose tradicijose “koridoriu”, ar “tunelių” skaičius minimas labai įvairus, 22 pagal egiptiečių magiją), 32 pagal kabbalą, 64 pagal I-dzin (permainų knygą), 27 pagal jun juan ci-gun ir t.t. Mums pažįstamas laiko ir erdvės kontinuumas tėra tik viena iš daugelio galimybių, viena iš iliuzijų.

17.

Tikrasis Stebėtojas (Dievas) supranta, kad be dėsnių (t .y. formų), kaip darbinių instrumentų, žmogui laiko ir erdvės kontinuume būtų sunku ir net neįmanoma gyventi, tačiau Pats duoti jų, išskyrus Meilės Įstatymą, negali. Tarpininkai buvo “surinkti” susiaurinus Tikrojo stebėtojo meilės/šviesos “diapazoną”, t.y. apsipjaustant. Taip atsirado pirmasis susiskaidymas į Arcgangelus, Angelus, Elochimus, Jėgas, Sostus ir t.t.

Tarpininkai žmogaus “kurdami” dėsnius-formas, sukuria atitinkamas naujas neuronų konstrukcijas, kaip instrumentus, kurie “surenka” išorines formas, pirmiausia jas sukonstruojami viduj. Galima sakyti, kad Tarpininkai (Dievai) mums ir Dievui padeda kurti ir palaikyti formas „kietas“. O visos formos, kaip ir dėsniai skirti gyventi tik tam tikrą periodą užduočiai atlikti, praeiti etapą laiko ir erdvės kontinuumo sąlygomis. Po to turi numirti ir būti palaidoti. Tad dėsniai, ir formos yra laikini, turi sugrįžti į tuštumą, o po to – atgal, į formą, taip, kaip sako Širdies sutra.

Visos religijos moko – nesudievinti laikinų formų. O ką mes darome ? Jei kas garsiai sako, kad nėra kito Dievo, išskyrus mane, reikia suklusti, greičiausiai tai eilinė žmogaus neuro jungčių sukurta apgaulė, maištaujančių muitinės tarpininkų imprintas, nes tikras Dievas taip aršiai negina savo teritorijos (dėsnių, tvarkos). Taip aršiai ginamos nuo kitų Dievų teritorijos yra skirtos ištikimoms avelėms, kurioms išlįsti iš bandos nevalia. Kitur – vilkų teritorija, esą nesaugu.

III.

18.

Perskaitę aukščiau parašytas erezijas, mes vis viena labai norime tikėti, kad kažkur egzistuoja nekintama viską apimanti Tvarka, kurią gali mėgautis (lyg kokiu plastikiniu alaus buteliu) banda avelių.

Žydai visą gyvenimą studijuoja Torą iš šis procesas niekad nesibaigia. Mozės Dievo tvarka tokia didžiulė, neįveikiama ir nekritikuotina kurios iki galo neįmanoma išstudijuoti, todėl mes, kaip tie Mozės žydai gyvename viltimi, kad tik laiko klausimas, kada mes ją visą sužinosime. Bet Dievas, Tiktasis Stebėtojas ir toliau vedžioja mus už nosies?

Atvirai pasakius, man atrodo, kad toks klausimas ar yra fundamentali pamatinė visatos (Dievo) tvarka, kurią laikui bėgant galėtume pažinti ir “privatizuoti” iš esmės neteisingas ne tik kvantinės mechanikos, bet ir teologijos požiūriu.

Taip, gyvename formų pasaulyje, todėl turime paklusti formų dėsniams? Bet tik su viena sąlyga. Turime suvokti, kad jie laikini.

Ar iš tiesų turime paklusi “objektyvios” tikrovės (diskretiško pasaulio) dėsniams? Toks klausimas palaipsniui tampa nekorektišku. Bet. Kol nesuvoki, kad yra Meilės Dėsniai, turi paklusti formų dėsniams, kuriuos pats ir žmogus sukūrė to net nežinodamas. Kitaip sakant – pats užsikrovė jau jungą to nežinodamas, todėl privalo nešt iki nušvitimo.

Ar esi dėl to kaltas? Įstatymų nežinojimas, neatleidžia nuo atsakomybės.

Tikėjimas kažkuo yra lyg lašinių paltis, mėsos parduotuvėje. Pasirinkimas didelis. Tačiau, jeigu esi alkanas – Kalvarijų turguj ilgai neužtrunki, perki nesiderėdamas, a-priori manydamas, jog visi čia parduodami lašiniai yra skanūs. Bet pardavėjas – gali įkišti tau bet ką. Taip Dievai gano avelių bandas – žmones “per amžių amžius buvo taip ir bus”, kaip kad sako Ekleziastas.

19.

Priežastys tokio aklo tikėjimo į Dievą (Į Mokslą), kuris neva logiškais-diskretiškais dėsniais sukūrė/surinko Visatą, labai gilios ir senos, glūdinčios DNR kode.

Šitas imprintas, greičiau programinės įrangos klaida buvo jaučiama visais laikais. Šis virusas nuo antikos Aristotelio ir Platono per ankstyvosios krikščionybės teologus tomistus, iki mūsų dienų.

Atėjo jis kaip labai stiprus ir konkretus nuolat atsinaujinantis programinis failas, nenorom, mums net nežinant “liepiantis” surinkti ir palaikyti nuolatiniame atsinaujinimo režime tikrovę maždaug taip: “Dievas sukūrė pasaulį kaip preciziškai tikslią Tvarką“.

Tomistinės (Tomo Akviniečio) krypties teologai iki šiol tvirtina, kad Dievas, kaip visuotinis gėris, totali Meilė negali būti nesuvokiamas, nelogiškas, nediskretiškas. Jis negalėjo duoti žmonėms nesuprantamų dalykų. Paslėpti kodai šventuose raštuose, paslaptys glūdinčios tarp teksto eilučių, Gralio taurė ir kitokios erezijos esą tik demonų, gnostikų ir rozenkreicerių siekis nukreipti tikinčiųjų dėmesį nuo Tikro Dievo į satanizmo pinkles.

Mokslo pasaulio dogmatikų, kaip ir tomistų-teologų siekiai panašūs, esą žmonija užsidavė sau užduotį – atskleisti šią fundamentalią logišką, diskretišką Dievo tvarką. Bet kaip gi jiems sekasi? Ar nėra taip, kad Tarpiniai Stebėtojai (Dievai), apsvaigę nuo formų grožio patys save užhipnotizavo. Kūrinys užhipnotizavo Kūrėją. Ar gali būti šitaip? O ką reiškia Hipnozė ?

Prisiminkime iš patirties, ką daro, užhipnotizuotas žmogus ? Palyginkime toliau, ką daro žmogus pastatęs gražią pilį. Ir ką daro tas žmogutis, kai jo pilį ima kas nors ir sugriauna? Tą patį daro ir žmogus, paveiktas išlikimo imprintų-programų. Iš tiesų mums nereikia rūpintis išlikimu. Tai dar viena iliuzija, kurią kuo skubiau būtina atmesti.

20.

Ar ne metas būtų nuspausti stabdžių pedalą šiose tankiose neuronų džiunglėse. Ten, kur atrodo aiški šviesa, gali būti tik dar didesnė tankmė.

Kol kitas programinis failas nepradės veikti, senasis gerokai pabrūžins kietąjį diską, bet galiausiai mechanizmas pradės veikti kitaip. Gal neprireiks keisti kietojo disko? Ar jis pradės veikti taip, kaip mes norim ? Ar taip kaip nori Tarpiniai Stebėtojai ?

Gal ateis laikas, kai iš viso Jiems nebebus prasmės veikti, nes Pasaulis bus ne kaip daiktas, o kaip nesibaigiantis procesas. Kodėl bus? Jis toks buvo yra ir bus. Ar mes tai žinojom ? Dievo, kaip Tikrojo Stabėtojo, kuris žiūri į Pasaulį ir jį “surenka” Tavo akimis ir Tavo neuronų tinko pagalba jį palaiko visa kas gyvą ir negyva, dalis esi Tu. Bet Tu renkiesi, ar dalį atsakomybės numesti Tarpininkams, ar su Tikruoju Stebėtoju dalintis ja vienodom teisėm. Tapk Jo partneriu. Kol nevėlu.

IV.

21.

Pačiame kvantinės teorijos gimdymo įkarštyje Albertas Einšteinas kovodamas su Nilso Boro metafizinėmis įžvalgomis kalbant apie elementarių dalelių pasaulį, pareiškė savo garsiąją frazę, “Dievas kauliukais nežaidžia”, esą Jo veikloje nieko nėra ir negali būti atsitiktinio. Juk iš tiesų pasakyta, kad nė plaukas nuo jūsų galvos nenukris be Jo valios (Lk 21-18). Einšteino mokslinė veikla kaip niekas kitas geriausiai simbolizuoja europietišką-vakarietišką šių dienų Pasaulį, pripažįstantį aiškius kontūrus ir neigiantį nepriežastines paslaptis.

Tačiau Einšteino oponentai prieš 80 metų garsųjį jo posakį papildė kitaip: Dievas nežaidžia kauliukais, jis žaidžia kortomis ir kiekvienoje partijoje su žmogumi jis išsitraukia vis naują nepažįstamą kortą. Kiek tokių kortų Dievo kaladėje mes nežinome ir joks determinizmo šalininkas negali pasakyti net apytikslės prognozės.

Prabėgo beveik visas amžius, kol mes galvojame (arba mus pripratino galvoti) lygiai taip pat kaip Einšteinas: kad Visatoje vis mažiau lieka X-failų, o jeigu jie ir yra, tai juos galima paaiškinti metafiziniais pasvaičiojimais, pridengti tamsias skyles arba baltus puslapius virtualiais vaiduokliais, kurie reikalauja ne ką mažesnio tikėjimo nei pati „deterministinė “objektyvi” tikrovė.

22.

Gyventi programuojamame ir nuspėjamame pasaulyje neįdomu. Eldaro Rezanovo komedijoje “Likimo ironija arba po pirties” vienas iš herojų taikliai pasakė: „mes savo gyvenime nepalikome vietos kvailystėms ir atsitiktinumams, viskas numatytam pasverta suskaičiuota”. Kiekvieną dieną kuriame grandiozinius projektus, vizualizuojame juos kolektyvinėse orgijose, kaip kas turėtų atrodyti ateityje. O kai kas nors pakrypsta ne taip, sakome – įsivėlė skaičiavimo klaida, reikia surasti priežastis, nubausti kaltus, pakarti, sušaudyti tuos, kurie sugriovė smėlio pilį.

Iš kitos pusės panašiai skamba naujosios metafizikų (new age) bangos ar mados pasvaičiojimas ta pačia tema, esą mes patys esame savo tikrovės kūrėjais, tik esą reikia “čia ir dabar” viską sumodeliuoti į ateitį. Žodžiu, gyvensime ateityje geriau, o dabar pakentėsime. Arba dar geriau, yra tokių, kurie sako – civilizacija yra blogis, apsigyvensime Altajaus kalnuose, maitinsimės žolėmis ir lauksime kol ateis Sūdna Diena, tada mus, kaip šventuosius Dievas paliks, o visus kitus – sudegins kaip netikusias pakulas.

Nusikaltimas ir bausmė, karmos dėsniai, baisiau nebūna, tik skirtingos spalvos, skirtingo kampo. Bet yra tarp šių ideologinių programų bendras bruožas – binarinė logika, t.y. tie žmonės aiškiai yra sau įvardinę kas yra gera, o kas bloga. Svarbu, kad būtų priešas, su kuriuo reiktų kovoti ir kurį reiktų nubausti. Kas jiem tai pasakė? Kur tai parašyta? Kokiame akmenyje, kokiomis raidėmis tai iškalta: kas yra bloga, o kas yra gera? Sugalvojo patys?

23.

Kai kurie vadybos naujovių ideologai (guru- kaip dabar madinga vadinti tokius) profanavo visatos paslapties problemą dar kitaip ir tvirtina, kad aukščiausias vadybos lygis yra chaoso kontrolė, tas, kas iš chaoso padaro tvarką ir ją adaptuoja žmonių gerovei (t. y. pinigams), tas valdo įmones, valstybes, pasaulį.

Man atrodo, kad čia naivi idėja, kitaip tariant juodasis racionalizmas. Gali būti, kad ši, kaip ir daugelis kitų idėjų tėra tik vieno ar dviejų įtakingų ideologų asmeninė patirtis, kurią bandoma pritaikyti masėms kaip neabejotiną dėsnį. Žinoma, ją galima pagrįsti kokiomis nors matematinėmis formulėmis, bet niekas nesivargina to padaryti.

Visos šios, kaip ir daugelis kitų teorijų niekuo nesiskiria viena nuo kitos, nes yra TIK teorijos. Sakote, jos pasiteisina praktikoje. Aš atsakyčiau klausimu: kokioje praktikoje ir kas tą praktiką atliko? Ar ta praktika paremta Aukščiausios Meilės principais, ar žmogiškosios laimės principais, kaip kad sako Sergejus Lazarevas.

Kitas bendras bruožas – tos teorijos nemėgsta išimčių ir jos, tiksliau sakant, jų autoriai nemėgsta, kad jos būtų griaunamos. Kategoriškumas – tamsos sinonimas. O kam patinka griauti? Smegenų neuronų tinklas – inertiškas aparatas. Kad jį bent jau pristabdyti, pakeisti sąmonės būseną, sulėtinti smegenų ritmą – reikia daug energijos. O ar mes jos turime pakankamai? Kur ji išeina? Kur mes ją dedame?

24.

Paslapties, x-failų negalima ir neįmanoma valdyti, jokiomis projektų vadybos priemonėmis, tol kol žmoguje ego dominuoja prieš Dieviškąją Sąvastį. Pagal Lazarevą, subtiliajame (kvantiniame) pasaulyje, kaip Stebėtojai-Kūrėjai mes galime šeimininkauti TIK tuomet, kai Dieviškosios Meilės proporcija gerokai viršija Žmogiškosios juslinės laimės proporciją.

Taigi, kalba eina apie atsižadėjimą ir auką, apsipjaustymą. Taigi, už ką Abelis nužudė Kainą. Ir kodėl žydai 40 metų (iš tiesų 2 tūkst. metų) kariavo su Dievu dėl savo laimės ? Ir kodėl žydai jos neturi iki šiol?

Atsižadėti – reiškia pažvelgti į formas pro vagono langą: čia yra, čia praskrido - ir nėra. Apsipjaustyti, vadinasi tolygu suvokti, kad dėsniai ir neuronų konstrukcijos yra iliuzija, Maja, jausti ir žinoti, kad viskas kas atskirta, iš tiesų yra Viena ir mokėti priimti nežinomąjį x-failą, (mirtį, traumuojančią informaciją ar situaciją) ne vaiduoklių medžiotojo akimis, o kaip draugą, pagalbininką.

Bet kokios teorijos apie kažkokių procesų (projektų) valdymą yra tik dalinai teisingos, arba teisingos tam tikromis konkrečiomis sąlygomis, bet ne absoliučiai.

25.

Šiame kūrinyje mėginu įtikinti, kad su niekuo nereikia kariauti, išskyrus savo paties kvantinį triukšmą (vidinį dialogą). Su nežinomuoju, x-failu, kaip su mirtimi Dono Chuano mokyme reiktų susigyventi, susidraugauti, o ne mėginti grobuoniškai užnerti jam kilpą ant kaklo (vis viena ištrūks).

Nuo pat šiuolaikinės medicinos atsiradimo žmogus bando mirčiai užnerti kilpą ant kaklo, bet ji vis viena išsprūsta. Gyvenimo lygties su paslėptais kintamaisiais nereikia pulti spręsti stačia galva patiems, pasitelkus aristotelišką logiką, karmos ar fizikos dėsnius ir netgi demonus su angelais. Kas tą lygtį sustatė, tas tegul pats ir sprendžia.

Reiktų vieną kartą mesti iš galvos troškimus užkariauti nežinomas teritorijas.Bet žmogui vis negana. Sakoma, kad viskas tik dėl bendros žmonių gerovės. O kas nustato, kad žmonių bendruomenei gali būti gera, o kas bloga? Ir kodėl saujelė išrinktųjų gali sau leisti tai leisti nuspręsti už kitus ?

Ir vis dėl to, karingoms gentims reikia naujų teritorijų. O kur jų rasti ? Žemėje jau nebėra nei vienos laisvos vietos: viskas išmatuota, pamatuota, pasverta, parduota. Kiekvienas žemės grumstas, kaip neuronu tinklo dalelė turi savo dolerinę vertę. Naujos teritorijos, kaip nekilnojamojo turto objektai yra smegenyse. Čia XXI a. pardavimų rinkos tikrasis Klondaikas. Ar mes leisimės, kad kas nors pardavinėtų mūsų smegenis?

www.kvantinemagija.lt

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija