Jūs esate čiaŽurnalai / Gintaras's blog / Žemė kaip sielų gaudyklė. XI dalis. Holograminis žmogus

Žemė kaip sielų gaudyklė. XI dalis. Holograminis žmogus


ĮrašėGintaras- Įrašyta14 Lapkričio 2017

„Pasaulis telpa garstyčios grūde“, - bent jau taip skelbia krikščionių evangelija. Tą pačią tiesą atkartoja ir šiuolaikinė kvantinė fizika: „taškas“ (fragmentas) atkartoja visumą. Pagrindinis žmogaus iššūkis, gyvenant šioje dirbtinio intelektro programoje – taip vadinamoje „žemiškoje tikrovėje“ – individo ir aplinkos konfliktas bei harmonija. Individas atkartoja aplikos energiją ir atvirkščiai. Bent jau taip turėtų būti. Bet ar taip yra? Realiame gyvenime su aplinkos harmonija net nesusiduriame. Ją nebent randame gamtoje, bet tik ne socialinėje aplinkoje. Harmonija nebent atsikuria pati, natūraliai, pagal genetinės atminties programą. Konfliktas tarp individo ir jo aplinkos mūsų civilizacijoje iššaukiamas dirbtinai, nes siekiama siaurų egoistinių interesų. Nuo šio konflikto sunku pabėgti. Jis – pirminio duoalumo programa, silelai krentant į 3-4 dimensijų matricą, t.y. į žiauriai sunkių vibracijų lygmenį. Kodėl sieloms reikia patirties, kai jos, kaip holograminės būtybės, pagal fiziką ir taip viską turi. Tai ir yra vienas keisčiausių šio pasaulio, kurį vadinu sielų gaudykle, paradoksų. Esame kvantinės hologramos, bet elgiamės kaip kaip visiškai su tuo nesusiję.

Šis konfliktas taip pat gali būti arba kūrybinis, arba griaunantis. Harmonija atsiranda tada kai nebematai konflikto, nors jis yra visiškai šalia. Dualumo lygmuo „aš-aplinka“ – paskutinis laiptelis prieš sąmonės kvantinį šuolį į kitą tikrovę. Kai visa tai pradedi suvokti ir keisti – vadinasi esi pakeliui namo. Jeigu ne, jeigu patinka maudytis majoje-matricoje ir matai tame prasmę – vadnasi dar miegi kolektyvinėje hipnozėje. Vadinasi svenimų dievų čipai ir implantai tave atskyrė nuo šaltinio. Vadinasi iliuzijose dar reikia maudytis tiek, kad pradėtų skaudėti širdį ir laužyti sąnarius. Tačiau pasikeitus vidujai nuo skausmo niekur nepabėgsi – skaudės ląstelių branduolius. Skaudės ilgai ir giliai, kol išmoksi paleisti tai, kas kūnui miela ir gyvybiškai svarbu. „Tegul mirę laidoja mirusius“, - sakydavo Jėzus iš Nazatero. O tada kas gi yra gyvieji?

Niekaip nesuprantu, kodėl pilasi šie straipsniai? Galvojau ties 10 dalimi ir sustosiu. Kiek galima? Tačiau dar yra kelios idėjos, kuriomis norisi pasidalinti. Pagrindinė šio straipsnio žinutė – esminis paradoksas, apie kurį jau užsiminiau, kuris kiekvienąkart atsiveria prieš akis tada, kai peržengi dvasinio darbo su savimi antrą-trečią dešimtį ir susimąstai, ar ne veltui praleidai brangų laiką? Juk sakė: veltui gaišti. Niekas nesikeičia, pasaulis negerėja. Jis, tavo akimis žiūrint, tampa dar klaikesnis negu buvo Tu pradedi matyti tai kas paslėpta nuo masių ir tas vaizdas be galo žeidžia. Tada nebegali tylėti ir kitaip niekaip neišeina. Grįžti laiku atgal? Na ir kas? Ten – iliuzijomis pagrąžintas pasaulis. Jis buvo mielas. Dabar jis – nuogas. Kur geriau: vakar, ar šiandien? Nei ten, nei ten. Tada pradedi džiaugtis išgyventa kiekviena minute, valanda, diena. Leidi savo egoizmui maištauti. Paskui – nurimti. Tegul, jai kam nors iš Karmos valdovų (Archontų) taip reikia. Man – vienodai šviečia. Atsigriebsiu savo, kai ateis tam tinkamas laikas. Gal būt jis jau atėjo.

Vėl iš pasąmonės išplaukia filmai. Labiausiai čia tinka brolių Strugatskių romanai: „Sunku būti dievu“, „Gyvenama sala“, „Bjaurios gulbės“. Šiuose ir kituose paminėtų autorių kūriniuose į sielos ir aplinkos konfliktą bandoma pažvelgti vis kitu rakrusu, bei pabrėžiama, jog maištaujantys, metantys iššūkį bet kokiai tvarkai (blogai ar gerai, neturi reikšmės) dažniausiai pralaimi mūšį, bet karo - ne. Pralaimėjimai prilygsta pergalėms, nes pakylėja kažkur aukščiau, iš kur viskas geriau matosi, kol galų gale nebesinori kariauti. Tačiau iš kitos pusės žiūrint, nekariauti su aplinka reikštų asmenini susitaikymą su tuo kas vyksta. Nieko nedarymas – taip pat yra pasyvus pritarimas tam, kas vyksta, kai tavo akyse apsinuogina pasaulis. Jei akys ir ausys priprato prie dvasinio smurto, tai dar nereiškia jog tai gėris. Dabar atėjo toks metas, kai reikia priimti sprendimą: ar pritari tam, ką mato tavo akys, ir girdi ausys, ar priimi kitokią asmeninę poziciją ir bent jau kažką veiki. Pirmiausia – su savimi. Ir vėl – darbas su savimi. Atsibodo. Kiek galima? Aš dabar oficialiai pareiškiu, jog nebedirbu su savimi. Tiesiog – čiuožiu banglente per gyvenimo cunamius. Bent jau taip atrodo iš vidaus. O kaip iš išorės – nebesvarbu.

Kovotojai karą pralaimi tais atvejais, jei kovoja pagal svetimas taisykles, svetimoje teritorijoje, kai dažniausiai tų taisyklių net nežino, bet gyvena pagal įpročius, kurių atsiradimą kaip tik ir lemia tos taisyklės. Iš pradžių tu negali apskritai pasakyti, kokios ten per taisyklės. Vieni elgiasi vienaip, kiti kitaip. Ir vieni, ir kiti mano esą teisūs nuo Dievo. Puoli į vieną glėbį, paskui į kitą. Paskui supranti, jog tavo sąmoningumas toli pranokęs už tenykštę aplinką. Darbas buvo veltui? Tačiau nieko pakeisti negali. Paskui į viską pradedi žiūrėti, lyg per vagono langą, visiško idioto žvilgsniu. Tokia būsena labai veža, jos negali atsikratyti, bet ji nervina visus kitus – normalius aplinkinius ir pačio savęs konfortiškas būsenas-būtybes. Nes kiekvienas iš jų siekia įtraukti tave į savo asmeninius žaidimus, o tu – slįsti banglente virš jų galvų. Taip ir atsiranda konfliktas tiesiog iš niekur, nes iš esmės aplinkai atrodo, jog esi nenuoširdus ir meluoji. Aplinka nori tave pastatyti į konkrečias vėžes, o tu aroganiškai negali priimti apskritai jokių žaidimo taisyklių, nes jos atrodo – idiotiškos. Ir vėl – ant bangos.

Iki minimumo nuslopintas ego nenori, jog tu komunikuotum su aplinka mėgindamas parduotum savo taisykles ar patirtį kaip tiesos ekvivalentą, nes vesti paskui save žmones – didelė ir nieko gero neduodanti atsakomybė, niekaip nesiderinanti su jaukia asmenine vidine tuštuma. Sunku būti dievu. Geriau nereikia. O kokia prasmė? Tada pradedi taikyti kastanedišką kontroliuojamą kvailystę ir atsistoji ant labai slidžios banglentės. Dar slidesnės negu buvo. Aplinka tave kaltina nenuoširdumu ir melu. Bet juk žinai, kad tikrai viską darai atsakingai, nes to reikalauja tam tikras neišvengiamas karminis vaidmuo. Prieš atlikdamas tokį vaidmenį pasirašei krauju ir leidaisi astraliniais vamzdžiais į trijų dimensijų pasaulį.

Vėliau, kai karminių vaidmenų atsisakai, lieka tik kvailystė, nes nieko tikro, nieko fundamentalaus dirbtinio intelektro virtualioje erdvėje nėra ir būti negali. Būtent taip tą tikrovę ir įvardini. Aš puikiai suvokiu, jog gyvenu dirbtinai sukurto kompiuterinio žaidimo viduje. Man buvo duota mašina – kūnas ir aš valdau tą avatarą, kiek tai yra leidžiama suvokimu. Man buvo numatyta atlikti tam tikras funkcijas-vaidmenis. Bet viso to atsisakiau, nes mėgau iššūkius, dėl atgimusių prisiminimų. Bet vis viena vykdau papunkčiui tai ką reikia. Iš nesuvokto atsidavimo svetimoms gyvenimo taisyklėms bei karminiams susitarimams liko tik robotizuoti veiksmai tose likimų programose, į kuriuos buvau įspraustas prieš savo valią, karmos valdovų (Archontų) apgautas ir išdurtas. Atsisakius sutarčių, karminės programos atkrenta ne iš karto. Tam reikia brangaus laiko. Tam, kad išeiti iš karminių programų ir karminių scenarijų – reikia ne tik susivokimo kur patekome, bet ir valios bei gebėjimo gudrauti, kitaip tariant, mokėjimo pasitelkti kūrybą, matant energijas 360 laipsnių aplink galvą.

Iš archontiškų programų reikia padaryti parodiją, cirką. Būtent taip neatiduodi jiems energijos, bet atiduodi patirtį, jeigu kam reikia. O parodija kartais daroma uoliai vykdant kiekvieną punktą, žinant, jog tai ne kas kita, o durnių namai ir spektaklis, nieko rimto. Radikaliais sprendimai nutraukus karmines sutartis (tai daryti reikia) iššauki į save be galo stiprią ugnį, todėl reikia meluoti ir gudrauti. Meluoti – reiškia – nutraukti kalėjimo priežiūros sistemų dėmesį nuo savo tikrų ketinimų, mojuojant netikromis vėliavomis ir tyliai eiti ten kur negalima, kur turi eiti. Netikra vėliava yra patirtis – jos reikia Archontams, o ne man, jei mes iš tirkųjų esame hologramos. Dėl to jie čia mus ir patalpino. Tačiau esminę dalį – energiją susigrąžiname sau ir atgimstame žmonėmis, esančiais aukščiausioje evoliucinėje pakopoje.

Tai panašu į savęs pačio klonavimą. Vaizduotėje pasiimi savo kamieninę ląstelę, patalpini ją į kolbą ir prišvirkšti augino hormonų. Po kurio laiko atsiranda tavo klonas. Jis užauga kaip koks grybas. Tagul jis už tave atlieka karmines funkcijas ir kaupia Archontų mėgstamas patirtis. O tu eini savo keliais. Archontai neatskirs kur tiesa, kur melas. Jie taip pat nesupras tavo tikrų ketinimų. Jie juk dievai-robotai, be jokios fantazijos. Taigi, meluoti Karmos valdovams Archontams yra moraliai teisėta. Tai pasakyta su didžia dalimi sarkazmo. Norint meluoti, turime gerai žinoti kas yra tiesa. Jei tiesos nežinome – ėjimas link laisvės yra laisva kūryba.

Kiekvienas žingsnis be kontrolės bei priežiūros sistemų dėmesio prilygsta pergalei. Praeina metai, o tu eini ten, kur tau reikia, kol ateina diena, kai aplinką pastatai prieš faktą. Archontai jaučiasi pramiegoję kažką rimto. Tu žmogus ir atsikniskit, jei kas manote, jog neturi teisės į tai. Tada transdimensijei tavo aplinkai nieko nebelieka, tik priimti. Tačiau vis viena dalis tiek trimatės, tiek astralinės aplinkos nepriims, nes netikėti pokyčiai žeidžia. Dėl to transdimensinė aplinka praranda energiją ir ji pyksta. Bet tai trunka neilgai. Tiesiog šią bangą reikia pralaukti, kol ji nueis lauk. Tada eini toliau kur tau reikia.

Taškas ir jo aplinka.

Dabar metas išmokti dar vieno dalyko: pradėti vertinti save ir aplinką kaip organinę visumą. Tai be galo sunki užduotis, nes šioje dimensijoje tvyro nesibaigiantis individo ir aplinkos konfliktas bei atskirtis. Bet, nežiūrint į tai, vis viena – aš ir aplinka esame organinė visuma. „Objektyvi“ tikrovė priklauso nuo stebėtojo. Stebėtojas priklauso nuo „objektyvios“ tikrovės. Višta ir kiaušinis – organinė visuma. Žemiausiuose dvasinio išsivystymo lygiuose, kai mąstymas dar vis linijinis (veikia implantai), sprendi kas pirmesnis – višta ar kiaušinis. Šis klausimas būna labai svarbus. Jis – skausmingai svarbus. Paskui, augdamas dvasiškai nebematai jokio eiliškumo. Tiesiog tie procesai – akyse atsiveria kaip vieninga organinė visuma. Ir viskas sukasi valso ritmu, kai tampa nebeaišku ir nebesvarbu, kas ką veda pirmas.

Pirmiausia mes išmokstame žiūrėti į aplinką kaip į gyvą organizmą (blogą ir gerą), nagrinėjant savo išorę, po to vidų, kol galų gale prieš akis atsiveria vientisa organinė mozaika, kurioje tiek aš, tiek aplinka vienas kitą papildo (bet nebūtinai sutampa). Tam reikia atsiplėšti nuo implantų įtakos bei pakilti kitur - iš 3-4 dimensijų pasaulio į ten kur tą vienybė jaučiasi be papildomų užuominų ar žodžių. Tai ir yra paslapnis - širdies čakros atvėrimas. Už tokias žinias kai turie dvasios mokytojai per seminarus iš jūsų nulups kelis šimtus eurų. Tuo tarpu Kvantinėje magijoje viskas dėstoma veltui.

Iš esmės tai atrodo lyg prieštaravimas tam, jog aplinka vertintina kaip cirkas. Tačiau kol sąmonė bunda, teks iki galo pažinti tą vandenį, kuriame plaukiojame. Įsivaizduokime, jog esame mikroorganizmas didelio organizmo viduje. Žmonės, įvykiai, daigtai – visas gyvenimas, kuris yra akių išorėje – tai didelis organizmas, kurio viduje mes gyvename. Įsivaizduokime, jog esame ląstelės kažkokiame megakūne. Ir tas organizmas mūsų atžvilgiu turi savo numonę. Mes jo atžvilgiu taip pat turime savo nuomonę. Bet mes turime visą įmanomą informaciją apie to kūno gyvenimą. Ir tą organizmą reikėtų vertinti ne fragmentiškai, t.y. pagal automatinius įpročius, bet kaip visumą, kuri su mumis komunikuoja per gyvenimo įvykius. Abi sistemos be galo inertiškos. Po veiksmo ateina atoveiksmis. Priežastis turi pasekmę. Tam reikalingos kažkokios susitartinos taisyklės. Tai ir yra plačiąja prasme natūrali karma. Tačiau šis komunikavimas gali būti visiškai ne linijimis. Atoveiksmis gali sekti prieš veiksmą, nes aplinka, pagal holograminį principą visada žino, ką esi numatęs jos atžvilgiu.

Programa gali būti numačiusi, jog kelsi revoliuciją, mesi iššūkius nusistovėjusioms sistemoms, nes jai to reikia. Nes ji nori atsinaujinti. Todėl iš vienos pusės ji tave provokuos maištauti, o iš kitos pusės – stengsis kontroliuoti kiekvieną žingsnį, kad nenueitum per toli ir nesugriautum kažkokios protu nesuvokiamo mega plano. Tuo tarpu po veiksmo iš viso negali būti jokio atoveiksmio. Nors tai nėra taisyklė. Kalbant paprasčiau, iš 3-4 domensijų pasaulio galima pabėgti tik per Meilę, kurią suvokiame kaip Vienį su Viskuo. Jei Vienio nesijaučia ir nesimato, vadinasi dar esi bjaurioje sistemoje, kuri tave išnaudos kaip maištininką savo pačios atsinaujinimo naudai. Ji, panaudodama tavo patirtį prasiplės, o paskui tave patį pakars kaip Tado Blindos čigoną.

Atsispiriant nuo X dalies, pradedame suvokti, jog žmogus yra taškas, kuriame yra viskas, kas telpa Visatoje. Ši magija labai sudėtinga, o kartu ir paprasta. Nuostabioje Michael Talbot knygoje „Holigraminė visata“ daug dėmesio skirta moksliniam magijos pagrindimui. Hologramiškumas atsiskleidžia– asmenybės ir išorės, vidaus bei aplinkos santykių paradoksalumo verpetuose.

Įrankiai meistro dėžėje.

Iš tikrųjų tai net ne magija, o realus gyvenimas, kuris turi apčiuopiamus dėsnius tik tada, kai žmogus, savo įsitininimais juos sukuria. Nepripažintoje Marijos evangelijoje rašoma: „nekurkite taisyklių, kad po to nebūtumete jų raide teisiami“. Vadinasi bet kokia tvarka, bet kokios taisyklės vertintinos ne rimtai, nes jos paprasčiausiai – dirbtinio intelekto hipostazės. Tvarkos ir taisyklės reliatyvos ir laikinos konstrukcijos, naudotinos tik pagal poreikį, kaip kokie statybininko įrankiai sudėti specialioje dėžėje. Reikia santechninio rakto – išsitraukiame santechninį raktą, reikia atsuktuvo – išsitraukiame atsiktuvą. Tačiau nei santechninis raktas, nei atsuktuvas – nėra „iš savęs“ pamatiniai dalykai. Jie nėra sistemos, kurios būtų amžinos, lyg nuo Dievo. Taip yra ir su visuo tuo šlamštu, kuris telpa mūsų galvoje. Ten – ne kas kita – o darbinių įraknių rinkinys. Ir tas rinkinys nėra konkrečiai mano ar tavo galvoje. Tai yra Visatoje.

Bėda ta, jog šiuolaininis žmogus sistemos akimis žiūrint, negali turėti savo įsitikinimų. Jie turi būti sankcionuoti „iš viršaus“. Kitaip tariant, visi atsuktuvai, visi santechniniai raktai ar kitokie įrankiai yra sunumeruoti, o ant jų uždėti identifikaciniai bar-kodai. Kitaip tariant, šiuiolaikinėje visuomenėje visa edukacija dirba ta llinkme, kad žmogus neturėtų savo asmeninių, nepriklausomų įsitikinimų ir priimtų vieną iš daugelio aprobuotų įsitikinimų sistemų. Neturėjimas jokių įsitikinimų mūsų visuomenėje prilygsta nuodėmei, nes tai iš esmės neidentifikuojama.

Jei žmogus naudoja vieną iš aprobuotų įsitikinimų sistemų, tada jis bus padėtas į lentynėlę: katalikas, socialistas, gėjus, vadybininkas, lokalinis realistas. Ir neduok Dieve viso to atsisakysi? Kur tave po to dėti, kokį bar-kodą klijuoti? Sistemoms tapsi našta. Socialinių mokslų magistrai rašys apie tai baigiamąjį darbą ir ginsis disetracijas. Tada sistema ieškos naujo „-izmo“, kaip tave pavadinti ir sukurs naują lentynėlę. Tada iš tos lentynėlės vėl turėsi išeiti, o tavo bar-kodas vėl neatitiks esmės. Na va, mes ir siekiame reidentifikavimo, nes tai vidinė laisvė – tuštuma, apie kurią rašiau praėjusioje dalyje. Tai ir yra ėjimas vandens paviršiumi, čiuožimas banglente, dvasinis lengvumas. Kai nėra jokio turinio, nėra už ko užsikabinti. Kai į viską žiūri reliatyviai, kaip į privalomą cirką, pradedi nuo viso to šlamšto atsikabinti. Tada ir atsiranda tas dvasinis lengvumas, pratekamumas.

Magijos esmė.

Magija – labai nuvalkiotas žodis. Kuo jį pakeisti – nežinau. Ledai – „Magija“. Saldainiai – „Magija“. Tam, kad lengviau suvoktume šios dalies esmę, reikia į vieną tašką suvesti neurolingvistiką bei kvantinę fiziką. Magija šiame kontekste – transformacijų ir pasikeitimų menas, gebėjimas banglente slysti vandens paviršiumi, prisitaikant arba metant iššūkį situacijoms, kurios iškyla, priklausomai nuo tikrovės regėjimo kampo ir nuo asmeninio poreikio. Viską ko reikia turime savyje.

Dažnai mes net nesusimąstom, kokį unikalų daigtą nešiojame ant pečių. Ir apskritai – žmogaus fizinis skafandras – labai tobulas aukštųjų biotechnologijų produktas. Visas galvosūkis susiveda į tai, ar žmogus pagal paskirtį jį naudoja, ar žino, ar nežino visas įmanomas jo panaudojimo galimybes, netgi beviltiškai įklimpus į sielų kalėjimą. Ir kas keisčiausia ir nesuvokiamiausia, jog tos beribės galimybės atsiskleidžia per didelį skausmą, mokant labai brangia valiuta – asmeniniu laiku bei asmeniniu likimu.

Pagrindinis šio reiškinio matmuo yra Vienis ar Vienybė. Aukščiausios Meilės, kurios pajautime nedalyvauja hormonai, esmė. Ir čia pakankamai daug painiavos. Tiek daug, kad neišgėręs ivančiajaus, nesuprasi. Taigi, Demiurgas apvetrė pasaulį, o mes jį grąžinkime atgal. Viską ką fiksuoja mūsų pojūčiai, ką matome, girdime ir suprantame, kurį propaguoja valdiškos-religinės institucijos, apverskime aukštyn kojomis ir gausime tą lygmenį, kuris panašus į tiesą. Nesakau, jog tai tiesa, nes tiesos su savo neurolingvistiniu aparatu suvokti vis viena nesugebėsime. Vieną ką mes puikiai darome, tai sugebame replikuoti, t.y. kurti kopija – panašius dalykus į kažką. Ir pirmiausiai mes tai meistriškai atliekame savo neurolingvistinio aparato pagalba. Tai darome kasdien, labai išmaniai, bet dažniausiai šio proceso sąmoningai nesuvokdami.

Tačiau: meniu niekada neatstos patiekalo, žemėlapis niekada neatstos žemės teritorijos, Žaislinis ferrario modelis lentynoje niekada neleka 300 km per val greičiu. Visa tai – holograminės kopijos, kurios turi visą įmanomą informaciją apie originalą. Bereikia suteikti joms prasmę. Originalas ir replika energetiškai neatsiejami. Tai tas pats daigtas tik skirtingose vietose tuo pat metu. Apie replikavimo fenomeną labai išmaniai ir įtikinamais pavyzdžiais rašo Robert Anton Wilson savo knygoje „Kvantinė psichologija“. Jis sulieja į vieną visumą S. Bello teoremą, Einšteino-Podolsko-Rozeno fenomeną, kuris tik pagrindžia visuotinį Quantum non locality principą bei praktinę magiją. Wilsonas kalba apie tai, jog originalas ir kopija yra tas pats daiktas. Jei turi rankose kopiją, vadinasi prisilieti prie originalo. Galime įsivaizduoti, jog mes, žmonės, esame vieni kitų kopijos. Mes savo forma esame vieni į kitus panašūs. Ir tas panašumas garantuoja, jog sudarome vieningą lauką, kuriame vienas žmogus turi visą įmanomą informaciją apie kitus. Kad tai realiai pajaustume, reikia išeiti iš įprastos, čipuotos bei implantupotos sąmoinės būsenos į Meilės arba Vienio su Visukuo pajautimo kaifą.

Iš kitos pusės žiūrint, žmogus nuo žmogaus daug kuo skiriasi. Mes ir panašūs vieni į kitus, o tuo pačiu skiriamės. Esmė yra tame, kur nukreiptas dėmesys – į skirtumus, ar panašumus. Jei esame žemutiniuose dvasinio vystymosi pakopose ir mus veikia karminės-marticinės programos, mes akcentuorine skirtumus ir sieksime vienybės kūno lygmenyje. Kai kums veikia čipai mes genetiškai norime vienybės, bet to pasiekti neįmanoma. Kūno-proto lygmenyje pajausi vienybę – be šansų. Nes prote veikiantys reptiloidų implantai stengis nuo tos vienybės tavo dėmesį nukreipti į skitumus. Paprasčiau kalbant, kei jautiesi tik kūnu (mėsa) pajauksti vienybę neleis ego.

Vienybės siekis – yra prigimtinis sielos polinkis harmonijai. Tačiau kūno diskretiškume vienybės nebus. Nebent per prievartą. Tačiau, jeigu mes dvasiškai augame, mes natūraliai pradedame matyti vienybę, tačiau pripažįstame ir individualumą kaip organišką didelės delionės elementą. Tai yra bazinis principas, padedantis valdyti laiką ir erdvę. Bet, šio kalėjimo paslaptis ta, jog jeigu jūs į tai eisite trepsėdami kojomis ir garsiai šaukdami, gausite per galvą. Nes tai – iš tikrųjų paslaptis, kurią atskleidus laukia didelės galimybės, o kartu – siaubingi nemalonumai. Ar jūs galite pasigirti aplinkiniams, jog suprantate magijos esmę, kad „quantum non locality“ principas yra bazinis, norint įminti šio pasaulio bei jame vyraujančių žaidimų prasmę bei esmę? Atsakykite sau ir neabejotinai palengvės.

Kita vertus, laikai keičiasi. Šiandien įvairios holograminės terapijos bei diagnostikos pasaulyje yra pakankamai paplitęs dalykas. Tačiau dar ne tiek, kad taptų kasdieninių reiškiniu. Vis viena, totaliai aplink vyrauja „ping-pong“ tipo „juodoji mechanika“. Juodaja mechanika vadinu Archontų valdomą prievartinį požiūrį į tikrovę „objektyvi tikrovė nuo manęs nepriklauso“, kurį, deja, lemia implantai. Mechaninis požiūris į aplinką bei atitinkamas santykis su ja – yra virtualaus kalėjimo grandinės, kai žmonės jas nešioja savo noru, kaip papuošalus ir visiškai nesuvokia, jog tai yra vergovė.

Tuos dalykus esu aprašęs „Kvantinės magijos“ straipsnių serijoje „Kvantinė teologija“. Juos buvau parašęs dar 2007 metais. Ir tada berašant atėjo idėja, kaip reikia gydyti žmones „energijomis“. Tuo metu buvau aktyvus REIKI‘sas. Ir kai atėjo atsakymas, jog gydymas energijomis nesusijęs su jokiomis religijomis ar tradicijomis, kad tai grynas fizika, išsižadėjau REIKI. Atsisakiau REIKI!!! Šiandien esu exREIKIstas ir tuo didžiuojuosi. Esmė ta, jog užtenka pagavoti apie žmogų ir tu sukuri jo repliką savo galvoje, t.y., jei į šį procesą žvelgi iš Vienio pajautimo pozicijų, sukuri su juo bendrą lauką. Kitaip tariant, tada tavo protui nusispjaut į laiką ir erdvę, jis Einšteino nebepažįsta. Paskui suveikia vizualizacijos. Pavyzdžiui, atgamini atmintyje pažįstamo žmogaus kopiją. Paskui pasakai: „matau auros vaizdą“. Akimirksniu aplik vaizduotėje sukurtą žmogaus „kopiją“ atsiranda kiaušinio formos nespalvotas ovalas. Paskui jis nusispalvina visomis vaivorykštės spalvomis. Paskui įeini į vidaus organus ir „matai“ pakitimus. Bet paprastai toks „vidinis televizorius“ neveikia. Ir nereikia, kad jis veiktų. O kam tokia atsakomybė. Bet, kai bendrauji su pacientu akis į akį, tą aparatą įsijungi, kiek tai įmanoma.

Per daug metų suvokiau, jog aiškiaregystė – jokia ne Dievo ar Gamtos dovana. Ji atsiranda savo kailiu įminus Visatos holigramiškumo paslaptį. Jei perpranti holohramiškumą, skaityk, kad atsidarai širdies čakrą. O toliau – gryna fizika, kuri prieinama visiems. Bet. Jeigu žmogus gyvena mechaniniame prote, jo vaizduotė neleis įminti šios paslapties. Ji tiesiog neišlavinta, veikia čipai ir implantai, todėl neįgali dirbti su „vaizdo kopijomis“ galvoje. Tuo tarpu gydant energijomis reikia ir tikslios vaizduotės, ir puikiai veikiančio „vidinio“ fotoshopo. Gydymas energijomis yra ne kas kita, o fotoshopinimas būnant pakitusioje būsenoje. Viskas. Daugiau dėl aiškiaregystės nieko negaliu pasakyti. Nebent tai, jog kai nuraminame protą, kai esame ramybėje, kai esame vienybės su viskuo pojūtyje, gavoje įsijungia televizorius, kuris gali duoti vaizdą čia ir dabar. Tai galima daryti iš bet kokio Visatos taško, neišeinant iš kabineto.

Tačiau už tai baudžiama, nes tokią veiklą pasaulio vyriausybė draudžia ir už tai persakioja. Taip, blogio aljansas, kuris tiek formaliame, tiek užkulisiniame lygmenyse valdo planetą, už tokius dalykus persekioja. Nes jeigu tai propaguotų, vaistų gamyklos, vaistinės ir daktarai liktų be darbo. O žmogaus ligos – viena pelningiausių pramonės šakų, atskirose šalyse sukurianti baveik ketvirtadalį BVP. Todėl virusai purškiami tiesiog iš lėktuvų.

Be dėmesio gal likti tie, kurie daro klaidas. Tačiau, tie, kurie prieina prie esmės ir apie tai kalba viešoje erdvėje – sulaukia rimto kabalos (elitinių šeimų mafijos) atsako. Nepatogų žmogų kabalos mafija gali išjungti fiziškai netgi jo paties namuose. Už tokią veiklą gali būti sudaužomi likimai, atimama sveikata ir net gyvybė. Reikia pavyzdžių? Prašom: Gervė, Levašovas, Petrovas. Mechaninis, leniniškas požiūris į erdvę-laiką, kuioje esame ir yra tas rūkas, kuris pučiamas žmonėms į akis nuo pat gimimo. Anksčiau galvojau, jog dialektinis materializmas yra tik nukvakusių komunistų, kurie buvo užgrobę ketvirtadalį planetos, įsitikinimų sistema, skirta žmonių smegenų dulkinimui bei durninimui. Dabar mes turime reikalų su Briuselio marksizmu ir žmonių galvose per 50 metų niekas iš esmės nepasikeitė. Deja, nepasikeitė. Užaugo nauja karta, kuri materializmą bei lokalinį realizmą išpažįsta dar aršiau nei praėjusio amžiaus penkesdešimtųjų-šešiasdešimtųjų kagėbistai.

Marksizmas ir kitokie „-izmai“ yra ne kas kita, o musgaudžiai patikliems naivuoliams. Tai žmogaus pavergimo ir valdymo sistemos, įskaitant ir visą taip vadinamą kultūrą. Todėl niekaip kitaip negaliu vertinti tos virtualios aplinkos, kurioje esu, kaip kalėjimu. Pasišakosi – gausi vilko bilietą arba - pasiduosi masinei lokalinio realizmo hipnozei. Ir būsi kaip visi. Tačiau, kai tavo sąmonė nubunda, pamatai visuotinį cirką ir pats įsijauti į klouno rolę. Pažiūrėkime į bet kurią gyvenimo sritį – visur pamatydsime klounadą ir balionų fiestas. Kiek buvo valdžių, politinių ar ekonominių sistemų, kiek buvo karų ir revoliucijų, niekada žmogus nesijautė gerai. Visada valdžia darė taip, kad žmogui būtų blogai. Ar nesusimąstote kodėl? Rimtai viso to vertinti tiktai neišeina, net prie geriausių norų. Ir viso to didžiausia problema – lokalinis realizmas, kuris turi daug kitokių filosofinių bei religinių pavadinimų.

Pasiklausykime ką pedagogai kala į galvas mūsų vaikams: vaiduoklių nėra, skraidančių lėkščių nebūna, ateivių – nebūna, o dievą galima rasti tik bažnyčioje pas kunigą. Panašiai girdėjoime mes sovietiniais laikais. Per šitiek metų – jokio progreso į priekį. Ir vėl auga nauja karta, kuri ugdoma lokalinio realizmo dvasioje. Visa laimė, kad šiais laikais yra internetas ir mes galime pasitikrinti, ar mokytojai mokyklose nenusišneka. Dažniausiai pasaulio pažinimo pamokose jie nusišneka. O tai daroma ne šiaip sau. Vaiko vaizduotė – labai laki. Kristus ne veltui sakė: „būkite kaip vaikai“. Jeigu mokyklose vaikus išmokytume pažinti hologramiškumą bei duotume žinių, kaip dirbti su vaizduote, išmaniųjų telefonų beveik nebereikėtų. Kiekivienas žmogus gali prieiti prie visos įmanomos informacijos, esančios Visatoje, neišeidamas iš namų. Mes savyje nešiojame Visatos duomenų banką. Ar apie tai žinojoje? Jei ne, tai pats metas sužinoti.

Karmos dėsniai prieštaraujia kvantinei fizikai

Jei mes iš tikrųjų esame multi- visatos ir galime viską žinoti, tai mokymasis ar patirties įgyjimas nebetenka prasmės. Mums mokytis reikia nebent vieno dalyko – kaip atgauti atmintį ir gauti visą mums reikiamą informaciją. Tačiau į Žemę atkeliaujame akli ir be atminties. Be to mums atmintis trinama specialiai, prieš pat kiekvieną įsikūnijimą. Paskui mums sako: patekote į Žemę, kad išmoktumtete, kad patirtumete pamokas, kad įgytumete patirties. Kam to reikia? Juk visa informacija apie viską – tiesiog ranka pasiekiama. Pagrindinė problema, mano galva, ne mokymesi ir ne patirties įgyjime. Problema yra ta, jog amnezija bei bevaisės prasmės paieškos 3 dimensijų pasauliuose reikalingos ne mums, o mūsų „šeimininkams“. Jie mus patalpina į dirbtinai sukurtas sąlygas ir žiūri kaip elgsimės. Beklaidžiodai ir beieškodami išeities, ar žinių, mes išskiriame daug energijos, kuri reikalinga ne mums, o mūsų „šeimininkams“. Štai čia ir yra šio pasaulio žaidimo esmė. Žaidimo, kuris prieštarauja kvantinei fizikai bei logikos dėsniams. Gal todėl šis mokslas labai daug metu buvo vystomas tik techninėse srityse, mažai ieškant, arba visiškai neanalizuojant pamatinių būties dalykų.

Jei mes esame Visatos taškais, kaip koks garstyčios grūdas, kuriame telpa visa Visata, tai kodėl tam taškui sukuriamos sąlygos, kad jis to nežinotų ir negalėtų naudotis tuo, kas yra sukurta? Gimę juk mes apie tai neturime žalio supratimo? Ir klaidžiojame dirbtinio intelekto programoje nuo level‘io iki level‘io, o žaidimas kaip nesibaigia taip nesibaigia. Todėl aš netikiu visuotinai priimta ezoterije koncepcija, kad mes atvykome į žemę patirties, kad mes turime atidirbti kažkokias suknistas kažkieno karmas. Ne, mes čia atvykome arba apgauti, arba įmesti į galaktikos pusrūsį atlikti bausmės už kaltes, kurių niekada nepadarėme. Be to iš mūsų dar paimamas ir išmanusis telefonas, kad nenusisiektume su išore, kol galų gale priprantame prie absurdiškos minties, kad jokios išorės apskritai nėra.

Mums įkalta į galvą, jog kalėjimo sienos – pasaulis kurį mes matome ir kito tiesiog nėra. Esą visa kita, ką sako ne mokslininkai, ne politikai ir ne kunigai yra paprasčiausiai nerealu. Na, nėra ateivių, dvasių ir vaiduoklių. Nėra net slaptos pasaulio vyriausybės. Tiesa yra viena. Ją sako tik vyriausybės, mokslininkai ir bažnyčios. Visi kiti kalba nesąmones. Nori gyventi gražiai ir laimingai – klausykis valdžios, bažnyčios ir atrinktų moksininkų aprobuotą tiesą. Jei į galvą šaus kažkas kita – geriau tylėk, arba sukurk eilėraštį. Juk poetai visada rašo nesąmones. Jei nori kažko daugiau – džiovink džiuvėsius, nes Didysis Brolis visada tave stebi.

Vienintelis mokslas turi prasmę – tai praktikos, kurios padeda atgauti atmintį ir įminti hologramiškumo paslaptį. Visa kita – tuščias laiko ir energijos švastymas. Kitaip tariant, mums reikia išmokti mokytis kaip gauti informaciją tiesiog iš Visatos, kaip mintimis transformuoti „objektyvią tikrovę“. Visos kitos žinios – antraeilės. Visi kiti mokslai – antrarūšiai, skirti tik būtinoms techninėms funkcijoms atlikti. Pavyzdžiui, hologramiškumo mįslės įminimas mums gali padėti susitvarkyti sveikatą, arba padėti kitam žmogui pasveikti. Tai svarbiausias dalykas. Medicinos ir anatomijos žinios irgi reikalingos tik kaip pagalbiniai dalykai, kad ligos diagnostika ar gydymas būtų tikslesnis ir efektyvesnis. Medicinos ir anatomijos žinios be hologramiškumo mįslės duoda tik laikinus rezultatus, reikalauja didelių fizikinių bei cheminių resursų. Tuo tarpu mest turime genus bei programas, kurie užtikrina savaiminį išgijimą.

Štai čia ir slypi paradoksas: kvantinė fizika mums kalba vieną, o įvestos prorgamos, gyvenant kūniškame pavidale Žemėje kalba priešingai. Netgi tai ne programos kaltos, o ta propagandinė aplinka, kurioje gyvename. Mes galime būti ir vieni kovos lauke. Ir būsime tais akmenimis, kurie gali išjudinti Visatą. Kai mes pasikeičiame, aplinka mus kaltina, nes jai kiekvienas statistinis vienetas yra svarbus. Ji priprato, kad mes esame čia ir niekur kitur. Kiekvieną kartą suskaičiuodama savus viščiukus ir bent vieno iš jų nerasdama, ji meta į šalį visus savo reikalus ir visomis jėgomis pasineria į jūsų sugrąžinimą atgal. To vienintelio. Nes tas vienintelis kelia didžiausią pavojų.

2017 m. lapkričio vidurys
Gintaras

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija