Jūs esate čiaŽurnalai / Gintaras's blog / Gyvenimas skirtas tam, kad išmoktume patirti virsmą

Gyvenimas skirtas tam, kad išmoktume patirti virsmą


ĮrašėGintaras- Įrašyta05 Rugsėjo 2016

Atsakymai į žurnalo „Būrėja" klausimus, 2016 m. rugsėjis.
Pilna versija, nes žurnale gerokai sutrumpinta.

1. Kodėl pomirtinio pasaulio vaizdiniai visame pasaulyje ir visose kultūrose tokie panašūs?

Pomirtinio pasaulio mes nepažįstame racionaliai. Tai kažkas tokio, iš ko mes atėjome ir į ką turime neišvengiamai nueiti. Daug lengviau kalbėti apie materialų, žemišką pasaulį, nes prie jo mūsų akys pripratę. Jį mes patiriame kiekvieną dieną. Tuo tarpu neprisimename, iš kur atėjome ir nežinome, kur nueisime. Formalusis mokslas apie tai beveik nieko nekalba.

Žmogus neapsiriboja vien „šiuo pasauliu“ ir visais laikais norėjo pažvelgti „už ribos“. Žmogų nuo neatmenamų laikų kankino klausimai, susiję su gyvenimo paslaptimi. Ir, iš tikrųjų, gyvenimas yra paslaptis, o šios paslapties atskleidimas priklauso nuo visiškai neracionalaus ir nepragmatiško dalyko – tikėjimo.

Kiekvienam duota pagal tikėjimą. Jeigu žmogus šventai tiki, jog po miries ištirps nebūtyje, tai taip ir bus, jeigu žmogus ir jį supanti bendruomenė tiki, kad išlydėtąjį pasirinks šventas Petras su raktais, tai taip ir bus. Tačiau šv. Petras nėra vien tik anekdotų apie pomirtinį gyvenimą vienas pagrindinių herojų. Įvairių pasaulio kraštų dvasinės tradicijos panašiai tiki, jog mirtis, kaip ir gimimas, yra perėjimas iš vieno „lygmens“ į kitą, panašiai, kaip kompiuteriniuose žaidimuose. Turi pereiti kliūčių ruožą fizinių formų pasaulyje, tada būsi perkeltas į kitą lygį. Koks tas kitas lygis – priklauso nuo sužaistos partijos gyvenimo lentoje.

Kaip ir gyvieji, taip ir mirusieji, turi šventą pareigą – vieni kitiems tinkamai sužaisti partiją, pereiti pagrindinius du virsmus: gimimą ir mirtį. Turbūt neatsitiktinai trys pagrindiniai šaltiniai – Tibeto mirusiųjų knyga, Egipto mirusiųjų knyga ir Krikščioniškoji tracidija mirties virsmą traktuoja panašiai. Bent man taip atrodo. Tačiau yra ir labai daug kultūrinių skirtumų. Dar Karlas Gustavas Jungas buvo sugalvojęs tokį žodį „archetipas“. Archetipai, esą, glūdi kolektyvinėje tiek konkrečios kultūros, tiek ir bendrai žmonijos, pasąmonėje. Galbūt tuo ir būtų galima paaiškinti tuos „panašumus“.

2. Pomirtinis pasaulis - tai žmogaus sąmonės būsena ar tikra, materiali vieta? Ar verta pasikliauti teorijomis, kurios teigia, kad po mirties siela keliauja į Galaktikos centrą, Saulę, Šiaurės ašigalius?

Kur kas keliauja po mirties – kiekvieno tikėjimo reikalas. Bet manau, jog pasakojimai apie sielų keliones į kokius nors kosminius kūnus yra šiek tiek perdėti, siekiant, greičiausia, kažkaip romantizuoti tą pomirtinį gyvenimą. Tiek per didelis romantizavimas, tiek ir mirties baimė – tai kliūtys, norint bent minimaliai suvokti, kas yra gyvenimas, kur jis prasideda ir kur baigiasi. Jeigu apskritai jį galima vadinti gyvenimu. Viena, ką galima iš šių legendų išspausti racionalaus – tai pamąstymai apie vadinamus keistus „tarpinius pasaulius“, į kuriuos pateksime visi, sulaukę paskutinės virsmo minutės, kai širdis sustos. Mat, ir sustojus širdžiai kurį laiką smegenys veikia. Tarpiniuose pasauliuose sielai sunku atskirti save nuo fizinio kūno. Tam reikalingos apeigos, kurių prasmė ir tikslas – padėti sielai palikti fizinę savastį ir priimti naują tikrovę, kuri, deja, neturi fizinės formos.

Vėliau sielos grupuojasi į vadinamąsias šeimas ir tuo pačiu paskirstomos: vienos siekia ištirpti beribėje Dievo „kvantinėje sriuboje“, kitos – vėl nori grįžti į materialų pasaulį, mat jaučiasi neatlikusios svarbių pamokų. Kitaip tariant, kalbame apie karmą ir sukimasi Samsaros rate.

3. Kiek laiko praėjus po mirties žmogaus siela nukeliauja į pomirtinį pasaulį?

Kokias tris dienas po mirties virsmo reta siela teisingai suvokia tai, kas atsitiko. Tam, kad ji tai suvoktų, dar žmogui gyvam esant, būtini ritualai. Krikščionys juos vadina „paskutiniu patepimu“. Kaip jau kalbėjome, mirtis yra virsmas, perėjimas iš vienos formos į kitą. Po trijų dienų siela dar gyvena tarp mūsų. Ji mus mato, o mes jos – ne. Hollywood‘as apie tai yra pastatęs daug filmų. Žmogus nesuvokia, kad yra miręs, jis bando bendrauti su mumis, kaip įprasta, tačiau niekas jo negirdi ir nemato. Tokiu atveju samdomi mediumai, kurie padeda abiem pusėms kažkaip sukontaktuoti.

Seniau mirusiuosius šarvodavo ten, kur jie gyveno – toje pačioje kaimo troboje. Jeigu šarvojimo vietoje grabnyčios dega lygiai ir gražiai, tai yra ženklas, jog siela ramiai paliko šį pasaulį. Bet jeigu žvakės dūmija, šaudo, liepsnos blaškosi, vadinasi, sielai reikia maldų. Žemaitijoje ir kitose Lietuvos vietose tikima, jog siela visiškai palieka mūsų pasaulį tik sugiedojus „Kalnus“. Dar yra svarbus Keturnedėlis, kai užsakomos mišios. Per mėnesį siela, esą, visiškai atsiriša nuo žemiškojo, kūniškojo savęs suvokimo ir iškeliauja pas Dievą. Kitas svarbus ritualas atliekamas po metų. Ir pakartojamas kasmet, lapkričio mėnesį, kai pati gamta miršta, primindama kiekvienam mūsų, kad žemėje esame laikini pakeleiviai. Tada prisimename savo artimuosius, kurie jau iškeliavę.

4. Ar galima mėginti užmegzti ryšį su pomirtiniame pasaulyje gyvenančiais pažįstamais žmonėmis arba kitomis anapus esančiomis būtybėmis?

Geriau nereikia. Bet toks pabendravimas atskirose kultūrose yra praktikuojamas. Iškeliavusį artimą žmogų reikia palikti ramybėje ir kuo greičiau emociškai „atsirišti" nuo jo. Viskas, tai yra praeitis, tokio žmogaus jau nėra. Galbūt ta siela turi kitų reikalų, kitų užduočių. Išsikviesdami per spiritizmo seansus jo sielą, rizikuojame atkreipti į save nedraugiškų pasaulių dėmesį arba padaryti mirusįjį energetiniu vampyru. Ar mums to reikia? Kartą per metus mes juos pagerbiame ir to užtenka. Rūpinkimės geriau šio pasaulio, šios dienos reikalais ir galvokime apie tai, kaip rasti harmoniją tarp sielos ir kūno, kad nuėję šią kelionę, miries virsmą suvoktume ramiai, kaip neišvengiamą būtinybę.

Daug metų, ypač XX a. kultivuota mirties baimė, kaip ir visa ateizmo bei materializmo doktrina, yra tam tikras visuomenės valdymo įrankis. Ar nekeista, kad mirties žmonės bijo, tuo tarpu masinė kultūra yra persmelkta mirtimi? Jūs nerasite nė vieno filmo, kuriame nebūtų mirties ar dar blogiau – žmogžudysčių. Kiekvieną minutę televizijos ekrane kas nors žudo arba šaudo. Ar tai neveikia gyvųjų psichikos?

5. Pomirtinis gyvenimas dažnai apibūdinamas panašus į sapną. Kaip sąmoningo sapnavimo praktikos gali padėti ir po mirties?

Tarp sapnavimo ir mirties yra esminiai skirtumai. Miego metu siela niekur toli nenukeliauja. Yra tarpiniai pasauliai, juos ezoterinės tradicijos vadina astraliniais, į kuriuos trilogijoje „Matrica“ buvo patekęs Neo – atsibudęs metro stotyje, iš kurios ištrūkti buvo sudėtinga. Tie pasauliai yra santykinai „netoli“, jeigu taip galima pasakyti, nuo mūsų fizinio pasaulio. Įsivaizduokime, jog esame televizoriai, kurie užprogramuoti matyti tik vieną kanalą, o visai šalia yra kitas kanalas. Sugedus antenai, tie kanalai susidubliuoja ir matome dvi laidas tuo pat metu, arba į pagrindinę laidą įsibrauna vaizdai iš kito TV kanalo. Žiūrėti neįmanoma. Mes tai vadiname šizofrenija. Todėl mūsų protai sukonstruoti taip, kad matytume tik vieną kanalą. Po mirties kanalas perjungiamas. Bet mes galime ruoštis persijungimui. Ir tas pasiruošimas vyksta visą gyvenimą. Tu juk nežinai, kas tavęs laukia vos tik peržengus namų slenkstį. Net ir namai neapsaugo. Jeigu lemta, tai ta minutė neišvengiamai ateis ir su tokia mintimi reikia susidraugauti. Juk nieko bausaus nenutiks. Tu tik persikelsi į kitą lygmenį.

Tiesą pasakius, nežinau, kaip sąmoningas ar nesąmoningas sapnavimas gali išgydyti mirties baimę, kuri giliai slypi mūsų fizinio kūno genuose bei senosiose smegenyse. Kaip neištrinama programinė įranga. Tam tikra prasme, ta programa stumia žmonijos progresą. Tačiau, reikia tikėtis, ji nėra visiškai nepajudinama. Norint suvokti virsmų paslaptis (pagrindiniai pas žmogų yra trys – gimimas, vedybos ir mirtis), būtina išmokti priimti šią akimirką, kitaip tariant, mylėti gyvenimą neprieraišia meile. O sapnai čia nepadės.

6. Dažnai kalbant apie pomirtinį gyvenimą pasigirsta teiginių, kad nežinome, kas bus anapus, nes, neva, niekas iš ten negrįžo. Tačiau yra gausybė iš komos pabudusių žmonių pasakojimų. Tibeto ir Egipto mirusiųjų knygose aprašytos dvasininkų kelionės į anapus. Ką apie pomirtinį gyvenimą galimę sužinoti iš tokių šaltinių?

Apie mirtį ir pomirtinį gyvenimą mes galime juokauti, kurti anekdotus, kaip ir apie bet kokį kitą būties klausimą. Taip lengviau. Tai ir sukuria mumyse neprieraišią meilę gyvenimui. Juk Kristus yra pasakęs: „tie, kurie sieks išsaugoti gyvybę, ją praras ..." Apie tai ir kalbama. Būtent taip mes ugdome neprisirišimą prie gyvenimo. Tačiau mirtį turime gerbti, kaip ir gyvenimą. Kalbant apie žmones, kurie buvo patyrę klinikinę mirtį, tai jie dar nebuvo toli nuėję už ribos. Tačiau jie gerbia ir mirtį, ir gyvenimą, Jie galėjo patirti, kas yra tarpiniai pasauliai. Būtent tokie žmonės miries nebebijo net ląstelių lygmenyje, tačiau ją gerbia, nes tai yra slenkstis į kitąpus. Jie tai žino ir turi naują genetinę programą – mėgautis gyvenimu bei džaugtis kiekviena akimirka.

Kalbant apie jūsų paminėtus šaltinius, tai juos rašė neeiliniai žmonės, o dvasininkai, kurie savaip suvoktą žinią iš anapus arba apie anapus perteikė būtent taip.

Iš ten mes galime grįžti tik vienu vieninteliu būdu – atgimę nauju žmogumi, t. y. patyrę reinkarnaciją. Arba tapę visumos dalimi. Atrodo, kad krikščioniška tradicija reinkarnacijos nepripažįsta. Ir tai daro pagrįstai. Nes, remiantis Kristaus mokymu, gyvenimas yra vienas. Jeigu mes iš tikrųjų gyventume po kelis šimtus metų, taip, kaip daugelis Senojo Testamento personažų, tai galėtume patvirtinti šią tiesą. Tačiau žmogaus gyvenimo trukmė buvo dirbtinai sumažinta. Apie tai kalbama Pradžios Knygos 6 skyriuje. Todėl mums fiziškai neužtenka žemiškojo laiko visoms pamokoms išmokti.

Pomirtiniai pasauliai yra ne kas kita, o tarpiniai pasauliai, kurie tarnauja kaip logistikos centrai. Juose sielos susikaupia, persigrupuoja, įsivertina ir pačios apsisprendžia, kur, kada ir kuo atgimti. Tai reikalinga, kad nebaigtos pamokos būtų išmoktos ir pagaliau būtų pereita į kitą lygį, kaip įprastame kompiuteriniame žaidime, jeigu taip galima palyginti.

7. Krikščionybės pragare karšta, tačiau senovės lietuvių - labai šalta? Kodėl taip skiriasi pragaro vaizdiniai?

O kur, jūsų supratimu, yra Pragaras? Jei jis ir yra, tai jame, greičiausia, nei per šalta, nei per karšta. Jame labai gera. Narkomanų žargonu kalbant, ten yra „didelis kaifas" ir "didelės lomkės", kurios nesiliauja.

Pats didžiausias Pragaras yra šiltnamio sąlygos toms sieloms, kurios per ilgai mėgavosi arba tebesimėgauja žmogiškomis silpnybėmis ir su jomis susitapatina. Gyvenimas Žemėje gundo silpnuosius. Gyvenimas nori, kad mes silpnybes įveiktume ir išsilaisvintume. Kitaip tariant, Pragaras gimsta kiekvienoje širdyje, kai nuo jo negali pabėgti, kai žemiški malonumai pavergia ir tampa tavo dalimi. Įsivaizduokime, kad Pragaras yra pats žmogus, kuris, tarkim, kenčia nuo narkotikų ar alkoholio priklausomybės. Jo gyvenimas iš tiesų pragariškas. Ar netiesa?

Priklausomybių gali būti įvairių. Netgi nuo sutuoktinio teikiamų dovanų, nuo kavos, nuo buitinės ir socialinės gerovės lygio, įsitikinimų, nuo pasaulėžiūros ir t. t. Mes neretai su žodžiu Pragaras siejame kitą žodį – velnias, kuris, neva, ir prižiūri tą Pragarą.

Pragaras tautosakoje piešiamas kaip vieta, kurioje velniai verda žmones ant karštos ugnies. Velnias yra siela, kuri susitapatino ar prisirišo prie kažko labai malonaus, prie tam tikros komforto zonos. Mes prisirišame prie įvairių gyvenimo aspektų, savo tapatybės, įpročių, įsitikinimų, stereotipų, malonumų. Ir tai tampa kliūtimi atsinaujinti, t. y. patirti virsmą. Tada žmogus nepalieka kas sena, nepatiria kvantnio šuolio į naują kokybę, nes prisirišęs velkasi, veliasi, vėluoja. Iš čia ir kilo žodis velnias. Velnias arba Pragaras – tai neužbaigtas sielos vystymosi kūniškame pavidale procesas, kuris „vėl“ ir „vėl“ kartojasi, kai viskas vėluoja, kai kas nors velkasi ir neleidžia judėti į priekį. Prieraišiam žmogui ir po mirties mažai kas pasikeičia. Ir vėl viskas velkasi. Jis tampa siela, kuri vaidenasi, kuri nelaiminga, nes nepatyrė visiško virsmo ir niekas jai,greičiausia nepadėjo.

Požemių pasaulis nėra Pragaras ir tai nėra demonų pasaulis. Požemis metaforiškai reiškia kitą – nematerialų Visatos lygmenį. Galbūt kitokius pasaulius, mums protu nesuvokiamus, kurie skirti sielos save įsivertinti Dievo Kūrėjo šviesos akivaizdoje ir nuspręsti, ką toliau daryti.

8. Krikščionybė bei islamas pragarą apibūdina kaip vietas, kupinas įvairiausių fizinių kankinimų. Kodėl šių religijų Pragaras toks žiaurus, lyginant su kitais tikėjimais?

Gali būti taip, kad Pragaras yra metafora arba tam tikras simbolis, kuris pasako, su kokias baisumais susiduria žmonės, kurie netinkamai priima gyvenimą, kurie nuo kažko priklausomi ir dėl to be galo kenčia. Priklausyti nuo kažko ir nežinoti, kad esi priklausomas – labai didelė kančia, nes gyvenimas liepia keistis, stumia į priekį, o žmogus užsispyrusiai to nenori, reikšdamas pretenzijas gyvenimui ir Dievui už skatinimą judėti. Jis tarsi surakintas, kaip kokia kliūtis upės versmėje.

Gyvenimas visada duoda šansą pasikeisti savanoriškai. Jis apie tai informuoja žmogų per ligas ir netektis. Jei esi kažkur pažeidžiamas, tai būsi murkdomas problemose tol, kol susivoksi. Ir tau dėl to be galo skaudės, tu pyksies su gyvenimu ir kariausi su juo, o aplinkybės nuo to tik blogės ir blogės. Bet yra ir kita kryptis – paleisti, kas sena ir keisti save, perprogramuoti savo kietąjį diską, t. y. patirti negrįžtamą virsmą.

Mes per Užgavenes simboliškai sudeginame Morę. Tai reiškia, senos formos turi sugriūti. Velniu tampi tada, kai senų formų nepaleidi ir užsispyrusiai jų laikaisi. Taigi, panašu, kad rojų ir pragarą sukuria pats žmogus. O religijos sava simbolių kalba apie tai tik perspėja.

9. Kuo jau šiame gyvenime reikėtų pasirūpinti, norint užsitikrinti saugų ir sėkmingą pomirtinį gyvenimą?

Draudimo poliso pomirtiniam gyvenimui nusipirkti neįmanoma. Jeigu svajosite apie saugumą, jo neteksite, Jeigu planuosite sėkmę – jos irgi neteksite. Jeigu nieko nesitikėsite, o tik dirbsite savo darbą – gausite viską. Specialiai rūpintis tikrai niekuo nereikia. Mums užtenka žinoti, kad visi mirsime. Tačiau gyvenimas tuo nesibaigia, mes keičiame tik formą. Tam, kad pereitume formos virsmą, reikia priimti gyvenimą, koks jis yra ir kiekvieną akimirką atsiduoti jam visa širdimi, nepriklausomai nuo to, ką darai. Tada išėjus anapus tikrai bus ramu.

10. Kas iš pomirtinio pasaulio gali pasiekti mūsų pasaulį? Galbūt čia gyvenančios sielos gali susisiekti su gyvaisiais?

Būna taip, kad sielos perspėja gyvuosius ir braunasi į sapnus pranešti kokią nors svarbią žinią. Tokių pranešimų ignoruoti nereikėtų. Priimti per daug rimtai – irgi būtų klaida. Liaudyje sakoma, kad jeigu sapnuojasi mirę žmonės, vadinasi, keisis orai, jie dažniausia pablogės. Jeigu susapnavus mirusį artimą žmogų ryte palieka geras jausmas – tai viskas bus gerai. Tačiau, jeigu tai vyksta reguliariai ir dėl to patiriate stresą ar kitokį neigiamą jausmą – užsakykite mišias už mirusius, uždekite žvakelę. Paprastai paranormalios patirtys, tarp jų ir sapnai su mirusiais, suaktyvėja tada, kai bręsta esminiai pokyčiai. Mes intuityviai jaučiame lūžio momentus ir jų pradedame bijoti dar niekam neatsitikus. Pokyčių baimę kūno programos sutapatina su mirties baime. Iš esmės eilinis, dvasiškai netreniruotas žmogus pasąmonėje bijo netikėtų pokyčių, nes tai asocijuojasi su mirtimi. Įsijungia automatinė apsaugos ir perspėjimo sistema. Todėl asociatyviai ir sapnuojasi „nabašnykai". Taigi, nebijokite pokyčių, būkite atviri gyvenimui ir viskas bus gerai.

11. Ar pomirtinį pasaulį galima palikti? Kas tada įvyksta - ar siela atgimsta naujame kūne?

Kaip jau kalbėjome, greičiausia tie tarpiniai pasauliai tarp Dievo karalystės ir Žemės panašūs į didelius logistikos centrus ar pabėgelių stovyklas, kuriose sielos įsivertina savo patirtį buvusiame gyvenime ir susigrupuoja pagal įvairius kriterijus. Vėliau jos nusprendžia, ar grįžti į Žemę nauju žmogumi, ar gimti kitoje planetoje. Man atrodo, kad gyvenimas Žemėje pernelyg trumpas, kad galėtume įveikti visas priklausomybes nuo visų silpnybių ir pagundų.

Visa žmonių naudojama politinė, ekonominė ir socialinė sistema tarnauja tam, kad mes tų pagundų neįveiktume.

Žemė – ir nuostabi, ir labai žiauri vieta Visatoje. Čia yra ir Rojus, ir Pragaras. Antros tokios nėra. Čia veržiasi ateiti patirti pamokų elitinės sielos. Daugelis jų įsivėlę į nesibaigiantį Samsaros ratą. Todėl didžioji dalis sielų atgimsta vėl. Jos sąmoningai kartoja tuos pačius scenarijus, kol išmoksta laisvės pamoką, kol koks nors kosminis dėsnis tampa visiškai suvoktu. Bet kaip tik siela sugalvoja, kad viską padarė, jos atžvilgiu pasipila nauji gundymai, gimsta naujos užduotys ir nauji iššūkiai. Kol galų gale visa tai tampa neįkainojama patirtimi, praturtinančia patį Dievą. O Dievą tokiu atveju mes suvokiame kaip švarią, laisvą sąmonės būseną, kai jautiesi vienybėje su viskuo. Jeigu siela po virsmo būtent taip jaučiasi, vadinasi ji pateko į Naujajame Testemente Kristaus lūpomis liūdytą Dievo karalystę. Tai ne kas kita, o kvantinis lygmuo, kai viskas yra viena.

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija