Jūs esate čiaŽurnalai / Gintaras's blog / Dievo tvarka ir laisvė

Dievo tvarka ir laisvė


ĮrašėGintaras- Įrašyta17 Gruodžio 2014

Radau archyve 2006 m. paskaitos „Šviesos namuose" konspektą. Praėjo beveik 9 metai. Kaip greitai bėga laikas ....

.................

Mokiniai tarė Jėzui: Pasakyki mums, i ką panaši Dangaus karalyste. Jisai tarė jiems: Ji panaši į garstyčios grūdą, mažiausią iš visų sėklų, bet kai jis nukrenta į išpurentą dirvą, išleidžia didelę šaką ir pasidaro dangaus paukščių prieglobsčiu. (Tomo Evangelija, 20)

Man atrodo, kad drąsiai galiu sakyti, jog kvantinės mechanikos niekas nesupranta. Taip, kad nepriimkite šitos paskaitos labai rimtai ir negalvokite, kad jums būtina suprasti visiškai kvantinio pasaulio esmę ir pasistatyti sau, viduje, kokį tai minties modelį. Atsipalaiduokite ir pasistenkite tiesiog gerai praleisti laiką.

Jeigu galite, nekankinkite savęs klausimais: „Kaip tai gali būti”? Nes kitu atveju jūs pateksite į tokį aklagatvį, iš kurio dar niekas nesugrįžo gyvas. Niekas nežino, kaip tai gali būti.

JAV fizikas Ričardas Feimanas 1965 metų Nobelio premijos laureatas (Fizikinių dėsnių charakteris), venas pirmųjų, kuris tiksliesiems mokslams mėgino suteikti „žmogiškąjį veidą”.

Austrijos fizikas, Volfgangas Pauli (1900- 1958), vienas iš kvantinės mechanikos pradininkų, sakė: „Jeigu jūsų kvantinė fizika nesukrėtė iki pat šaknų, vadinasi, jūs ne žmogus”.

XX a. viduryje atsiradusi kvantinė fizika tapo riba, už kurios fizika, matematika ir daugelis kitų fundamentinių disciplinų priversta turėti reikalų su problemomis, kurias anksčiau nagrinėjo teologai ir filosofai. Daugelio XX a. vidurio fizikų ir filosofų nuomone, kvantinė mechanika iškėlė tokius klausimus, kurie negali būti nagrinėtini vien tik tradicinių fundamentaliųjų mokslų rėmuose. Tačiau fundamentalieji gamtos mokslai nuo pat XVI a. buvo tas variklis, kuris stūmė civilizaciją į priekį.

Pagrindiniu tradicinio, klasikinio požiūrio į Pasaulį postulatu laikoma aksioma, teigianti, jog pažinimo ir tyrinėjimo procese objektas turi būti atskirtas nuo subjekto. Tai visiems aišku kaip „du kart du yra keturi”. Kitaip sakant, materija atskiriama nuo sąmonės, aplinka atskiriama nuo individo. Tačiau visada buvo ir yra tokių žmonių, o aš tokiu buvau, nuo pat kūdikystės, kurie manė, jog tokia nuostata yra žiauriai neteisinga. Marksizmo katedroje, universitete, šią „religinę" dogmą kalė visiems priverstinai. Į tokius dėstytjus žiūrėdavau kaip į išprotėjusius.

Visos Vakarų civilizacijos ideologiniu krikštatėviu yra laikomas XVI a. Olandijoje gyvenęs prancūzų filosofas ir matematikas Rene Dekartas, sukūręs loginį modelį, kaip teisingai pažinti pasaulį. Antru krikštatėviu laikomas Izaokas Niutonas, matematiškai ir savo fundamentaliais mechaniko dėsniais pagrindęs teorines Rene Dekarto įžvalgas. Daugelis filosofų ir mokslininkų Niutono ir Dekarto ideologinį racionalizmą pavadino „Niutono-kartezine paradigma", kuria iš esmės gamtos, fundamentiniai mokslai vadovaujasi iki šių dienų.

Patys Niutonas ir Dekartas nebuvo tokie kategoriški racionalistai, greičiau priešingai, jie tik stengėsi Platono, ypač Aristotelio mintis atspindėjusio Tomo Akvikiečio teologijoje esantį racionalų grūdą įvilkti į logikos, matematikos ir mechanikos rūbus. Galima sakyti, kad tiek Dekartas, tiek Niutonas, tiek Džonas Lokas, tiek Paskalis ir Leibnicas, kaip žymiausi iki XVI-XVII a. krikščionių teologijoje gyvavusias tomistinės kosmogonijos tendencijas pernešę į fundamentaliuosius gamtos pažinimo mokslus.

Ir ta idėja, kad objektyvi tikrovė turi būti nagrinėjama atskyrus ją nuo sąmonės, būtent atėjo iš tiek Vatikane, tiek Bizantijoje gyvavusios krikščioniškosios tomistinės (Tomo Akviniečio) teologinės pasaulėžiūros, teigiančios, kad Dievas yra atskira, nuo žmogaus nepriklausoma savastis, veikianti pagal Aukščiausius Dėsnius. Tad pažinus šiuos dėsnius, galima pažinti ir Dievą, kuris, lyg savaime aišku, gyvena kažkur debesyse ir lyg prokuroras teisia tuos, kurie gyvena neteisingai.

Krikščioniškoji pažinimo teorija, kuri savo turiniu beveik nesiskiria nuo Dekarto, Niutono ir Leibnico požiūrio, būtent remiasi Aristotelio ir Tomo Akviniečio vadinamuoju nuosaikiuoju realizmu. Teigiama, kad teisingas tikėjimas yra aukščiau proto, kad jis papildo žinojimą, jo nevaržo, suderinamas su mokslu. Plėtoja personalistinę žmogaus teoriją, pasak kurios, žmogus kaip individas, yra gamtos ir visuomenės determinuotas (išskaidytas), o kaip asmenybė pakyla savo esme virš visuomenės, siekia amžinybės. Be to, Aristotelio-Akviniečio teologija pripažįsta, kad Dievas yra Aukščiausias Protas, veikia logiškai ir nuosekliai, pagal priežasties-pasekmės dėsnius linijinėje-erdvinėje „Euklido geometrijos arenoje“. Dievas, būdamas Aukščiausia logika, Aukščiausias protas, sukūrė žmogų pagal savo atvaizdą, todėl žmogus gali tyrinėti-pažinti Dievą pagal save bei ieškodamas fundamentaliosios pamatinės logikos ir tvarkos dėsnių kūrinijoje.

Kaip matome, iki XVI a. vyravęs krikščioniškasis racionalizmas, paremtas Aristotelio ir Akviniečio pažinimo filosofija, galima sakyti, pagimdė mūsų dabartinę mokslinę pažinimo filosofiją, kuri privedė prie 2 karų, fašizmo, komunizmo, „Šaltojo karo". Tai, iš pirmo žvilgsnio, visiškas akligatvis. Iš kitos pusės – tai buvo milžiniškas žmonijos civilizacijos šuolis. Klausimas, kur?

Kaip ten bebūtų, būtent šis (objekto-subjekto) dualizmas, jo empirinis efektyvumas ir naudingumas, kuris, be jokios abejonės, fundamentinį gamtos pažinimą išskyrė iš kitų „pažinimo” būdų, kurie, kaip vėliau paaiškėjo iš kvantinės mechanikos, yra kur kas gilesni ir kur kas fundamentalesni.

Kvantinės fizikos vystymasis privertė iškelti klausimą dėl Niutono-Kartezinės „gamtos pažinimo” paradigmos netobulumo ir nelankstumo, vertinant neapibrėžtumą, tikimybes ir staigmenas, atsirandančias apeinant linijinę-priežastinę Aristotelio-Dekarto logiką.

Panašaus pobūdžio ginčai tarp fizikų kilo nuo XX a. praėjusio šimtmečio metų ir tebevyksta iki šiol. Mokslinės-humanistinės pakraipos knygose bei vadovėliuose iki šiol rašoma: „mokslininkams pavyko nustatyti…, bet ginčai ir tyrinėjimai kai kuriais klausimais neužbaigti”. Belieka apgailestauti, kad ginčai kai kuriais neužbaigtais moksliniais klausimai vyksta iki šių dienų. Iš kitos pusės, mokslininkus kol kas dar gelbsti praktinis racionalizmas, sakantis, jog jeigu koks nors principas realiai veikia ir gali atnešti naudos, tai galima net nesigilinti į jo esmę. O jeigu paklausiama „kodėl taip, o ne kitaip vyksta” ir „kodėl tai, kas vyksta, nesiderina su visuotinai išpažįstama, kaip neginčijamai teisinga „priežastine-linijinę Aristotelio-Dekarto logika“, išsitraukiamas „budintis” atsakymas: „Mokslininkai prie šito klausimo dar dirba”, tačiau yra kelios darbinės hipotezės, kurios nebūtinai gali būti teisingos. Bet jomis vadovaujamasi, nes kitų neturime. Tokiu būdu filosofiniai apibendrinimai paverčiami a la moksliniais faktais, kuriais grindžiamas šiuolaikinių bendruomenių viešas gyvenimas.

Po kiek laiko darbinės hipotezės tampa savaime suprantamomis, į linijinę logiką telpančiomis a priori tiesomis, kurių privaloma mokytis mokyklose, studijuoti universitetuose, pagal jas gintis mokslinius darbus ir t.t. Tokie suprantami a priori dėsniai įeina į kasdienę buitį, nors jų hipostazė (esmė) gali būti visai kitokia, negu oficialiai iš mokslinės tribūnos pasakoma. Bet tai dar pusė bėdos. Medicinoje bei farmacijoje tokie moksliniai įpročiai tampa mirtinai pavojingi.

Ankstyvasis kvantinės mechanikos periodas laikomas 1900—1924 metai ir charakterizuojamas dėsnių paieška, kurie galėtų apibūdinti idealią, absoliučiai juodo (neatspindinčio) kūno spinduliavimą, idealaus kvanto atradimą (Maksas Plankas, 1900). Vėliau šviesos kvantą, korpuskuliarinį banginį dualizmą, t. y. šviesos dvilypumą atrado A. Einšteinas (1905 m.). Dar vėliau 1913 m. atomo modelį aprašė Nilsas Boras. Tai, kad atomo sudėtinė dalis – elektronas taip pat turi dvilypę (bangos ir dalelės) charakteristiką, 1924 m. atrado Lui De Broilis. Žodžiu, per pirmąjį XX a. ketvirtį fizikai priėjo prie pagrindinio Visatos dėsnio, jog pamatinė materijos savybė yra dvilypė, t. y. tuo pat metu arba atskirai yra banga, arba dalelė.

Antrasis kvantinės mechanikos etapas skaičiuojamas nuo 1925 metų. Nuo tada buvo bandoma sukurti ir formalizuoti visą dualizmo teoriją bei pabandyti tai sudėti į matematines formules. Šiame etape, kuris formaliai, kaip manoma, tęsėsi iki 1964 metų, dirbo visa plejada pasaulinio masto protų: V. Heizenbergas, M. Bornas, P. Jordanas, E. Šriodingeris, V. Pauli, Dz. Fon Neimanas, R. Feimanas, D. Bomas ir kiti.

Šiame etape buvo suformuluoti pamatiniai kvantinės mechanikos principai: Šriodingerio lygtis, Heizenbergo neapibrėžtumo principas, Borno statistinė banginės funkcijos interpretacija, Kopenhagos interpretacija ir t.t., Boro bangos ir dalelės tarpusavio papildymo principas, fon Neimano matavimų teorija ir t.t.

Trečiasis etapas skaičiuojamas nuo 1964 m. Tai Bello teoremos atradimas, kvantinė teleportacija, kvantinė kriptografija, kvantinis kompiuteris, holografinės Visatos modelio atradimas ir kiti naujausi atradimai nelokalių, paslėptų kintamųjų (kampų) tyrimo sferoje.

Didžiausią smūgį kvantinė mechanika sudavė ne tik fundamentaliesiems pažinimo mokslams, bet ir klasikinei tikimybių teorijai. Klasikinėje fizikoje tikimybės atsiranda kaip mūsų nežinojimo, nesugebėjimo objektyviai pažinti, matas. Tokių tikimybių skaičiavimas – grynai pragmatinis. Remiantis „Niutono-kartezine paradigma", atrodo, galima nuspėti arba aprašyti kiekvieną įvykį, jeigu žinai pakankamai didelį procentą priežastinių-pasekminių komponentų.

Gi kvantinėje fizikoje vienas iš pagrindinių matematinių objektų yra bangos savybė ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad matematiškai apskaičiuoti bangą klasikiniu požiūriu turėtų būti nesudėtinga. Tačiau vienas iš kvantinės mechanikos paradoksų teigia, kad tiesiogiai, betarpiškai tokios bangos matematiškai įvertinti neįmanoma ir galima nustatyti tik atskirų eksperimentų baigties tikimybes (statistinė Borno interpretacija). Skirtingai negu klasikinėje fizikoje, jokių išankstinių spėjimų apie individualiai atliekamo eksperimento baigtį kvantinėje fizikoje daryti negalima.

Šia prasme europiniam mokslui suprantamas priežastingumas neveikia. Pavyzdžiui, niekas nežino, kuriuo metu nuo 10 val. ryto iki 5 val. vakaro skyla radioaktyvaus izotopo branduolys. Priežastys, kodėl jis taip neapibrėžtai elgiasi, mums nežinomos ir apskaičiuoti formulėmis jų neįmanoma. Jeigu prietaisai užfiksuoja, kad branduolys skilo 12 val. 37 min., šio įvykio priežasties nustatyti neįmanoma.

Šią kvantinės mechanikos keistenybę nuolat pabrėždavo V. Pauli. Anot jo, individualiems įvykiams būdinga laisvė yra pagrindinė kvantinės mechanikos pamoka. V. Pauli rėmėsi Šopenhaueriu, kurio supratimu, yra pagrindiniai individualumo dėsniai: nevaržoma valia ir laisvė rinktis.

Bet kaip bebūtų paradoksalu, ir praėjus 100 metų po kvantinės mechanikos atsiradimo, priežastingumo ir determinizmo sąvokos europinio mąstymo žmogui yra neatsiejamos nuo jo savasties. Beveik 2000 m., pirma teologinio tomizmo, neotomizmo, po to materializmo ir industrinio racionalizmo terpėje šiame kontinente, tiksliau visame Vakarų pusrutulyje, susiformavo individas su labai ribotu stereotipiniu mąstymu (juoda-balta), tačiau su labai didele potencine galia pažinti išorę – kaip loginę, priežastinę Dievo Tvarką, Visatą. Tai atitinka jauno individo pirminę vystymosi stadiją, kai atsiradus tam tikroje naujoje aplinkoje, iškyla kovos už išgyvenimą klausimas.

Nenuostabu kad Vakaruose, prieš 100 metų, iš kolonizuotų Rytų kraštų atėjo ir populiarios tenykštės karmos idėjos. Tačiau dėl riboto mąstymo Vakarų civilizuotas žmogus priežastingumą asmeninėje situacijoje pritaikė pagal savo sugedimo laipsnį. Tuo tarpu patys induizmo ir budizmo kanoniniai raštai kalba apie įvairius savasties lygius ir tik viename (pirminiame) iš jų priežastiniai-pasekminiai (karmos) ryšiai yra dominuojantys. Budistinėje tradicijoje kalbama apie 12 vartų (Nagardžuna). Kol žmogus gyvena priežastiniame-pasekminiame žmogiškosios logikos pasaulyje, jis net nežino, kad egzistuoja KITI pasauliai. Ir tik tapęs Buda, t.y. prabudęs ir pradedantis eiti Pažinimo keliu, žmogus atidaro kitus savasties vartus, o už jų egzistuoja pasauliai su visai kitokiomis galimybėmis nei priežastinis pasaulis.

Beribės išminties sutra iš 700 eilučių.

Bhagvanas: Į ką tu atsiremi, Mandžušri, kai įgyvendini pradžnjaparamita (beribę išmintį )
Mandžušri: Aš absoliučiai neturiu jokios atramos.

Tikimybinė kalba tiek kvantinėje, tiek klasikinėje fizikoje skiriasi dar ir kitais aspektais. Klasikiniu požiūriu sudedami galimų priežastinių įvykių scenarijai, kvantiniu požiūriu sudedamos amplitudės – kompleksiniai skaičiai, modulio kvadratas, kuris ir duoda tikimybės reikšmę. Tai ir priveda prie pasireiškimo interferencinių, banginių reiškinių. Taigi, vienas pagrindinių kvantinės mechanikos principų, kurį suformulavo P. Dirakas, yra superpozicijos principas: jeigu sistema gali būti dviejose skirtingose būsenose vienu tuo pat metu, tai ji gali būti ir laisvai pasirinktoje, laisvoje superpozicijoje.

Jeigu elektronas gali būti tam tikrose erdvės koordinačių reikšmėse, t.y. būti lokalioje, kokioje nors konkrečioje vietoje, tai tuo pačiu metu jis gali būti ir kitokioje būsenoje, t.y. turėti visas įmanomas koordinates vienu metu. Tokį pat teiginį galima suformuluoti ir kalbant apie elektronų greičius: egzistuoja vienu metu begalinis kiekis būsenų, kuriose elektronas neturi konkretaus išreikšto dydžio ir neturi greičio krypties vektoriaus. Dar aiškiau kalbant, iš viso nėra tokių būsenų, kuriose elektronas vienu tuo pat metu turėtų aiškius rodiklius ir koordinates bei greitį. Kitaip sakant, neįmanoma tuo pat metu nustatyti kelis elektrono parametrus iš karto – ir greitį, ir koordinates (tai vadinamas Heizenbergo neapibrėžtumo principas).

Reiktų pabrėžti, kad jeigu kvantinė mechanika sutinka atsakyti į vieną ar kitą klausimą, tai tas atsakymas būna ne hipotetinis, bet paremtas tiek loginiais, tiek praktiniais eksperimentais. Pavyzdžiui, kvantinė mechanika sėkmingai apskaičiuoja atstumus tarp atomų ir molekulių. Kvantinė fizika turi ir daug praktiškai pritaikomų dalykų – lazeriai, tranzistoriai, mikroschemos. Tačiau didžia dalimi tikslių atsakymų, spendžiant elektronų greičio ir koordinačių problemas, ji duoti negali iki šių dienų, nepaisant super tikslios šiuolaikinės skaitmeninės matavimo įrangos. Galima sakyti, kad iki šiol dominuojantis tiksliųjų mokslų elitas vadovaujasi A. Einšteino teiginiu, kad „Dievas nežaidžia kauliukais”, t. y. Visatoje nieko nėra atsitiktinio. Ir visas vyksmas vyksta pink-pong kamuoliukų principu.

Dėl to 30-aisiais XX a. metais iškilo diskusija, ar teisinga kvantinė mechanika, jei neįmanoma klasikiniais būdais nustatyti dalelės greičio ir koordinačių. A. Einšteinas ir jo šalininkai manė, kad kvantinė mechanika yra neužbaigta ir, esą, reikia laukti žymiai fundamentalesnių tyrimų su daug tikslesne technika, kad būtų galima logiškai atsakyti į visus kvantinės mechanikos klausimus bei paradoksus. Man asmeniškai dar mokykloje buvo įkaltas šis A. Einšteino posakis, po to užtvirtintas institute: reikia laukti ir tikėti ateities mokslu, kuris vat vat, jau greitai, viską ims ir paaiškins iš klasikinių dėsnių pozicijos, nes kitokių dėsnių Visatoje nėra, Dievas negalėjo sukurti kitokių dėsnių medžiaginėje materijoje, nes antraip atrodytų Dievo veikla nelogiška.

Dievas negalėjo juk duoti nesuprantamų dėsnių, kurių žmogus nebūtų pajėgus pažinti – teigia tomistinė teologija. Tai ir yra aukščiausias gėris. O blogis – visa tai, kas išeina iš bet kokių ribų ir yra pragmatiškai nenuspėjama. Negalima ir neįmanoma iš šiuolaikinio žmogus-mokslininko tikėtis kitokio pažinimo būdo nei toks, kurį mums iš bažnyčių sakyklų ir universitetų suolų sumodeliavo ir suinstaliavo į genetinį kodą jėzuitinė-teologinė pažinimo, kuria, kaip bebūtų apmaudu, dar vis tebesivadovaujama postindustinėje Vakarų sekuliarinėje (valdomoje) demokratijoje. Žmogui atimama galimybė rinktis, kokią evoliocijos teoriją pasirinkti, kokį pažinimo būdą pasirinkti ir kaip sumodeliuoti išorinį tariamai „objektyvų” pasaulį.

Mums yra žinomas žymus A. Einšteino posakis „Dievas nežaidžia kauliukais”. Bet ši garsiausio visų laikų fiziko ištarmė skamba kiek kitaip. Iš tikrųjų, A. Einšteinas laiške Nilsui Borui 1926 m. sakė: „Kvantinė mechanika verta pagarbos, bet vidinis balsas man sako, kad tai ne tikrasis Jokūbas. Teorija duoda daug ką, bet prie Senojo paslapčių ji nepriartina. Bet kokiu atveju, aš įsitikinęs, kad Jis nežaidžia kauliukais”.

„Akivaizdu, jog niekad anksčiau nebuvo sukurta teorija, panaši į mūsų turimą kvantinę, kuri duotų paaiškinimus labai plačiam keistų reiškinių ratui. Nežiūrint į tai, aš vis dėlto manau, kad mūsų vieningo fizikos fundamento paieškose šita teorija gali atvesti prie klaidingų išvadų. Kvantinė mechanika duoda nepilną supratimą apie objektyvią realybę, nors tuo pačiu ji yra vienintelė teorija, kurią galima pastatyti ant fundamentinių materijos taškų”, - rašė A. Einšteinas kolegai N.Borui.

Kitaip tariant, A. Einšteinas nelabai tikėjo kvantinės materijos dvilypiškumu ir jos tikimybiniu charakteriu. Jis giliai viduje buvo Demokrito atomizmo teorijos šalininkas, t. y. kamuoliukų – kaip fundamentalių Visatos Dievo plytelių principu, kurį galima būtų aprašyti ir paaiškinti fundamentalių dėsnių žodynu.

Bet A. Einšteinas uždavė klausimą apie dėsnių nepilnumą (neišbaigtumą), jeigu jais visiškai negalima aprašyti subkvantinio pasaulio. Iš šių diskusijų, kuriose dalyvavo žymiausi 30-ųjų planetos protai, atsirado dar vienas hipotetinis klausimas. Jeigu neįmanoma klasikiniais dėsniais ir terminais aprašyti kvantinio pasaulio, tokiu atveju objektyvi tikrovė neegzistuoja!!!! Drąsu, tikrai drąsu. Arba: objektyvi tikrovė egzistuoja, tačiau žmogaus sąmonė, operuodama klasikiniais dėsniais ir klasikinėmis sąvokomis, yra per daug ribota, kad ją galėtų pasiekti. Šias diskusijas Nilsas Boras vadino kvantinės mechanikos Kopenhagos interpretacija.

Bet kokiu atveju mokslas, t.y. tikslusis mokslas, susidūrė su dvilype fundamentaliąja Visata, kuri iš vienos pusės yra klasikinis, mechaninis priežastinis-pasekminis pasaulis, o iš kitos pusės – tikimybinė jo dalis, apjungianti savyje ir klasikinius, ir kitokius, sąmonei nesuvokiamus dėsningumus.

Šis A. Einšteino klausimas labai svarbus – jis keliamas ir Biblijoje. Joje yra ir Senasis, ir Naujasis testamentai. Gyvenimas iki Kristaus ir po Kristaus. Iki Kristaus – tai mechaninis-karminis, įstatymo raidės viešpatavimo pasaulis. Kristus apjungė du pasaulius į vieną kūną. Iš vienos pusės, jis buvo visiškai mechaniškas kūnas, tačiau neturintis priežastinių karmos ryšių. Be to, Jis buvo Jo mylimas Sūnus, t. y. Dievas-Bodhisatva, simbolizuojantis kvantinį – banginį Žmogaus ir Visatos charakterį.

„Negalvokite, kad aš atėjau sugriauti įstatymą, ne griauti aš atėjau, bet jį įvykdyti. Iš tiesų, sakau jums, kol nepereis dangus ir žemė, nei viena raidė, nei vienas brūkšnys nebus išbrauktas iš Įstatymo, kol viskas nebus įvykdyta” (Mt. 5:17-18).

Klausimas: kas turėtų būti įvykdyta, kad karminiai priežasties-pasekmės ryšiai netektų prasmės?

Kai kurie šiuolaikiniai okultiniai autoriai, balansuojantys tarp mokslo ir okultizmo, linkę manyti, kad klasikiniai fizikos dėsniai – tai tiesioginio veikimo dėsniai, jie pasako, kaip reikia elgtis laiko ir erdvės rėmuose, kad nesusižalotum. Tačiau einant Nušvitimo link, jie jau nebegalioja. Kitaip tariant, nušvitusiam protui Niutono fizika nebegalioja.

Pagrindinė kvantinės mechanikos atrama – Šriodingerio lygtis – visiškai materiali ir deterministinė, pastatyta iš klasikinių sąvokų, tačiau išvados – ne klasikinės. Ervinas Šriodingeris, austrų fizikas, gyvenęs 1887-1961 m., laikomas vienu kvantinės mechanikos pradininku. Šredingerio lygtis yra vienas iš kvantinės mechanikos postulatų – ją galima užrašyti tik pasirėmus įvairias pasamprotavimais apie banginę dalelių prigimtį, griežto jos išvedimo nėra.

Lygtis sprendžiama banginės funkcijos atžvilgiu, radus ją, galime visiškai aprašyti nagrinėjamą dalelę. Būtent dėl to ši lygtis kartais vadinama antrojo Niutono dėsnio analogu kvantiniame pasaulyje.

Tačiau dalelės būsena (banginė jos savybė) – tai viso labo reikšmių rinkinys, leidžiantis nustatyti vienokias ar kitokias eksperimentų baigties tikimybes. Tačiau Šriodingerio lygtis negali aprašyti kvantinių procesų šimtaprocentine baigtimi. 25 proc. tikimybė kvantiniuose procesuose yra reikšmingas dydis. Pati kvantinių dalelių banginė funkcija neišmatuojama iš principo jokiais klasikiniais matais.

Budizmo kanoninis tekstas „Deimantinė sutra” sako: „Žinantis, kad aš skleidžiu Įstatymą (Dharmą), panašus į plaustą – jis turi nustoti garbinti Įstatymą, o tuo labiau Įstatymo nebuvimą. Nėra nė vieno nustatyto Įstatymo (Dharmos), kurį išpažintų Taip Ateinantis (Buda). To Įstatymas, kuriuo sekė ir skleidė Taip Ateinantis, negalima imti ir negalima skleisti. Jis nėra Įstatymas ir ne Neįstatymas”.

Aukščiausiame kvantiniame pasaulyje (bet ne išreikštame, kaip kad teigia klasikinis mokslas) Tyrėjo Sąmonė susiduria su priežastimis, o ta pati priežastis ir yra sąmonė.

Visaapimanti priežastis – Nepamatuojama Esmė, neturinti nei pradžios, nei pabaigos, neturinti nei laiko, nei erdvės.

Egzistuoja keli atskiri mokslo supratimo lygiai – mokyklinis, inžinerinis ir akademinis. Tačiau visa tai – žodžių žaismas, skirtas išreikštojo pasaulio formų savybėms aprašyti bei pritaikyti jų naudą buityje. Tačiau viso IŠREIKŠTOJO IR NEIŠREIKŠTOJO ŠALTINIS YRA DIEVAS, kuris yra ŠVIESA, kuri gimė pati iš savęs, galima sakyti iš niekur. Šis šaltinis žmogui neišmatuojamas, jį išmatavo tik Kristus. Iš šaltinio galima tik atsigerti, ką ir siūlė savo apaštalams padaryti Kristus Tomo Evangelijoje.

Dievo kūriniai – yra išreikštasis formų pasaulis, Adomo, Kristaus kūnas, sudėtinės dalys kurio – klasikinės mechanikos ir fizikos elementai. Išreikštoji Visata be savo priežastinės pusės – neišreikštosios – tik įsivaizduojama. Visa, kas vyksta aplink, yra ledkalnio viršūnė, fraktalinis piešinys to, kas iš tiesų yra paslėpta ir neišreikšta.

Aukščiausia tiesa yra vienybės suvokimas – ji duoda laisvę. Tas, kas supras, kaip veikia vienybės principas per holografinį modelį, lengviau suvoks ir kvantinį pasaulį. Palaipsniui, suvokiant ir įsisavinant vienybės pojūtį, atskirties iliuzija sumažėja, kol visai pranyksta. Įvyksta išsilaisvinimas iš nežinojimo. Išsilaisvinti iš nežinojimo – reikštų suvokti klasikinių medžiaginių dėsnių fragmentiškumą ir laikinumą.

Naujas požiūris į fiziką nežudo senąją fiziką. Kvantinis pasaulis prasismelkia į mūsų medžiaginį pasaulį ir apima visus procesus, vykstančius tiek išreikštojoje, tiek neišreikštojoje Visatos dalyje. Procesai aukštutiniuose kvantiniuose pasauliuose, kurie savyje apima tiek išreikštas, tiek neišreikštas formas – yra Dievo atributai, Logosas. Šio Pasaulio kunigaikštis – tai Dievo Egoizmas (Biblijinis Abraomas, Mozės Dievas). Jis atėjo padiktuoti Pasauliui ir jame gyvenantiems vergams taisykles. Tačiau Mozės Dievas ir pats įkliūva į Įstatymo Dharmos pinkles, ir pats sau padėti negali, tačiau Jis, tuo pačiu žino Aukščiausias Tiesas.

Žemės įstatymus-dėsnius (Dharmas) šv. Paulius laikė mirtį nešančiais. Tačiau be jų neįmanoma gyventi laiko ir erdvės iliuzijoje pirminiame etape, kai siela priima programinę įrangą, vadinamą Žeme. Nusileidus kosmonautui į nežinomą planetą, pirmiausia reikia išmokti vaikščioti tenykštės gravitacijos sąlygomis. Atvykus į kitą valstybę gyventi, pirmiausia reikia išmokti tos tautos kalbą ir papročius. Bent tam, kad išliktum gyvas ir galėtum prasimaitinti. Taip ir mes, gimdami į šią planetą, patenkame į konkrečią Dharmą, kurios paragrafus privalome iškalti mintinai vien tam, kad būtų galima lengviau išgyventi.

Išmintis yra atspindys Amžinosios šviesos ir švaraus Dievo veidrodžio. Pusiau skaidrus veidrodis (vienas iš pagrindinių lazerio konstrukcijos elementų) vienu metu sujungia ir atskiria mūsų išreikštąjį pasaulį su anapusiniu, neišreikštuoju pasauliu. Per veidrodį įvyksta daugkartinis atspindėjimas Žmogaus ir Dievo – jie abu būna vienas kitame. Lietuvių kalboje yra žodis Diev‘as. Bet, skaitant jį iš antro galo, rasime Veid‘ą.

Galima daryti kitą paralelę, kad fizika sujungia Trejybę: atomus, bangas ir kvantus. Atomai reiškia diskretišką įstatymą, o jų sąveikos dinamika aprašoma banginėmis savybėmis. Banga, galima sakyti, yra apjungiantis principas (gnostinė Sofija) , pasiekiama darant matavimo aktą. Tai procesai, esantys už priežastinės logikos ribų, kai po A nereiškia, kad bus B. Kvantai – holografinių subjektų archetipas, viename telpa visas pasaulis. Jie užtikrina perėjimus, šuolius iš vienos tikrovės į kitą.

Bet, kaip jau minėjome, bangos pirminę savybę griauna matavimo aktas, t.y. sąmoningas minties aktas, kūryba.

Klasikiniais fizikos dėsniais vadinami žmonių likimai, nes vieni ir kiti realizuojasi per pasekmės-priežasties ping-pong dėsningumą gyvame ir negyvame pasaulyje. Klasikiniai dėsniai – diskretiški, ribiniai, laike fiksuotos neilgai trunkančios būsenos. Jie tik įeina į atskiras kombinacijas, kaip į molekules įeinantys atomai. Analogiškai žmonių likimai taip pat panašūs, tačiau susidaro skirtingos kombinacijos. Viskas formų pasaulyje yra laikina.

Dėsnis-Įstatymas yra tvirtas visų išreikštų, formas turinčių procesų pamatas. Žmogaus smegenys genetiškai užprogramuotos neišreikštąjį, bangos, tikimybinį hologramų pasaulį paversti konkrečiais potyriais per esamus fizikos dėsnius. Ne tik Karloso Kastanedos herojus Donas Chuanas, bet ir šiuolaikiniai sąmonės reiškinių tyrėjai įsitikinę, kad žmogaus protas gali įsisavinti medžiaginę klasikinę tikrovę, surinkti pagal begales kitų dėsnių. Tačiau kol jis (žmogus) to nesuvokia iš inercijos, pagal programinės įrangos diktuojamą supratimą savo žvilgsniu surakina elektronų ir fotonų banginę būseną į diskretišką, būtent pagal pažįstamus klasikinius dėsnius.

Įstatymas ir dėsniai egzistuoja ne patys savaime, ne nepriklausomai nuo žmogaus valios, bet per išreikštojo pasaulio formas. Tačiau tuo pat metu Įstatymas – dvilypis. Jis turi ir paslėptas, ir išreikštas šaknis. Bet jis yra tik instrumentas, kurį, einant dvasiniu keliu, panaudojus reikia atmesti. Tačiau dėsnis, koks jis bebūtų – ar laikinas, ar dirbtinas – kol kas yra vienintelis žmogui žinomas būdas iš neišreikštojo chaoso pastatyti tvarką, kaip sako Braunas.

Dievas pirmiausia pasireiškia per Mozės Dėsnius, kurie nematomi, tačiau tai vienintelis gelbėjimosi ratas, žinomas to meto žydams, galintis padėti išsigelbėti. Tuo metu įvyksta perėjimas, arba išėjimas iš Egipto, t. y. perėjimas vyksta nuo nulinio energijos laipsnio iš karto į maksimalų. Įstatymas, tvarka pakelia bet kokių dalelių būvį į aukščiausią energetinį būvį, sutvarko jų struktūrą, nustato būties vektorių. Pasiekus aukščiausią tašką, dėsnis tampa kliūtimi, nes sistema nori būti laisva ir ji tampa laisva. Toliau sistema egzistuoja vidinėje tvarkoje savaime, nors tuo pačiu ji gali egzistuoti bet kurioje aplinkos terpėje ir turėti aiškiai išreikštą savastį.

Viskas prasideda nuo nežinojimo, nežinomos aplinkos, amnezijos. Nežinojimas suformuoja tam tikrą kryptingą sistemos vystymąsi. Nežinojimas savęs, savo paties sistemos nepažinimas reiškia, kad sistema turi visus įmanomus šansus vystytis visomis įmanomomis kryptimis, tačiau dėl aklumo ji pasirenka vieną konkrečią.

Materialinės energijos veikimą atitinka gravitacija, kuri ir yra kryptingo judėjimo priežastis, užtikrinanti įvykių negrįžtamumą. Materinė sąmonė arba sąmonė, operuojanti tik klasikinėmis sąvokomis, paveikta gravitacijos. Objektyvios materinės tikrovės nėra, Visatos pagrindinis organizacinis faktorius nėra materija, bet, kaip jau minėjome, sąmonė.

Fizikiniai dėsniai – antriniai sąmonės atžvilgiu ir pavaldūs žmogiškai sąmonei, kuri ir yra pagrindinis veikėjas kvantinėje fizikoje.

Ir taip, yra dvi pasaulio dalys – pamatuojama ir nepamatuojama, išreikštoji ir neišreikštoji, klasikinė ir kvantinė. Kiekvienas iš šių pasaulių yra viduj kito pasaulio. Visi matomo ir apčiuopiamo pasaulio pasireiškimai yra atspindys nematomo ir neapčiuopiamo pasaulio. Griežtai kalbant, kvantinė fizika – tai tik kategorija, atspindinti pažinimo procesus. Visos kvantinės kategorijos realizuojasi per žmogaus sąmonę.

2006 m. Kaunas
Gintaras Mikšiūnas
www.kvantinemagija.lt

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija