Jūs esate čiaŽurnalai / Gintaras's blog / Dievas ir dalelių fizika

Dievas ir dalelių fizika


ĮrašėGintaras- Įrašyta19 Lapkričio 2014

Klasikinė mechanika aprašo tikrovę, kaip objektyvią, esančią “už mūsų”, egzistuojančią ir veikiančią nepriklausomai nuo mūsų valios ir evoliucionuojančią pagal vienus ar kitus deterministinius dėsnius. Mažesni objektai, susijungdami su kitais cheminių reakcijų ir mechaninių sąsajų dėka, formuoja žymiai sudėtingesnius klasikinius tikrovės daiktus. Klasikinis požiūris mums taip pat nuolat primena, jog mūsų kūnas ir smegenys yra tik šio mechaninio pasaulio sudėtinė dalis, o mes, lygiai taip pat, kaip ir visi daiktai aplinkui, irgi paklūstame deterministiniams dėsniams. Ir esą mūsų laisva valia yra apribotą gamtos, kuri yra gryna mechanika, chemija, elektromagnetika ir nieko daugiau.

Lokalinio realizmo pasaulėžiūra remiasi objekto ir subjekto atskirties principu, o taip pat - klasikine Niutono mechanika. Esą viskas, kas vyksta matomų formų pasaulyje turi savo priežastį ir pasekmę ir nieko atsitiktinio būti negali. Viską galima pamatuoti, apskaičiuoti, įvertinti. Realybę žmogus gali tik tyrinėti atsietai nuo jos, deramai atspindėti, aprašyti remiantis logikos dėsniais. Tuo tikslu yra lavinama smegenų veikla mokantis tikrovės „atspindėjimo“ meno visą gyvenimą. Tai, kas prieš mūsų akis – yra daug svarbiau negu galvose. Prieš mūsų akis – nepajudinamas monstras – tikrovė, o žmogaus kokybė, efektyvumas bei konkurencingumas darbo rinkoje priklauso nuo sugebėjimų kuo tiksliau atspindėti įvykius laiko ir erdvės teatre žinomais bei visiems pažįstamais simboliais, teisingai įvertinti praeitį ir prognozuoti ateitį.

Šiuo požiūriu remiasi valstybė, mokslas ir švietimo sistema, kuri mums nuolat primena privalomai-išpažįstamos tikrovės ribas. Lokalinis realizmas vertinamas kaip pažangi pasaulėžiūra. Tuo tarpu kasdieniniame gyvenime žmonės dažniau kalba apie maginius dalykus, kurie iškrenta iš klasiškumo paradigmos. Tai dar vadinama „atsilikusiu“ požiūriu, „viduramžių tamsa“. Bet ką daryti! Juk kiekvieną dieną bet kurios šalies piliečiai patiria nežinomojo, nenuspėjamo, beribio vienintelio Dievo alsavimą. Tačiau Dievo alsavimą įvilkus į šiuolaikinį mokslinį metodą, iš jo nieko nelieka ir darosi labai nuobodu gyventi paaiškinamame pasaulyje.

Kadangi mūsų išsilavinimas ir mokslininkai sako, kad “to negali būti”, dažniausiai pasipažįstame sau, jog pasivaideno ir imame galvoti apie susitikimą su dvasininku arba psichiatru, kurie pasistengs jau grąžinti stogą į vietą. Pasitaiko ir taip, kad keista, nepaaiškinama patirtis beldžiasi į mūsų gyvenimą taip dažnai, jog patyrę medikai ir dvasininkai tik skėsčioja rankomis. Tokiu atveju silpnesni griebiasi taurelės, o norintys kažką daugiau suprasti pajunta savyje energiją, stumiančią domėtis vidiniu pasauliu ir ieškoti kitokių dėsnių ir kitokių atsakymų.

Tačiau nemažai žmonių pasilieka sau sunkią naštą galvoti jog pasikliauja sveiku protu ir klasikine Aristotelio logika. Bet ką gi mums duoda kvantinė mechanika? Mes nuo vidurinės mokyklos suolo žinome apie superpoziciją, tačiau jos plika akim nematom. Mes negalime pastebėti, jog daiktas turi vienu metu visas įmanomas charakteristikas ir visas įmanomas trajektorijas. Tada mes remiamės “akivaizdžia” klasikine prielaida, jog tokios būsenos neįmanomos. Jų negalima nei pasverti nei pamatuoti, vadinasi jos neegzistuoja?

Nepaisant to, per pastaruosius 100 metų buvo atlikta 1000-čiai eksperimentų, kurie be jokių gilesnių komentarų akivaizdžiai pamatuojamai ir pasveriamai įrodo, kad tiek mikro, tiek makro pasauliuose egzistuoja superpozicija ir nelokalumo principas, o kai kurie tikrovės reiškiniai gali vykti ir vyksta aplenkiant mūsų sąmonėje įtvirtintus laiko ir erdvės rėmus ir mąstymo standatus.

Tačiau kur gi ta riba tarp klasikinio ir kvantinio pasaulio? Kokiu laipsnių kvantinio pasaulio stebėjimai tinka klasikiniam makroskopiniam pasauliui? Tai yra tam pasauliui, kuriame veikia nesuskaičiuojamai didelis elementariųjų dalelių kiekis.

Barbarai žmonių širdyse ir smegenyse yra pridarę skaudžių dalykų, tad iš pradžių reikia išsklaidyti kelis mitus. Pirmas iš jų, kad kvantiniai procesai tinka tik elementariosioms dalelėms, o dideliems daiktams, tokiems kaip žmogus - ne, nes pastarieji trimatėje erdvėje ir kryptingame laiko tekėjime veikia tik pagal klasikinius dėsnius. Tai yra grynas melas. Nežinau kodėl visa tai mums kartoja ir kartoja, bet tai jau darosi panašu į hipnozę ir smegenų plovimą.

Viena iš tokio stereotipinio įsitikinimo priežasčių pakankamai suprantama, nes asocijuojasi tik su bangos-dalelės dualizmu. Banginiai procesai elementariųjų dalelių lygyje iš tiesų menkai įtakoja klasikinius kūnus, o esant tam tikroms aplinkybėms kvantinės mechanikos lygtys pereina prie klasikinės mechanikos lygčių.

Todėl daug kas daro klaidingą išvadą, jog nėra jokios būtinybės naudoti kvantinės mechanikos požiūrį aprašant makroskopinį pasaulį. Be to pamirštama, kad kiekvienas kūnas yra susijęs su savo aplinka nelokaliaisiais kvantiniais ryšiais ir laukais, nežiūrint į tai, kad jis kietas, savarankiškas ir atskirtas laike bei erdvėje. Kvantinėms koreliacijoms atsirasti pakanka bet kokios sąveikos ar minimalaus kontakto. Nepaisant mūsų žinojimo ar nežinojimo, tos nelokaliosios koreliacijos tarp klasikinių kūnų ir taip jau yra. Ir tai yra energetiniai informaciniai laukai, kurių aplink mus yra pinte pripinta. Jų nesimato, tačiau tokių laukų yra milijardai kiekviename „žingsnyje“ ir priklausomybė nuo jų tiesiogiai yra susijusi su mūsų vidine, protine veikla.

Tačiau klasikinis-mechaninis būdas aprašyti išorinę (tame tarpe ir vidinę) tikrovę ignoruoja kvantines sąsajas tarp objektų, kurie yra vieningos visumos dalys. Dažnai šios sąsajos pasireiškia pakankamai akivaizdžiai ir mums iškyla kaip paradoksai, kaip paranormalūs reiškiniai, kaip neturintys analogų su klasikine mechanika. Tada, norėdami pateisinti savo trumparegystę bandome nelokaliuose kvantiniuose ryšiuose ieškoti elektromagnetinės prigimties ar kitokių klasikinių laukų. Bet jų nėra. Kartais net drįstama pasakyti avansu, kad nelokaliniai ryšiai tarp objektų yra mikrobangų diapazono elektromagnetinė sipnduliuotė, kurios tiksli skalė mokslo dar nenustatyta. Ir esą netolimoje ateityje atsiras ypatingai tikslūs matavimo prietaisai ar koks nors kitas absurdiškas įrengimas, kuris galės visa tai pamatuoti.

Daugelis daro klaidingą išvadą, kad kvantinė mechanika nereikalinga, norint aprašyti klasikinį daiktų pasaulį, nes ji nedaro tiesioginio mechaninio poveikio. Tuo tarpu kiekvienas kūnas yra susijęs su savo aplinka nelokaliniais ryšiais, laukais, kuriems susidaryti užtenka net menkiausio bakstelėjimo, nekalto pagalvojimo apie kažką.. Klasikinis pasaulis visa tai ignoruoja, nes mechaniškai nejaučia. Kartais tie nelokalūs ryšiai taip akivaizdžiai pasireiškia, kad radikaliai keičia viską aplink. Ir po to kyla keisti klausimai, kaip taip be jokio mechaninio-klasikinio poveikio pakinta daiktų hipostazės visatoje.

Pavyzdžiui saulės spinduliavimo spektras, lemputės arba vandenilio atomo teisingas aprašymas galimas tik išskirtinai kvantiniais būdais. Pati galimybė atomams egzistuoti kaip kietiems daiktams (visatos plytelėms), atsiranda tik dėl kvantinių efektų. Bet yra dar superlaidūs reiškiniai superlaidininkuose, kuriuos galima stebėti itin žemose temperatūrose be jokių apribojimų. Visa tai - kvantiniai ir ne mechaniniai reiškiniai.

Galima ir dar kitaip pasakyti. Pagrindinis kvantinis dualizmas yra ne bangos-dalelės dualizmas, kaip buvo manoma beveik iki praėjusio amžiaus pabaigos, bet dualizmas pagal principą lokalus (atskirtas laiko ir erdvės teatre) ar ne lokalus (superpozicinis, visur ir niekur). Kitaip tariant kvantinė mechanika pateikia bet kokių tikrovės objektų viena kitą papildančias dvi būsenas:

 kaip lokalų daiktą laike ir erdvėje,
 kaip neesantį niekur ir visur tuo pat metu.

Supainiotų būsenų ir dekoherencijos teorija formuluojasi dalelių ar diskretiškų objektų, bet sistemų ir posistemių kategorijose, kurios gali apimti bet kokį dalelių skaičių. Nelokalūs ryšiai atsiranda tarp bet kokių sąveikaujančių makro objektų, ne vien tik tarp mikrodalelių. Per pastaruosius 10 metų Zeilingerio grupės (Austrija) atlikti tyrimai būtent tai ir įrodo.

Ir vis dėl to tenka pabrėžti, kad daugeliui mokslininkų ir paprastų žmonių tai lieka tik kaip hipotezė. Tačiau yra nemažai ir tokių, kurie iš asmeninės patirties žino, jog tai realūs dalykai, tačiau nupasakoti tokią patirtį žmogiškosiomis sąvokomis yra sudėtinga ir pavojinga, nes visuomet yra rizika būti apšauktam eretiku ar silpnapročiu.

Be to, mūsų visuomenėje egzistuoja griežta, tačiau formaliai niekur neapibrėžta įsitikinimų kontrolė. Kitaip tariant, yra labai stipriai ir kruopščiai saugoma kas yra laikytina tikra, o kas netikra. Ir tas tikrumas-netikrumas kiekvieno iš mūsų galvoje susijęs pirmiausia su mechaninės paradigmos diktatu beveik visose gyvenimo srityse. Galima pasakyti dar griežčiau: lokalinis realizmas, paremtas mechanine paradigma yra kaip fašistinė ideologija primesta vokiečiams XX a. pradžioje, kaip komunizmas Rusijoje. Bandymai atsikratyti lokalinio realizmo įtakos, neretai prilygsta žygdarbiui..

Tokiu būdu žmogus padaromas programuojamu robotu, nuo kurio valios, kaip sakė revoliucijos vadas Vladimiras Leninas („Materializmas ir empiriokriticizmas“. Leninas V., Raštai, Tomas Nr. 5) niekas nepriklauso. Jeigu mes Lukiškių aikštėje nuvertėme Leniną, tai kodėl jis iki šiol dar stovi Jūsų smegenyse. Gana to leninizmo pradedant nuo universiteto suolo, baigiant virtuve ir metas priimti į savo smegenų sandėlį visiškai naują ir 1000 karų praktiškesnį modelį: „objektyvi tikrovė priklauso nuo manęs, kaip nuo stebėtojo“. Tyrinėdamas darau tiesioginę įtaką bet kam. Vadinasi bet koks objektyvumas yra iliuzija. Ir, pasak senelio Heizenbergo, aš nieko negaliu pamatuoti ar įvertinti žmogišku žvilgsniu. Kai tik į kažkas pasižiūriu, tai tas kažkas keičiasi priklausomai nuo to, kokios košės esu prisikrovęs į savo smegenis. Tai yra milijoną kartų efektyvesnis mąstymo modelis, nes padaro žmogų atsakingu už viską. Bet tai dar ne viskas .....

...............

Pabandykime atidžiau pasvarstyti, kaip tarpusavyje yra susiję klasikinis ir kvantinis (kūniškas ir dvasinis) pasauliai. Pradėkime nuo visiškai akivaizdaus mums teiginio, jog esant būsenos vektoriaus kombinacijoms |A>, |B>, |C>… taip pat galima ir tokia kombinacija a|A> + b|B> + g|C> +… Čia a, b, g. yra laisvi koeficientai. Tai yra kiekvienam klasikinių būsenų rinkiniui egzistuoja neišmatuojamai didelis kvantinių būsenų kiekis, tačiau į klasikinį lygmenį išvirsta tik vienas iš jų. Visa tai kvantinį pasaulį daro labai didelį, palyginus jį su mums įprastu klasikiniu, tačiau ryšys tarp jų - ne visada vienareikšmiškas.

Pavyzdžiui mes galime interpretuoti pradines būsenas kaip nelokalias kvantines. Taip pat galim (ir taip daroma ansamblinėje KM interpretacijoje) žiūrėti į superpozicijos komponentus kaip į vienas kitą papildančių (arba alternatyvių pasaulių) klasikinių būsenų grupę (ansamblį) ir manyti, kad realizuojasi tik vienas iš jų.

Kadangi klasikinio ir kvantinio pasaulio sąryšis sunkiai lokalinio realizmo sveiku protu suvokiamas, yra sukurtos net kelios KM interpretacijos, pritrauktos prie žemiškos terminologijos. Kiekviena iš jų atsako į tam tikrus pasaulio tikrovės sąrangos klausimus.

 Ar būsenos vektorius yra realus objektas ar matematinė abstrakcija, kuri įvedama tik todėl, kad galima būtų apskaičiuoti stebimus dydžius?
 Ar KM yra deterministinė teorija, t.y. ar ji leidžia nuspėti sistemos būsenas ateityje, jeigu žinomos jos praeities būsenos?
 Ar visatoje įmanomi atsitiktiniai procesai? Ar egzistuoja paslėpti, mums nežinomi, neatskleisti parametrai?
 Ar egzistuoja viena visata, ar jų daug?
 Kuo remiasi matavimo procesas ir kaip vysta perėjimas iš kvantinio pasaulio į klasikinį?

Pabandykime apibėgti trumpai visas iki šio žinomas KM interpretacijas. Reikia pabrėžti, kad dauguma jų, kurios pateiktos vadovėliuose kaip fundamentaliosios, buvo suformuluotos iki vadinamosios J. S. Bello nelygybės (1965 m.). Nes po to įvyko esminiai pokyčiai pačioje KM, o jie buvo padaryti po realių mokslinių tyrimų. Tuo tarpu ankstesnės interpretacijos rėmėsi tik teorinėmis prielaidomis ir yra gerokai atskiestos klasikine-mechanine terminologija, užkraunant KM reiškiniams klasikinę objektyvistinę prasmę.

Iš esmės yra 3-4 pagrindinės KM interpretacijos: N Boro Kopenhagos interpretacija. H. Everto daugybės pasaulių interpretacija, egzistencialistinė interpretacija ir atskitai reikėtų paminėti D. Bhomo holografinė interpretacija, nors pastaroji, mano požiūriu, panaši į Boro koncepciją, tačiau įvilktą į klasikinių palyginimų rūbą. Žinoma, holografiškumas egzistuoja ir tai yra gamtos faktas. Holografiškumas taip pat išplaukia ir iš J.S. Bello nelygybės bei A.Aspecto tyrimų, nes bet koks kopijavimas suformuoja bendrinius kvantinius laukus (bendrus būsenos vektorius).

Plačiausiai ir geriausiai žinoma yra N. Boro Kopenhagos interpretacija. Bėda ta, kad ši interpretacija turi dar kelias teorines-filosofines kryptis. “Kopenhagiečiai” sako, kad šalia vienas kito draugiškai egzistuoja du pasauliai: klasikinis ir kvantinis, o kiekvienas iš jų gyvena pagal savo dėsnius. Jeigu elementariosios dalelės niekas nestebi, ji yra superpozicijoje, taip pat, kaip ir katinas uždarytoje E.Šriodingerio dėžėje. Jeigu į dalelę niekas nežiūri, ji yra keliose būsenose, ar keliuose taškuose tuo pačiu metu. Matavimo aktas “redukuoja” bangos funkciją konkrečiame taške, arba būsenoje, kurioje dalelė “randama”, arba matuotojo valia ji ištraukiama iš niekur. Ir, pasak “kopenhagiečių” šis procesas yra negrįžtamas (Bohr N.. Nature 121, 580 (1928)). Ši interpretacija sako: “tam, kad išvesti dalelę iš kvantinės būsenos į klasikinę, reikalingas klasikinis instrumentas, kuris ir sąlygoja bangos būsenos kolapsį. Jeigu bangos būsenos redukciją neįvyksta, kvantinė būsena ir lieka nematoma ir bangos būsena lieka tik formaliu mūsų bandymu sužinoti viską apie sistemą, skaičiuojant vieno ar kito įvykio tikimybes”.

Johnas Archibaldas Wheeleris sakė, jog Kopenhagos interpretacijoje nei vienas kvantinis fenomenas nėra fenomenu iki tol, kol netampa stebimu ar registruojamu. Kitais žodžiais tariant, Kopenhagos interpretacijoje aprašomas ne kvantinis pasaulis, bet tai ką mes galime pasakyti apie jį, naudojant matavimo prietaisus. Tuo pačiu mes negalime aprašyti matavimo prietaiso, kaip kvantinio objekto.

Gi vėlesni tyrimai parodė, kad praėjusio amžiaus 3-4 dešimtmetyje karaliavusi Kopenhagos interpretacija yra ideologiškai teisinga, tačiau ne iki galo nuosekli praktiškai. Ji tuomet dar negalėjo atsakyti į klausimą, kaip vyksta bangos būsenos redukcija, koks viso to mechanizmas. Šis klausimas iki šiol išlieka paslaptimi.

Kitas ne mažiau svarbus Kopenhagos interpretacijos trūkumas - jis neaprėpia viso Universumo, Visatos, Dievo. Išeina taip, kad klasikinė ir kvantinė teorija vienodai reikalingos ir riba tarp jų - matavimo instrumentas. Tai yra teisinga, bet ne iki galo tikslu. Taip pat nėra apibrėžiama, kas yra matavimo instrumentas: ar vien tik techninis prietaisas, ar žmogaus sąmonė? Ar ir viena, ir kita kartu? Kadangi realybė (tikrovė) atsiranda tik matavimo eigoje, kvantinė mechanika Kopenhagos interpretacijoje atrodo tik kaip matematinė struktūra, leidžianti prognozuoti įvairius dydžius.

Atskiro dėmesio verta Hugo Evarto daugybės paralelinių visatų kvantinės mechanikos interpretacija (Everett H. Relative state formulation of quantum mechanics. Rev. Mod. Phys. 29, 3, 454 (1957)). Aš ją buvau sukritikavęs, nes ji per daug klasiška, paskendusi klasikinėse sąvokose. Ilgą laiką (net ir dabar) buvau Kopenhagos interpretacijos šalininkas. Šis požiūris įdomus tuo, kad kiekviena iš superpozicijos komponenčių yra atskiras savarankiškas pasaulis. Ir vienas pasaulis neturi viršenybės ar pirmenybės už kitą. Jeigu Kopenhagos interpretacijoje būsenos vektorius yra tik teorinė konstrukcija, tai daugybės pasaulių interpretacijoje jis reiškia kur kas daugiau - realų fizikinį pagrindą. Ši interpretacija smarkiai paveikė mokslinės fantastikos kūrėjus, ypatingai rašant kūrinius laiko mašinos tematika. Esą teorinės matematinės galimybės grįžti į praeitį yra, tačiau grįžtama paprastai ne į tą vistą, kurioje gyvenai (pavyzdžiui prieš 20 metų), tačiau lygiai į tokį patį, paralelinį pasaulį. Todėl keliaujantys laiku gali nedaryti jokios įtakos savo likimui.

Tačiau grįžkim prie H. Evertto. Žvelgiant iš matematinių pozicijų, kaip teigia S.Doronimas ir M. Zarečnyj, Evertto modelis - tai visiškai nauja kvantinės mechanikos formuluotė. Tradicinėje interpretacijoje, kiekvieną matavimą lydi atskiras kvantinis scenarijus. Mes galime tik tikimybiškai įvertinti tokio scenarijaus baigtį, tačiau mes nieko negalime pasakyti apie tai, kodėl įvyko kolapsis. Pavyzdžiui mes nieko negalime pasakyti, kodėl radioaktyvus branduolys skyla per minutę, ar per mėnesį. Evertto interpretacijoje yra šiek tiek kitaip - realizuojasi visi įmanomi įvykiai ir scenarijai, tačiau ta realizacija vyksta skirtinguose pasauliuose. O skaičius tokių pasaulių tiesiogiai proporcingas jų tikimybėms. Tačiau vietoj klausimo apie įvykio tikimybę, reikia užduoti kitą: kokia tikimybe stebėtojas “pataikys” į vieną ar kitą pasaulį.

Tokiu būdu Evertto modelyje būsenos vektorius traktuojamas kaip realus objektas, turintis savo būtį, kuri gimininga klasikinei būsenai. Visų objektų įmanomos būsenas čia reiktų vertinti kaip vienodai realias. Dėl tokio požiūrio atsiranda ir krūvos nesusipratimų. Ir klausimas kur kvantinio, o kur klasikinio pasaulio riba vis viena išlieka. Tik šiuo atveju mes turėtume rasti ribą tarp stebėtojo sąmonės ir paralelinių pasaulių bei pasakyti, kokiu būdu šis stebėtojas pasirenka jam reikalingą pasaulį? Kaip aš, būdamas sąmoningas stebėtojas patenku į vieną ar kitą pasaulį? Kodėl ir Kaip?

Evertto koncepcija suvaidino teigiamą vaidmenį populiarizuojant kvantinę mechaniką.. tačiau šį teorija vis dėl to išlieka klasikine ta prasme, kad nelokalųjį principą ir kvantinę superpoziciją pakeičia nesuskaičiuojamu kiekiu paralelinių pasaulių.

Reikėtų pastebėti, kad tiek Kopenhagos, taip ir paralelinių pasaulių KM interpretacija nelabai koreliuoja su religine-mistine patirtimi, nes Kopenhagos interpretacijos atveju matomą tikrovę sukuria matavimo prietaisas (stebėtojas), bet ne Dievas. Daugybės pasaulio interpretacijoje realizuojasi visi įmanomi bet kurio įvykio variantai ir mūsų valia bei dvasinis pergyvenimas nieko čia nereiškia. Ir pats svarbiausias dalykas yra tas, kad abi šios interpretacijos nesuteikia galimybės Dievui ir Žmogui bendradarbiauti, nei leidžia pačiam žmogui, kaip Dievo kūriniui dalyvauti Visatos kūryboje.

Labiausiai nuosekli iš visų išvardintų KM interpretacijų, tai egzistencinė, kurią 2001-2002 m. suformulavo Woitekas Zukeris (Zurek W. H. Decoherence and the Transition from Quantum to Classical. http://xxx.lanl.gov/abs/quant-ph/0306072). Ši interpretacija iš esmės remiasi dekoherencijos teorija (Zurek W. H. Decoherence, einselection, and the quantum origins of the classical // Rev. Mod. Phys. 75, 715 (2003). http://xxx.lanl.gov/abs/quant-ph/0105127. Mano akimis žiūrint tai kol kas pažangiausias būdas aiškinti kvantinę mechaniką, kuris nesikerta su mistiniais ir religiniais įsitikinimais. Ji taip pat neprieštarauka Kopenhagos interpretacija ir pastarąją išplečia. O kas svarbiausia, jei žmogus yra tikintis, Zukerio teorija leidžia suprasti Dievo, Žmogaus, Pasaulio ir visos kūrinijos sąrangą. Tai savotiška XXI a. modernioji praktinė Kabbala. Ir netgi šventi raštai, žinant šią teoriją atsiveria naujais kontūrais, naujomis spalvomis ir naujomis įžvalgomis, pastebint tai, kas anksčiau pralįsdavo pro akis. O į išorinį pasauli tuomet imi žiūrėti naujomis akimis, lyg pabudęs iš letargo. Apie tai daug ir plačiai parašė S. I. Doroninas (Физика Магии» http://physmag.hut1.ru; http://quantmagic.narod.ru )

Pagal Zukerio interpretaciją, klasikinė tikrovė atsiranda iš kvantinės, kai pradeda sąveikauti pirmai superpozicijoje buvę objektai. Tam, kad sukurti klasikinę tikrovę, objektai, sąveikai reikalingos informacijos turi turėti pakankamai, kad vienas kito atžvilgiu superpozicijos komponentai kažkuo išsiskirtų (bet tam tikra dalimi jie išlieka panašūs). Bent kažkokia ypatinga energetine dedamąja.

Prisiminkime eksperimentą su dvejomis ertmėmis. Kaip tik mes bet kokiu būdu gauname informaciją, per kokią iš ertmių praėjo dalelė, kvantinė superpozicija išnyksta ir tokių dalelių sistema pavirsta iš superpozicijos į klasikinę-mišrią. Egzistencinėje interpretacijoje , objektų, kurie gauna informaciją vaidmenyje gali būti bet kuris aplinkos daiktas. Netgi paprastas akmuo. Dar sakoma, kad visi aplinkos daiktai yra sąmoningi, nesvarbu, kad jie atrodo negyvi. Net ir paprasčiausias akmuo yra gyvas, nes susideda iš įvairių mineralų. O mineralai mistinėse tradicijose visuomet būdavo suvokiami kaip gyvi daiktai. Baltymai, iš kurių susideda gyvybė - taip pat sąmoningi ir gali išskirti ir priimti informaciją ir tokiu būdu vienas kitą keisti. Atsiranda mutacijos, kurių priežasties klasikinių būdu kartais paaiškinti neįmanoma. Tačiau kvantiniu būdu - įmanoma.

Kitais žodžiais tariant, bet kokia sąveika tarnauja kaip dekogerencijos kanalas. Būtent informacijos mainai, egzistencialistinėje KM interpretacijoje yra būsenų kaitos priežastis. Ypatingai svarbu pabrėžti, kad bet kokią idėją ar mintį mes galime sutapatinti su stebimu objektu. Jos sudarytų bendrą išeitinį būsenos vektorių, kuris, sąveikaudamas su aplinkos elementais materializuojasi į stebimąjį objektą.
........

Tokiu būdu dvasios „kritimo“ į materiją idėja atsiveria naujoje šviesoje. Dievas tuo pačiu yra ir beformis niekas (kvantinė superpozicija, švari distiliuota būsena, kurioje yra visas įmanomas raiškos potencialas), kuris siekia „kristi į materija“, t.y. reikštis per matomas formas laike ir erdvėje. Todėl JIS „dalinasi“ į atskirus komponentus (žmones), „pamirštą“ vienybę su Pačiu Savimi, nes „atskiros“ JO dalys ima bendrauti tarp savęs ir viena kitą ištraukia iš superpozicijos. Būtent taip atskiros JO dalys yra tuo pat metu JIS PATS ir, kas labai svarbu suprasti – Dievas nori būti atskirtas nuo SAVĘS, todėl renkasi žmogišką pavidalą, tam, kad pasiektų žemiausią tašką – formų pasaulį, gautų patirties ir sugrįžtų atgal pas save.

www.kvantinemagija.lt

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija