Jūs esate čiaŽurnalai / Gintaras's blog / Žemė kaip sielų gaudyklė. IX dalis. Devintoji banga

Žemė kaip sielų gaudyklė. IX dalis. Devintoji banga


ĮrašėGintaras- Įrašyta12 Spalio 2017

Kai prisilieti prie labai gilių pasaulėkūros dalykų, negali toliau į pasaulį žiūrėti tomis pačiomis akimis. Taip pat ir pasaulis nebegali į tave žiūrėti tomis pačiomis akimis. Ateina laikas, kai akių tiesiog nematai, pastebi tik apgaulei skirtą makiažą, kuris iš pradžių šokiruoja, paskui erzina, kol galų gale tai priimi kaip patirtį ir atiduoti. Po to savęs klausi, ar man to reikėjo? Ką man ta patirtis duoda? Ar aš nuo to tampu gudresnis, išmintingesnis? Greičiau išauga storesnė oda ir tiek. Proto daugiau neatsiranda. Ir kam tas protas? Kiek besimokytum, įveikus vietą iššūkį gimsta kitas. Ir tai niekada nesibaigia. Vardan ko tas tobulėjimas, jeigu visą sukauptą žemišką patirtį nusinešame į kapus? Po to vėl gimstam ir nieko neprisimenam. Ir vėl kartojame tą patį.

Jei siela yra tobula šviesa, tai pagal kvantinę fiziką žinome, jog vienas fotonas visada žino viską apie kitus. Jei siela – tobula šviesa, tikrasis mūsų aš, Kūrėjo dalelė, tai logiškai mąstant, ji tobula būtybė ir viską žino. Mokytis nereikia. Evoliucionuoti – irgi. Ji gali remtis visomis įmanomomis pasaulių patirtimis. Kvantinė logika tarp eilučių sufleruoja eretišką, bet atsakyti šiame gyvenime mirtinai reikalingą klausimą: jei Dievas tobulas, o sielos yra jo kvantai, tai tiek sielos, tiek pats Dievas turi visą informaciją apie viską. Jis yra sukaupęs visas įmoanomas patirtis?

Tačiau kažkokia jėga Jį sugundo nusileisti į beprasmybių karuselę, iš kurios ji nieko iš esmės negauna. Ar visa tai neatrodo keista? Man tai žiauriai keista. Ir visos tos pasakos apie karmą, gyvenimą po mirties, prisikėlimą, apie būtinybę kantriai visą gyvenimą nešti kryžių, nes po mirties esą laukia amžinybė, atrodo kaip niekuo nepagrįsta šizofrenija. Todėl jau senai užsikimšau ausis religijoms ir dvasios mokytojams bei pasirinkau asmeninį gumbų ir mėlynių kelią. Kelią namo, t.y. į tą būseną, kuri yra švari nuo visokių manipuliacijų ir holograminių miražų.

Gyvenimas Žemėje visada yra ekstremalus potyris. Taip yra nepriklausomai nuo to, kokį stažą turime, iš kokios patirties pozicijų į tai žiūrėsime, iš kokios startinės aikštelės pradėsime savo kelią. Iš pradžių, pirmais gyvenimais tu viso to nesupranti. Po to pamatai ir pradedi suvokti žaidimo esmę. Nuo to ar tu suvoki, ar nesuvoki to žaidimo esmę, ekstremalumas niekur nedingsta. Keičiasi tik gyvenimiška strategija ir tikslas, kur turi nueiti. Jis pamažu išsigrynina.

Pirmuose etapuose maudaisi melo, manipuliacijų bei dualumo jūroje nieko neįtardamas. Paskui visa tai priimi per religijų, akademinių bei valstybinių melagių prizmę ir galvoji, kad tai užbaigtas pasaulis. Dar vėliau – tampi prokuroru bei teisėju sau ir kitiems. Akylai ir uoliai saugai tvarką (pasaulį) nuo akiplėšų ir įsilaužėlių. Dualumas tavo atžvilgiu dominuoja kiekviename žingsnyje ir tai tęsiasi labai ilgai. Kol užknisa. Jis prasideda dar prieš gimstant ir baigiasi toli po mirties. Praktiškai Žemės, kaip sielų gaudyklės „teritorijoje“ jis niekada nesibaigia. Todėl visada užknisa.

Sielos kažkieno prakeiksmu pasmerktos mokytis dualumo, nes pagal vieną žinomą legendą, už norėjimą pažinti gyvybės medį, Adomas ir Ieva buvo ištremti į 3 dimensijų pasaulį pažinti gėrio ir blogio. Pažinti gyvybės medį, reiškia perprasti šio pasaulio veikimo sistemą sėdint sofoje, ar patogiame krėsle prie kompiuterio. O tai nepasitarnauja evoliucijai. Iš tikrųjų situacija į kurią patekome kur kas blogesnė, negu biblijinėmis pasakomis bei padavimais nupiešta pirmųjų Žemės gyventojų patirtis. Galų gale ne jie buvo pirmieji ir ne mes būsime paskutiniai. Tai metaforinis perspėjimas neiti už ribos. Tuo tarpu mes einame už ribos ir be galo rizikuojame. Šiandien kito kelio neturime.

Vaizdas iš tikrųjų pakankamai žiaurus.

Pastaruoju metu gaunu daug laiškų bei liudijimu iš žmonių, kurie, perskaitę šį serialą atsikrato karminių sutarčių. Nepasakyčiau, kad jiems visiems labai puikiai sekasi, bet jie visi yra laimingi pabandę, nes pamatė tikrovę, su kuo mes visi esame susidūrę. Iki tol jie gyveno populeriose iliucijose. Dabar – pamatė realybę. Iš tikrųjų vaizdas yra ne koks. Vaizdas per daug žiaurus, kad galima būtų tą tikrovę bent šiek tiek padoriau nupiešti. Pasąmonėje gindamiesi nuo šio baisaus ir nepadoraus vaizdo, dažnai imamės saviapgaulęs, pasitelkiame fantaziją ir mėginame tą baisią tikrovę pagrąžinti. Todėl meninės sielos žmonės, prisilietę prie šio „vaizdo“ arba prasigeria, arba pradeda kurti tai, ko daugelis nesupranta. Kas daugiau nei tie, kurie turi kūrybinę sielą anksčiausiai už kitus perpranta žaidimą? Menininkai dažnai nežino ką toliau su visu tuo vaizdu daryti. Ir iš tikrųjų: ką toliau su tuo daryti? Pačiam žaidimui tu daraisi neefektyvus, energetine prasme – nenaudingas, o žaidimo nepakeisti. O ar verta tai daryti? Dažniausia tokio žinojimo pasekmė – vieną gražią dieną tave išjungs. Išjungs fiziškai, nes šiam pasauliui tavo supratimas kenkia. Kaip rašė broliai Strugatskiai viename iš romanų, „pusiausvyra sugriautų šį trapų pasaulį“. Tai neparanku šiam žaidimui, kurio pagrindas – visa įmanoma žmogiška patirtis žiauriai kenčiant dėl šizoifreninio dualumo.

Pastaruoju metu gaunu ne tik karmos atsisakymą praktikuojančių žmonių išpažintis, bet ir labai daug kritikos. Iš vienos pusės kritika – labai natūralus bet kokios kūrybinės veiklos atributas. Nebūtų kritikos, nebūtų ir kūrybos. Tačiau iš kitos pusės – tai to paties dualumo požymis. Mano kūryba dar vis skatina dualumą, nes kažką tai piktina. Tas pasipiktinimas atsiranda dėl to, kad metu iššūkį sistemai. Mesti iššūkį sistemai – yra dualumo požymis, kuris daug metų buvo būdingas mano kūrybai. Galiu nebent pasiguosti, jog anksčiau, prieš 5-6 metus „Kvantinės magijos“ tekstai buvo dar daugiau dualūs, kaip ir aš pats, negu dabar. Manau, kad pažanga šiokia tokia yra. Beje, iššūkio metimas sistemai konspirologinėje anglakalbėje blogosferoje turi ir savo pavadinimą. Kritikai tai vadina aikizmu. Todėl, kad aršiausiai tai daro David Icke. Žodžiu, aikizmas nėra svetimas ir man. To neslėliau ir neslėpsiu. Tai yra sudėtinė kelio dalis.

Taip yra todėl, kad manyje dominuoja maišto genas, kuris yra geriausias gyvenimo palydovas. Iš pradžių tai buvo intuityvus (šio pasaulio) žaidimo nepriėmimas. Tas nepriėmimas persekiojo nuo vaikystės. Ankstyvoje vaikystėje nesuvokiau, kur patekau, nes aplinka stipriai erzino. Man buvo sunku integruotis ir turėjau specialiųjų poreikių. Aš nežinojau, jog tas pasaulis, kurį matau savo akimis yra sielų kalėjimas ar sielų gaudyklė, bet jaučiau, jog visa aplinka ir aplinkybės, su kuriomis susiduriu yra baisi apgaulė ir beprotiškas maskaradas. Nors meilės vaikystėje gavau labai daug, to buvo negana ir tame pasaulyje, į kurį atėjau – nemačiau nieko rimto, tačiau iš kitos pusės - nuo pat pirmųjų žingsnių aiškiai suvokiau – jis labai pavojingas. Kitaip tariant, vos tik pamačius šį pasaulį kūdikio akimis, jis mane savo vibracijomis žiauriai traumavo, o paskui buvo labai sunku integruotis, dėl to, kad mačiau daugiau nei kiti, o pasikalbėti nebuvo su kuo. Todėl teko išmokti gyventi dvigubą gyvenimą: matyti tikrovę, o toliau – mokytis prisitaikyti, mokytis meluoti, taip kaip visi tai daro. Bet kiek besistengčiau taip integruotis, nieko gero nesigavo. Geno taip lengvai nenulauši.

Pasipriešinimas bet kam kas vyksta šioje Žemėje, melo, neteisybės, apgaulės matymas bet kurioje gyvenimo situacijoje mane tiesiog ėdė iš vidaus. Visą gyvenimą stengiausi šį geną nulaužti ir pradėti, galų gale gyventi kaip visi. Ir dabar, praėjus 50 metų, galiu pasakyti, jog man nepavyko, nors dėjau titaniškas pastangas. Vis viena pasąmonėje domino visos įmanomos alternatyvos. Dar paauglystėje, nuo 1982-ųjų buvau vienas pirmųjų Vilniaus pankų, paskui susigundžiau antitarybine veikla. Visose darbovietėse kėliau streikus bei revoliucijas. Ir iki dabar piktinu bet kokio rango lyderius bei vadovus. Nepriklausomai nuo to, kur beatsidurčiau, visuose kolektyvuose, pradedant nuo privačių asmeninių santykių, baigiant gamybiniais, privedu prie revoliucijų. Mesti iššūkį visam tam, kas stabilu ir gerai veikia, man atrodo normalu. Bet, atrodė, jog nieko gero tame stabilume nėra. Jei žmonės kažką daro iš baimės ir bijo pasakyti, tai ar čia gerai? Na ir kas, kad kažkas gerai veikia. Tačiau, kai pamatai, kokia kaina tai buvo pasiekta, kad viskas pastatyta ant manipuliacijų, kyla natūralus noras mesti iššūkį neteisybei.

Taigi, niekaip nepavyko šio geno nulaužti. Aš jį labai daug metų valdžiau, nes turėjau patirties, jog dėl to būsiu daužomas. Dėl to ir buvo visam gyvenimui išrašytas „vilko bilietas“. Žinoma, pradėjau savęs bijoti. Kai sovietiniais laikais buvau uolus katalikas (tai irgi buvo daugiau iššūkis sistemai, bet ne tikras katalikiškas tikėjimas), kunigai per išpažintį tikino, jog tai puikybė ir būtina su ja kovoti maldomis. Melskis ir, esą Dievas padės tau tapti kaip visi? Dievas nepadėjo. Dievas tikrai neišklausė ir nepadėjo. Niekas nepadėjo. Tapti kaip visi nepavyko. Labai norėjau.

Iš tikrųjų iššūkio metimas – nėra labai maloni sąvybė, kuri padeda susikurti normalų gyvenimą. Su manim niekam nebuvo lengva: tėvams, draugams, kolegoms, draugėms, žmonoms, rangu aukščiau stovintiems vadovams. Perprasti mano vidinį pasaulį – nelengva užduotis ne tik man pačiam, bet ir visiems aplinkiniams. Galų gale gyvenimas išmokė pasirinkti bendravimui tuos žmones, kurie nelenda į dūšią ir nededa pastangų perprasti, perauklėti, kad galėtų valdyti ar manipuliuoti. Atskirti ketinimus padėti ir siekius manipuliuoti – gana sudėtinga. Dažniausiai susidurdavau su norais manipuliuoti. Manipuliacijas, lindimą į dūšią užuosdavau iš karto. Visos moterys, kurios mėgino padėti man pasikeisti tam, kad pačios gyventų geriau, liko nieko nepešusios ir be galo nelaimingos. Tas genas per daug galingas.

Iššūkis sistemai apima labai platų vaiksmų lauką nuo šeimos iki politikos, dievų ir ateivių. Tai gyvenimo būdas ir stilius, kuris atvedė mano sielą į šios dienos poziciją. Iššūkis gimdo dualumą (sistema-aš). Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje turi savo asmeninę dualumo formulę, priklausomai nuo to, koks likimo scenarijus užprogramuotas ir kokios programos įdėtos į jo genus ir galvą. Didžioji žmonių dalis aktyviai įstraukę į tuos bendrus dualumo žaidimus, į kuriuos nenorom įvelia sistema, nes turi daug pasiūlymų bei jautrių temų. Todėl dėl nuolatinio traumavimo, jie visada atviri sisteminiam programavimui. Tai – patrankų mėsa.

Kieivieno žmogaus kelias yra būtent jo kelias ir jis nėra geresnis ar blogesnis. Mano kelias yra mano kelias. Šiuo požiūriu jis, nėra kažkuo kitoks, negu kitų. Mes visi esame įvelti į dualumo žaidimus, tik žaidimo lygiai nevienodi. Ir tie matricos dualumo žaidimai yra užprogramuoti dar toli prieš gimstant. Tam, kad išeiti iš žaidimo reikia, ne tik jį perprasti, suvokti, bet ir atsekti, kur jis prasidėjo. Kai pradedi domėtis, kur tų žaidimų ištakos, tampi krepšininku, kuris puola ginčytis su teisėjais. Nesunku suprasti, kuo tie ginčai baigiasi. Paskui spjauni į autoritetus bei taisykles ir bandai toliau aiškintis, kas parašė tas taisykles, nes jos nelogiškos. Ties šia vieta daugumos ieškančiųjų kelias ir baigiasi. Arba jie pasuoja, nes neatlaiko greižtų ar saldžialiežuvių manipuliacijų arba nuleidžia galvas. Kiekvieną naktį klausau Calogero Grifasi ir Aleksando Cariovo regresinius seanus. Jų labai daug. Jie labai ilgi. Tačiau šis darbas atrakino tam tikrą suvokimą. Tada pabandžaiu seansus atlikti pats su savimi. Kai persotini save tam tikra nauja informacija, galvoti nebereikia, idėjos, ką reikia daryti toliau, ateina žaibiškai.

Vis dėl to dabar turiu asmeninę nuomonę kad pačios sistemos metaprogramavimo lygmenyje pakeisti gal būt net nebūtina, nes tai iššūkis. Ir jis gimdo naują dualumą. Sistema sugrius pati, nes jos galiojimo laikas eina į pabaigą dėl visiškai natūralių procesų. Kam varyti žiemą iš kiemo, nes ji vis viena pasibaigs. Tačiau per užgavėnes žmonės užsideda kaukes ir varo tą žiemą iš kiemo.

Tuo tarpu, kai meti iššūkį, sistema laimi, nes vis viena jai skiri savo dėmesį ir atiduodi energiją. Žiema dar tęsiasi kokį mėnesį ar du. Gal mažiau negu anksčiau, bet vis viena atiduodi jai energiją. Išmintingiau būtų pakeisti bazinę nuostatą, t.y. santikį su visa ta antgamtine gniuždančia realybe. Tada jos poveikis tavo atžvilgiu liks minimalus, o dualumas išnyks. Ir koks tas santykis gali būti? Jį visi žinom. Tik pamiršom. Reikia išmokti nežiūrėti į viską rimtai. Jeigu Archontams reikalinga mūsų patirtis, kuria jie matinasi, tai tegul susikišą ją į savo žvynuotas subines. Atoduokime jiems tą patirtį (je jie to nori), o patys pasilikime sau energiją. Kaip tai padaryti? Geras klausimas.

Galima tuos Archontus sukišti į galaktinį siurblį. Tai mes ir darom. Tuos dievus reikia sukišti į siurblio angą. Bet gamta inertiška. Nukirtus vieną galvą, užaugs septynios. Bet juos vis viena reikia susiurbti. Tačiau išlydėdami juos anapus juodosios skylės, liepkime tiems demonams (neva karmos valdovams) pasiimti su savimi ir visą mūsų blogą patirtį, dėl kurios jie mus ir sugalvojo patalpinti į Žemę. Ta negatyvi energija, dėl kurios jie mus laiko čia, Žemėje, kažkur juk turi pasidėti? Per daug, jų dėka mes jos prigaminome. Taigi, atiduokime, negailėkime, o toliau – viską išsiurbkime į juodąją skylę: demiurgus, karmos valdovus, archontus, reptiloidus, pilkuosius ateivius, demonus ir visą kitą mėšlą kartu su visa bloga patirtimi. Tegul tai būna gera trąša naujam pasauliui gimti.

Atiduokime patirtį Archontui.

Bet kuri sistema, ar žmogiška, ar dieviška, nesvarbu, kur ji programuojama: žemėje, ar skraidančioje lėkštėje, visada stengsis įtraukti, įtikinti, kad ji vienintelė ir teisinga. Tokiu būdu ji kuria į dualumą, kuriuo maitinasi, nes įtrauktas žmogus pradeda teisti kitus ir kovoti, savo sistemos raidės atžvilgiu. Amnezija nebeleidžia suvokti procesų bei reiškinių reliatyvumo. Todėl žmogus tampa monolitu, vadinasi - pažeidžiamu ir valdomu. Jėzaus ėjimas vandens paviršiumi yra metafora, reiškianti, jog šis žmogus neklimpsta dualumo žaidimuose. Jis tiesiog neturi kur nukreipti dėmesio, nes viskas jam dzin. „Tegul mirę laidoja mirusius“, - pasakys jis naujiems savo mokiniams, kurie seks jo pėdomis, betdar bandys kabintis už praeities.

Taigi, atiduokime patirtį Archontams, jeigu jie to nori, o energiją pasilikime sau. Jeigu jie mano, kad tai turtas, dėl kurio verta išlaikyti šį karmos kalėjimą, tegul ima. Velniai nematė. Iš pradžių mes mokomės nutrauki karmines sutartis iššūkio metodu. Man atrodo, jog iššūkio metodas geras, bet reikia dar šį bei tą žinoti. Kaip jau sakiau, iššūkis gimdo dualumą. Tai tiesa. Nutraukus karmines sutartis, atgalinė sistemos reakcija privalomai turi būti, nes ji nukraujuoja ir ginasi. Jūs tam turite būti pasiruošę ir morališkai, ir fiziškai. Jūs būsite puolami ir naktį, ir dieną. Nes tai yra iššūkis, kuris gimdo sistemos kontr-iššūkį. Įsivaizduokite, jūs save išimate iš bendros įvykių grandinės, kur santykiai ir likimai persipynę. Veikia daugiasluoksnė loginė grandinė.

Visas šis likimų voratinklis nėra vien tik linijinis veiksmas. Kiekvienas žmogaus veiksmas, gyvenant stabiliai, ar keičiant likimą yra numatomas iš anskto, pačioje programoje, kaip nuolatiniai, atsarginiai ar momentiniai scenarijai, kaip galimos laiko ir erdvės versijos. Žodžiu, viskas yra numatyta. Beje, kiekviena siela turi ir skirtingą laisvės laipsnį, t.y. savų galimybių ribas. Visa tai atsinešame į Žemę, gimstant žmonėmis, kaip genetines programas. Visa tai programuojama kosminėse lėkštėse. Ir tai daro būtybės, kurios nėra draugiškos Žmogui. Likimai programuoijami remiantis melagingais įtikinimas, jog mums reikia patirties. Ir kai pasieki tokį lygį, pradedi galvoti: aha, jei nutraukti sutartis, tu save išimi iš likimų voratinklio, nes viskas persipynę, tai bus panašiai, jei išsuksiu vieną lemputę bendroje elektros grandinėje. Nieko gero. Toks veiksmas natūraliai iššaukia reakciją ir sistema automatiškai stengiasi ištaisyti klaidą. Ji tam turi daug galimybių. Be to sistema kartais pati provokuoja lemputės išsukimą tam, kad sužinotų savo silpnas vietas ir galėtų pasitaisyti.

Taigi, vėlesnė strategija, po to kai nutrauki karmines sutartis, iš esmės turi keistis. Iššūkio jau nebereikia. Iš pradžių dualumas mums padeda, nes metame iššūkį, t.y. nesusitaikome su tuo kas yra, bandome pažinti save, realią situaciją ir nustatyti visų problemų esmę. Problemų esmė – mūsų pačių sudarytos sutartys. Jos neteisėtos, nes pasirašytos apgaule. Vėlaiu tos sutartys tampa genetinėmis programomis. Jos yra labai įvairios ir lemia pagrindinį likimo scenarijų, atsarginius bei momentinius scenarijus. Tai lemia bendrą karminių santykių voratinklį tiek konkrečioje laiko ir erdvės versijoje, tiek ir paralelinėse.

Labai bloga žinia (kai kam) turbūt yra ta, kad tuos scenarijus kuria ne Dievas, ne dievai, ne angelai, ne pakylėtosios būtybės, bet demonai, kurie gnosticizme vadinami Archontais. Tai - parazitai grobuonys. Tai - reptiloidinės rasės būtybės, kurios kažkada pavergė Žemę ir Žmoniją. Tam kad tokius dalykus suvokti, reikia milžiniškos vidinės drąsos. Daugumos žmonių vidinės programos, implantai bei mikročipai blokuoja tokį suvokimą. Dauguma žmonių patys yra reptipodų avatarai, kurie saugo, kad kaliniai nepabėgtų iš aptvaro. Jie nekalti, tiesiog apsėsti. Jų darbas – palaikyti dualumą.

Kai pamatai realią situaciją, nieko gero, nieko dieviško tame nerandi. Kai perpranti dualumo žaidimą, toliau žasti nebegali. Kai negali žaisti ir nebenori, rizikuoju sukirti naują dialumo programą, nes meti iššūkį. Toliau gyveni nuolatiniais iššūkiais sistemai. Nuo to sistemai labai skauda ir ji ginasi. Tačiau iš kitos pusės žiūrint, iššūkiai jai naudingi, nes ji mąsto apie išlikimą ir transformuojasi, tobulėja (jeigu taip galima pasakyti). Ji stengiasi apibendrinti maištininkų daromą žalą bei kurti geresnius apsaugos mechanizmus. Todėl pati sistema prevenciškai numato maišto geno atsiradimą, savo pačios viduje, skatina jo veikimą, kad sugebėtų pati taisyti klaidas ir tobulėti. Viename iš pirmųjų straipsnių, iš serijos „Žemė, kaip sielų gaudyklė“, pavadintame „Guminis matricos kalėjimas“ rašiau, kad bet kokia opozicija matricai būtina. Taip ji dirba su savimi. Būtent tokią esminę mintį trologijoje „Matrix“, norėjo pasakyti broliai Wachowskiai.

Jeigu reptioidai nori, mes galime atiduoti jiems savo patirtį. Tačiau mes pasiimsime energiją. Tada suvoki, kodėl Donas Chuanas Carlosui Castanedai sakė: „atiduok Ereliui patirtį, o sau pasilik energiją“. Tai reiškia skrydį šalia Erelio. Tokiu atveju mes Archontus išdursime jų pačių metodais. Tam, kad jie mūsų neištrintų iš bendros likimų programos, kad nesugebėtų pataisyti klaidų (o jie tai gali padaryti ir tai gręsia mirtimis), mums būtina ne tik nutraukti sutartis, bet atlikti dar vieną svarbų veksmą. Jeigu jiems reikia mūsų patirties, tegul ją, kaip jau ne kartą sakėme pasiima, tegul sugeria tą visą mūsų mėšlą, kuris sielos evoliucijos prasme neturi jokios naudos, jokios prasmės. Tegul išsineša ją į kitą juodosios skylės pusę. Tegul jie pasiima tą visą blogą šleifą.

Tai galima padaryti pakeičiat požiūrį į visas tas pamokas, kurias jie mums užprogramavo per gyvenimą praeiti. Toliau nuo šios minutės pasakykime sau: „visa tai neturi prasmės, visa tai neįdomu, nesvarbu ir be galo juokinga“. Visas jų likimų voratinklis – didelis cirkas, paranoja ir beprotybė, kuri mums, kaip sieloms neturi jokios reikšmės. Nei geros, nei blogos. O toliau - nusivalai kojas, nusiplauni rankas ir toliau gyveni kaip dideliame anekdote. Toliau – jeigu kyla nauji dualumo scenarijai tavo gyvenimo filme, dalyvauti juose nusiunti savo antrininką – robotą-kloną, kuriam giliai į viską nusišvilpt. Jis priima iššūkį formaliai, pasyviai. Tavo antrininkas ar klonas tuose spektakliuose sudalyvauja tik kaip statistas, dėl paukščiuko, jeigu kam nors to reikia. A? Reikia? Gerai? Norėjot? Gausit. Bet man giliai nusišvilpt. Tiesiog dėl sportinio intereso pasižiūrėsiu kuo tai baigsis. Jei norėsiu. Ten manęs nėra. Kitaip tariant, tu esi šalia, bet smagiai žvengi iš to anekdoto. Po to nusprendi, ar tą savo kloną toliau laikyti tame spektaklyje, ar jau metas atšaukti, nes gaila laiko.

Beje, anekdotas.

Sapne susitinka žmogus ir reptiloidas. Žmogaus būta mokslininko, jis nepasimetė ir klausia: kas tu?
Reptiloidas atsako: įdėmiau pasižiūrėk.
Aha, o galima paklausti, pasiteiravo mokslininkas, man labai įdomu, iš kokių cheminių medžiagų susidada tavo kūnas?
Reptiloidas: o ką, tu alkanas?

Taigi, praskiristi šalia Erelio, mano galva, reiškia viską matyti, suvokti dualinį žaidimą, mesti jam iššūkį, nutraukti sutartis, išeiti iš jo, o toliau gyventi kaip anekdote. Žodžiu, mes turime išmokti šaipytis iš sistemos, o apie dualumo matricą kalbėti par dainas, poeziją ir knygas. Taip, kaip elgiasi daugelis kūrėjų. Juk iš tikrųjų klounais gali būti tik nušvitę žmonės, kurie savo kailiu praeina dualumo pamokas nuo A iki Z. Ir tam, kad neišprotėti ir nenumirti, tampa juokdariais. Jie tiesog tampa viso to juokingu šaržu, kauke.

Na, kaip jau sakiau, mano straipsniai vis dar dualiniai. Aš metu iššūkį sistemai. O ji man – per kritinius komentarus, kliūtis, puolimus. Ji ginasi, bet laimi, nes prarandu laiką, įsiveliu į ginčius, atiduodu energiją. Strategija - ne pati geriausia. Bet kitaip neišaina, nes turiu tą genetinę programą. Iš tikrųjų nenorėjau, kad serialas „Žemė kaip sielų gaudyklė“ gimdytų dualumą. Tiksluose to nebuvo. Pradedu naujus darbus su pačiais geriausiais ketinimais, o gaunasi kaip visada. Taip atsitiko. Ką padarysi. Pradedi rašyti, bet nežinai kuo užbaigsi. Vadinasi dalis manęs vis dar gyvena sistemoje ir vis dar murkdosi žaidime. Tame lygyje esu pažeidžiamas ir išprovoluojamas. Kita mano dalis aiškiai mato žaidimą, jaučia jo niuansus ir bando išlaviruoti neprarandant savasties. Tai irgi tam tikra prasme dualumas, nes tame (savęs) lygmenyje sistemą pasąmonėje priimu kaip galingesnę grėsmę, todėl atsiranda polinkis į komformizmą. Ir yra kita, 3 dalis, kuri mato visumą ir eina lauk.

Bet svarbiausiose gyvenimo srityse jau nebesiveliu į dualumą. Pamokas atlikau, nes nutraukiau sutartis, o patirtį atidaviau Archontams. Dabar manau, kad tos temos uždarytos. Viena tokių sričių - reprodukciniai santykiai su kita lytimi, nes dualumo pamokų fone įgyjau dvasinį androgeniškumą. Santykiai buvo baisus iššūkis dvasiniam keliui. Reikėjo tai spręsti be jokio gailesčio ar sentimentų. Nes tai programavimas, siaubingas programavimas. Tai reiškia, kad dabar jin ir jan aspektai yra santykinėje darnoje, o užsipildymo iš išorės ieškoti nebereikia. Jei esu Dievo kvantas, visko užtenka viduje. Nėra poreikio taip vadinamai „2 pusei“, nes visos pusės ir taip yra manyje pačiame. Kai ateini iki tokio lygio, antrosios pusės ieškoti nebereikia, nes tai nebeturi prasmės. Tokios patirties nereikia. Tu savyje turi ir vyrą, ir moterį, o geriausiai jautiesi būdamas pats su savimi.

Visos tos reprodukcinės programos, kurios transliuojamos per žmones bei jų santykius yra ne kas kita, o sistemos manipuliacijų įrankiai, kad žemėje atsirastų kuo daugiau kūnų, reikalingų sieloms kankinti ir gamintųsi energija, kuria minta parazitai. To nebesinori daryti dėl suvokimo. Reprodukcinio amžiaus žmonėms tokius dalykus suvokti sunku, nes jų galvose dominuoja gyvulinės programos, paslėptos po gražiais pavadinimais. Bet jeigu žmonės gyvena porose ir eina dvasiniu keliu, šį etapą neišvengiamai teks prieiti. Nenustebkite, kad pradės byrėti šeimos ir santykiai. Tai normalu. Gal būt apie tas reprodukcines matricos programas reiktų atskiros temos. Tai žadėjau padaryti. Nes tai šulinys be dugno ir tikrai dviem sakiniais pagrindinės minties perteikti neįmanoma. Tik vieną galiu pasakyti, jeigu nusprendėte eiti iki galo, tai finalas bus toks, jog perpratus žaidimą, liksite vienas ar viena, bet nesijausite vienišas ar vieniša. Būsite užpildyti. Tiesiog burtis į didesnes bendruomenes, ar komandas, ar šeimas nematysite prasmės. Tai jums atrodys kaip praeitas etapas. Jūs geriausiu atveju į tuos „kolektyvius“ siūsite dalyvauti savo kloną su vaizdo registratoriumi. Bet jums, kaip sielai tai nebus įdomus procesas. Matant matricos žaidimą kitoks santykis su tikrove, mano nuomone, atsirasti net negali. Bendruomenės, į kurias patenki tokioje būsenoje (jos visada susiformuoja nieko nebenorit, t.y. numirštant tam kas buvo), buriasi visai kitais principais, negu priimta plačiojoje visuomenėje. Bet, kiekvienam savas kelias, savi etapai.

Etapai.

Galima sakyti, kad žmogaus dvasinis kelias susideda iš kelių etapų. Tai gal net ne etapai, o sielų būsenos matricos sistemoje. Nepretenduoju į tiesą, bet iš mano patirties pozicijų atrodo taip.
1. Biorobotai. Tai būtybės, kurios atėjusios į šį pasaulį neužduoda sau jokių klausimų. Jos nežino kur atsidūrė, nesuvokia žaidimo. Tačiau stropiai mokosi. Dažniausiai nieko gero neišmoksta.
2. Pradeda suvokti žaidimą, bet atskirose gyvenimo srityse yra stipriai kontroliuojami per implantus ir mikročipus, kurie iškreipia vazdą ir skatina dualumą. Tokiems tikrai sunku, nes tokios būtybės pradeda intuityviai matyti, bet nieko negali padaryti, nes neleidžia implantai.
3. Pradeda suvokti žaidimą, bet yra pagauti sistemos apsauginių kontr-priemonių. Jie tiesiog grąžinti į žaidimą ir daugiau neieško, nesipriešina, kraštutiniais atvejais - pasigeria, pasinarkašina.
4. Intuityviai suvokia žaidimą ir puolą į depresiją, alkoholizmą, nes yra atstumti, neišgirsti bei pažeminti. Jie yra paversti patyčių objektais. Patyčių akivaizdoje jie papildomai programuojami ir dėl patirtų traumų tampa vaikščiojančiomis daržovėmis, arba ieško atsakymų.
5. Pilnai suvokia žaidimą ir pradeda kurti eilėraščius, tapyti, siekdami per meną skleisti žinią, nes matyti ir tylėti negali.
6. Pilnai suvokia žaidimą ir meta iššūkį. Jie dažnai baigia gyvenimą beprotnamyje arba būna išimami iš pasaulio fiziškai.
7. Pilnai suvokia žaidimą, pasirenka išmintingą strategiją ir eina iki jo ištakų.
8. Nušvitimas.

Iš tikrųjų suvokti dualumo žaidimą, kuris yra šio pasaulio okupacijos pagrindinis blogis, yra be gali sunkus išgyvenimas. Dėl tokių išgyvenimų viskas, kuo anksčiau gyvenai, ką žinojai ir kuo šventai tikėjai, griūna. Tikrovė atsiveria, kaip niūri ir labai liūdna. Labai sudėtinga visa tai apibūdinti. Tai yra iš proto varanti būsena, bet tuo pačiu labai pakylėta. Nes atsiveria kitos perspektyvos, kitos galimybės. Ne mums reikia patirčių. Patirčių ir pamokų reikia tiems, kurie mus programuoja. Tai yra jų verslas. Populiari religinė mintis, kad Dievas pasidalino į žmoniją, kad išgyventų patirtis ir pamokas – yra melas ir apgaulė. Religijos, visokios filosofijos bei visuomenėje populiarios įsitikinimų sistemos yra opiumas liaudžiai, kad žmonės skęstu dualumo jūroje ir niekada iš jos neišeitų, kad karminiai ciklai niekada nesibaigtų ir generuotų energiją. Taip, mes esame dieviškos būtybės. Taip, mūsų fiziniai kūnai buvo sukutrti tam, kad laimingai gyventume. Jei tai Dievo kūryba, tai Jam tikrai nereikia mūsų negatyvių patirčių ir mūsų amnezijos. Dievas yra Meilė. Tai vienio jausmas su Viskuo. Tame lygyje mes viską žinome. Tuo tarpu šis dievas, kuris neva viską tvarko šioje Žemėje yra dualinis, pasidalinęs į gėrį ir blogį, kokios nors sisteminės tvarkos atžvilgiu. O kaip gi yra iš tikrųjų, jei tai melas ir apgaulė?

Na, suvokime pagaliau – Žemė – vienas niūriausių kampelių galaktikoje į kurią sielos patenka per apgaulę. Tave čia kiekvieną sekundę kas nors stengiasi išdurti, t. y. įtraukti į žaidimą, į kokį nors beprasmį procesą: pradedant nuo namų ir buities, baigiant politiniais įvykiais. Tave kas nors visada stengsis įkalbėti daryti tai, ko tau nereikia. Tave nuolat kas nors stengiasi kuom nors įtikinti, įspraust į kažkokias vėžes. Vienos aukos pasilieka sau laisvę reliatyviai interpretuoti, o kitos kaunasi už tėvynę su svetimomis vertybėmis.

Atmerk, pagaliau, akis! Čia tu programuojamas kiekvieną sekundę, kiekvieną žingsnį. Aš tai galiu paliūdyti ne tik kaip išprotėjęs tinklaraštininkas-partizanas, bet kaip žmogus, turintis 30 metų darbo žinisklaidoje bei propagandos versle stažą. Šio amato, kaip išdurinėti varotojus, mokiausi ne tik Lietuvoje, bet ir Briuselyje, Berlyne, Romoje.

Todėl gerai žinau ką sakau. Tau sako, kad gali rinktis. Bet tiesa ta, jog tu negali rinktis, jei nežinai žaidimo esmės. O sistema tave žino kiaurai, nes tave programuoja 24 val. per parą. Sistema tiesiog stengsis, kad tu jos niekada nepažintum, neperkąstum iki galo. Ir jeigu bandysi pažinti – paprasčiausiai išjungs. Jeigu perprasi ir sakysi, „O! Aš viską žinau“, vieną gražią dieną tiesiog užsidarysi vienutėje – išprotėsi arba pradėsi rašyt sudėtingą poeziją. Štai čia ir klausimas, o ką daryti toliau? Kur bėgti, kur slėptis? Į ką kreiptis pagalbos? Pirmiausia reikia pradėti dirbti su savimi: pažinti ir atpažinti programas. Nes jei žinai žaidimą, o programos vis dar tave veikia, pasidaro labai sudėtinga gyventi. Tada reikia naujos taktikos ir naujos strategijos, kad jau bebrendąs iš tos velniškos balos, mažintum dualumą tiek savyje, tiek savo išorėje. Pradžioje užtenka save perprogramuoti taip, kad pamatytum reliatyvią tikrovės perspektyvą ir stengtumeisi neįsivelti į žaidimus, tipo „už-prieš“, „bėk arba pulk“, „būk neabejingas“ ir t.t.

Kur ieškoti tos Tiesos?

Tiesa yra ta, jog bažnyčiose ir religijose nėra jokio Dievo. Jis yra, žinoma, bet tik ne ten, kur pirštu tau rodo kunigai, prezidentai ir iliuminatai. Visos žmonių institucijos, tiek dvasinės, tiek pasaulietinės skirtos tam, kad vedžiotų tave už nosies. Paslaptys – stropiai saugomis. Iki jų taip lengvai nedasibrausi.

Evoliucija arba patirties įgyjimo kelias nėra vien tik linijinis procesas. Kalbant apie tai, koks tas procesas iš tikųjų gali būti, šį kartą pasiremsime šaltiniais. Vienas tokių: Val Valerian knygos iš serijos „Matrix“. Jos patrašytos dar praėjusio amžiaus 9 dešimtmetyje. Būtent iš šios knygos broliai Wachowskiai sėmėsi idėjų statydami savo garsiąją trilogiją „Matrix“. Pasak šio auroriaus, sielos iš tikrųjų, kaip ir man pasirodė sapne, stovi eilėje tam, kad įgytų patirties. Sieloms reikalingas įsikūnijimas, taip pat kaip ir šviesos fotonui abi būsnos: ir bangos, ir dalelės. Tačiau toliau – galimi įvairūs keliai. Kūnų skafandrai, kaip ir visi kiti biologiniai produktai – genų inžinerijos dalykas. Jokios natūralios biologinės evoliucijos, kaip Č. Darvinas sakė, iš paprasto į sudėtingą, nėra ir būti negali. Tai – melas. Gyvybės formos yra kuriamos, programujamos ir paleidžiamos gyventi tam tikruose pasauliuose ir tuo užsiima labai konkrečios būtybės.

Žmogaus fizinis kūnas – vienas tobuliausių skafandrų sieloms. Jis buvo sukurtas ne Žemėje, o Andromedos sistemoje, o paskui užveistas daugelyje planetų su vandeniu. Tokių panašių vietų kaip Žemė yra labai daug. Tačiau Žemei nepasisekė labiausiai. Nes čia buvo įsteigtas kalėjimas. Gal greičiau pagreitinto perauklėjimo vieta ar kažkas panašaus. Prieš patekdamos į kūniškus pasaulius sielos grupuojasi į Logosus, tam tikras kolektyvines sielas (sielų šeimas), kurias buvo paminėjęs savo knygose Robert Monro. Val Valerian savo knygose tai vadina Logosais. Logosai – tai esą pirminės gyvybės substancijos. Būtent Logosas, autoriaus nuomone, yra painiojamas su Dievo supratimu, esą Dievas, siekdamas tobulėjimo, pasidalino į daugybę žmonių. Logosai painiojami ir su Agregorais. Logosai ir Agregorai savo „chemine“ sudėtimi yra panašios struktūros, bet šiek tiek ir skiriasi. Bendras bruožas abiejų yra tas, kad tai holograminės sistemos, veikiančios kvantinių laukų principu. Tarp jų bendra ir tai, jog abi šios struktūros tam tikra prasme parazitinės. Dar vienas jungiantis bruožas – abi sistemos programuojamos panašiais principais – iš išorės. Kitaip tariant, reikalingas operatorius bei programuotojai. Tik Agregoras energetiškai yra žemesnio rango sistema už Logosą. Logosas yra sielų namai, o kartu ir kolektyvinė būtybė, kuri sutartinai evoliucionuoja. Todėl būtent Logosui, o ne Dievui reikia patirties.

Logosas įsikūnija dviem būdais. Arba linijiniu, arba daugiasluoksniu. Kiktaip tariant, Logosai, kaip holograminės, kolektyvinės būtybės evoliucionuoja arba nuosekliai, žingsnis po žingsnio (vienoje sistemoje), arba lygegrečiai (daugybėje inkarnacijų), t.y. vienu tuo pat metu gali įsikūnyti į daugelį žmonių, skirtingose laiko juostose ir tokiu būdu gauti daugiau patirties vienu metu. Val Valerian sako, kad nė vienas iš jų evoliucinių kelių nėra nei blogesnis, nei geresnis. Tiesiog Žemėje dominuoja nuoseklūs Logosai. Todėl mes turime reikalų su archontiška gniuždymo sistema, kuri tokioje terpėje labai puikiai veikia.

Žemės atveju, Logosai yra užkrėsti. Kitaip tariant, sielų šeimos yra infekuotos parazitais. Dėl to atsiranda noras įsikūnyti į fizinius apvalkalus su tikslu gauti patirties. Ankstesnėse dalyse mes kalbėjome apie Demiurgo nukopijuotą bei aukštyn kojomis apverstą pasaulį. Tie Logosai, kurie koncentruojasi ties Žeme, jie yra užkrėsti „demiurginio“ viruso. Todėl taip vadinamos patirties reikia ne Logosams, o virusui, nes jis yra parazitinė programa, mintanti energija, atsirandančia dėl patirčių ir išgyvenimų. Pačioms sieloms evoliucijos nereikia, nes jos tobulos. Evoliucionuoti jas skatina virusas-demiurgas. Iš tikrųjų Logoso sielos turėtų įsikūnyti ramiam poilsiui. Bet taip nėra, nes Logosas pažeistas. Virusas veikia per manipuliacijas šviesa bei atmintimi. Virusas veikia taip, kad sielos, išeidamos iš Logoso bei grįždamos į jį, praranda atmintį dėl veikiančios gaudyklės – elektromagnetinio kupolo bei filtrų. Manipuliuojama pačių sielų natūraliais troškimais įsikūnyti, tačiau programavimo metu jos įtikinamos, jog reikia įgyti patities, taisyti karmą ir pan. Esą tokia tvarka. Todėl C. Castanedos knygose ir sakoma, jog Ereliui reikia patirties. Kol nežinai kvantinės fizikos, atrodo, kad taip iš tiesų turi būti, laikas yra vienas, karmines klaidas reikia taisyti, o evoliucija per patirtį būtina. Tačiau, kai pradedi gilintis, atsiskleidžia melas.

Žinant holograminį principą, reliatyvumo principą bei šviesos prigimtį, kyla natūralus klausimas, ar patirties įgyjimas nėra apgaulė? Kodėl tai yra apgaulė? Jei sielos yra šviesa, jei subatominiame lygmenyje laikas ir erdvė neturi prasmės, galų gale tai – reliatyvios substancijos, vadinasi siela turi a-priori žinoti viską kas yra Visatoje. Tą žinojimą lemia hologramiškumo principas. Sielai turi būti žinomos visos įmanomos patirtys. Jei prieini prie visos įmanomos informacijos, prie visų įmanomų patirčių, vadinasi evoliucija neturi prasmės. Evoliucija įmanoma jei tu kažko nežinai, nemoki, bet pasirenki kryptį, kažką bandai naujo, atrandi, išmoksti, pleti sąmonę, keitiesi. Evoliucija gali turėti prasmę toms būtybėms, kurios nepriima sielų įsikūnyti. Kitaip tariant, gyvena iš gamtos. Bet gyvūnai, kurie yra gamtos dalis neevoliucionuoja, nes jie neturi sąmonės, arba ji prastai išvystyta.

Todėl priėjau tokios išvados, kuri yra apibendrintai pateikiama ir knygose „Matrix“: dalis žmonių turi sielas, dalis – ne. Ir ta dalis, kuri neturi sielų – dominuoja, nors ji statistiškai mažesnė. Kita dalis dalis, kuri turi sielas – programuojama evoliucijai, tam kad gamintų energiją. Ir tai apsisprendžia pačios sielos, kurios kažkaip būna įtikinamos, jog tai būtina. Ir yra trečia dalis – žinantys. Tai irgi įsikūnijusios sielos, kurios atlieka čia tam tikrą misiją. Trečioji grupė – nėra apsaugota nuo evoliuciją skatinančių dualumo programų. Panašios pozicijos laikosi Val Valerian knygose „Matrix“, esą 30-40 proc. žmonių yra tiesiog gyvūnai, protingi primatai, kuriems būtina evoliucija, nes jie laiką suvokia tik kaip linijinę supstanciją, o erdvę – tik tą, kurią mato. Į juos yra įsikūnijusios ne sielos, o gamtos stichijos bei įvairios deminiškos būtybės. Jie gali atlikti tik labai konkrečias funkcijas. Žinoma jie tobulėja, mokosi, bet labai lėtai. Dažniausia juos suėda parazitai. Tai yra biologinė medžiaga, kuri yra šienaujama per pasaulinius karus bei kataklizmus. Kita žmonių dalis – apie 50 proc. – tikrai įsikūnijusios apgautos, suvedžiotos sielos iš įvairių Logosų. Į šią kategoriją patenka ir visokie ekstremistai, menininkai, kaliniai, kurie perkeliami į Žemę gydytis arba bausmių atlikti. Ši grupė atvyksta į Žemę su išrtinta atmintimi ir paklųsta bendroms evoliucinėms programoms. Ir yra apie 10-20 proc. sielų, kurios žino kur pateko bei atlieka tam tikrą misiją. Jos praktiškai neevoliucionuoja. Nes šis procesas joms neturi prasmės. Taip pat yra keli procentai klonų bei vadinamų „laikinų žmonių“, kurie sukuriami ar panaikinami vykdant specifines žmonių ar ateivių užduotis.

Taigi, žmonija – pakankamai margas kontingentas ir apibrėžtai pasakyti, kas yra žmogus – sudėtinga. Knygose „Matrix“ paminėti dviejų tipų Logosai. Nuoseklūs ir lygegretūs. Autorius tvirtina, jog nuoseklūs dominuoja. Jie, būtent ir yra viruso pažesiti. Kaip tokia evoliucija vyksta? Štai gimė žmogus ir jis gyvena labai griežtose normose. Pavyzdžiui, jis yra užkietėjęs musulmonas arba katalikas. Ir šioje dvasinėje sistemoje jis turi praeiti dualumo pamokas nuo A iki Z. Jei šiandien jis musulmonas, kitame gyvenime taps kataliku ir išmoks kitą sistemą. Realiame gyvenime tai labai kategoriškai-destruktybūs žmonės. Programos ir implantai jiems neleidžia suvokti, kad kažkas gali būti kitaip, negu jie žino ar tiki. Ir šiuo požiūriu jie per gyvenimą nesugebės išsiugdyti jokios papildomos jungties tarp neuronų. Tokie žmonės patys gyvena dualume ir jie skatina dualumą. O dualumas, kaip mes ką tik išsiaiškinome, reikalingas energijai gaminti. Paslaptis čia labai baisi. Patirtis, pamokos, evoliucija – tai tik maskuotė. Iš tikrųjų parazitams, kurie čia viską valdo, reikalinga energija.

Reptiloidas dieviškai būtybei sako: „noriu tavo energijos, nes aš nemoku jos pasigaminti“. Tai yra natūralus reptiloido troškimas, nes jam reikalimngas maistas. Tada reptipoidas pasiverčia Angelu ar Dievu ir pradeda pūsti miglą: „jūs turite leistis į Žemę patirties įgyti ir evoliucionuoti, jums reikia tobulėti, jums reikia mokytis, jums reikia pereiti išbandymus, tam, kad išmoktumete pamokas“.

Na gerai, einam patirties. Einam, einam, tok patirties. Galo nesimato. Ir tada ateina devintoji banga ir savęs klaisiame: „o kur pabaiga?“. Mums tada atsako: „viskas pasirašyta sutartyse“. Sutartyse datų nerasite. Jūs patys samdot reptiloidus, kad prižiūrėtų sutartis. Ko piktinatės? Originalų jums nerodys, nes samdyti prižiūrėtojai tapo karaliais. Pagrindinis karalius – Demiurgas apvertė iš mūsų pavogtą pasaulį. Nukopijavo ir pavertė. Kiti „karaliai“ tapo dievais-archontais. Jie ir sukūrė matricą, iš kurios pabėgti – be galo sunku. Demiurgas ir Archontai yra super mašinos, kurios sukūrė kitą super mašiną, kuri vadinama matrica. Jie užkrėtė sielų namus – Logosus dualumo virusu, sukūrė kupolą ir filtrus. Tą patį virusą pasėjo ir Žemėje. Daug metų persekiojo kiekvieną, kuris bandė matricą griauti. Paskui suprato, kad maištininkų persekioti nereikia. Preišingai. Buvo nuspręsta leisti, kad maišto gerai dalyvautų matricos žaidime, kad išryškintų klaidas ir padėtų matricai tobulėti. Ir dabar kalėjimas ištobulėjo taip, kad maištininkų beveik nebijo. Maištininkai tapo sistemos dalimi. Laikui bėgant atsirado apsauginės programos, kurios sugaudo tiek legalius, tiek nelegalius maištininkus. Žmonės per tą laiką irgi nesėdėjo vietoj ir sugalvojo kaip tas apsaugos programas atpažinti ir įveikti.

Vieni sako, jog pagrindinis ginklas prieš matricą yra dualumo įveikimas per Meilę. Taip, Meilė – galingas ginklas. Todėl matrica pasidarbavo ir čia – žmonių reprodukciniai santykiai pavadinti irgi - meile. Bet iš tikrųjų tai tik hormoninės reakcijos, skirtos kūniškai-gyvulinei reprodukcijai. Tada neginkluoti išmintimi žmonės galvoja: va, atrasiu antrą pusę, įsimylėsiu ir būsiu ypatingoje būsenoje, kurios neveiks matrica. Nieko panašaus. Kai taip žmogus galvoja ir tuo patiki, matrica dar labiau pagauna, nes įvelia į vyro ir moters santykių dualumą. Tiek Val Valerian, tiek kiti panašūs autoriai sako, kad tiek vyras, tiek moteris labai ilgai buvo programuojami atskitai, kad jų reprodukciniai santykiai taptų energijos šaltiniu. Su tikra Meile jie nieko bendro neturi. Meilė – tai ne hormonų audros, o suvokimas, kad Viskas Viena, o mes esame Dievo kvantai. Mes, būdami dievo kvantais, galime būti bet kur, bet kada ir gauti visas įmanomas žinias bei patirtis, nenusileisdami į jokią planetą evoliucionuoti.

Jei sužinojome, kad galima nutraukti sutartis, tai ir reikia daryti. Tiesiog kasdien kartokite: „nutraukiu visas sutartis, nutraukiu, nutraukiu, nutraukiu!“. Paskui į gyvenimą pradėkite žiūrėti kaip į parodijų teatrą. Ten, esą, nieko rimto, bajeris ir tiek. Įsivaizduokite, kad realiame gyvenime veikia jūsų klonas, o jūs, per jo akis, kaip per vaizdo registratorių tik stebite veiksmą. Tada jūs aiškiai atpažinsite manipuliacijas bei dualumo programas ir pradėsite jas neutralizuoti. Iš jūsų gyvenimo dings drama ir trileris. O matrica ir reptiloidai neteks labai daug energijos. Nereikia bijoti, kad suardysite likimų voratinklį. Jį tiesiog pakylėsite į kitą virpesių dažnį. Praeis kiek laiko ir pradės keistis visų voratinklyje esančių žmonių likimai. Neskubinkite procesų, viskas tegul teka švelniai. .... Tol kol sustos ekonomika, o į rinkimus ir karą nebus kam eiti. Tada pradėsime gyvenimą nuo nulio.

2017 m spalio vidurys

Gintaras

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija