Jūs esate čiaŽurnalai / Gintaras žurnalas

Gintaras žurnalas


Biolaukas ar energetiniai kūnai?

Tai yra esminis, sakyčiau pasaulėžiūros klausimas, formuojantis rimtas pasekmes mūsų kasdieniniame gyvenime. Dauguma parapsichologų, bioebergetikų ar šiaip liaudies medicinos gydovų dažnai patys nesusimąstydami užlipa atnt šios povandeninės bombos. Žinoma, viskam laisva valia. Tačiau būtų daugiau susikalbėjimo, jei išsiaiškintume sąmokas. Pabandysiu pateikti savo versiją.

Šis klausimas turi kita formuluotę. Nuo vidinio atsaktmo į šį klausimą taip pat priklauso ir sveikata, ir asmeninis likimas, ir, apskritai, susikalbėjimas visuomenįje pamatiniais būties klaukimais.

Dažnai televizijos studijose mes girdime kalbant tradicinės ir netradicinės medicinos atstovus. Ir vieni, ir kiti kartais negaili karčių žodžių apie savo oponentus, apie jų taikomos gydymo metodus, jų patikimumą ir t.t. Ir vieni ir kiti yra teisūs. Kodėl taip atsitinka?

Pagrindinė tokio nesusikalbėjimo priežastis - vyraujanti nuostata, teiginys, samprata arba pagadigma, kuri apibūdina žmogų. Kitaip tariant, klausimas skamba pakankamai banaliai: "Kas yra žmogus"? Tradicinės medicinos ir valstybinio isteblišmento atstovams atsakymas į šį paprastą klausimą per nutylėjimą yra savaime aiškus. Tai yra absoliučiai materialistinė ir marksistinė pozicija, jog žmogus - tai mėsos kalnas su rankomis, kojomis ir galva. Žmogus pagal nutylėjimą traktuojamas kaip biocheminių procesų visuma ar sistema turinti sąmonę, protą kuri išsivystė grynai dėl atsitinktinių evoliucijos procesų gamtoje. Viskas pagal Č. Darviną. Lietuvoje darvinizmas ir marksizmas yra ypatingai giliai įleidęs šaknis medicininio elito galvose, o 1991 metų kovo 11-oji esminės revoliucijos tose makaulėse nesukėlė. Leninas gyvas.

Trumtai tariant, žmogus, anot vyraujančios nuostatos, yra šiek tiek protaujanti mašina iš mėsos, kaulų, kraujo, smegenų bei kitokių organų, kuri genda ir kurią reikia taisyti bei plauti smegenis. Jeigu priimsime tai, kaip neginčyjamą tiesą, jog žmogus yra "mėsa ir kaulai", t.y. tik fizinois kūnas, tai reiktų nusilenkti tradicinei medicinai ir pripažinti, jog ji visais klausimais yra teisi ir bėdai prispyrus reikia pasitikėti tik ja. Į tokią negatyvią mąstyseną yra įvelta labai daug žmonių, pažeisti patys įvairiausi socialiniai sluoksniai. Neabejotiną įtaką tam padarė ir klerikalizmas. Neretai ir pats save pagaunu už rankos darąs lemtingą klaidą, nes iš pasąmonės išplaukia žodis "biolaukas". Tuo tarpu protu suvokiu, kad jokio "biolauko" nėra. Mes galime kalbėti tik apie kitus žmogaus kūnus, kurių nesimato, bet ne apie "biolauką". Kodėl?

Kartais tenka konstatuoti nemalonią tiesą, jog ir netradicinės medicinos atstovai žmogų traktuoja lygiai taip pat - tik kaip fizinį kūną, nes irgi vartoja žodį "biolaukas". Greičiausiai tarp bioenergetikų taip pat pasitaiko nemažai materialistų bei marksistų. Prisipažinsiu, jog greičiausiai ir mano protui mokslinis komunizmas prieš 25 metus buvo padaręs neįkainojamą žalą. Todėl sunku ginčytis su tradicinės medicinos atstovais dėl tos pačios priešasties: nes pastarieji yra pagrįstai vadinamai šarlatanais, nes negali įrodyti savo gydymo metodų efektyvumo. Priimdamas materializmą, kaip esminę dogmą vertinant žmogų, dažnas save vadinantis liaudies gydovu ar bioenergetiku, kaip ir tradicinės medicinos atstovai, fizinį kūną laiko "pagrindiniu ir vieninteliu". Jiems Žmogus yra vienaskaita ir taškas.

Dėl šios "vidinės" nuostatos ir gimsta atsakymaį į pirmąjį klausimą. Jei žmogaus kūnas yra tik vienas ir jis TIK "fizinis", nes kitokių nematom ir prietaisais fiksuoti nemokam, tada iš tikrųjų atsiranda kažkokie laukai aplink tą fizinį kūną. Jų plika akimi nematome, bet bet jautresni žmonės juos fiksuoja ir priima iš ten informaciją, kurią galima po to naudoti ligų bei problemų diagnostikai bei profilaktikai.

Puolę angelai. Trijų dalių esė

Pirma dalis. Dievo pasiuntiniai ir anatomija

Šiandien vis daugiau žmonių prisipažįsta, jog girdi ar sapnuose mato šviesos būtybes, kurios savais, kiekvienam žmogui individualiai suprantamais simboliais praneša svarbią žiną: ką reikia daryti, kaip melstis, kuo tikėti, kokius ritualus atlikti. Žmogus puola užsirašyti, kad nepamirštų ir uoliai ima vykdyti tai, kas pasakyta, visiškai nesusimąstydamas, jog tapo kažkieno, už Žemės ribų sukurto plano dalimi.

Taip gimsta populiarūs chennelingai ir religijos. Vieni didžiausių tokių pavyzdžių žmonijos istorijoje yra Biblija ir Koranas.

Kiekviena religija gali pasigirti turinti savo kanalą su anapusinėmis būtybėmis. Kiekviena religija mano, kad jos kanalas yra pats tikriausias, nes angelai ir kitokios dvasinės būtybės, kurios perdavė žinią, esą sakiusios, jog atėjo nuo pačio Dievo. Kaip gi suabejosi?

Įtikinti žmogų sekti kokia nors doktrina – nepaprastai lengva. Užtenka parodyti jam stebuklą, t.y. ką nors šiek tiek daugiau, negu žmogus mano, kad gali. Jei balsas kalba "iš dangaus", tai kaip gali abejoti? Negi pulsi tikrinti ir prašyti tarnybinio pažymėjimo. Retas kontaktuotojas susimąsto, jog po ne žemiškojo proto atstovų teiginiais ar prašymais gali slypėti tikslas, apie kurį jis net nepajėgus susimąstyti. Tikslas gali būti ir geras, ir blogas. Viskas priklauso nuo to, kam žmogus yra pasiruošęs ir kuo jis tiki (arba netiki).

Vienas žinomiausių judėjų ir krikščionių mitologijoje personažų, priėmusių sandorą su anapusiniu pasauliu, neabejotinai buvo Abraomas. Pas jį dažnai ateidavo angelai – būtybės nuo Dievo, kurio Pačio mirtingam žmogui nevalia buvo pamatyti. Kas žino, kokiu tikslu Dievas liepė Abraomui nužudyti savo sūnų? Ar tokiu būdu yra patikrinamas tikėjimas? O gal lojalumas? Ar Dievui (jeigu jis yra Meilė) reikalingi artimų žmonių lavonai, kad jie įrodytų savo tikėjimą? O gal uolų tarnavimą?

Kartais laiku ir teisingai užduotas klausimas yra svarbesnis už atsakymą.

Anksčiau, prieš kelis tūkstančius metų žmonės galvojo, kad pas juos lankosi angelai. Dabar – ateiviai. Ar yra tarp jų skirtumas? Paleokontaktų teorija sako, kad jokio skirtumo nėra. Kalbama apie tuos pačius procesus. Reikalas tas, jog kiekvienos epochos metu dieviškos būtybės apsireikšdavo žmonėms per tos epochos intelektui pažįstamus archetipinius simbolius. Įsivaizduokime, jog prieš kokius 3-4 tūkstančius metų žmonės danguje pamato skraidančius aparatus arba kokią nors holografinę projekciją dykumoje? Pirmu atveju jis pagalvoja, kad skraidyti gali tik paukščiai, nes jie turi sparnus, o atsirasti iš niekur ir išnykti į niekur gali tik dieviškos būtybės. Antra – jeigu tie skraidantys aparatai gali pakilti nuo žemės, jie būtinai turi būti su sparnais, nes skraidantys padarai, vadinami paukščiais, juos turi. Antraip, kaip jie gali pakilti nuo Žemės ar nusileisti? Todėl kiekvienam duodama holograma pagal jo intelektą, techninį išsivystymą, tikėjimą.

Šiandieninis mokslas žino kas yra holografinės projekcijos. Holografiniai prokjektoriai – jau senai serijinės gamybos konvejeriuose. Tiesa, jie ganėtinai brangūs ir iki buitinio vartotojo ateis dar negreit. Prisiminkime, kaip plokšti monitoriai atėjo iki mūsų darbastalių. Prieš kokius tris dešimtmečius net ir labiausiai išprusęs fizikas galėjo pasijuokti iš idėjos, jog vaizdą galima perteikti ne iš elektronų pluoštą spinduliuojančio vamzdelio, kitaip tariant be storo televizoriaus.

Kvantinė teologija VII

Atgimė dar vienas puslapis. Netgi praėjus kelioms dienoms ar keliems mėnesiams juose atsiranda esminių pakeitimų, todėl, kad kiekvienas mano tekstas yra dinamika bei judesys. Pasitaiko neužbaigtų vietų, keistų minties šuolių, klaidų, todėl rašiniai dažnai keičiasi jau įdėti į svetainę. Jie kinta priklausomai nuo būsenos. Aš nesu fizikas, o literatas, pažvelgęs į fiziką kitu kampu. Visa tai buvo rašyta „į stalčių" prieš 10 metų. Per tą laiką daug kas pasikeitė toje pačioje fizikoje, netgi žmonių mąstyme, pasaulėžiūroje. Žiūrėkite į viską laisvai. Taigi, laisvė yra kūrybos pamatas... Skanaus.

94.

Nematomų paslėptų kintamųjų terminas yra ganėtinai klaidinantis. Mes juk sakome, kad egzistuoja kažkokie kintamieji, kurių mes nežinome, tačiau tie kintamieji yra kaip ir priežastinių loginių procesų virtuali atmaina. Kaip čia išeina? Mes a-priori tvirtiname, jog gamtoje egzistuoja kažkokia įvykių grandis, kuri nepasiduoda tyrinėjimams, bet realiai egzistuoja.

Neva egzistuoja kažkoks vaiduoklis, kuris, išmatavus vieno elektrono parametrus, skrenda apie „matavimo aktą“ pranešti kitam fotonui už 10 tūkst. šviesmečių. Ne vienas fizikas teoretikas yra išmąstęs, jog priežastinė logika subkvantiniame lygyje neveikia ir yra tik viena iš galimų teorijų, kuri tik labai netiksliai gali aprašyti to pasaulio reiškinius. Vadinasi, atsiranda vieta Dievui, kurio buvimą turime jausti realiai, tačiau ne aprioriškai tikėti.

Mes, greičiausia, labai klystame apskritai gamtoje ieškodami loginių dėsnių ir gamtos logikos pažinti neįgalūs dėl įgimto genetinio polinkio į kraštutinumus. Greičiau galima pasakyti taip: mes sugalvokime dėsnį ir pagal jį pradeda šokti dalelės. Bet čia tik ironija.

Mistinis Kristaus kūnas, yra ne-lokalaus, ne-priežastinio proto būsena. Tai suskilęs į gabalus Adomas Kadmonas, Vedų tradicijoje Purusha, senovės baltų tikėjime Per-Kūnas (virš kūno). Būtent šitie metafiziniai vaizdiniai (Dievai ar Dievybės) ir yra tie galimi priežastiniai ryšiai? Bet pabandykime pagyventi iš viso be priežastinių ryšių. Juk neįmanoma? Jūsų pačių protas jums tiesiog neatleis tokios prabangos. Ar bus įdomu?

95.

Žvelgiant iš techninės pusės, tai čia negali būti kokio nors mums įprasto loginio paaiškinimo - nei metafizinio traktavimo, nei materialistinio matavimo. Tai reikia priimti: nėra ir baigta. Mes nepajėgūs racionaliai šį paaiškinimą atskleisti. Aš nesakau, jog tai apskritai neįmanoma, tačiau žvelgiant iš materialistinių kūno ir proto pozicijų, tai tikrai neįmanoma. Tačiau pakilus virš proto ir kūno, atsiveria kitas vaizdas.

Pati genetinė klaida slypi lingvistikoje, kuri prieštarauja fizikai ir logikai. Man atrodo, jog tai ta pati krikščioniška „prigimtinė nuodėmė" - liguistas polinkis kurti stabus ir jiems priskirti Dievų vaidmenis. Turiu omeny stabą, kaip tikėjimo objektą. Imkime tokį indoeuropiečių kalbų grupėje paplitusį terminą „tikrovė“ (angl. reality). Žodynai pateikia vieną vienintelę jo formą vienaskaitoje. Tuo tarpu fizika pripažįsta daugiskaitą (Kopenhagos interpretacija). Žodis Žmogus iš tikrųjų turi būti daugiskaitinis. Tai kūnų kolektyvas. Bet mes įpratę matyti tik vieną kūną – fizinį, todėl ir galvojame, greičiausia, klaidingai, jog žmogus yra tik mėsa, turinti kaulus, sąnarius, kraują ir smegenis. Mes šitą stabą užkeliame ant altoriaus. Jeigu tokią išvadą savęs atžvilgiu padarome, atsiranda ir tam tikros pasekmės. Ir jas mes aprašome per lokalinę Aristotelio logiką. Tačiau, jeigu pripažįstame, kad esame kūnai, o ne kūnas, bet dėl tam tikrų evoliucijos ypatumų įpratę matyti tik medžiaginį savo kostiumą, mūsų logika turėtų būti ne lokalinė ir ne medžiaginė, vadinasi, laisva nuo stabų. Vadinasi, galime remtis idėja, kad ne viskas gyvenime vyksta vien tik linijine laiko bei materijos atžvilgiu seka. Dabartinio reiškinio priežastys gali būti ir praeityje, ir ateityje, ir kitoje laiko juostoje, ir paraleliniuose pasauliuose, kurių plika akimi nematome. Štai iš ten dažniausiai „atskrenda“ dalelės, kurios daro tiesioginę įtaką mūsų kasdienio gyvenimo nuotykiams.

Tačiau, nepaisant visų sėkmingų ir mažiau sėkmingų eksperimentų, praeito šimtmečio viduryje buvo suvokta, kad iki šiol paslėptų kintamųjų iešojimas - laiko švaistymas veltui. Ir palaipsniui, nors ir labai nenorėdami. dalis šiuolaikinių išminčių kalba apie sąmonės procesus, kurie ir gimdo tuos paslėptus kintamuosius. Vaiduokliai atsiranda dėl aklo tikėjimo, kad jie ten turi būti. Todėl daugumai žmonių jie yra realūs.

Kitaip sakant, mokslas nerado jokių vaiduoklių, kurie užtikrina nelokalų ryšį tarp fotono A ir fotono B, tarp Alisos ir Bobo. Nes jų tiesiog nėra. Tarp Alisos ir Bobo, žvelgiant iš kosmoso gelmių, nėra jokių mūsų protams įprastų loginių ryšių, tačiau konstatuojama, jog ir Alisa, ir Bobas yra tas pat žmogus, galbūt Dievas, tačiau esantis dviejose vietose tuo pat metu. Tam tikroje aplinkoje Alisai ir Bobui nėra aišku, kas iš jų yra mergaitė, o kas berniukas, nes abu jie - vienas ir tas pat Asmuo, Žmogus daugiskaitoje. Todėl jie tarp savęs susišneka oru, be jokių žodžių, tiesiog akimirksniu. Tai, kad Alisa gyvena Vienoje, o Bobas Londone arba Marse - tėra tik iliuzija.

Kvantinis gyvenimas: kai biologija sutinka fiziką

Straipsnis iš www.delfi.lt, kuris perspausdintas iš www.lrt.lt
Ne su visais šio straipsnio teiginiais sutinku, bet iš esmės tai yra geras, gaivaus oro gurkšnis veikiančios sistemos žiniasklaidoje.


............
Biofizika yra sparčiausiai besivystanti tiksliųjų mokslų pakraipa. Ten, kur biologija sutinka fiziką, atsiranda neįtikėtini atradimai tiek fizikams, tiek biologams. Mat joks fizikas nelaukia kvantinių efektų gyvame organizme, joks biologas nesitiki susipažinti su elektrono sukiniu tyrinėdamas ląstelę.

Didžioji dalis įdomių kvantinės fizikos reiškinių reikalauja specifinių sąlygų, kurias vadina koherentiškumu. Susietos dalelės? Kvantinė teleportacija? Kvantiniai kompiuteriai? Kvantinis superlaidumas? Visa tai įmanoma tol, kol neįvyksta dekoherencija.

Tam koherentiškumui išlaikyti kvantiniai superkompiuteriai talpinami į žemų temperatūrų talpyklas, supermagnetų aušinimo sistemoje cirkuliuoja skystas helis (-269 laipsniai Celsijaus), o kvantiškai susietos dalelės yra akylai saugomos nuo aplinkos.

Vos tik šokteli temperatūra, vos tik atsiranda išoriniai trukdžiai, vos tik dalelių pasidaro daugiau, negu reikia, visi tie kvantiniai efektai, visa ta mokslinė magija „dingsta“. Būtent todėl yra gan netikėta aptikti kvantinius reiškinius, kuriuos gyvi organizmai yra išmokę panaudoti savo reikmėms.

Netikėta todėl, kad be specifinės apsaugos gyvo organizmo kūno temperatūra yra per aukšta, gyvame organizme per daug dalelių (molekulės, ląstelės) ir per daug drėgna. Tuo įstabesni yra atradimai, jog vis daugiau ir daugiau gyvų organizmų yra išmokę suvaldyti kvantinės fizikos dėsnius. Jei gamta yra tai išmokusi, gal ir žmogus išmoks apsaugoti tuos trapius kvantinius efektus?

Idėja, kad kvantinis pasaulis turėtų veikti gyvybę, yra sena. Dar 1944 metais Erwinas Schrodingeris savo straipsnyje postringavo, kad gyvame pasaulyje tiesiog privalo egzistuoti mechanizmai, kvantinio pasaulio dėsnius išnaudojantys pačiu neįtikimiausiu būdu.

Dar daugiau, E. Schrodingeris galvojo, kad būtent kvantiniai efektai yra tai, dėl ko gyvas pasaulis yra kitoks nei negyvas. Tuomet genų egzistavimas dar nebuvo įrodytas, todėl jis spekuliavo, kad genetinė informacija turi būt perduodama per „aperiodinius kristalus“ – milžiniškas molekules, kurioms galiotų kvantinio pasaulio dėsniai. Žymus fizikas net darė prielaidą, kad evoliucijos variklis – genetinė mutacija – yra ne kas kita, kaip „kvantinis sistemos šuolis“.

E. Schrodingeris buvo didžiąja dalimi teisus. Išskyrus tai, jog genetinės mutacijos didžiąja dalimi pakluso klasikinės fizikos dėsniams.

Dar prieš 20 metų idėja, kad gyvuose organizmuose galėtų pasireikšti kvantinės fizikos dėsniai, atrodė vos ne šventvagystė. Tačiau laikui bėgant biologai kartu su fizikais aptinka vis daugiau biologinių sistemų, kuriose būtent kvantiniai efektai yra svarbiausi.

Mintys žudikės ir mintys gydytojos

Avicena kažkada yra pasakęs: gydytojas, kovodamas su liga visuomet turi tris instrumentus: žodį, žoles ir peilį. Kitaip tariant, jau labai senai žmonės žinojo, kad žodis arba mintis yra svarbesni dalykai už vaistus ar chirurgines intervencijas.

Žiniasklaidoje buvo aprašytas atvejis, kai vienos Paryžiaus ligoninės jauna psichologė Emili Ki, rizikuodama apsijuokti paprašė, kad vyr. gydytojas leistų atlikti nedidelį eksperimentą. Ligoninės pacientai turėjo tris kartus per dieną garsiai ir mintimis kartoti tą pačią frazę: „Kiekvieną dieną aš jaučiausi vis geriau ir geriau“. Ligoniai buvo prašomi šią frazę kartoti ne mechaniškai, o bandant pajausti, jog viskas taip iš tikrųjų vyksta.

Jau po mėnesio sunkiausi klinikos pacientai tapo diskusijų ir ginčų objektu pirmiausia pačioje klinikoje, o vėliau ir toli už jos ribų. Sunkūs ligoniai išgijo per mėnesį, kai kuriems iš jų buvo atšauktos operacijos, o nemaža dalis nustojo gerti antibiotikus bei kitokius stiprius vaistus.

Šiandien jau niekas neabejoja, kad tarp psichinės ir fizinės žmogaus būsenos egzistuoja tiesioginis ryšys, o mokslas tą ryšį įrodo. Senosios religinės tradicijos tai žinojo senai. Šios žinios buvo slepiamos, iš jų buvo tyčiojamasi, nes visose gyvenimo srityse triumfavo ortodoksalusis materializmas ir įvairios jo religinės bei pasaulietinės atmainos, suformavusios populiarius stereotipus bei masių pasaulėžiūrą.

Pažangioji mokslininkų dalis antrina senovės išminčiai, jog pati geriausia gynyba nuo ligų ir infekcijų yra tvirtas tikėjimas ir pozityvios emocijos. Tuo tarpu negatyvios mintys – griauna sveikatą. Pavyzdžiui, pyktis iššaukia žarnyno problemas, o įsižeidimai, ambicijos bei kategoriškumas kenkia kepenims, tulžies pūslei bei visai virškinimo sistemai. Nemeilė sau – tiesioginė infarktų ir insultų priežastis.

Nepaisant pažangių tendencijų, modernėjančios ir besiplečiančios medicinos, bendras susirgimų skaičius planetoje vis viena didėja. Šis reiškinys pirmiausia susijęs su kiekvieno iš mūsų prastomis mintimis apie save. Jos sąmonę pasiekia per TV dėžes, bei skiepijamus stereotipus nuo mokyklos suolo per baisiausią dvidešimto amžiaus atgyveną - materialistinė pasaulėžiūrą. Ji pamažu liberalėja, tačiau vis viena išlieka pavojinga sveikatai.

Bendra realybė, kuria mes visi surenkame – orientuota į nesąmoningą savęs naikinimą per supratimą, jog žmogus esąs viso labo biocheminių procesų visuma ir gali tik reaguoti į išorinio pasaulio faktorius: ligas ir vaistus. Tai uždara kolektyvinių stereotipų sistema, skirta tam, kad save ir kitus papjautume be jokių peilių, nes gyventojų planetoje, kaip parašyta šešių plytų masoniškame monumente Džordijos valstijoje, turi likti tik pusė milijardo. Tačiau šiandien yra daug požymių, kurie leidžia manyti, jog ši realybė bus pakeista.

Tai, kad pastaruoju metu serga daug žmonių, gali būti kelios priežastys. Pirma – neišvengiamų permainų baimė. Antra – žmonės valosi iš vidaus, o trečia – mintys kaip niekad greitai materializuojasi. Užtenka neatsargaus keiksmažodžio ir nesąmoningam žmogui gali atsirasti, pavyzdžiui, sloga. O jis galvos, kad užpuolė gripas. Nepakeitus mastymo, mes patys tampame savo paties kūno žudikais, o savo likimo valdžią laisvanoriškai atiduodame gniuždymo sistemai.

Būk laisvas ir remkis tik savo protu

Pagal ROBERT ANTON WILSON
Kaip tik taip pareiškė Johnas Gribbinas, žurnalo „New Scientist“ fizikos skilties redaktorius, BBC televizijos debatuose su Malcolmu Muggeridge’u, bet dauguma žiūrovų jo žodžius sutiko skeptiškai. Regis, vis dar gajus viduramžių katalikiškos eros palikimas, kuris verčia daugumą žmonių, net išsilavinusių, manyti, kad visi turi kažkuo „tikėti“, kad jeigu žmogus nėra teistas, tai jis – dogmatiškas ateistas, jeigu nemano, kad kapitalizmas nuostabus – vadinasi, jis karštas socializmo šalininkas, ir jeigu aklai netiki X, tai reiškia, kad jis yra mirtinas X priešas ir karštai išpažįsta X priešingybę.

Mano manymu, tikėjimas yra intelekto mirtis. Kai tik žmogus įtiki kokia nors doktrina (nesvarbu kokia) arba tampa kuo nors tikras, jis liaujasi mąstyti apie tą egzistavimo aspektą. Kuo tvirtesnis žmogaus įsitikinimas, tuo mažiau jam lieka peno apmąstymams, o žmogui nėra jokio reikalo apie nieką galvoti ir, vadovaujantis šiuolaikinės medicinos standartais, teigiančiais, kad smegenų neveiklumas įrodo, jog gyvybė nutrūko, jis galėtų būti laikomas kliniškai mirusiu.

Mano požiūris yra identiškas daktaro Gribbino ir daugumos nūdienos fizikų požiūriui, kuris fizikoje yra žinomas kaip Kopenhagos interpretacija, nes buvo suformuluotas Kopenhagoje daktaro Nielso Bohro ir jo bendradarbių 1926–1928 m. Kopenhagos interpretacija kartais vadinama „modelio agnosticizmu“ ir teigia, kad bet kokios schemos, kurias naudojame mūsų pasaulio patyrimui sisteminti, yra pasaulio modelis ir jų nedera painioti su pačiu pasauliu. Alfredas Korzybski bandė populiarinti šį požiūrį ir kitose srityse, pasitelkdamas šūkį „Žemėlapis nėra teritorija“. Alanas Wattsas, talentingas Rytų filosofijos aiškintojas, pateikė dar išraiškingesnį palyginimą: „Meniu nėra pietūs.“

Tikėjimas – tradicine prasme tikrumas arba dogma – yra grandiozinė iliuzija: „Mano dabartinis modelis (arba schema, žemėlapis) aprėpia visą visatą ir jo niekada nereikės keisti.“ Mokslo ir pažinimo istorijos požiūriu, man tokia nuostata atrodo absurdiška ir arogantiška, ir aš negaliu atsistebėti, kad labai daug žmonių vis dar mąsto kaip viduramžiais.
Pagrindinis dalykas, kurio išmokau gyvenime, yra tas, kad „tikrovė“ visada yra daugiskaitinė ir kintama.

Žodis „tikrovė“ anglų kalboje yra a) daiktavardis ir b) vienaskaitinis. Todėl, kai mąstome, anglų kalba (ir daugelis kitų indoeuropiečių kalbų) pasąmonėje programuoja mus įsivaizduoti „tikrovę“ kaip vieną esatį, kaip didžiulį Niujorko dangoraižį, kuriame kiekviena dalis yra tik kitas „kambarys“ to paties pastato viduje. Ši kalbinė programa yra tokia įtaigi, kad dauguma žmonių mąstydami negali išsiveržti už jos ribų, ir kai kas nors bando pasiūlyti kitokią perspektyvą, jie tik pasukioja pirštą prie smilkinio – girdi, tauškia nesąmones.

Supratimą, kad „tikrovė“ yra daiktavardis, vientisas daiktas kaip plyta ar beisbolo lazda, lemia biologinis faktas – mūsų nervų sistemos, tikriausiai išlikimo tikslais, paprastai sujungia energijos šokį į fiziško pavidalo „daiktus“. Tačiau tokie „daiktai“ vėl suskyla į energijos šokius – procesus arba veiksmažodžius – kai nervų sistemos susijungia su tam tikromis narkotinėmis medžiagomis arba yra paveikiamos pasitelkiant jogos arba šamanizmo pratimus ar mokslinius prietaisus. Ir misticizme, ir fizikoje sutariama, kad „daiktus“ konstruoja mūsų nervų sistema ir kad tas „realybes“ (daugiskaita) geriausia apibūdinti kaip sistemas ar energijos funkcijų pluoštus.

Tiek apie „tikrovę“ kaip daiktavardį. Supratimas, kad „tikrovė“ yra vienaskaitinė tarsi hermetiškai uždarytas stiklainis, nesuderinamas su šiuolaikinio mokslo atradimais, kurie šiame šimtmetyje rodo, kad „tikrovę“ teisingiau suvokti kaip tekančią ir vingiuojančią upę, kintančią ir evoliucionuojančią kaip pats gyvenimas.

Dievas vis dėl to žaidžia kauliukais

Prieš kurį laiką portalas www.15min.lt išspausdino tokį mano straipsnį.

Nuo pat pirmųjų žingsnių žmogui kalama į galvą mintis, jog aplinkui egzistuoja tik materija. Daugiau nieko. Tačiau naujausi atradimai fundamentaliuosiuose moksluose sako, kad realybė yra kur kas platesnė, negu rašoma XX amžiaus vadovėliuose ir V amžiaus maldaknygėse.

Visą išorinį pasaulį mes priimame per 5 juslių organus. Sakydamas „aš matau“ iš tikrųjų žmogus perdirba elektrinius signalus, kurie atsiranda smegenyse, atėję iš jutiminių organų. Smegenys niekada neturi tiesioginio kontakto su materija, kuri neva egzistuoja savaime, nepriklausomai nuo mūsų. Mes turime reikalų tik su jos elektronine kopija, tačiau ne su pačiu originalu. Dar Nilsas Boras yra pasakęs, jog mes tikriausiai niekada negalėsime nieko pasakyti apie realybę, nes mūsų neurolingvistinis aparatas yra tam per siauras. JAV rašytojas Robertas Antonas Wilsonas tokiais atvejais sakydavo: valgiaraštis – ne patiekalas, o žemėlapis – ne žemė: „Kaip įmanoma sakyti, jog kažkas egzistuoja objektyviai, jei tu tiesiogiai negali pamatyti ar įvertinti?“.

Pasak R. A. Wilsono, žmonės remiasi ne kažkuo fundamentaliu, bet įvairiausiomis impulsų interpretacijomis, išplaukiančiomis iš tikėjimo legendomis, kurios nebūtinai yra teisingos.

Vis dažniau užduodamas klausimas, ar apskritai realybė egzistuoja tokia forma, kaip mes esame per tūkstančius metų įpratinti ją priimti. Ir šitas klausimas šiandien grasinasi sužlugdyti visą išoriniu objektyvizmu paremtą civilizaciją. Tačiau objektyvizmas reikalingas, kaip ramentai tiems, kurie negali normaliai vaikščioti kojomis.

Remiantis fundamentaliaisiais mokslas bei racionaliais metodais (pvz., Šriodinferio lygtis) šiandien galime įrodyti, jog gyvenimas yra iliuzija. Tačiau pats lokalinis determinizmas, t. y. gyvenimas su ramentais, atvedė mus prie civilizacijos pakraščio. Taip gyventi su gamta ir su savimi bei išlikti sveikais nebeįmanoma.

Išvados, kurias mokslininkai pateikė, lyg kokią anomaliją esą materija savaime neegzistuoja, ilgą laiką nuo visuomenės buvo laikomos tabu, o vadovėliuose – teberašomas melas, esą realybė galingesnė, o mes privalome į ją atitinkamai reaguoti, panašiai kaip tie bėgikai, kurie mėgina savo kelyje įveikti kliūtis.

Kvantinė teologija VI dalis

84.

Kodėl visuomet kažkas, kuris žino kaip “viskas turi būti“, išpūtęs akis, bronziniu veidu ir teisuolio balsu dėsto mums akiplėšišką melą apie tai, kaip iš tikrųjų viskas yra.

Jų vardai aiškūs – inkvizitoriai: materialistai-deterministai ir teologai neotomistai. Jie tarnauja gundytojais, kaip gravitacijos jėga. Juk metafizinis blogis ir yra gravitacija. Mes jų nelaikome priešais. Jie tiesiog taip mąsto. Tai sielos, kurioms skirta suvaidinti blogio vaidmenį. Bet jos iš savo prigimties nėra blogos. Taip turi būti. Tokia yra gyvenimo Žemėje specifika. Harmonijos ir pusiausvyros švytuoklė reikalauja aukų. Judas buvo geriausias ir stropiausias Jėzaus mokinys, todėl būtent jam buvo skirta Dievo užduotis išduoti Sūnų. Tuo tarpu Petras kritiniu momentu pasijuto nevykėliu, bet vėliau tapo nepajudinama Kristaus mokymo Uola.

Bet kokia metafizinė “tvarka”, įvilkta į neabejotinos tiesos rūbus – šventas melas, reikalingas Archontams Demiurgams (Gnostikų evangelijose minimos dvasios, kurios atsakingos už matricos tvarumą) ir tiems, kurie siekia valdžios bei pinigų. Todėl determinizmas kaip religija yra socialiai pavojingas, bet reikalingas reiškinys, atvedęs žmoniją prie dvasinės ir ekologinės katastrofos ribų. Priešingai, humanistinis, holistinis, egzistencialistinis požiūris skatina pajautimą, kad aš esu savo tikrovės kūrėjas, už viską atsakingas Dievo kūrinių bendraautorius, pats prisiimu atsakomybę dėl to kas vyksta aplinkui. Bet, kaip sakė broliai Strugatskiai viename iš romanų: "pusiausvyra sugriautų šį trapų pasaulį, kuris visuomet gyvena viltimi". Taigi, šiam pasauliui suktis reikia ir melo ir tiesos. Žmogaus prigimtis - Dieviška, vadinasi jis viduje turi Tiesą. EGO - yra gravitacija arba melas, iliuzijos, kurios be galo saldžios. Jos tiesiog yra. Kai žmogus praranda Tiesą savyje, jos ieško išorėje ir niekada neranda. Praradęs meilę dausose, žmogus Jos ieško realiame išoriniame gyvenime ir niekada neranda. Todėl, kad nežino, ar pamiršo, jog meilė - jame pačiame.

85.

Tačiau vėl nukrypome nuo temos. Grįžkime prie J.S. Bello teoremos ir nelokalinių koreliacijų, t.y. visų rūšių magijos esmės.

Klausimas "stovi" taip: Kaip, iš tikrųjų matavimo arba įvertinimo procesas gali turėti tokią magišką jėgą realiam gyvenimui? Kvantinėje mechanikoje yra toks terminas kaip atvirkštinis priežastingumas. Be to žinome, kad žmogaus sukurtas tikrovės modelis dar nėra pasaulis ar Visata paskutinėje instancijoje. Tačiau faktas lieka faktu, jog žmogus modelį pasirinko savarankiškai. Nes visatoje egzistuoja visiems žinoma pasirinkimo laisvė, kaip viena svarbiausių besąlyginės meilės faktorių.

Žmogus “pasirinko” arba “surinko”. Tai padarė Dievas žmogaus akimis. Tokiu būdu mes, žmonės kartu su Dievu, kuris ir yra mūsų tikroji prigimtis (Tėvo karalystė mumyse), atlikdami mokslinius eksperimentus ir sukūrėme antropinę (gyvybinę) Visatą. Galima sakyti, kad Niutonas ne atrado termodinamikos dėsnius, bet juos paėmė iš Visatos, gatavą produktą.

Mes nežinome ir negalime pasakyti kokiu būdu sąveikavo kūnai iki Niutono, nes niekas jų taip nevertino, kaip Niutonas. Determinizmas, kurio minties šaknys glūdi dar aristotelinėje neotomistinėje logikoje, būtent ir yra tos durys, kurios užsiveria prieš pat mokinio nosį, tai yra ta pati dėžutė, kurią žmogus pamato, vos tik pravėręs akis. Bet jis juk pats pasirinko.

Ne vien tik pasirinko. Didžioji dalis žmonių net nežinojo, kad galima pasirinkti kitaip, o kita, mažesnė dalis žinojo, bet jos niekas negirdėjo. Bet buvo vienetai, kuria žinojo Viską, apie Visatą bet sąmoningai stūmė žmoniją į prarają tam, kad gautų pajamų auksu ir doleriais.

Intuicija verta pasitikėti

Atsakymai į žurnalo "Būrėja" klausimus. 2015 m. kovas

Kas yra intuicija ir ar verta kiekvienam ja vadovautis?

Intuicija tai sugebėjimas, gauti, keistis ar kitaip naudotis informacija, kurios kanalas nėra apčiuopiamas įprastinėmis 5 juslėmis: rega, klausa, uosle, skoniu ir lytėjimu. Intuicija, kitaip tariant, tai žmogaus sugebėjimas pasinaudoti užmirštomis gamtos duotomis savo galimybėmis gauti ir perduoti informaciją, apeinant laiką ir erdvę. Fizikine prasme - mūsų įprastas erdvė ir laikas, nėra absoliuti duotybė, o tik mintimis sukurta virtuali erdvė. Informacija, kaip energija erdvės, ir laiko nepripažįsta. Jeigu apie mus kas nors pagalvoja, vienokias ar kitokias pasekmes mes visuomet jaučiame. visi įvykiai, kurie buvo yra ir bus tam tikra prasme jau įvykę, tik mūsų medžiaginėje tikrovėje įvykiai išsidėsto linijine seka. Žmogus, kuris gali pasigirti stipria intuicija, dėl tam tikrų jo psichikos ypatybių, geba išeiti iš įprastinės sąmonės būsenos ir pajausti įvykius, kurie dar bus. Tos būsenos atsiranda dėl įvairių priežasčių. Tai gali būti stresas, stiprus emocinis pergyvenimas, meditacinės praktikos ir t. t. Ar reiktų vadovautis nuojauta. Visada reiktų pasistengti rasti balansą tarp intuicijos ir sveiko proto. nes įvykiai gal būt ir yra jau įvykę, kuriuos žmogus, tarkim, nujaučia, tačiau juk pats žmogus, o ne kas kitas, yra savo paties likimo kalvis. Gal būt nuojautos akivaizdoje, laiku padaryta protinga protinga išvada, gali radikaliai pakeisti likimo kreivę.

Gal nuojauta yra tik pasąmonėje sukaupta patirtis ir gebėjimas ja pasinaudoti?

Toks teiginys yra grynai materialistinis, nesuvokiant iki galo, kas iš tikrųjų yra žmogus. Jeigu mes teigsime, kad žmogus tik fizinis kūnas, gyvenantis tam tikroje laiko ir erdvės atkarpoje, tai nuojautą ar intuiciją suvoksime tik kaip blogą ar gerą patirtį. Nors negalima sakyti, jog tokie dalykai nedaro įtakos mūsų sprendimams. Jie daro įtaka ir kai kada labai didelę.
Tačiau kalbėdami apie intuiciją, mes remiamės kita žmogaus koncepcija. Žmogus pirmiausia yra dvasinė būtybė, siela, turinti kelis kūnus: fizinį, eterinį, astralinį, mentalinį, kauzualinį ir dar dvasinius kūnus. Kauzualinis kūnas, kurį akademikas Vernadskis buvo pavadinęs noosfera yra tas mūsų būties lygmuo, kuriame yra sukaupta visa žmonijos patirtis, būsimi ir įvykę įvykiai, likimo scenarijai. Biblijoje tai yra vadinama "likimų knyga". Žmogus, jeigu jo AŠ yra įspraustas Tik į fizinį kūną, vis viena, anksčiau nei loginis protas jaučia įvykius. bet dažniausiai į tai neįsiklauso. Tačiau tai vyksta nevalingai. Pavyzdžiui naminiai gyvūnai jaučia stichines nelaimes ir laiku pasišalina į saugią vietą. Fizikine prasme kiekvienas objektas, kuris yra gyvas ir negyvas nuo kvantinės dalelės iki žmogaus, planetų ir galaktikų tuo pačiu metu turi ir bangos ir diskretiško kūno hipostazes. Bamgos būsena reiškia tai, jog mes, žmonės tam tikrame būties lygmenyje esame ne lokalios būtybės. Mes esame visada ir visur. O mūsų lokalizaciją apsprendžia komunikavimo intensyvumas su artimiausia aplinka. Žinodami, jog esame ne vien tik daiktai, bet bangos, mes žmonės, turime prigimtinį gebėjimą gauti bet kokią informaciją iš noosferos arba kauzualinio būties plano. Tuo užsiima, pavyzdžiui, būrėjai. Pakitusios sąmonės būsenos padeda pereiti iš medžiaginės prigimties į bangos būseną.

Kvantinė teologija V dalis

Penktoji dalis irgi atgimė, taigi, geros kloties klaidžiojant po nežinomąjį ...
..............
69.

Žmogus savo juslėmis priima signalus iš mistinės visatos, apdoroja juos centrinės nervų sistemos pagalba ir ištransliuoja į išorę ganėtinai iškreiptą tikrovės vaizdą. Todėl, kad jo paties suvokimas yra iškreiptas gravitacijos. Gravitacija yra metafizinis blogis, kurio pagrindinė savybė – gundančioji energija, arba Biblijos kontekste – prigimtinė nuodėmė. Trauka pasitenkinti kokiu nors vektoriumi atsiranda tada, kai kažkas sako: „negalima“. Didžiausias sielai „pasitenkinimas“ yra bent trumpam pabūti kietoje materijoje ir patirti gundymus, pereiti skustuvo ašmenimis virš gyvačių duobės. Nors tos gyvatės atrodo kaip rūkytos saliami dešros. Juk iš pirmo žvilgsnio nė neįtarsi.

Ir štai ta rūkyta dešra kobros akimis į tave žiūri ir tvirtina: jog egzistuoja objektyvi tikrovė, tačiau žmogus negali ir niekad negalės jos pasiekti, nes jo centrinė nervų sistema apribota juslinių signalų, gebančių apdoroti virpesius tik labai riboto elektromagnetinių bangų spektro.

Tuo tarpu angelai nuo debesų klykia kaip kokios varnos: jokios objektyvios tikrovės nėra, o žmogus tikrovę sukuria betarpiškai iš įvairaus dažnio signalų, kurias priima būtent mūsų juslės. Šis ginčas vėliau buvo pavadintas Kopenhagos interpretacijos pavadinimu. Ir prieš 80 metų moksliniame isteblišmente buvo sutarta nekelti vėjų šio klausimu, kol neatsiras konkretesnių galimybių tai įrodyti.

Sąmonės ir objektyvios tikrovės klausimas yra amžinas žmogui, kuris, pirmiausia sielos, o po to ir kūno lygmenyje nuolat susiduria su dvejomis stichijomis. Tai dvi jėgos, kurios sielas verčia judėti. Viena iš šaukia: užbėk į Maxima, atpigo alus ir sūris, o kita – jog tas sūris yra spąstuose, todėl metas namo. Tai kur gi ta gilesnė tikrovė, kurios neįmanoma pažinti žmogaus juslėmis: ar Maximoje, ar pakeliui Namo. Ar mes geriau jaučiamės materinėje savastyje, t.y kūne ir stengiamės tenkinti jo poreikius, ar metam į šalį mėsos poreikius, susirenkam patirtį ir judame iš ten, kur atėjome. Atsakymas: abu vektoriai teisingi. Mes renkamės kelią namo į Tėvo karalystę, kuri, anot evangelisto Tomo, yra ir viduje, ir išorėje.

Dabar mus svarbus vienintelis postulatas: objektyvi tikrovė priklauso nuo stebėtojo, nes tik toks požiūris, norint grįžti namo, garantuoja laisvę nevaržomai susivokti, o kur gi yra tie tavo namai? Jeigu kažkokia objektyvi tikrovė egzistuoja, bet jos pasiekti negalime, tai kam ji apskritai reikalinga? Geriau gyventi tokioje, kuri, interpretuojant gnostikų Tomo evangelijos žodžius, yra tavo paties atspindys ir pratęsimas. Tu ir tavo aplinka – yra viena. Tai yra Tėvo karalystės pagrindinė charakteristika ir namų slenkstis. Toks minčių laukas artina prie tikrųjų namų skonio. Pirma tu pajauti skonį būdamas kūne, paskui tas skonis lydi visą gyvenimą, kol keliauji namo. Tai yra orientyras, kad nepasuktum į šoną link alaus baro, rinkimų balsadėžės ar Maxima prekybcentrio.

Taigi, jegu konkrečiau, juk kalbame apie stebuklus, kurie padeda neužmigti matricoje. Protui reikia duoti maisto, kad jis atvestų tave link kelio į tikruosius namus. Iki XX a. stebuklai buvo pasakose, vėliau apie juos pradėjo kalbėti ir rimti mokslininkai. Tačiau žodį "stebuklas", jie pakeitė lotynišku atitikmeniu "paradoksas".

Buitine kalba pateikus J.S.Bello teoremą, ji skamba maždaug taip: jei tam tikri kūnai ar reiškiniai kažkiek panašūs į “objektyvios tikrovės” reiškinius, ar turėjo kokių nors sąlyčio taškų vienas su kitu, tai tam tikri nelokaliniai ryšiai tarp šių objektų egzistuoja visą laiką. Jie yra tas pat daiktas keliose vietose tuo pat metu.

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija