Jūs esate čiaŽurnalai / Gintaras žurnalas

Gintaras žurnalas


„Kvantinės magijos“ prognozės 2017 metams

Praeitis, dabartis ir ateitis yra kaip kino juosta. Dalį filmo esame peržiūrėję - tai gyvenimas, kuris jau prabėgo. Mums dabar smegenys rodo aštraus siužeto trilerį, į kurį esame be galo įsijautę. Tai yra dabartis. Bet mes nežinome, kas mūsų laukia po kelių kadrų. Jų labiausia bijome, laukiame arba nelaukiame.

Ir iš tikrųjų žmogus panašus į stebuklingą kino teatrą. Jis yra ir režisierius, jis pats yra projektorius su kino juosta ir ekranas. Jis pats yra ir žiūrovas, ir kritikas.

Iš tikrųjų ateitis nėra nuo mūsų paslėpta. Paprasčiausia, daug ko tiesiog nenorime matyti, o gal kai ką labai norime matyti. Mums sudėtinga sutelkti pastabumą. Sudėtinga gyventi ir tuo pačiu sutelkti dėmesį į smulkmenas, kurios lemia ateitį. Ir kai to nedarom, po to stebimės, jog likimas krečia siurprizus.

Jeigu būsime atidūs, ateitį žinoti galime! Bet kokia prasmė? Na, pavyzdžiui, griauname savo planetą, bet pasižiūrėti, kuo tai baigsis - nenorime, geriau liekame čia ir dabar, o toliau besaikiais kiekiais vartojame viską, ką tik galime.

Bet visvien nekenčiame praeities ir bijome ateities. Tokioje sąmonės būsenoje gyvena, deja, kritinė žmonių populiacijos dalis planetoje. Gal tai – žmogaus prigimties dalis?

Taip yra, nes praktiškai negyvename, nes taip pripratome. Tokie yra sinapsių ryšiai mūsų smegenyse, susiformavę per daug tūkstančių metų. Taip iki šios dienos mus programuoja sistemos lyderiai ir autoritetai. Jie sako: ateities baimė - mūsų natūrali reakcija į tai, ką darome blogai. Bet visuomet turime tobulą atsakymą: jei elgiamės blogai arba gerai, turime intuityviai žinoti, kokios atskaitos sistemos atžvilgiu tas blogai-gerai matuojamas. Žmogus išsiskiria iš kitų gyvų būtybių tuo, jog pats turi susikurti moralės ir darnaus sugyvenimo normas, sąmoningai suvokdamas, jog tos normos negali tapti įpročiu arba komforto zona nei sau, nei kažkam. Kartais verta suabejoti netgi pamatinėmis vertybėmis, kad jas atrastume iš naujo, galbūt - kitaip. Jei klimpstam į patogumą, nes dedamės gerai pažįstą pasaulį ir jo dėsnius, kai suvokiame galintys teisti Dievo vardu kitus, įsijungia kompensaciniai mechanizmai harmonijai atstatyti ir moralė sugriaunama. Saugios būties ir buities sistemas kuria žmonės, subjektyvia akimi stebėdami ar kurdami gyvenimo dėsnius, kad patogiau ir saugiau būtų gyventi. Vadinasi dėsniai – nėra objektyvi duotybė, jeigu gyvename kūniškame savęs suvokime. Ir yra du dėsniai, kurie objektyvūs, jei gyvename sielos ir kūno harmonijoje. Tai - meilė, kai mes pasaulį suvokiame kaip savo paties pratęsimą ir laisvą valią, kurią suvokiame kaip atsakomybę.

KAS GI YRA TOS PROGNOZĖS?

Prognozės, kurios sudaromos metų pabaigoje kitiems metams, gali turėti kelis dugnus.

Pirma – tai gali būti įspėjimas, kad tam tikros mūsų gyvenimo pasekmės neišvengiamos. Karma. Metas keistis.

Antra – jei žinai – esi ginkluotas, o žinant lengviau prisitaikyti.

Trečia – pamatai įvykius didesniame priežasčių ir pasekmių kontekste, kurie yra globalūs, galbūt vykstantys nepriklausomai nuo pavienio žmogaus valios.

Ketvirta – prognozės yra visuomenės nuteikimo tam tikrais dalykai tikėti arba netikėti, programavimo bei propagandos įrankis.

Penkta - prognozės padeda žmonėms susidaryti naujus arba keisti senus lūkesčius, o pastarieji yra vienas svarbesnių ekonomikos ir politikos matmenų. Vadinasi, prognozės turi būti kiek tai įmanoma realios, remtis kokiais nors pamatuojamais kriterijais. Taigi, sudarant prognozes turi jausti ir atsakomybę, vengiant išankstinių asmeninių nuostatų.

Šešta - prognozių sudarytojai turi pateikti savo literatūrinius kūrinius taip, kad viskas būtų aišku ir skaitant paraidžiui, ir iš konteksto.

Septinta – prognozių autorius turi pabrėžti, jog tai, ką jis pateikia visuomenei, vis dėlto, yra jo asmeninės įžvalgos. Prognozių sudarytojas turi perteikti konkrečią žinią. Ji gali skambėti kaip perspėjimas arba kaip paskatinimas, o, svarbiausia, vilties suteikimas. Kad ir kas benutiktų, viskas tik į gerą.

Tačiau pats geriausias požiūris į prognozes – pramoginis. Žiūrėkite į tai, kaip į pramogą, lengvai, neprisiriškite ir nesusitapatinkite su parašytomis įžvalgomis.

Kelias namo

Tiesos nėra, yra tik geras kvapas,
Tik Pontijus Pilotas su skaudančia galva.
Nuplakti rykštėmis, paleist, lengviausias darbas
Tikra tiesa – nebyli Jošua kalba.

Dievo namai – arti,
Dabar – kaip niekad.
Patek tenai, kad geras?
Juk pažadėta, kad pateksime visi?

Kai mintys – lyg vagonai traukinių
Pasiruošę vežti, neklausdami tavęs?
Furgonai pigūs, stos prie pat laukų.
Išlipsi – rasi gyvates...

Kur dėsies žiemą basas ir nevalgęs?
Ten tavęs laukia naujas paltas,
Drabužių spintoj – daug tokių...
Kiekvieną žiemą naujas šaltis...
Kankina miegas, sapnas, iliuzijų - jokių

Ar tai - galutinė stotelė?
Dar toli?

Saldi panelė, viršely glianco,
Play offų serija rytoj jau po pietų,
Pilotas atnešė tau rožės fliancą,
Kažkas tau pakvietė taksi.

Kiekvienądien arčiau Namų?
O jų kaip nėr, taip nėr...
Tikėjimas išgelbės? – kaip gi ne?
Zakristija pakvies ir bėgsi vėl...
Ieškoti naujo palto,
Kuriuo apsirengė visi.

Jei paltai turtas, per adatą tu nepralysi.
Kupranugario odos striukė – per brangi:
Bet traukinyje sėdi tik nuogi.

Jei tau, kaip tam Adomui gėda,
Vadinasi, Tikroji Karalystė tikrai toli.

Richardas Gordonas . „Širdies energija"

Kelios esminės ištraukos ir Richardo Gordono knygos „Kvantinis prisilietimas 2.0". Šiek tiek pataisyta ir papildyta.

.............

Knygoje „Kvantinis prisilietimas: galia gydyti" aš rašiau: „Širdis - tai išsigydymo centras". Nuoširdžiai kalbant, tada dar aš nežinojau, kiek tiksliai tai atitinka tiesą. Pasirodo, kad pats to nežinodamas atradau naujo „kvantinio prisilietimo" lygmens esmę. Širdis iš tikrųjų yra išsigydymo centras.

Iš pradžių pabandykime panagrinėti tų žmonių patirtis, kurie stebuklingu būdu spontaniškai išgijo. Mes pamatysime, kad kartojasi tas pat siužetas - išgijimą sąlygojo artimo ligoniui žmogaus atsidavimas ir meilė. Dažniausia išgijimą sąlygojo stiprus gydovo meilės jausmas gydomam žmogui. Netgi tais atvejais, jeigu nebuvo įvardijama, jog tai meilė, gydovas jautė įkvėpimą ir ypatingą būseną, kuri apjungė jį su pacientu. Įsivaizduokite, koks turi būti stiprus motinos jausmas ir noras padėti savo vaikui, koks didelis jos ryžtas padėti, kuris nepaisė jokių tikrovės ir gamtos dėsnių. Ir visa tai padėjo jai savo rankomis pakelti automobilį ir iš po ratų ištraukti vaiką. Matydami tai jūs suprasite, kokios galingos energijos yra pačiame žmoguje, kurios iššaukia spontaninius išgijimus.

Iš ankstesnių knygos skyrių mes sužinojome, kaip koncentruoti gyvybinę energiją naudojant kvėpavimo technikas ir kūno sąmonę. Paskui rankų pridėjimu ir ketinimo jėga mes nukreipiame ją ten, kur reikia išgydymo.

Bet tai ne vienintelis veiksmingas būdas. Antrąjame kvantinio prisilietimo lygyje mes naudojame širdies energiją - kūno sąmonę ir meilę, kurią mes jaučiame širdies srityje. Kartais šilta ir dilgčiojanti banga, kartais giliai prasiskverbianti bei teikianti jėga, kurią mes kiekvienas jaučiame savo širdyje. Tai yra ta pati energija, kurią mes stipriname įjungdami kvėpavimą ir ketinimo jėga siunčiame ten, kur reikia gydymo.

Antrame kvantinio prisilietimo lygyje rankų dėjimas ant kūno reikalingas tik kaip papildoma priemonė. Prisilietimas sėkmingam gydymui nėra svarbiausias. Ir netgi atstumas gydymo procesui visiškai neturi jokios reikšmės.

Kaip sumažinti nerimą ir stresą?

Dabar daug kalbama apie streso atmosferą visuomenėje, prastą tautos emocinę būklę, patyčias visuose lygmenyse. Tai yra realaus įprasto gyvenimo grimasos. Kviečiama su visais šiais reiškiniais kovoti. Pagaliau apie tai prabilo ir valdžios vyrai.

Kaip valdyti stresą, žmones mokau jau seniai, kokius 10 metų. Ketvirti metai šia tema rengiu paskaitas, seminarus ir kursus, konsultuoju asmeniškai visoje Lietuvoje. Žinoma, mano metodai toli gražu ne moksliniai ir ne akademiniai, jie yra tam tikrų asmeninių dvasinių ieškojimų ir inovacijų produktas. Ir galiu pasakyti, jog rezultatais esu patenkintas. Noriu tikėti, jog įveikti tautoje stresą ir nerimą nėra sausas naujosios Vyriausybės šūkis – vėliau seks konkretūs veiksmai. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad paprastiems žmonėms didžiausias nerimo ir streso šaltinis yra pati valdžia. Taip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Bet kai pradedi dirbti su savimi, ir valdžia, ir blogi kaimynai tampa draugais.

Taigi, ir dabar norėčiau pasidalyti patirtimi, kaip išsilaisvinau, bei priminti vieną šaltinį, kuris man asmeniškai padėjo perinstaliuoti smegenis. Tai buvo maždaug prieš 20 metų. Pirmiausia, padėjo kvantinės fizikos studijos, o labiau už viską Roberto Antono Wilsono knygos. Buvo ir daugiau šaltinių, kurie padėjo vidiniame darbe, bet šis, manau, buvo esminis.

Pagrindinė naujo įsitikinimo mintis, kuri gydo – nėra pamatinės objektyvios tikrovės. Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo statuso visuomenėje, liudija tik savo tikrovės versiją, įsitikinimus bei patirtį, kuri man gali būti neįdomi arba įdomi. Perimti kito žmogaus modelį reikštų atsisakyti savo visatos ir numirti kaip asmenybei. Bet mes galime ir praturtinti vienas kitą. Pagrindinė kova yra su baimėmis. Jų yra labai daug. Taigi, savo patirtyje baimes nuodijau reliatyvizmu, kuris atkabina bet kokias fiksacijas. Kartais reikia vienos idėjos, kuri pakeistų gyvenimą. Man tai buvo neurologinis reliatyvizmas.

Galbūt tai irgi iliuzija, bet ji gydo, suteikia laisvės pojūtį ir daug energijos.

Kokia gi tokio reliatyvizmo edukacinė prasmė? Kvantinė logika moko priimti visus įmanomus atsakymus ir kurti savo modelį aiškiai suvokiant, jog tai modelis, kuris jokiu būdu negali būti tikrovės ekvivalentu.

Kai DAO pavadini DAO, tada DAO nebetampa DAO.

Būtent apie tai ir kalba R.A. Wilsonas. Kvantinė psichologija labai praktiška mankšta smegenims, nes moko klausyti ir girdėti, bet visa tai nesukelia neigiamų neurologinių pasekmių. Liaudiškai kalbant, kitų žmonių nuomonė nemotyvuoja. Vadinasi, išlieki ramus, kas beatsitiktų, netgi, kai tavo atžvilgiu kas nors nevaldo emocijų ir raunasi nuo grandinės. Nebelieka streso. Ilgainiui praktikuojant neurologinį reliatyvizmą pagauni save už rankos, kad nebėra streso. Kai aplink esantys plyšta nuo nervų, tu žiūri į tai, kaip į spektaklį. Nutyla vidinis dialogas. Kai jis nutyla,tavyje atsiranda daugiau energijos ir žinojimas be žodžių, kas vyksta ir ką turi daryti. Kitaip tariant, atsiveri Dievo ir Visatos vedimui, o problemos išsisprendžia savaime.

Tai buvo mano kelias. Galbūt kitas žmogus pasirinks kitą kelią. Aš tik dėstau savo patirtį, kuri kitiems neprivaloma, bet, galbūt kai kuriuos draugus užves ant kitokių sprendimų kelio...

Šita, žemiau pateikta ištrauka iš R.A.Wilsono knygos „Kvantinė psichologija“, svetainėje jau buvo. Vienaip ar kitaip aš daug jo citatų naudojau ir naudoju. Šį kartą pateikiu vieną iš patobulintų versijų. Radau straipsnį, išverstą kažkada populiaraus „Šiaurės Atėnų“ leidinio puslapiuose. Pateikiu šiek tiek papildytą.

Pagarbiai
Gintaras Mikšiūnas

Paralelinės visatos

Interviu žurnalui „Būrėja", 2016, lapkritis

Kas iš tiesų yra mūsų Visata?

Norint išsiaiškinti, kas yra paralelinės visatos, pirmiausia būtina atsakyti į svarbesnį klausimą – o kas gi yra ta Visata? Egzistuoja trys šio klausimo nagrinėjimo kryptys: mokslinė, religinė-mitologinė ir asmeninė. Pagal dominuojančią mokslinę mintį, Visata – beribė kosmoso erdvė, kurioje yra viskas: materija, antimaterija, energija, begalė žvaigždžių sistemų, galaktikų ūkų, kurie telpa į taip vadinamą laiko ir erdvės teatrą, fizikų vadinamą kontinuumu.

Laikas ir erdvė šiuo atveju laikomi neatsiejamomis struktūromis. Bet paradoksas tas, kad visi daiktai toje erdvėje juda, todėl laikas Visatoje gali būti dvejopas: ir asmeninis, ir bendras. Be to, laiką iškreipia įvairūs keisti faktoriai, pavyzdžiui, gravitacija. Visata dar skirstoma į du vaiduokliškus porūšius: stebimąją ir teorinę. Stebimąją Visatą galima išmatuoti ir apskaičiuoti, ji paklūsta logikos dėsniams. Teorinė – tai pagal tyrimus daromos išvados, prielaidos, matematiniai skaičiavimai ir paradoksai, kurių kaskart stebint Visatą atsiveria vis daugiau, o griežtos logikos ir sveiko proto lieka vis mažiau. Todėl nuolatos kyla tie patys klausimai – ar mes viską žinome, ar tai, ką žinome, yra tiesa? Galbūt visiškai nieko nežinome, tik spėliojame?
Manoma, kad mūsų Visata yra labai jauna. Jai tik 13,7 mlrd. metų. Pagal kitus skaičiavimus, daugiau nei 20 mlrd. metų. Visatos pradžia – mistinis „didysis sprogimas“, po kurio viskas Visatoje itin greitai plečiasi iš tvarkos chaoso link. „Didžiojo sprogimo“ niekas nematė, nes dar mokslininkai nesukūrė laiko mašinos ir nebuvo nuvykę taip toli atgal. Tačiau, jei kažkas kažkada sprogo, tai kur tada įvyko sprogimas?

Tikinčiųjų požiūris į Visatą irgi savotiškai įdomus. Nikėjos, arba Konstantinopolio, „Tikėjimo išpažinime“ rašoma: „Tikiu į vieną Dievą, visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją...“ Krikščionys tiki, kad (ne)matomą Visatą sukūrė Dievas. Pagal Rytų dvasines tradicijas ir gnosticizmą, Visata yra amžina. Ji yra Dievo (arba dievų) mintys, kurios virsta konkrečiais kūnais. Visata esą skirstoma į tam tikrus lygmenis, kuriuose vadinamieji virpesiai skiriasi savo dažniu, laiko tėkmė taip pat skirtinga. Žemiausiuose Visatos sluoksniuose, tarkime, mūsų regimame pasaulyje, laikas yra objektyvus ir bėga vienodai, o aukščiausiuose – laikas išvis neegzistuoja, tik amžinybė. Iš anų pasaulių mūsų pasaulis atrodo lyg kino juosta su vienas paskui kitą sekančiais kadrais. Tokie religiniai tikėjimai neprieštarauja ir šiuolaikinės teorinės fizikos prielaidoms apie skirtingą laiką skirtingose Visatos vietose arba lygmenyse. Bet mes vis tiek kalbame apie tą pačią Visatą. Be abejo, gali egzistuoti ir kitokių visatų, todėl tiek teorinės fizikos specialistai, tiek puoselėjantys dvasines tradicijas turi apie tai ką pasakyti.

Kiek paralelinių visatų gali egzistuoti?

Pagal fiziką ir kvantinę fiziką, tokių visatų gali būti begalė. Pagal dvasines tradicijas, tarkime, vieną iš teorijų, žmogui yra numatytas tam tikras likimas, gyvenimo scenarijus. Ir staiga nei iš šio, nei iš to kažkas kardinaliai pasikeičia. Jūs sutinkate žmogų, susipažįstate, vienas kitą pakeičiate. Vadinasi, žiūrint į ateitį, jūs jau gyvenate dviejuose pasauliuose tuo pat metu – ir tame, kuris buvo numatytas, ir kitame, kai pasikeičiate. Jeigu staiga čia ir dabar pasikeičiate, o jūsų sąmonė patiria kvantinį šuolį, tuomet patenkate į kitokį pasaulį ne tik ateityje, bet ir praeityje. Senas likimas niekur nedingsta, vis tiek gyvenate ir aną gyvenimą. Jeigu jums pasiūlytų įsėsti į laiko mašiną, nuvykti į praeitį ir pakeisti savo atsiradimo priežastis, pavyzdžiui, išskirti prosenelius, tuomet vis tiek liktumėte, tačiau grįžę į dabartį greičiausiai rastumėte naują tikrovę, kartu ir seną. Kitaip tariant, taptumėte keliaujančiu tarp pasaulių vaiduokliu. Sakoma, buvusių gyvenimų nėra. Mes tuo pat metu gyvename kelis gyvenimus ir keliuose pasauliuose, o reinkarnacija tam tikra prasme gali būti mitas.

Kaip alternatyvių pasaulių egzistavimą gali pagrįsti kvantinė fizika?

Kvantinė fizika įrodo Visatos daugiaplaniškumą. Tai atsispindi kai kurių drąsių fizikų darbuose. Apie tai parašyta daug knygų, pastatyta dešimtys filmų. Bet ar nuo to keičiasi pati mokslo kryptis ir asmeninis žmonių gyvenimas? Kai kurios „Naujojo amžiaus" ezoterinės tradicijos, kurios, greičiausia, grindžiamos ir fizikų, ir dvasinių mokytojų įžvalgomis, teigia, kad kiekvienas žmogus sukuria savo asmeninę visatą. Jeigu dvasinių mokytojų įžvalgomis galima suabejoti, tai vadovaudamiesi visiems gerai žinomu kvantinės fizikos eksperimentu „su dviem ekranais ir dviem skylutėmis“ mes darome prielaidą, kad būtent stebėtojas, t. y. žmogus, keičia dalelių srautą ir padaro pasaulį tokį, kokį matome. Krikščionių tradicija pritaria, kad Dievui pasaulį padeda kurti kiekvienas iš mūsų. Juk žmogus dalelių srautą gali surinkti taip, kaip nori. Vadinasi, ir pasaulį gali sukurti tokį, kokį nori. Bet ar visada jis tai daro sąmoningai? Dauguma žmonių elgiasi kaip automatai, sugedusios plokštelės, todėl jų gyvenimai retai keičiasi ir jiems pasaulis atrodo monolitinis. Žmogus visada gali rinktis, kokį pasaulį sau ir kitiems sukurti. Bet, deja, dauguma tai daro nesąmoningai, kliaudamiesi kaip į kokį kompiuterį įdiegtomis genetinėmis ir socialinėmis „savikontrolės“ programomis, kurios vadinamos tradicija arba įsitikinimais. Kvantinis šuolis įvyksta tada, kai žmogus nutaria ne gyventi pagal programas, o prisiimti atsakomybę už savo pasaulio sukūrimą, kuriame gera ir pačiam, ir esantiems šalia.

„7 pažinimo upės“. 2016-2017 m. sezono temos

Calrosas Casteneda: Kokias savybes turi atitikti tikras magas?
Donas Chuanas: Magas neturi savybių, jis - tuščias ir nepasiekiamas.

Dvasinio gydovo mokykla „7 pažinimo upės“ – originali, patentuota žurnalisto, bioenergetiko Gintaro Mikšiūno seminarų ir paskaitų mokymo sistema, skirta visiems, kurie jaučiasi kitokie, ieško būdų naujai įsiprasminti šiame gyvenime, pažinti pasaulį kitaip, tokį, koks jis iš tikrųjų yra, bei padėti žmonėms. Ji atsirado per paskutinius 15 metų gilinantis į save, į neatskleistas ir užmirštas žmogaus galimybes, vykdant asmeninius tyrinėjimus bei dirbant su žmonėmis. Kitos tokios nėra. Tai nėra profesija ar sugebėjimų bei kompetencijų portfelio praplėtimas. Sertifikatai neduodami. Juos suteikia pats gyvenimas, o mokymasis trunka visą gyvenimą. Tai yra kitoks požiūris ir gyvenimo būdas, kuris padaro žmogų laisvą ir nepasiekiamą. Daugelis žmonių, kurie ankstesniais metais lankė seminarus sako, kad gyvenimas tapo ramesnis, lengviau įveikiami stresai, atsiranda įgūdžiai, kaip padėti sau ir kitiems ne tik išgydyti ligas bet ir suvokti įvykių priežastis.

Naujas ciklas pavadintas „7 pažinimo upės“. Tai septynios didelės temos, kurios teka ir nuolat keičiasi, plečiasi kaip upės vanduo. Kažkas pasakė, jog du kartus į tą pačią upę neįbrisi. Taip ir temos šiais metais - tos pačios, bet vanduo kitoks.

Taigi, kviečiu norinčius prisijungi.

Seminarų ir paskaitų grafikai atskiruose Lietuvos miestuose bus paskelbti netrukus.
....................
7 upės, 7 temos

1. Dvasinis pabudimas. Dvasinio gydovo kelias. Sveiki atvykę į kitokį gyvenimą. 6 val.

Dvasinis gydovas – nušvitimo keliu einantis žmogus, siekiantis pažinti save bei padėti kitiems atskleisti tikrąją žmogaus prigimtį. Vandenio amžiuje, po 2012 m. kvantinio šuolio, kai kurie žmonės nubudimą patiria pakankamai anksti. Kelis dešimtmečius sielos mūsų kraštuose gimsta žmonėmis labai brandžios. Vieniems žmonėms sunku pritapti šiuolaikinėje visuomenėje. Kiti tai patiria įvairiuose gyvenimo tarpsniuose. Tačiau visada iškyla tas pat klausimas. O ką toliau daryti? Atsakymas labai paprastas – gyventi toliau ir padėti kitiems. Norint išlikti „balta varna“ ir nebijoti išorės spaudimo reikia nuolat mokytis ir dirbti su savimi. Šioje, pirmoje dalyje, klausytojai supažindinami su absoliučiai kitokios pasaulėžiūros teiginiais (įsitikinimais). Ši pasaulėžiūra atsiranda tada, kai einame dvasiniu pabudimo keliu, kai nepritampame prie standartų arba, kai griūva senos formos, su kuriomis dažniausia esame susitapatinę, prisirišę. Ji remiasi Visatos dėsniais, kvantine logika, kuri priešinga materializmui, lokaliam realizmui, buitinei vartotojiškai logikai bei tradiciniam mechaniniam baimės modeliui, kurį, kaip virusą, yra paskleidę vyriausybinės, korporatyvinės, mokslo ir bažnytinės institucijos, kad žmogus miegotų ir nesuprastų, jog yra paverstas savo paties problemų vergu. Vergų energija maitinasi tamsos pasauliai. Žmogaus silpnybės yra skatinamos, o gundymais tarnauti joms užsiima šiuolaikinė valstybinė asmenybių gniuždymo sistema. Mokydamiesi mes padedame sau ir kitiems suvokti, jog mintis materiali, kad gyvenimas priklauso nuo to, kokios mūsų mintys ir įsitikinimai, kad objektyvios tiesos ir pamatinės tikrovės nėra – mes ją sukuriame kol miegame, patirdami išorės prievartą. Tačiau, kai nubundame ir paimame atsakomybę į savo rankas, kuriame pasaulį tokį, kuriame gera mums ir visiems. Viskas pasaulyje juda ciklu: nuo vienybės iki atskirties ir nuo atskirties atgal - į vienybę. Mylėti artimą kaip save – reiškia išoriniame pasaulyje matyti savo paties atvaizdą arba pratęsimą. Tai ir yra gyvenimas darnoje ir vienybėje, Dievo karalystėje, kurią suvokiame kaip absoliučią Meilę. Mes tampame susieti kaip kvantinės dalelės, tampame panašūs į šviesą, todėl ir pritraukiame šviesą, kurią skleidžiame pasauliui. Įprotis remtis tik realiais pojūčiais ir moksliniais įrodymais – nėra blogas, tačiau jis per siauras, norint suvokti Gyvybės ir Visatos paslaptis. Tai yra reikalinga, tačiau apribojanti girnapusė ant kaklo. Tuo tarpu pasaulis yra kur kas didesnis. Mes – žengiame už trimačio pasaulio ribos ir atrandame Dievišką vienybę.

Tačiau net ir sąmonei pabudus, seni tikrovės suvokimo įpročiai išlieka. Atskiros temos velkasi ir neduoda gyventi. Tai yra rimta kliūtis norint žengti toliau. Norint užsiimti pagalba sau ir kitiems, turime nuolat patirti negrįžtamą sąmonės virsmą. Vadinasi, nuolat keistis ir mokėti paleisti tai, kas sena.

Pirmoje temoje nagrinėjama:

- Filosofiniai, teoriniai dvasinės medicinos pagrindai;
- Žmogaus ir Visatos sandara;
- Kvantinės fizikos ezoteriniai aspektai;
- Virsmai, ciklai ir kvantiniai šuoliai;
- Kitokio pasaulėvaizdžio kontūrai.

Dvasinio gydovo seminarų ciklas „7 pažinimo upės“

Trumpa lietuviška vasara baigiasi ir vėl metas pagalvoti apie gražius darbus.

Noriu pskleisti gerą žinią, jog grupes Lietuvos miestuose tikrai darysiu.

Dar pavasarį giliai abejojau, ar rengti naujus paskaitų ir seminarų ciklus 2016-2017 metais. Buvo laiko apie tai pagalvot, nors svajojau apie metų ar dviejų pertrauką. Norėjau baigti rašyti knygą ir baigti rengti dvasinį centrą. Bet dabar nuspręsta. Nuo 2016 metų rudens vis dėlto darysiu grupes. Neturiu pasirinkimo. Mano dvasiniai mokytojai to nori, o ir pats negaliu tylėti. Juo labiau kaupiasi patirtis, kurią norisi skleisti ir kartu tobulėti su savo draugais bei paskaitų klausytojais. Todėl kiekvienas paskaitų ciklas – vis kitoks, negu buvo prieš metus. Tai jau bus ketvirtasis paskaitų ciklas.

Kai kurios temos atsinaujina iš esmės.

Šiais metais bus taip vadinamos „7 pažinimo upės" 7 miestuose, 7 mėnesius. Iš esmės tai tas pat Kvantinio gydovo kursas, tik žinių lygmuo kitoks, su daugiau praktikos elementų.

Galima jau registruotis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Palangoje ir Mažeikiuose arba Telšiuose. Vienur grupės vadinsis Virgulininkų mokykla, kitur - Bioenergetikų mokykla. Subalansuota teorija ir praktika. Temų aprašą netrukus paskelbsiu. Bet išankstinė registracija jau vyksta.

Pagrindinis naujojo sezono paskaitų ir seminarų akcentas - maksimalus galių atskleidimas tiems, kurie jaučia vidinį vedimą į alternatyvias pagalbos misijas, kurie siekia įprasminti savo būtį einant nubudimo keliu.

„7 pažinimo upės"

Tai 7 temos, kurios viena su kita glaudžiai susijusios. Tai per daug metų kaupta ir puoselėta informacija, kaip kokia dėlionė surinkta ir sustyguota į vieningą mozaiką, kuri turi neabejotiną magišką užtaisą. Nesu jokios tarptautinės mokyklos kopijuotojas. Tai yra originali, asmeniškai svetainės autoriaus Gintaro Mikšiūno kaupta medžiaga, kuri remiasi trimis banginiais: šiuolaikiniu mokslu, ezoterinėmis žiniomis ir asmenine patirtini. Trečiasis banginis yra didžiausias.

Temų sąrašas, lyginant su ankstesnių metų ciklais, sumažėjo iki 7, tačiau turinys ir gelmė plečiasi. Taip yra todėl, kad temos remiasi 20 metų patirtimi, kuri kasmet gilėja. Tai yra 7 dvasinio darbo atramos tiems, kurie nubudę ieško galimybių įsiprasminti misijoje padėti žmonėms ir pasauliui NE FORMALIOJE SISTEMOE. Iš esmės kalbame apie dvasinio gydovo kelią. Tai ne profesija ir ne amatas tradicine prasme. Tai – kelias ir gyvenimo būdas kitokiems nei tradicinėje vibracijoje esantiems žmonėms. Tačiau pradėti eiti šiuo keliu gali visi. Reikia tik begalinio noro ir asmeninių savybių, kurias turi kiekvienas. Dvasinis gydovas skleidžia beribę meilę, per jį trykšta Dieviškosios meilės fontanas. Tokie iš esmės esame visi Žmonės.

Dvasinio gydovo misija – skleisti meilę

Jokia valstybinė institucija negali licencijuoti meilės. Skleisti meilę – nėra amatas ar verslas. Iš to mokesčių nesurinksi ir biudžeto nepapildysi. Tai gali daryti kiekvienas be jokių diplomų. Reikia tik begalinio noro ir tikėjimo.
Meilės sklaida tradicine prasme nėra paslauga ar komercinė veikla. Tai yra pašaukimas arba misija, įsiprasminimas, kai suvoki, jog esi kitoks, kai pripranti priimti pasaulį tokį, koks jis yra. Taigi, nekreipkime dėmesio į valstybinių institucijų skleidžiamas erezijas bei norą kontroliuoti netradicinę mediciną. Tai tas pat, kas licencijuoti Dievą. Tai yra šventvagystė ir to padaryti neįmanoma. Norėdama ir siekdama licencijuoti netradicinę mediciną, valstybė save diskredituoja ir maunasi kilpą sau ant kaklo. Nekreipkime dėmesio ir kiekvienas dirbkime savo darbą.

Mokymo sistema – oroiginali

Dvasinio gydovo žinių ir praktikų kursas nėra formalios ugdymo sistemos dalis. Tai yra už bet kokių agregorinių sistemų. Mes nepraktikuojame REIKI arba jogos. Bet jeigu REIKI specialistai nori pasitobulinti ir praplėsti savo galimybes, kviečiu juos į savo grupes. Tai puikūs, darbui su energijomis jau paruošti dirbti žmonės. Kiekvienais metais į grupes įsilieja gausus būrys draugų, turinčių antrą REIKI pakopą bei turtingą asmeninę praktiką sukaupę REIKI meistrai, mokytojai.

Kai kurie pirmųjų pakopų REIKI'stai, kurie ateina pas mane mokytis skundžiasi, kad jų mokytojai jiems nieko nepaaiškino. Tuo tarpu mes „atidarome variklio dangtį" ir aiškinamės, kaip veikia dvasinių terapijų variklis iš vidaus. Iš esmės tai yra vyriškas dalykas - dvasinė inžinerija, tačiau auditorijose dominuoja moterys.

Iš esmės dvasinis arba kvantinis gydovas – nėra REIKI‘stas, bet jis ir neprieštarauja REIKI sistemai. Vadinu tai alternatyvia praktika, galbūt daug aukštesnio lygio, negu REIKI. Šiandien jau nebereikia jokių brangių įšventinimų, inicijacijų ar pakopų už didelius pinigus. Pakopinės sistemos – praėjusio amžiaus reliktas. Jeigu ieškoti sąsajų, neabejotinai reiktų paminėti Richard Gordon „Kvantinį prisilietimą“ bei „Teta gydymą“. Tai - XXI amžiaus energijos, paremtos suvokimu. Tradicija ir mokslo žinios čia neatsiejamos. REIKI – iš esmės praeito amžiaus Žuvų eros energijos, nes remiasi iš esmės tradicija ir autoritetais - mokytojais. Gilesnio suvokimo ir sąmoningumo iš praktikuojančiųjų nebuvo reikalaujama. Principas paprastas - „visi taip darė ir tu taip daryk". Daug kas pastebi, kad REIKI Vandenio eroje nebeveikia taip, kaip anksčiau. Todėl, kad praktikuojantys nori žinoti visus atsakymus į „kodėl". Šiais, moderniais laikais, dvasinės praktikos turi būti ne išmoktos, o suvoktos. Žmonės tai pstebi ir pradėjo vengti REIKI. Dauguma pacientų tvirtina: „Jei būtum REIKI'stas, aš pas tave neičiau". Skepticizmas visuomenėje REKI atžvilgiu plinta kaip maras. Kodėl žmonės vis dažniau taip kalba? Panašu, jog tai yra objektyvi tendencija, į kurią negalima nekreipti dėmesio. Aš tai pastebėjau per ne vieną dešimtmetį vykdytus asmeninius tyrinėjimus. Todėl nebepraktikuoju REIKI, išsinešdamas iš ten, žinoma, geriausią patirtį. Nesmerkiu REIKI, nes tai mano praeitis. Ir nemanau, jog REIKI įvaizdį dėl akivaizdaus vartotojiškumo ir, mano galva, ydingo tinklinio verslo modelio, šiandien reikia kaip nors gelbėti. Dabartinis REIKI nuo Mikao Usui, mano nuomone, skiriasi kaip diena ir naktis. Šiandien, Vandenio eroje, yra galingesnių kanalų. Jie paremti suvokimu ir atsakomybe. Juos mes ir pradedame įsisavinti. Taigi, metas esminiam virsmui.

Pagrindinis mūsų darbo principas – laisva valia ir pagarba visiems ieškantiems. Juk kiekvienas turi rasti savo kelią. Bendrų, kolektyvinių kelių nebūna. Agregorinės sistemos, tokios kaip REIKI, daug duoda asmeniniam tobulėjimui, bet daug ir apriboja. Be to, REIKI – jau tik XX a. pradžios mokykla, o mes gyvename XXI amžiuje, kai ezoterinės, dvasinės tracicijos turi derėti su racionaliu protu ir mokslu. Visada norėjau būti nepriklausomas nuo visokių garsių pavadinimų bei tradicijų ir atrasti kažką originalaus, savito. Tai visada skatino daryti dvasiniai mokytojai. Gal tai ir buvo asmeninis kvantinis šuolis po 2012 metų.

Paskaitos ir gydo, ir keičia

Gyvenimas skirtas tam, kad išmoktume patirti virsmą

Atsakymai į žurnalo „Būrėja" klausimus, 2016 m. rugsėjis.
Pilna versija, nes žurnale gerokai sutrumpinta.

1. Kodėl pomirtinio pasaulio vaizdiniai visame pasaulyje ir visose kultūrose tokie panašūs?

Pomirtinio pasaulio mes nepažįstame racionaliai. Tai kažkas tokio, iš ko mes atėjome ir į ką turime neišvengiamai nueiti. Daug lengviau kalbėti apie materialų, žemišką pasaulį, nes prie jo mūsų akys pripratę. Jį mes patiriame kiekvieną dieną. Tuo tarpu neprisimename, iš kur atėjome ir nežinome, kur nueisime. Formalusis mokslas apie tai beveik nieko nekalba.

Žmogus neapsiriboja vien „šiuo pasauliu“ ir visais laikais norėjo pažvelgti „už ribos“. Žmogų nuo neatmenamų laikų kankino klausimai, susiję su gyvenimo paslaptimi. Ir, iš tikrųjų, gyvenimas yra paslaptis, o šios paslapties atskleidimas priklauso nuo visiškai neracionalaus ir nepragmatiško dalyko – tikėjimo.

Kiekvienam duota pagal tikėjimą. Jeigu žmogus šventai tiki, jog po miries ištirps nebūtyje, tai taip ir bus, jeigu žmogus ir jį supanti bendruomenė tiki, kad išlydėtąjį pasirinks šventas Petras su raktais, tai taip ir bus. Tačiau šv. Petras nėra vien tik anekdotų apie pomirtinį gyvenimą vienas pagrindinių herojų. Įvairių pasaulio kraštų dvasinės tradicijos panašiai tiki, jog mirtis, kaip ir gimimas, yra perėjimas iš vieno „lygmens“ į kitą, panašiai, kaip kompiuteriniuose žaidimuose. Turi pereiti kliūčių ruožą fizinių formų pasaulyje, tada būsi perkeltas į kitą lygį. Koks tas kitas lygis – priklauso nuo sužaistos partijos gyvenimo lentoje.

Kaip ir gyvieji, taip ir mirusieji, turi šventą pareigą – vieni kitiems tinkamai sužaisti partiją, pereiti pagrindinius du virsmus: gimimą ir mirtį. Turbūt neatsitiktinai trys pagrindiniai šaltiniai – Tibeto mirusiųjų knyga, Egipto mirusiųjų knyga ir Krikščioniškoji tracidija mirties virsmą traktuoja panašiai. Bent man taip atrodo. Tačiau yra ir labai daug kultūrinių skirtumų. Dar Karlas Gustavas Jungas buvo sugalvojęs tokį žodį „archetipas“. Archetipai, esą, glūdi kolektyvinėje tiek konkrečios kultūros, tiek ir bendrai žmonijos, pasąmonėje. Galbūt tuo ir būtų galima paaiškinti tuos „panašumus“.

2. Pomirtinis pasaulis - tai žmogaus sąmonės būsena ar tikra, materiali vieta? Ar verta pasikliauti teorijomis, kurios teigia, kad po mirties siela keliauja į Galaktikos centrą, Saulę, Šiaurės ašigalius?

Kur kas keliauja po mirties – kiekvieno tikėjimo reikalas. Bet manau, jog pasakojimai apie sielų keliones į kokius nors kosminius kūnus yra šiek tiek perdėti, siekiant, greičiausia, kažkaip romantizuoti tą pomirtinį gyvenimą. Tiek per didelis romantizavimas, tiek ir mirties baimė – tai kliūtys, norint bent minimaliai suvokti, kas yra gyvenimas, kur jis prasideda ir kur baigiasi. Jeigu apskritai jį galima vadinti gyvenimu. Viena, ką galima iš šių legendų išspausti racionalaus – tai pamąstymai apie vadinamus keistus „tarpinius pasaulius“, į kuriuos pateksime visi, sulaukę paskutinės virsmo minutės, kai širdis sustos. Mat, ir sustojus širdžiai kurį laiką smegenys veikia. Tarpiniuose pasauliuose sielai sunku atskirti save nuo fizinio kūno. Tam reikalingos apeigos, kurių prasmė ir tikslas – padėti sielai palikti fizinę savastį ir priimti naują tikrovę, kuri, deja, neturi fizinės formos.

Vėliau sielos grupuojasi į vadinamąsias šeimas ir tuo pačiu paskirstomos: vienos siekia ištirpti beribėje Dievo „kvantinėje sriuboje“, kitos – vėl nori grįžti į materialų pasaulį, mat jaučiasi neatlikusios svarbių pamokų. Kitaip tariant, kalbame apie karmą ir sukimasi Samsaros rate.

Laikas - didžiausia iliuzija

Atsakymai į žurnalo „Būrėja" klausimus, 2016 m. vasara

- Ar laikas visada teka tuo pačiu greičiu?

Pirmiau išsiaiškinkime kas yra tas laikas. Egzistuoja keli požiūriai, kaip vertinti laiką. Jeigu laiką nagrinėsime iš klasikinės fizikos pozicijų, tai mums reikėtų sugrįžti į 6 klasę ir prisiminti, jog tai yra viena pagrindinių šalia erdvės esanti materijos egzistavimo formų, pasireiškianti materialių objektų egzistavimo trukme, jų būsenų kaitos nuoseklumu.

Laikas, esą, egzistuoja objektyviai ir yra neatsiejamas nuo judančios materijos. Laikas fizikoje gali būti vienmatis bei reliatyvus. Laikas ir erdvė neva neatsiejamai priklauso vienas nuo kito. Laiko sąvoką fizikai mielai dalijasi su psichologais, nes šalia objektyvaus ir meterialaus laiko egzistuoja ir subjektyvus jo suvokimas, taip pat egzistuoja įvairios teorinės laiko konstrukcijos. Yra ir dvasinis laikas arba „gyvenimas be laiko“, t. y. amžinybė, kur yra Dievas ar dievai. Ten mes patenkame pabaigę šio pasaulio kelionę. Žvelgiant iš ten, žemiškasis laikas gali atrodyti kaip tam tikta kelio atkarpa plokštumoje. Kai kam jis apspręstas vos tik gimus, o kai kas jį susikuria, nes valdo laiką. Tokį dalyką mes vadiname Likimu. Laiko greitis tuo pat metu ir skirtingas, t.y. asmeninis, ir – objektyvus bei vienodas visiems. Jeigu remsimės žymiu Rusijos mokslininku akedemiku Nikolajumi Kozyrevu, laikas panašus į bangą, nes yra tuo pat metu visur, tačiau, kur reikia, jis materializuojasi asmeniškai, kitais skaičiais, negu bendri. Žvaigždėse laiko nėra, jos, pasak N. Kozyrevo, maitinasi laiku.

- Egzistuoja toks reiškinys kaip asmeninis laikas?

Kadangi laikas tam tikra prasme yra mūsų tikrovės vienas iš atributų, pirmiausia atsakykime į klausimą, kas gi yra ta tikrovė. Ir vėl reikėtų ieškoti paradoksalaus atsakymo, nes kitaip neįmanoma. Rytų dvasinės tradicijos ir filosofija sako, kad tikrovė yra iliuzija – Maja. Vadinasi, ir laikas yra asmeninė kiekvieno žmogaus iliuzija. Tokiam požiūriui antrina smegenų veiklą tyrinėjantys mokslininkai, nes yra daug požymių, kurie leidžia manyti, jog erdvę ir laiką (tai neatsiejami dalykai) sukuria tiek genuose, tiek ir žmogaus prote suinstaliuotos programos. Visa šiuolaikinė moderni Vakarų mokslo mintis remiasi Vladimiro Iljičiaus Lenino veikalu „Materializmas ir empiriokriticizmas”. Visų laikų proletariato vadas tvirtina, jog materija, o taip pat ir laikas, egzistuoja savaime, nepriklausomai nuo žmogaus, ir yra objektyviai tyrinėtinas. Keista, juk visuose pasaulio pakraščiuose Lenino paminklai seniai jau nuversti, o šis virusas dar vis gyvena mūsų smegenyse? Nėra taip toli nuo šio požiūrio nutolusi ir krikščioniška teologija. Kaip tai atsitiko? Pasak Alberto Einšteino, erdvė neatskiriama nuo laiko, vadinasi, teoriškai Visatoje neva egzistuoja viena erdvė ir vienas laikas visiems. 1905 m. straipsnyje „Apie judančių kūnų Elektrodinamiką“, A. Einšteinas dėstė, jog kiekvienam stebėtojui šviesos greitis vakuume vienodas, nepriklausomai nuo stebėtojo judėjimo greičio. Greitį mes suprantame kaip kūno judėjimą ervėje per tam tikrą laiko atkarpą. Kai greitis tampa panašus į šviesos greitį, kūnai pavirsta į energiją. Vadinasi, niekas negali judėti greičiau už šviesą. Ši A. Einšteino teorija niekada nebuvo laikoma iki galo įrodyta, kaip ir niekas iki galo negali įrodyti, ar erdvė-laikas objektyvus, ar subjektyvus dalykas. Teisingas atsakymas: yra ir taip, ir taip. Viskas priklauso nuo to, kuo tikime. Taigi ir laikas yra objetyvus tol, kol tuo šventai tikime. Akimirksniu atsitinka taip, kad besąlyginio tikėjimo materijos objektyvumu smegenų programos išsiderina ir mes tada sipriau pajaučiame asmeninį laiką. Galbūt tiedu laikai eina kartu? Gali būti ir dar kitaip, ko mūsų protai suvokti kol kas negali.

Marsas yra gyvas, o Mėnulis - ateivių irštva?

Atsakymai į žurnalo "Būrėja" klausimus, 2016 m. birželis

1. Marso ir mėnulio paviršiaus nuotraukose galima įžvelgti veidus, keistas formas, netgi ateivių laivus primenančius objektus. Ar tai - tik optinė apgaulė?

Marsas 4–oji Saulės sistemos planeta, patenkanti į taip vadinamą „gyvybės zoną“. Mėnulis – Žemenės palydovas – labai keistas ir visiškai nepanašus į jokius kitus planetų palydovus. Abu šie kosmoso kūnai panašūs panašūs tuo, jog nuo seno labiausiai traukė tyrinėtojų akis ir širdis, audrono fantastinių romanų autorių vaizduotę. Vienas tokių - Herbertas Džordžas Velsas, parašęs pirmuosius literatūros istorijoje kosminius romanus “Pasaulių karą” ir “Pirmieji žmonės mėnulyje”. Gal būt šio 19 ir 20 amžių sandūroje savo genialius romanus parašiusio mokslinės fantastikos tėvo įkvėpti, žmonės pradėjo svajoti apie Mėnulio, ir gal būt ir Marso užkariavimą. Pradėta buvo nuo Mėnulio, jis arčiau. Įkelti pirmiesiems koją į mėnulį svajojo ir Hitleris, ir Stalinas, tačiau daugiausiai šia kryptimi nuveikę amerikiečiai, kurie anksčiausiai už visus kitus ir nutraukė Žemės palydovo tyrinėjimus, palikdami šūsnis neatsakytų klausimų. Marso tyrinėjimo intorija kiek kuklesnė, tačiau raudonoji planeta irgi ne itin kalbi. Nuotraukos, kurios pasiekia Žemę iš įvairių zondų neleidžia niekam susidaryti vieningo vaizdo. Kai kurie objektai, kuriuos matome iš Marso nuotraukų, toli gražu nepanašūs į stichijų darbą. Be to NASA gautus vaizdus retušiuoja. Pavyzdžiui, viena nuotrauka buvo sukėlusi tikrą sensaciją. Marso regione, vadinamame Sidonija, amerikiečių zondas „Viking“, dar 1976 m. užfiksavo daug piramidžių ir kažką, kas buvo be galo panašu į šešėlių paslėptą žmogaus veidą, primenantį Egipto Sfinksą. NASA ilgą laiką tas nuotraukas laikė įslaptintas. Iki šiol galima rasti šimtus įrodymų apie tai, jog šie Marso „statiniai“ yra dirbtinės kilmės ir lygiai tiek pat – jog tai – optinė apgaulė. Teisūs tie, kurie labiausiai tiki savo versijomis. Na, bet jeigu pasiklausime logoka ir sveiku protu, tai kodėl gi negalėjo būti Marse gyvybė? Kodėl gi Mėnulis negali būti apgyvendintas ir šiandien? Dar 1969 m. Apolo 11 ekipažo nariai, pirmieji nusileidę žmonės Ramybės jūroje, N. Armstrongas, E. Aldrinas, M. Collinsas nustebo, pamentę, jog Žemės palydove jie nėra vieni ir pasijautė neprašytais svečiais. Gal būt dėl šios, o gal ir dėl kitų mums nežinomų priežasčių tiek Marso, tiek Mėnulio tikrieji vaizdai yra retušuojami prieš tai, kai jie patenka į internetą ar žurnalų puslapius.

2. Marso paviršius išvagotas linijų, kurios kadaise buvo upės. Kalbama, kad Marse prieš tūkstančius metų buvo gamta, panaši į žemės, ir gyveno ateivių civilizacija. Tokios teorijos - fantazija?

Negalima jokiu būdu atmesti panašių fantazijų. Marsas patenka į gyvybės zoną. Ašigaliuose rasti milžiniški ledinai, buvusių upių ir net gofruotus vamzdžius primenančių požemio komunikacijų. Ir nesvarbu, jog teoriškai ir praktiškai dabartinėmis sąlygomis Marse Žemės tipo gyvybė rastis negali. Moksilinkai įvairiuose mokslo populiatinimo dokumentiniuose filmuose apie šią planetą tikina, jog bent jau mikroorganizmų arba virusų ten tikrai gali būti. Tačiau ar viską mes žinome apie gyvybę? Kažkodėl mes manome ir esame tuo šventai įsitikinę, jog gyvybei atsirasti reikia vandens ir tinkamos atmosferos? Ar žinome, kokios gyvyvės formos egzistuoja ten, kurm mūsų akys nemato? Taip, kad optimizui čia vietos labai nedaug. Jeigu daugelis požymių rodo, kad Marse galėjo būti protinga gyvybė, tai, atsitikus katastrofai, nes į Marso šoną kažkas stipriai rėžėsi (liko randas), ji galėjo išlikti, tarkim, po paviršiumi. Tokios versijos atmesti jokiu būdu negalime. Yra mediumų, kontaktuotojų, kurie tvirtina palaikantys ryšius su tenykšte civilizacija. Ji labai sena, o populiacija tesiekia vos kelis tūkstančius gyventojų. Jų bazės esą – giliai po paviršiumi. Beje labiausiai tyrinėjant Marsą nukentėjo rusai. Mat „Phobas 2“ misija, vykdyta 1988 metais įdomi tuo, jog Didžiausiame Marso mėnulyje Fobe pastebėtas itin aktyvus NSO judėjimas. Paskutinis JAV aparatas Curiosity taip pat fiksavo NSO aktyvumą Marso paviršiuje ir ta tema galima rasti ne vieną nuotrauką.

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija