Jūs esate čiaŽurnalai

Žurnalai


Dvasinių terapijų paslaptys

Žurnalas "Būrėja", 2015 m. sausis

Susirgus ar prasidėjus negalavimams dažniausiai skubama pas gydytojus ir pradedama vartoti jų paskirtus vaistus. Tačiu pati geriausia vaistinė yra pats žmogus, jo mintys. Mokslas dar XX a. pradžioje
pastebėjo, kad mintis geba paversti subatomomes daleles fiziniais kūnais. Vadinasi mes savo mintimis veikiame savo sveikatą. Žinoma, žmogus turi laisvą valią apsispręsti, kokį gydymosi būdą pasirinkti: ar medikamentinį ar dvasinį. Parapsichologas, žurnalistas, ezoterinių klubų lektorius Gintaras Mikšiūnas pasakoja, kas vyksta, kai žmogus suserga, ir kaip minties galia gali jam padėti.

- Kas yra kvantinė medicina?

- Pastaruoju metu sveikatos srityje galima pastebėti daugybę pavadinimų su žodžiu „kvantinis“. Šis žodis vartojamas kalbant tiek apie tradicinę, tiek apie alternatyviąją mediciną. Tradicinėje medicinoje kvantinė terapija labiau siejama su lazerių naudojimu, be to, šis pavadinimas taikomas plačiai taikomai įvairiai biorezonansinei terapijai, naudojant įvairius organizmo funkcijų rezonatorius ar stimuliatorius. Dėl šių metodų veiksmingumo, naudingumo iki šiol nerimsta diskusijos: ar žmogus pasijunta geriau, kai prie kokio nors organo palaikomas aparatas, skleidžiantis esą naudingas elektromagnetines bangas, ar čia veikia paprasčiausia savitaiga.
Alternatyviosios medicinos atstovai taip pat neretai vartoja žodį „kvantinis“. Nuomonių, kodėl alternatyvūs gydovai taiko būtent tokį terminą savo praktikoms, yra be galo daug. Egzistuoja klasikinė mechanika ir kvantinė mechanika. Klasikinė medicina vadovaujasi klasikine mechanika ir Niutono-Dekarto Visatos modeliu. Žmogus esą yra mašina, kuri nuolat genda ir kurią reguliariai būtina remontuoti netgi prieš jos pačios valią. Kalbant apie kvantinę mediciną, reikia tikėtis, kad tie gydovai savo praktikoje taiko ne mechanikos, o subatominio pasaulio dėsnius biologiniams procesams tvarkyti. Ir ne tik biologiniams. Žodis ars medicinae, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia „menas padėti“. Pagalba gali būti įvairialypė, nebūtinai susijusi vien tik su fizinio kūno problemomis. Tai pagalba siekiant darnos tiek vidiniame, tiek ir išoriniame žmogaus pasauliuose, žinant, kad jie vienas kitą atspindi. Kvantinis gydymas – tai Absoliuto prisilietimas prie žmogaus kūno, primenant pačiam žmogui, kad jis taip pat yra amžinybė. Taigi kvantinė medicina yra dvasinė medicina, nes siekia atkurti visų žmogaus gyvenimo aspektų pusiausvyrą, suvienyti jį su aplinka, vadinasi, ir su pačiu savimi, su Dievu.

Kvantinė magija horoskopas 2015 m.

Ko Lietuvai ir dvylikai zodiako ženklų tikėtis iš jau į duris besibeldžiančių 2015-ųjų? Tradiciškai parengiau 2015 m. horoskopą, kurį 2014-12-30 išspausdino Panevėžio dienraštis "Sekundė".

Gintaras


2015 metai nebus tik lengvas pasivaikščiojimas. Naujieji Lietuvai ir jos žmonėms paruošę tikrą kliūčių ruožą. Emociškai nestabili metų pradžia, kiek atsipūsime vasarą, rudenį vėl laukia alinantis darbas, o žiemą didelė rizika netgi socialinio sprogimo.

Ar už paruoštus išbandymus turėtume keikti likimą? Tikrai ne!
Metai nebus lengvi, kliūčių daug, bet kaip gyvensime, priklausys nuo mūsų pačių požiūrio – ar į jas žvelgsime kaip į žlugdantį blogį, ar kaip į suteiktą galimybę tobulėti. Mūsų likimas – mūsų rankose, o laimingi esame tiek, kiek vandens matome pusėje stiklinės“, – į viską, ką mums siunčia likimas, žvelgti filosofiškai.

Prie euro pratinsimės sunkiai

Įsivedus eurą metų pradžia nebus lengva. Kovo pabaigoje – balandį Lietuvos laukia labai sudėtingas ir įtemptas laikotarpis. Įtampos daug ir asmeniniame gyvenime, ir visuomeniniame. Ateinantį sunkų pavasarį valdys emocijos, kovosime su vėjo malūnais, prisiminsime senus skaudulius, turėsime sudėtingų politinių batalijų. Tikėtina netgi labai didelė rizika sulaukti pasistumdymų ir tarp valstybių.

Šiek tiek šviesos ir gerų žinių visiems atneš gegužė. Įtampa slūgs, sulauksime atokvėpio ženklų, kokie jie bus, galima tik spėlioti. Galbūt susiję su politiniais, ekonominiais momentais. Tauta sulauks žinios, kuri vėliau gali pasitarnauti kaip durys žengiant į naujos kokybės gyvenimą.

Vasarą emocijas – į šalį

Birželį Lietuvai vėl gresia ekonominis nestabilumas. Valstybę prislėgs finansinės problemos, o tautoje daugės nusivylimo. Gyvenimas primins sūpuokles; nestabilumas laviruos nuo labai gerų žinių iki visiško nulio. Nuo valstybės reikalų atsiriboti sunkiai seksis – birželio sunkumus gali tekti pajusti per asmenines patirtis.

Laimė, į liepą Lietuva įžengs su šiltais potyriais. Atsiras bendruomenėje daugiau šilumos. Vasara ir atostogų metas leis kiek užsimiršti, atrodys, kad bėdos traukiasi, įtampa kiek atslūgs. Atsigavimo ženklų daugės. Galbūt jau būsime pripratę prie euro, gal ir prie naujos valdžios po Savivaldos rinkimų. Liepa pereisime iš ekonominio sunkaus nestabilumo prie saugumo, namų šilumos ir ramybės. Ją sąlygos ne tik išorinė ramybė, kurioje gyvename – darbas, verslas, bet ir vidinė, stojusi ir šeimose.

Rugpjūtis labai palankus priimti kardinaliems sprendimams darbe, versle. Lietuvos bendruomenei rugpjūtį labai reikės pasverti savo veiksmus, emocijas atidėti į šalį ir susitelkti vardan aiškaus tikslo. Teks pasirinkti, kam teikti prioritetą, nes negali būti visi tikslai vienodai svarbūs. Tai mėnuo, mėgstantis tikslumą, racionalumą. Taro kortos sufleruoja, kad ne tik valstybės galvoms, bet visiems asmeniškai teks paskaičiuoti savo išlaidas.

Ruduo išmokys pamilti darbą

Rugsėjį sutiksime vėl sunkiai dirbdami. Tačiau nuovargį turėtų sušvelninti jausmai. Jei dirbsime per prievartą – nesiseks. Net kasdieniai, rutininiai darbai taps lengviau įveikiami, jei dirbsime su meile.

Rugsėjo energija susijusi su saikingu meilės įnešimu į savo kasdienybę, nors ir labai nenoriai. Padėkime sau ieškodami grožio paprastuose dalykuose.

Spalis privers pagalvoti apie finansus.

Jau būsime atsigavę po finansinio šoko, patirto metų pradžioje, ir šeimų biudžetuose atsiras stabilumo, o rugsėjį net rutinoje matyta meilės apraiška spalį duos vaisių.

Spalis atneš ekonominį ir emocinį stabilumą. Valstybė irgi lengviau atsipūs. Netgi su konkurentais, su kuriais Lietuvai sunkiai sekasi sutarti, nuo emocijų bus pereita prie racionalių ekonominių santykių – sveikas protas pagaliau nugalės. Tuo tarpu kaimyninėje Rusijoje 2015 m. spalį gali įvykti Maidanas. bent jau Maskvoje. Gali būti keičiama Vyriausybė. Tai atsilieps mums teigiama prasme, didžioji Rytų valstybė ieškos kompromisų su Vakarais.

Tačiau sulaukę lapkričio susidursime su klastinga informacija, kuri nebuvo atskleista. X- faktorius. Žvelgiant iš trumpos perspektyvos, tokia staigmena atrodys ne pati maloniausia. Tačiau plačiąja prasme nemaloni žinia – šansas suradus išeitį pagerini gyvenimą.

Metų pabaigoje tiek asmeniniame gyvenime, tiek valstybiniame atsiskleis dalykai, iki šiol tarsi rišę kojas.

Pranašaujamos permainos

Paskutinį 2015-ųjų mėnesį kortos pranašauja gerokai lengvesnį ir laisvesnį nei prabėgę metai. Tautai vėl teks rinktis iš kelių galimybių. Tai gali būti ir dvasiniai, ir finansiniai sprendimai. Neapsiriksime nė vienu atveju, bet jėgų pareikalaus suvokiama atsakomybė už savąjį pasirinkimą. Gerai būtų, jei rinktis teks vieną kelią iš dviejų, o ne iš keturių.

2016-ųjų pradžia vėl sugrąžins į pradinį tašką – mintys ir kalbos vėl suksis apie pinigus: ir savus, ir gulinčius valstybės ižde. Valstybei 2016-ieji prasidės sunkiais išbandymais.

Valstybės finansų ir socialinėje politikoje gali tekti kažką labai stipriai permąstyti, galbūt dar 2015-aisiais svarstant kitų metų biudžetą. Gali ženkliai didėti mokesčiai. 2016 metų pradžia susijusi su įtampa, didelė rizika sulaukti socialinio sprogimo. Ar pavyks to išvengti, nulems mūsų politikų įžvalgos, kompetencijos, sugebėjimo susitelkti tada, kai reikia pasirinkti, o visos valdančiosios partijos mato skirtingas kryptis.

Tikėtina, kad įtampa valstybėje atsilieps ir žmonių tarpusavio santykiams. Netgi šeimose galimi neramumai išsiskyrus artimų žmonių nuomonėms valstybiniais klausimais.

Neatliktų namų darbų pasekmės, tikėtina, bus jaučiamos net ir 2016-ųjų vasarį. Egzistuoja didelė finansinio nestabilumo rizika, susitelkimo ir koncentracijos nebuvimas valstybės socialinėje politikoje.

O metus, ribojamus 2015-ųjų ir 2016 m. lygiadieniais, užbaigsiantį kovą sutiksime pasinėrę į darbą. Jei mėtysis, kuria kryptimi eiti, valstybė turės problemų ir 2016 m. kovą. Bet jei bus priėmusi aiškų sprendimą, chaoso pavyks išvengti.

Horoskopas 12 zodiako ženklų 2015 m.

Dievo tvarka ir laisvė

Radau archyve 2006 m. paskaitos „Šviesos namuose" konspektą. Praėjo beveik 9 metai. Kaip greitai bėga laikas ....

.................

Mokiniai tarė Jėzui: Pasakyki mums, i ką panaši Dangaus karalyste. Jisai tarė jiems: Ji panaši į garstyčios grūdą, mažiausią iš visų sėklų, bet kai jis nukrenta į išpurentą dirvą, išleidžia didelę šaką ir pasidaro dangaus paukščių prieglobsčiu. (Tomo Evangelija, 20)

Man atrodo, kad drąsiai galiu sakyti, jog kvantinės mechanikos niekas nesupranta. Taip, kad nepriimkite šitos paskaitos labai rimtai ir negalvokite, kad jums būtina suprasti visiškai kvantinio pasaulio esmę ir pasistatyti sau, viduje, kokį tai minties modelį. Atsipalaiduokite ir pasistenkite tiesiog gerai praleisti laiką.

Jeigu galite, nekankinkite savęs klausimais: „Kaip tai gali būti”? Nes kitu atveju jūs pateksite į tokį aklagatvį, iš kurio dar niekas nesugrįžo gyvas. Niekas nežino, kaip tai gali būti.

JAV fizikas Ričardas Feimanas 1965 metų Nobelio premijos laureatas (Fizikinių dėsnių charakteris), venas pirmųjų, kuris tiksliesiems mokslams mėgino suteikti „žmogiškąjį veidą”.

Austrijos fizikas, Volfgangas Pauli (1900- 1958), vienas iš kvantinės mechanikos pradininkų, sakė: „Jeigu jūsų kvantinė fizika nesukrėtė iki pat šaknų, vadinasi, jūs ne žmogus”.

XX a. viduryje atsiradusi kvantinė fizika tapo riba, už kurios fizika, matematika ir daugelis kitų fundamentinių disciplinų priversta turėti reikalų su problemomis, kurias anksčiau nagrinėjo teologai ir filosofai. Daugelio XX a. vidurio fizikų ir filosofų nuomone, kvantinė mechanika iškėlė tokius klausimus, kurie negali būti nagrinėtini vien tik tradicinių fundamentaliųjų mokslų rėmuose. Tačiau fundamentalieji gamtos mokslai nuo pat XVI a. buvo tas variklis, kuris stūmė civilizaciją į priekį.

Pagrindiniu tradicinio, klasikinio požiūrio į Pasaulį postulatu laikoma aksioma, teigianti, jog pažinimo ir tyrinėjimo procese objektas turi būti atskirtas nuo subjekto. Tai visiems aišku kaip „du kart du yra keturi”. Kitaip sakant, materija atskiriama nuo sąmonės, aplinka atskiriama nuo individo. Tačiau visada buvo ir yra tokių žmonių, o aš tokiu buvau, nuo pat kūdikystės, kurie manė, jog tokia nuostata yra žiauriai neteisinga. Marksizmo katedroje, universitete, šią „religinę" dogmą kalė visiems priverstinai. Į tokius dėstytjus žiūrėdavau kaip į išprotėjusius.

Mus supantis pasaulis atspindi tai, kas esame

“Mes galime visiškai ignoruoti objektyvią tikrovę, todėl, kad mūsų supratimas apie pasaulį leidžia manyti, kad jį neegzistuoja”, kažkada sakė Anglijos fizikas David Joseph Bohm.

Formalus, tačiau šiek tiek prie žmonių kalbos priartintas dekoherencijos apibrėžimas skamba taip: tai procesas, kurio metu sistema praranda kvantines savybes ir pereina iš superpozicinės kvantinės būsenos į mišrią. Toks procesas vyksta, kai sistema ima sąveikauti su ja supančia aplinka. Šios sąveikos metu, pirminė kvantinė būsena kinta į mišrią, kol kūnai netampa klasikiniais matomais objektais. Sergejus Dononinas, knygoje Квантовая магия rašo panašiai:

Rekoherencija, tai procesas, kurio metu tam tikros didelės sistemos atskiros posistemės pradeda tolti viena nuo kitos, iki pilno atsiskyrimo ir tapimo klasikiniais objektais. Kitaip tariant, rekoherencija tai objektų lokalizacija iš kvantinės, superpozicinės būsenos (niekur ir visur) į apčiuopiamą matomą (čia ir dabar). Posistemės tampa matomos ir įgauna apčiuopiamas formas, kurios išsidėsto laike ir erdvėje ir toliau jau sąveikauja pagal klasikinės mechanikos dėsnius.

Dekoherencijos teorijos unikalumas yra tas, kad ribos, kada anapusiniai dėsniai nustoja veikti ir ima veikti klasikiniai (žemiški) dėsniai, kaip ir nėra. Vis viena tam tikru laipsniu sistema išliks kvantiška, nes dekoherencijos procesas vyksta eksponentine funkcija.

Michail Zarečnyj knygoje Квантово-мистическая картина мира rašo, kad dekoherencija vyksta tada, kai sistema ima sąveikauti kaskart su didesniu kiekiu jos aplinkos elementų, kol kvantiniai efektai eksponentiškai mažėja link nulio. Rezultatas čia toks pat kaip ir Nilso Boro Kopenhagos interpretacijos atveju, tačiau šiuo atveju jokia banginės funkcijos redukcija nevyksta: sistemoje, kurią sudaro ir matavimo instrumentas, ir stebėtojas, superpozicija išlieka. Kitaip tariant, tokioje sistemoje išlieka alternatyvūs vystymosi scenarijai ir tik pačiam stebėtojui realizuojasi vienas iš jų.
Prieš skaitant toliau, vertėtų prisiminti, kas yra nelokalumas (non-locality principas). Kelios žymaus fiziko Deepak Chopra mintys apie tai:

Tokiu būdu redukciją galima būtų vertinti kaip matematinį žingsnį, kompensuojantį perėjimą nuo vieningos kvantinės sistemos aprašymo prie atskirų jos dalių aprašymo (pagal teosofiją tai dvasios „kritimas“ į materiją). Be kita ko, banginės funkcijos redukciją reiktų prisiminti visados, kai nagrinėjame tiek kvantines, tiek ir šio (išreikštojo) pasaulio sistemas, posistemes ir sąveikas tarp jų.
Tikimybinis realaus, juslėmis fiksuojamo pasaulio aprašymas-vertinimas kvantinėje mechanikoje atsiranda ne todėl, kad mes kažko nežinome apie sistemą, bet todėl, kad iki pačio matavimo akto, pas ją iš viso nėra jokių charakteristikų. Tai yra Brahmanas. Bendrinėje sistemoje išlieka visų galimų trajektorijų-scenarijų superpozicija, be jokių kokybinių ar kiekybinių išraiškų. Tai prilygsta tuščiam Budos protui, kuriame telpa viskas (Deimantinė sutra). Ir tik vienas iš jų vienai iš bendrinės sistemos posistemių, eksperimento metu realizuojasi. Ir tokiu būdu vienintelį scenarijų iš vieningos superpozicinės vienovės išsirenka visos iki vienos didelės (sistemos posistemės).

Nesibaigianti diskusija apie ŠĮ pasaulį

Mes pamiršome Dievo kalbą, kurią Jis davė žmonijai. Kažkada labai senai, kai Pasaulis dar tik buvo kuriamas, Viešpats atskleidė žmogui visas paslaptis kaip valdoma Visata. Kitaip negalėjo būti, nes Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą (Pr 1-27.).

Tam, kad būtume kvantiniais stebėtojais, Viešpaties vietininkais žemėje, pakanka vieno - vadinti daiktus savo vardais ta kalba, kurią Jis mus davė Pradžių Pradžioje, kuria Jis pats buvo pavadinęs Savo kūrinius. “Visa žemė turėjo vieną kalbą ir tuos pačius žodžius” (Pr 11-1). Praradę šventosios kalbos abėcėlę, pradarome ir materijos valdymo svertus.

Nuo to laiko, kai žmonija prarado šį Šventą Žinojimą ir pradėjo daiktus vadinti svetimais vardais, raktą nuo Pasaulio valdymo mašinos prarado, o valdžia buvo atiduota puolusiam angelui. Laikinai. šventos knygos sako, kad tai padarė pats Dievas, suvokdamas kokią didžiulę galią valdyti išorinę materiją turi Jo Kūriniai statydami Babelio bokštą – maišto ir išorinės laimės (iliuzijų) simbolį. Ar Dievas (dievai?) bijojo konkurencijos?

„Štai! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai yra tik jų užsimanymų pradžia! Ką tik jie užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo!”(Pr. 11-6).

Tada Viešpats (įdomu tai, kad Biblijoje Jis kalba su savimi daugiskaitoje: „Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą...“ (Pr. 11-7)) sumaišė kalbas, o raktą į Savo abėcėlę paslėpė ten, kur žmogus sunkiausiai gali surasti - širdyje. Dievas-Kūrėjas atėmė iš Žemės Rojaus Statusą, o iš Žmogaus - dievišką kalbą, nes Adomas ir Ieva (sugundyti) to norėjo patys. Gal todėl, kad Tiesa per kančias būtų iš naujo atrasta? Nejaugi? Tuo tarpu, kol procesas 3 tankyje vyksta - jo kontrolė pavesta projekto vadovui - blogio ir gėrio specialistui iš Sirijaus žvaigždyno. Jis tuo pat metu yra ir Mozės Dievas, davęs Talmudą: “Šis yra įstatymas, kurį Mozė pateikė izraeliečiams” (Įst 4-44). Jis galioja ir “… čiabuviui ir ateiviui, gyvenančiam tarp jūsų” (Iš 12-49).

Kvantinis pabudimas

Gyvybė - tai milžiniška uždara kvantinė sistema, kurios viduj „verda“ klasikiniai procesai. Ji yra numačiusi visus įmanomus pagrindinius ir atsarginius vystymosi scenarijus. Apie viską pagalvota, netgi apie gerą kainą. Nors ir turime formalią pasirinkimo laisvę, jos nėra, neesame visiškai laisvi, nes Dievas (mes patys) parenkame (pasirenkame) tuos scenarijus, kuriuos dėl savo aklumo turime patirti tam, kad grįžtume Namo, Vienybės link. Taip Dievas žaidžia pats su savimi.


Jokūbo laiptus teks praeiti visiems. Jokūbo laiptai – tai kelias atgal į Save. Pirmosios pakopos būna sunkiausios. Pirmiausia tai daroma gundymais, po to griežto įstatymo raide, nurodant pirmiausia sau, kas yra blogai, o kas gerai. Kitaip tariant – įsivedant tvarką ir judėjimo kryptį. Todėl ir atrodo, jog išeidami į išorinio formų pasaulio laisvę – ją tuoj pat prarandame. Sugriovę seną matricą, tuoj pat sukuriame naują. Taip įvyksta todėl, kad, susivokę bei pamatę pasaulio laikinumą, šį aktą atliekame pirmiausia protu. Taip esame pripratę. Protas yra pagrindinė materialėjimo ir nužmogėjimo priežastis, tačiau protas yra pirmieji Jokūbo kopėčių laipteliai (Senasis Testamentas), padedantys išauklėti kūną elgtis padoriai. Ir jeigu praėję vieną Kelio etapą (sutramdę gyvulišką kūną) jaučiamės neįsipareigoję bei neįsitempę, prieš mus iškyla nauji savęs kūrybos uždaviniai, apie kurios net nepagalvojame. Ir štai šiame naujame etape daug ką tenka spręsti jau nebe ne protu. Maža to – atrandame būtybę, kuri nėra jokia būtybė. Tai tiesiog nemarus Tu., kuris buvo yra ir bus visada.

Kelio (į save) pradžioje lūkesčiai būna dideli. Bet atsitinka taip, jog pradedi lipti Jokūbo laiptais, atsimerki akis ir pamatai, jog niekas iš esmės nepasikeitė. Aplink tas pats kiemas. Tie patys namai, ta pati darbovietė. Veidai, žmonės, daiktai - nepasikeitę, viskas turi tas pačias spalvas ir atspalvius. Netgi darosi labai skaudu, nes Kelio pradžioje austi lūkesčiai neišsipildė. Nbeliko kelionei būdingos romantikos, tik baugi ramybė, kuri protui – visiškai neįkandama. Atsimerkęs pamatai prabėgusį dešimtmetį, o gal du ir prisimeni Karalienės žodžius Alisai: „kartais tenka bėgti iš visų jėgų, kad liktum bent toje pačioje vietoje“. Jei nebūčiau bėgęs iš visų jėgų – būčiau, ko gero, likęs už borto. Kvantinis šuolis į tai, kas visada buvo. Tik atsikratė bereikalingi lukštai – iliuzijos apie pamatinę nekintamą tikrovę, kuri pasirodė tik viena iš milijono galimybių. Tačiau pasirinkimo jokio nebuvo.

Bet vis dėl to, kažkas kitaip. Viduj nėra nieko kas paliestų, užkabintų. Tu tame išorės teatre ir esi, ir neesi. Tau užpila ant galvos šiukšlių kibirą, nusipurtai ir eini toliau. Tuščias ir nepasiekiamas bet kokiam jusliniam-emociniam jautrumui, nes matai procesus platesniame diapazone, lyg iš šono.

Nors nieko išorėje neesi įsimylėjęs, bet tuo pačiu jautiesi neesąs bejausmis zombis, nes žinai, kad visa tai telpa tavyje. Pamažu atrandi savyje kitokių savybių - gali keliauti po paralelinius pasaulius ir kūne, ir be kūno. Kaip nori. Tačiau išsvajotų kelionių nebesinori. O kokia prasmė, kai viskas ranka pasiekiama. Tik pagalvoji ir atsiduri ten kur tau reikia. “Matrica” (išorinis pasaulis) – neatrodo sielos kalėjimu, nauja pasaulio tvarka, pasaulio vyriausybė su savo užmojais nebegąsdina, o sistemos agentai nebepersekioja už Įstatymo pažeidimus ir netgi sveikinasi kaip su savu. Nebelieka jokių sąmokslo teorijų. Viskas kas iki tol atrodė netobula, dabar atrodo savo vietose.

Dievas ir dalelių fizika

Klasikinė mechanika aprašo tikrovę, kaip objektyvią, esančią “už mūsų”, egzistuojančią ir veikiančią nepriklausomai nuo mūsų valios ir evoliucionuojančią pagal vienus ar kitus deterministinius dėsnius. Mažesni objektai, susijungdami su kitais cheminių reakcijų ir mechaninių sąsajų dėka, formuoja žymiai sudėtingesnius klasikinius tikrovės daiktus. Klasikinis požiūris mums taip pat nuolat primena, jog mūsų kūnas ir smegenys yra tik šio mechaninio pasaulio sudėtinė dalis, o mes, lygiai taip pat, kaip ir visi daiktai aplinkui, irgi paklūstame deterministiniams dėsniams. Ir esą mūsų laisva valia yra apribotą gamtos, kuri yra gryna mechanika, chemija, elektromagnetika ir nieko daugiau.

Lokalinio realizmo pasaulėžiūra remiasi objekto ir subjekto atskirties principu, o taip pat - klasikine Niutono mechanika. Esą viskas, kas vyksta matomų formų pasaulyje turi savo priežastį ir pasekmę ir nieko atsitiktinio būti negali. Viską galima pamatuoti, apskaičiuoti, įvertinti. Realybę žmogus gali tik tyrinėti atsietai nuo jos, deramai atspindėti, aprašyti remiantis logikos dėsniais. Tuo tikslu yra lavinama smegenų veikla mokantis tikrovės „atspindėjimo“ meno visą gyvenimą. Tai, kas prieš mūsų akis – yra daug svarbiau negu galvose. Prieš mūsų akis – nepajudinamas monstras – tikrovė, o žmogaus kokybė, efektyvumas bei konkurencingumas darbo rinkoje priklauso nuo sugebėjimų kuo tiksliau atspindėti įvykius laiko ir erdvės teatre žinomais bei visiems pažįstamais simboliais, teisingai įvertinti praeitį ir prognozuoti ateitį.

Šiuo požiūriu remiasi valstybė, mokslas ir švietimo sistema, kuri mums nuolat primena privalomai-išpažįstamos tikrovės ribas. Lokalinis realizmas vertinamas kaip pažangi pasaulėžiūra. Tuo tarpu kasdieniniame gyvenime žmonės dažniau kalba apie maginius dalykus, kurie iškrenta iš klasiškumo paradigmos. Tai dar vadinama „atsilikusiu“ požiūriu, „viduramžių tamsa“. Bet ką daryti! Juk kiekvieną dieną bet kurios šalies piliečiai patiria nežinomojo, nenuspėjamo, beribio vienintelio Dievo alsavimą. Tačiau Dievo alsavimą įvilkus į šiuolaikinį mokslinį metodą, iš jo nieko nelieka ir darosi labai nuobodu gyventi paaiškinamame pasaulyje.

Kadangi mūsų išsilavinimas ir mokslininkai sako, kad “to negali būti”, dažniausiai pasipažįstame sau, jog pasivaideno ir imame galvoti apie susitikimą su dvasininku arba psichiatru, kurie pasistengs jau grąžinti stogą į vietą. Pasitaiko ir taip, kad keista, nepaaiškinama patirtis beldžiasi į mūsų gyvenimą taip dažnai, jog patyrę medikai ir dvasininkai tik skėsčioja rankomis. Tokiu atveju silpnesni griebiasi taurelės, o norintys kažką daugiau suprasti pajunta savyje energiją, stumiančią domėtis vidiniu pasauliu ir ieškoti kitokių dėsnių ir kitokių atsakymų.

Tačiau nemažai žmonių pasilieka sau sunkią naštą galvoti jog pasikliauja sveiku protu ir klasikine Aristotelio logika. Bet ką gi mums duoda kvantinė mechanika? Mes nuo vidurinės mokyklos suolo žinome apie superpoziciją, tačiau jos plika akim nematom. Mes negalime pastebėti, jog daiktas turi vienu metu visas įmanomas charakteristikas ir visas įmanomas trajektorijas. Tada mes remiamės “akivaizdžia” klasikine prielaida, jog tokios būsenos neįmanomos. Jų negalima nei pasverti nei pamatuoti, vadinasi jos neegzistuoja?

Kaip laiku diagnozuoti vampyravimą?

Ištrauka iš paskaitos Kaune "Energetinis vampyravimas", 2014 m. rugsėjis.

Silpną vampyraujantį žmogų visada lengva atpažinti iš kalbos. Jis būna nuskriaustas, dejuoja, aimanuoja, vaidina pasaulio sąžinę, viską žinantį, nuskriaustą teisuolį, kuris tik vienintelis suvokia kaip viskas turi būti, o kiti, jo nuomone, daro viską neteisingai ir skaudina Dievą.

Jam visi, visada privalo kažką duoti už dyką. Jis visada ką nors turi teisę gauti nemokamai, veltui. Jis visada stengiasi žaisti morale ir sąžine (jo paties išgalvota), apeliuoti į privalomą pagalbą artimui ir t.t. Ir, jeigu susitinka potencialiai stipresnį žmogų už save, iš kurio nori kažką gauti veltui, įvelia jį į savo nešvarius žaidimus, į savo išgalvotų stereotipų ir baimių voratinklius, siekia bet kokia kaina išgauti pažadus, o paskui apeliuoja į sąžinę, gąsdina, grasiną, bando visaip paveikti, nuolat primena kokias nors „klaidas“, „nuodėmes“, lipa ant įvairiausių skaudulių.

Vampyrui svarbu ne pasiteisinimai, o pati reakcija į provokacijas.

Jie paaiškinimų ir pasiaiškinimų negirdi, jiems svarbus pats procesas.

Vampyraujantys žmonės visada stengiasi moralizuoti, auklėti, perauklėti, įtikinti, bausti, gąsdinti, gėdinti, pykdyti, erzinti, zysti ir visaip kitaip morališkai progresuoti savo aukas. Jų vidinis motyvas, kodėl jie taip elgiasi, yra BAIMĖ.

Auka, jeigu jis yra pakliuvęs į pinkles, pirmame etape nesusivokia kas vyksta. Jam gali būti netgi įdomu žaisti naują žaidimą. Iš pradžių naiviai tikėdamas kokia nors pasaka, o paskui tiesiog neapsikęsdamas, dėl šventos ramybės, veikdamas arba reaguodamas į situacijas taip, kaip nori vampyras, atiduoda savo dėmesį ir energija tam, kuris dedasi draugu, o iš tikrųjų yra pats didžiausias priešas.

Kodėl žmonės vieni iš kitų „geria“ energiją?

Ištrauka iš paskaitos Kaune "Energetinis vampyravimas" (2014 m., rugsėjis)

Pastaruoju metu daug girdime apie smurtą artimoje aplinkoje. Valstybė netgi išleido įstatymus, pagal kuriuos baudžiami tie, kurie smurtauja prieš savo sutuoktinius ar vaikus. Tačiau fizinis ar psichologinis smurtas tai tik pasekmė. Kur kas svarbesnės yra priežastys, susijusios su plika akimi nematomu energetinio smurtu.

Šio reiškinio priežastys yra daugiasluoksnės, giluminės, dvasinės, greičiau karminės. Jeigu jis aktyviai reiškiasi konkrečioje žmonių grupėje, pavyzdžiui šeima, ar darbo kolektyvas, byloja apie neharmoningus santykius.

Neharmoningi santykiai pasireiškia tada, kai pažeidžiamos asmeninės erdvės ribos siekiant siaurų, vartotojiškų tikslų - patenkinti savo ego. Vartotojiški santykiai, kai dominuoja naudos poreikis, visada yra vampyriški.

1. Dalis
Kas yra vampyravimas?

Vampyravimas tai vampyro atliekamas aktas, kurio metu, prieš aukos valią atimama jo energija.

Vampyrai – maginės būtybės, arba jų įsikūnijimai (avatarai) kurios egzistuoja gerdamos žmonių arba gyvūnų kraują (hematofagai), dažnai turinčios antgamtiškų galių, ypatingiau funkcionuojantį kūną ir sugebėjimą persikūnyti į gyvūnus. Kai kuriose kultūrose yra mitų apie vampyrus ne žmones, o demonus ar gyvūnus, kaip šikšnosparniai, šunys ir vorai.

Anot legendų vampyrai apibūdinami kaip nemirėliai – būtybės, prisikėlusios iš kapų ir siurbianti gyvųjų kraują, kad išgyventų. Taip pat manyta, kad vampyrai žudo tik naktį, nes saulės šviesa juos žudo. Vampyrą galima buvo užmušti tik pervėrus kuolu jo širdį. Esą vampyrai geba pasiverstišikšnosparniais ir išskristi. Todėl daug šių žinduolių būdavo žudoma.

Paprastai žmogus pavirsta vampyru, kai gauna vampyro kraujo. Aiškinama ir taip, kad žmogui iš pradžių visą kraują turi išsiurbti vampyras. Vampyrai dažnai apibūdinami kaip turintys nemažai įvairių papildomų galių ir charakterio bruožų, kurie labai skiriasi skirtingose tradicijose, ir yra dažnas tautosakos, kino ir literatūros subjektas.

Vampyrizmas – kraujo gėrimo praktikavimas. Tautosakoje ir populiariose kultūrose šis terminas atskleidžia tikėjimą, kad žmogaus kraujas suteikia antgamtiškų jėgų. Istorinė vampyrizmo praktika leidžia manyti, kad tai artima daug specifiškesnei formai – kanibalizmui. Kito žmogaus kraujo gėrimas buvo naudojamas kaip psichologinio ginklo taktika, kad būtų išgąsdintas priešas, tai taip pat gali atskleisti ir įvairius dvasinius tikėjimus.

Tačiau žodis kraujas tautosakoje arba religinėje literatūroje naudojamas dažnai perkeltine prasme. Kraujas yra skystis, rytų tradicijose simbolizuojantis gyvybinę energiją, pramą, či, ki, šventąją dvasią. Semitų mitologijoje kraujas, kaip metafora, siejamas su vynu ir vandeniu.

Kristus pavertė vandenį vynu. Taip buvo pademonstruotas alcheminis, maginis aktas. Kvantine prasme vanduo yra anapusinis, kvantinis, neatskleistas Visatos lygmuo, dvasinis pasaulis, švari, kvantinė būsena, iš kurios atsiranda forma.

Vanduo simbolizuoja bangos būsena, t.y. energiją, Visatos beribiškumą, aukštesniuosius paralelinius pasaulius.

Vynas simbolizuoja pažadintą gyvybinę energiją, pabudusią kundalinį. Apsvaigimas vynu sufijų tradicijoje reiškia laisvą palaimos energiją, kuri tekanti taip, kaip ji teka.

Tai yra palaimos būsena, esant nurimusiam protui, kai tu pilnai esi savirealizavęs, nušvitęs, pabudęs.

Vanduo paverčiamas vynu, keičia vieną energiją kitu ir sielą sujungia su kūniška prigimtimi. Kūne vanduo virsta krauju ir primena, kas iš tikrųjų yra žmogus.

Žmogus niekuo nesiskiria nuo kvantinės dalelės ir yra žemės gravitacijos sąlygomis bei laike ir erdvėje dviejose būsenose tuo pat metu ir banga (energija) ir diskretiška forma. Dievas – yra niekas, bet ir asmuo turintis holografinę formą. Viena iš tokių formų yra žmogus.

Kraujas simbolizuoja bangos formą arba energiją, neišreikštąją pasaulio kūrinių hipostazę, kuri egzistuoja hologramiškai, už laiko ir erdvės matricos ribų.

Diskretišką, išreikštą mūsų formą, esančią laike ir erdvėje apibrėžia kitas simbolis – Duona.

Yra dvi pusės – beformė begalybė, kuri suvokiama, kaip energija, iš kurios viskas atsiranda medžiaginiame pasaulyje, kaip formos. Yra diskretiškos formos, esančios ribiniuose pasauliuose, tokiuose, kaip mūsų regimas pasaulis, vadinamas erdvėlaikiu.

Kraujo gėrimas, kaip ritualas, žmonijos istorijoje naudojamas labai senai. Semitų, o taip pat ir Europos, Azijos religinių tradicijų ritualuose buvo naudojamas naminių gyvūnų kraujas, belaisvių kraujas, vaikų kraujas.

Ir iki šiol tam tikrose žydų sektose, populiariose masonų ložėse per ritualus geriamas vaikų kraujas. Gerdami per ritualus kraują, kultinių sąjūdžių adeptai atiduoda pagarbą arba simboliškai susijungia su energine, neišreikšta mūsų visados dalimi, nes iš jos atsiranda formos.

Taip pat per ritualus valgomi miltų paplotėliai, ar mėsa. Tokiu būdu žmonės susijungdavo su diskretiška, išreikštąja Visatos dalimi.

Kaip matome, žmonės jau labai seniau turėjo supratimą, kad pasaulis susideda iš trijų banginių: Stebėtojo, regimo pasaulio ir energijos, kuri yra neregimas pasaulis.

Tikėjimo išpažinime mes sakome: „Tikių į Dievą.... regimosios ir neregimosios visatos kūrėją“. Taigi, regimą pasaulį simbolizuoja skysčiai, vanduo, vynas, kraujas simbolizuoja energiją, jog tankėjimą ir pavirtimą kūnu. Tuo pačiu pripažįstama, kad kūniški objektai neatsiejami be energijos. Tai ta pati energija, tačiau gerokai grubesnė, negu gryna banga. Kvantinėje fizikoje yra toks terminas stovinti banga, holograma, kuri turi tendenciją atrodyti kaip tikra, medžiaginė, nejudama.

Kraujas iš principo yra gyvybinė energija, kuri transformavosi iš šventosios dvasios, kuri irgi yra energija, tačiau subtilesnė.

Kiekviena gyva būtybė yra ta pati energija. Kraujo simbolis tas gyvybinės energijos kiekis, kuris žmogui yra duotas tam, kad jis pragyventų žemėje laimingą ir pilnavertį gyvenimą.

Kadangi žmogus išeina iš kvantinės „sriubos“, t.y. anapusinio, neišreikšto, pasaulio, jis ten pat turėtų ir sugrįžti, atlikęs čia, žemėje (išreikštų formų pasaulyje) tam tiktą misiją. Ir tam yra suteikiamas konkretus gyvybinės energijos arba (pranos) kiekis, kurį ir simbolizuoja kraujas.

Kraujas simbolizuoja žmogų, kaip energiją.

Todėl per krikščionių mišias taip pat geriamas Kristaus kraujas, primenant mums, kad mes esame energija ir valgoma duona, primenanti, kad mes esame išreikšta, o tuo pačiu - mechaniška apribota, turinti ribotas galimybes dėl 5 juslių diktato.

Kadangi esame apriboti, 5-iomis juslėmis, Dievas mums suteikė galimybes, nuolat maitintis papildomais jos kiekiais su viena sąlyga, jei mes prisimename kas esame tokie iš tikrųjų, kad esame ir holograminis Dievas, ir žmogaus apribotame kūne. Tada gauname papildomos energijos.

Kitaip tariant, tikėjimas Dievu garantuoja normalų gyvybinės energijos kiekį, reikalingą normaliam, pilnaverčiam gyvenimui.

Tai yra savęs, kaip visumos, kaip Dievo ir jo kūrinijos dalies suvokimas.

Tačiau didžioji dalis žmonių yra toli nuo tokio suvokimo, jie yra tolimi nuo paieškų, nes jų protas miega. Miegantis protas švaisto energiją, ieškodamas palaimos išoriniuose dalykuose. Žmogus, koks jis bebūtų, ir genetiškai, ir intuityviai ieško kelio į šviesą, juda iš skausmo į palaimą.

Tačiau miegančioj sąmonės būsenos jis palaimą, šviesą, vienybę, atskirtį suvokia kaip bėgimą nuo vienatvės ir daro tai agresyviai nes yra vedami baimės ir siekio išlikti bet kokia kaina.

Tik širdis viską žino .....

Ištrauka iš paskaitos: "Kaip atgauti energiją....."

Žmonės, kurie mus supa – mūsų aplinkos dalis, kuriai mes apskritai reiškiame daug pretenzijų.

Tos pretenzijos gimsta tiesiog lygioje vietoje, dėl pačių įvairiausių priežasčių.

Pati didžiausia priežastis, susijusi su saugumo jausmu. Saugumas yra mūsų komfortas arba palaimos būsena, kurioje jaučiamės SAUGŪS. Arba manome, kad esame saugūs. Saugumas, kita vertus, yra bėgimas nuo skausmo, kurį sukelia vienatvės ir atskirties baimė.

Mes gimdami Žemėje esame atskirti nuo Kūrėjo, todėl genetiškai jaučiamės nesaugūs nuo pat gimimo iki mirties. Ir todėl saugumo atsakymų ieškome kituose žmonėse, kurie vienai ar kitaip turi garantuoti palaimą.

Bet taip niekada neatsitinka, todėl visada jaučiamės nelaimingi ir jausimės nelaimingi toliau, kol saugumo reikalausime iš kitų žmonių.

Saugumo poreikis gali pasireikšti įvairiai. Pirmiausia tai yra BAIMĖ. Jei nėra baimės, vadinasi aš saugus. Bet BAIMĖ viena ar kita forma mumyse būtinai reiškiasi. Ji būtinai pasireiškia vienoje ar kitoje situacijoje. Visi turime baimių.

BAIMĖ yra priklausomybė, kad kažkas gali nutikti, ko negaliu garantuoti savo jėgomis, kas nepriklauso nuo mano valios. Baimė orientuoja žmogų išorės veiklai ir skatina spręsti problemas išorėje, t.y. per kitus žmones.

Tiesa yra ta, kad išorėje ar per kitus žmones baimės nesumažinsim, mes negalime priversti artimą žmogų rūpintis mumis prieš jo pačio valią. Jei taip atsitinka, mes darome nusikaltimą ir energetiškai siurbiame tą žmogų.

Kitas dalykas – pareiga yra rūpintis artimaisiais. Su tuo sutinkame. Bet pareiga turi būti įsisąmoninta arba garantuota adekvačiais energetiniais mainais.

Žmonės vampyruoja kitus todėl, kad yra tiesiog nelaimingi. Tačiau vapyravimas visada gali peraugti į adekvačius energetinius mainus iš karto po to, kai abi pusės suvokia pareigą ir lygiaverčiai keičiasi resursais. Taip atsitinka visada, kai užsimezga TIKRI meilės ryšiai.

Tikri meilės ryšiai niekada nebūna vampyriniai. Nes nėra prievartos, Širdis visada žino, ko reikia kitai širdžiai.

Tačiau, jeigu jaučiamės, kad esame vampyruojami, apie MEILĘ neverta net prasitarti. Vampyravimas visada yra SANTYKIAI su technologijomis. Tai troškimas gauti iš kito žmogaus kuo daugiau, pačiam mažiau duodant.

Ten, kur yra santykių technologijos, visada yra vampyravimas.

Kas yra santykių technologijos?

Tai yra visokie psichologiniai fokusai: štai darysiu pirma taip, o paskui kitaip, lauksiu reakcijos, o kai sulauksiu reakcijos, būsiu laimingas. O kai pasijausiu vėl nelaimingas, vėl dalysiu žingsnius 1,2,3, po kurių anas žmogus reaguos nuspėjamai, taip, kaip man reikia. Ir aš vėl būsiu saugus ir laimingas. Prie tokių schemų labai lengvai priprantama. Ilgainiui tai tampa norma ir ... ligų šaltiniu.

Tai yra pastovus gyvenimas baimėje ir strese, kad vieną gražią dieną „dovanos“ gali baigtis, arba tas žmogus nukryps nuo "tiesos kelio", į kurį esate jį atvedęs. Teks vėl jį atvesti į tiesos kelią vien dėl to, kad pačiam būtų ramiau gyventi pelkėje.

Na štai, gyvenam pelkėje, paėdam, pamiegam, paėdam, paskui vėl pamiegam, kaip varlės pasakoj apie Cuoliukę. Ir štai, koks nors vienas asilas ima nebenori pelkės ir užsimano kažkur kitur. Jis jau tampa priešu. Jis kitoks, jis neadekvatus, griauna nusistovėjusią tvarką. Tokiu schemų galime rasti kiekvienoje gyvenimo srityje.

Tyla, ramybė ir spontaniškumas niekada nereikalauja daug pastangų ir energijos, visa tai plaukia iš širdies ir garantuoja geriausius rezultatus bet kurioje situacijoje, nes tai ir yra MEILĖ. Meilė - yra buvimas čia ir dabar, nebeskirstymas į priešus ir draugus, į gėrį ar blogį. Meilė yra visuma. Tai Visumos pajautimas, kurioje tu neskiri savęs ir išorės į skirtingus polius.

Nepasitenkinimas savimi, ta aplinka ir žmonėmis kurie mus supa pirmiausia atsiranda iš nesupratimo, kas mes esame tokie iš tiktųjų.

Mūsų vaidmenys dar NĖRA mes PATYS. Tai tik maža dalis mūsų. Mūsų neurologinės jungtys, įpročiai, prisirišimai, baimės ir lūkesčiai – neesame mes. Tai tik konstrukcijos, su kuriomis susiduria mūsų tikrasis AŠ, įsikūnydamas šioje planetoje.

Jei suvokėme, kad mūsų santykiai nėra harmoningi, kad mes vampyruojame kitus, t.y. per daug reikalaujame iš kitų dėmesio, arba iš mūsų kas nors reikalauja per daug dėmesio, pirmiausia, kaip ir bet kurioje situacijoje, nuraminkime protą. Žiūrėkime į viską kritiškai ir paleiskime. Nieko nespręskime sudėtingai. Tai pats geriausias receptas išsilaisvinti. Kai vampyraujantis žmogus pajus, kad jo provokacijos neveikia, o jums – kaip nuo žąsies vanduo, jis nueis vampyruoti kitus, arba praregės, kas labai retai atsitinka.
..............

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija