Jūs esate čiaŽurnalai

Žurnalai


Kvantinis gyvenimas: kai biologija sutinka fiziką

Straipsnis iš www.delfi.lt, kuris perspausdintas iš www.lrt.lt
Ne su visais šio straipsnio teiginiais sutinku, bet iš esmės tai yra geras, gaivaus oro gurkšnis veikiančios sistemos žiniasklaidoje.


............
Biofizika yra sparčiausiai besivystanti tiksliųjų mokslų pakraipa. Ten, kur biologija sutinka fiziką, atsiranda neįtikėtini atradimai tiek fizikams, tiek biologams. Mat joks fizikas nelaukia kvantinių efektų gyvame organizme, joks biologas nesitiki susipažinti su elektrono sukiniu tyrinėdamas ląstelę.

Didžioji dalis įdomių kvantinės fizikos reiškinių reikalauja specifinių sąlygų, kurias vadina koherentiškumu. Susietos dalelės? Kvantinė teleportacija? Kvantiniai kompiuteriai? Kvantinis superlaidumas? Visa tai įmanoma tol, kol neįvyksta dekoherencija.

Tam koherentiškumui išlaikyti kvantiniai superkompiuteriai talpinami į žemų temperatūrų talpyklas, supermagnetų aušinimo sistemoje cirkuliuoja skystas helis (-269 laipsniai Celsijaus), o kvantiškai susietos dalelės yra akylai saugomos nuo aplinkos.

Vos tik šokteli temperatūra, vos tik atsiranda išoriniai trukdžiai, vos tik dalelių pasidaro daugiau, negu reikia, visi tie kvantiniai efektai, visa ta mokslinė magija „dingsta“. Būtent todėl yra gan netikėta aptikti kvantinius reiškinius, kuriuos gyvi organizmai yra išmokę panaudoti savo reikmėms.

Netikėta todėl, kad be specifinės apsaugos gyvo organizmo kūno temperatūra yra per aukšta, gyvame organizme per daug dalelių (molekulės, ląstelės) ir per daug drėgna. Tuo įstabesni yra atradimai, jog vis daugiau ir daugiau gyvų organizmų yra išmokę suvaldyti kvantinės fizikos dėsnius. Jei gamta yra tai išmokusi, gal ir žmogus išmoks apsaugoti tuos trapius kvantinius efektus?

Idėja, kad kvantinis pasaulis turėtų veikti gyvybę, yra sena. Dar 1944 metais Erwinas Schrodingeris savo straipsnyje postringavo, kad gyvame pasaulyje tiesiog privalo egzistuoti mechanizmai, kvantinio pasaulio dėsnius išnaudojantys pačiu neįtikimiausiu būdu.

Dar daugiau, E. Schrodingeris galvojo, kad būtent kvantiniai efektai yra tai, dėl ko gyvas pasaulis yra kitoks nei negyvas. Tuomet genų egzistavimas dar nebuvo įrodytas, todėl jis spekuliavo, kad genetinė informacija turi būt perduodama per „aperiodinius kristalus“ – milžiniškas molekules, kurioms galiotų kvantinio pasaulio dėsniai. Žymus fizikas net darė prielaidą, kad evoliucijos variklis – genetinė mutacija – yra ne kas kita, kaip „kvantinis sistemos šuolis“.

E. Schrodingeris buvo didžiąja dalimi teisus. Išskyrus tai, jog genetinės mutacijos didžiąja dalimi pakluso klasikinės fizikos dėsniams.

Dar prieš 20 metų idėja, kad gyvuose organizmuose galėtų pasireikšti kvantinės fizikos dėsniai, atrodė vos ne šventvagystė. Tačiau laikui bėgant biologai kartu su fizikais aptinka vis daugiau biologinių sistemų, kuriose būtent kvantiniai efektai yra svarbiausi.

Mintys žudikės ir mintys gydytojos

Avicena kažkada yra pasakęs: gydytojas, kovodamas su liga visuomet turi tris instrumentus: žodį, žoles ir peilį. Kitaip tariant, jau labai senai žmonės žinojo, kad žodis arba mintis yra svarbesni dalykai už vaistus ar chirurgines intervencijas.

Žiniasklaidoje buvo aprašytas atvejis, kai vienos Paryžiaus ligoninės jauna psichologė Emili Ki, rizikuodama apsijuokti paprašė, kad vyr. gydytojas leistų atlikti nedidelį eksperimentą. Ligoninės pacientai turėjo tris kartus per dieną garsiai ir mintimis kartoti tą pačią frazę: „Kiekvieną dieną aš jaučiausi vis geriau ir geriau“. Ligoniai buvo prašomi šią frazę kartoti ne mechaniškai, o bandant pajausti, jog viskas taip iš tikrųjų vyksta.

Jau po mėnesio sunkiausi klinikos pacientai tapo diskusijų ir ginčų objektu pirmiausia pačioje klinikoje, o vėliau ir toli už jos ribų. Sunkūs ligoniai išgijo per mėnesį, kai kuriems iš jų buvo atšauktos operacijos, o nemaža dalis nustojo gerti antibiotikus bei kitokius stiprius vaistus.

Šiandien jau niekas neabejoja, kad tarp psichinės ir fizinės žmogaus būsenos egzistuoja tiesioginis ryšys, o mokslas tą ryšį įrodo. Senosios religinės tradicijos tai žinojo senai. Šios žinios buvo slepiamos, iš jų buvo tyčiojamasi, nes visose gyvenimo srityse triumfavo ortodoksalusis materializmas ir įvairios jo religinės bei pasaulietinės atmainos, suformavusios populiarius stereotipus bei masių pasaulėžiūrą.

Pažangioji mokslininkų dalis antrina senovės išminčiai, jog pati geriausia gynyba nuo ligų ir infekcijų yra tvirtas tikėjimas ir pozityvios emocijos. Tuo tarpu negatyvios mintys – griauna sveikatą. Pavyzdžiui, pyktis iššaukia žarnyno problemas, o įsižeidimai, ambicijos bei kategoriškumas kenkia kepenims, tulžies pūslei bei visai virškinimo sistemai. Nemeilė sau – tiesioginė infarktų ir insultų priežastis.

Nepaisant pažangių tendencijų, modernėjančios ir besiplečiančios medicinos, bendras susirgimų skaičius planetoje vis viena didėja. Šis reiškinys pirmiausia susijęs su kiekvieno iš mūsų prastomis mintimis apie save. Jos sąmonę pasiekia per TV dėžes, bei skiepijamus stereotipus nuo mokyklos suolo per baisiausią dvidešimto amžiaus atgyveną - materialistinė pasaulėžiūrą. Ji pamažu liberalėja, tačiau vis viena išlieka pavojinga sveikatai.

Bendra realybė, kuria mes visi surenkame – orientuota į nesąmoningą savęs naikinimą per supratimą, jog žmogus esąs viso labo biocheminių procesų visuma ir gali tik reaguoti į išorinio pasaulio faktorius: ligas ir vaistus. Tai uždara kolektyvinių stereotipų sistema, skirta tam, kad save ir kitus papjautume be jokių peilių, nes gyventojų planetoje, kaip parašyta šešių plytų masoniškame monumente Džordijos valstijoje, turi likti tik pusė milijardo. Tačiau šiandien yra daug požymių, kurie leidžia manyti, jog ši realybė bus pakeista.

Tai, kad pastaruoju metu serga daug žmonių, gali būti kelios priežastys. Pirma – neišvengiamų permainų baimė. Antra – žmonės valosi iš vidaus, o trečia – mintys kaip niekad greitai materializuojasi. Užtenka neatsargaus keiksmažodžio ir nesąmoningam žmogui gali atsirasti, pavyzdžiui, sloga. O jis galvos, kad užpuolė gripas. Nepakeitus mastymo, mes patys tampame savo paties kūno žudikais, o savo likimo valdžią laisvanoriškai atiduodame gniuždymo sistemai.

Būk laisvas ir remkis tik savo protu

Pagal ROBERT ANTON WILSON
Kaip tik taip pareiškė Johnas Gribbinas, žurnalo „New Scientist“ fizikos skilties redaktorius, BBC televizijos debatuose su Malcolmu Muggeridge’u, bet dauguma žiūrovų jo žodžius sutiko skeptiškai. Regis, vis dar gajus viduramžių katalikiškos eros palikimas, kuris verčia daugumą žmonių, net išsilavinusių, manyti, kad visi turi kažkuo „tikėti“, kad jeigu žmogus nėra teistas, tai jis – dogmatiškas ateistas, jeigu nemano, kad kapitalizmas nuostabus – vadinasi, jis karštas socializmo šalininkas, ir jeigu aklai netiki X, tai reiškia, kad jis yra mirtinas X priešas ir karštai išpažįsta X priešingybę.

Mano manymu, tikėjimas yra intelekto mirtis. Kai tik žmogus įtiki kokia nors doktrina (nesvarbu kokia) arba tampa kuo nors tikras, jis liaujasi mąstyti apie tą egzistavimo aspektą. Kuo tvirtesnis žmogaus įsitikinimas, tuo mažiau jam lieka peno apmąstymams, o žmogui nėra jokio reikalo apie nieką galvoti ir, vadovaujantis šiuolaikinės medicinos standartais, teigiančiais, kad smegenų neveiklumas įrodo, jog gyvybė nutrūko, jis galėtų būti laikomas kliniškai mirusiu.

Mano požiūris yra identiškas daktaro Gribbino ir daugumos nūdienos fizikų požiūriui, kuris fizikoje yra žinomas kaip Kopenhagos interpretacija, nes buvo suformuluotas Kopenhagoje daktaro Nielso Bohro ir jo bendradarbių 1926–1928 m. Kopenhagos interpretacija kartais vadinama „modelio agnosticizmu“ ir teigia, kad bet kokios schemos, kurias naudojame mūsų pasaulio patyrimui sisteminti, yra pasaulio modelis ir jų nedera painioti su pačiu pasauliu. Alfredas Korzybski bandė populiarinti šį požiūrį ir kitose srityse, pasitelkdamas šūkį „Žemėlapis nėra teritorija“. Alanas Wattsas, talentingas Rytų filosofijos aiškintojas, pateikė dar išraiškingesnį palyginimą: „Meniu nėra pietūs.“

Tikėjimas – tradicine prasme tikrumas arba dogma – yra grandiozinė iliuzija: „Mano dabartinis modelis (arba schema, žemėlapis) aprėpia visą visatą ir jo niekada nereikės keisti.“ Mokslo ir pažinimo istorijos požiūriu, man tokia nuostata atrodo absurdiška ir arogantiška, ir aš negaliu atsistebėti, kad labai daug žmonių vis dar mąsto kaip viduramžiais.
Pagrindinis dalykas, kurio išmokau gyvenime, yra tas, kad „tikrovė“ visada yra daugiskaitinė ir kintama.

Žodis „tikrovė“ anglų kalboje yra a) daiktavardis ir b) vienaskaitinis. Todėl, kai mąstome, anglų kalba (ir daugelis kitų indoeuropiečių kalbų) pasąmonėje programuoja mus įsivaizduoti „tikrovę“ kaip vieną esatį, kaip didžiulį Niujorko dangoraižį, kuriame kiekviena dalis yra tik kitas „kambarys“ to paties pastato viduje. Ši kalbinė programa yra tokia įtaigi, kad dauguma žmonių mąstydami negali išsiveržti už jos ribų, ir kai kas nors bando pasiūlyti kitokią perspektyvą, jie tik pasukioja pirštą prie smilkinio – girdi, tauškia nesąmones.

Supratimą, kad „tikrovė“ yra daiktavardis, vientisas daiktas kaip plyta ar beisbolo lazda, lemia biologinis faktas – mūsų nervų sistemos, tikriausiai išlikimo tikslais, paprastai sujungia energijos šokį į fiziško pavidalo „daiktus“. Tačiau tokie „daiktai“ vėl suskyla į energijos šokius – procesus arba veiksmažodžius – kai nervų sistemos susijungia su tam tikromis narkotinėmis medžiagomis arba yra paveikiamos pasitelkiant jogos arba šamanizmo pratimus ar mokslinius prietaisus. Ir misticizme, ir fizikoje sutariama, kad „daiktus“ konstruoja mūsų nervų sistema ir kad tas „realybes“ (daugiskaita) geriausia apibūdinti kaip sistemas ar energijos funkcijų pluoštus.

Tiek apie „tikrovę“ kaip daiktavardį. Supratimas, kad „tikrovė“ yra vienaskaitinė tarsi hermetiškai uždarytas stiklainis, nesuderinamas su šiuolaikinio mokslo atradimais, kurie šiame šimtmetyje rodo, kad „tikrovę“ teisingiau suvokti kaip tekančią ir vingiuojančią upę, kintančią ir evoliucionuojančią kaip pats gyvenimas.

Dievas vis dėl to žaidžia kauliukais

Prieš kurį laiką portalas www.15min.lt išspausdino tokį mano straipsnį.

Nuo pat pirmųjų žingsnių žmogui kalama į galvą mintis, jog aplinkui egzistuoja tik materija. Daugiau nieko. Tačiau naujausi atradimai fundamentaliuosiuose moksluose sako, kad realybė yra kur kas platesnė, negu rašoma XX amžiaus vadovėliuose ir V amžiaus maldaknygėse.

Visą išorinį pasaulį mes priimame per 5 juslių organus. Sakydamas „aš matau“ iš tikrųjų žmogus perdirba elektrinius signalus, kurie atsiranda smegenyse, atėję iš jutiminių organų. Smegenys niekada neturi tiesioginio kontakto su materija, kuri neva egzistuoja savaime, nepriklausomai nuo mūsų. Mes turime reikalų tik su jos elektronine kopija, tačiau ne su pačiu originalu. Dar Nilsas Boras yra pasakęs, jog mes tikriausiai niekada negalėsime nieko pasakyti apie realybę, nes mūsų neurolingvistinis aparatas yra tam per siauras. JAV rašytojas Robertas Antonas Wilsonas tokiais atvejais sakydavo: valgiaraštis – ne patiekalas, o žemėlapis – ne žemė: „Kaip įmanoma sakyti, jog kažkas egzistuoja objektyviai, jei tu tiesiogiai negali pamatyti ar įvertinti?“.

Pasak R. A. Wilsono, žmonės remiasi ne kažkuo fundamentaliu, bet įvairiausiomis impulsų interpretacijomis, išplaukiančiomis iš tikėjimo legendomis, kurios nebūtinai yra teisingos.

Vis dažniau užduodamas klausimas, ar apskritai realybė egzistuoja tokia forma, kaip mes esame per tūkstančius metų įpratinti ją priimti. Ir šitas klausimas šiandien grasinasi sužlugdyti visą išoriniu objektyvizmu paremtą civilizaciją. Tačiau objektyvizmas reikalingas, kaip ramentai tiems, kurie negali normaliai vaikščioti kojomis.

Remiantis fundamentaliaisiais mokslas bei racionaliais metodais (pvz., Šriodinferio lygtis) šiandien galime įrodyti, jog gyvenimas yra iliuzija. Tačiau pats lokalinis determinizmas, t. y. gyvenimas su ramentais, atvedė mus prie civilizacijos pakraščio. Taip gyventi su gamta ir su savimi bei išlikti sveikais nebeįmanoma.

Išvados, kurias mokslininkai pateikė, lyg kokią anomaliją esą materija savaime neegzistuoja, ilgą laiką nuo visuomenės buvo laikomos tabu, o vadovėliuose – teberašomas melas, esą realybė galingesnė, o mes privalome į ją atitinkamai reaguoti, panašiai kaip tie bėgikai, kurie mėgina savo kelyje įveikti kliūtis.

Kvantinė teologija VI dalis

84.

Kodėl visuomet kažkas, kuris žino kaip “viskas turi būti“, išpūtęs akis, bronziniu veidu ir teisuolio balsu dėsto mums akiplėšišką melą apie tai, kaip iš tikrųjų viskas yra.

Jų vardai aiškūs – inkvizitoriai: materialistai-deterministai ir teologai neotomistai. Jie tarnauja gundytojais, kaip gravitacijos jėga. Juk metafizinis blogis ir yra gravitacija. Mes jų nelaikome priešais. Jie tiesiog taip mąsto. Tai sielos, kurioms skirta suvaidinti blogio vaidmenį. Bet jos iš savo prigimties nėra blogos. Taip turi būti. Tokia yra gyvenimo Žemėje specifika. Harmonijos ir pusiausvyros švytuoklė reikalauja aukų. Judas buvo geriausias ir stropiausias Jėzaus mokinys, todėl būtent jam buvo skirta Dievo užduotis išduoti Sūnų. Tuo tarpu Petras kritiniu momentu pasijuto nevykėliu, bet vėliau tapo nepajudinama Kristaus mokymo Uola.

Bet kokia metafizinė “tvarka”, įvilkta į neabejotinos tiesos rūbus – šventas melas, reikalingas Archontams Demiurgams (Gnostikų evangelijose minimos dvasios, kurios atsakingos už matricos tvarumą) ir tiems, kurie siekia valdžios bei pinigų. Todėl determinizmas kaip religija yra socialiai pavojingas, bet reikalingas reiškinys, atvedęs žmoniją prie dvasinės ir ekologinės katastrofos ribų. Priešingai, humanistinis, holistinis, egzistencialistinis požiūris skatina pajautimą, kad aš esu savo tikrovės kūrėjas, už viską atsakingas Dievo kūrinių bendraautorius, pats prisiimu atsakomybę dėl to kas vyksta aplinkui. Bet, kaip sakė broliai Strugatskiai viename iš romanų: "pusiausvyra sugriautų šį trapų pasaulį, kuris visuomet gyvena viltimi". Taigi, šiam pasauliui suktis reikia ir melo ir tiesos. Žmogaus prigimtis - Dieviška, vadinasi jis viduje turi Tiesą. EGO - yra gravitacija arba melas, iliuzijos, kurios be galo saldžios. Jos tiesiog yra. Kai žmogus praranda Tiesą savyje, jos ieško išorėje ir niekada neranda. Praradęs meilę dausose, žmogus Jos ieško realiame išoriniame gyvenime ir niekada neranda. Todėl, kad nežino, ar pamiršo, jog meilė - jame pačiame.

85.

Tačiau vėl nukrypome nuo temos. Grįžkime prie J.S. Bello teoremos ir nelokalinių koreliacijų, t.y. visų rūšių magijos esmės.

Klausimas "stovi" taip: Kaip, iš tikrųjų matavimo arba įvertinimo procesas gali turėti tokią magišką jėgą realiam gyvenimui? Kvantinėje mechanikoje yra toks terminas kaip atvirkštinis priežastingumas. Be to žinome, kad žmogaus sukurtas tikrovės modelis dar nėra pasaulis ar Visata paskutinėje instancijoje. Tačiau faktas lieka faktu, jog žmogus modelį pasirinko savarankiškai. Nes visatoje egzistuoja visiems žinoma pasirinkimo laisvė, kaip viena svarbiausių besąlyginės meilės faktorių.

Žmogus “pasirinko” arba “surinko”. Tai padarė Dievas žmogaus akimis. Tokiu būdu mes, žmonės kartu su Dievu, kuris ir yra mūsų tikroji prigimtis (Tėvo karalystė mumyse), atlikdami mokslinius eksperimentus ir sukūrėme antropinę (gyvybinę) Visatą. Galima sakyti, kad Niutonas ne atrado termodinamikos dėsnius, bet juos paėmė iš Visatos, gatavą produktą.

Mes nežinome ir negalime pasakyti kokiu būdu sąveikavo kūnai iki Niutono, nes niekas jų taip nevertino, kaip Niutonas. Determinizmas, kurio minties šaknys glūdi dar aristotelinėje neotomistinėje logikoje, būtent ir yra tos durys, kurios užsiveria prieš pat mokinio nosį, tai yra ta pati dėžutė, kurią žmogus pamato, vos tik pravėręs akis. Bet jis juk pats pasirinko.

Ne vien tik pasirinko. Didžioji dalis žmonių net nežinojo, kad galima pasirinkti kitaip, o kita, mažesnė dalis žinojo, bet jos niekas negirdėjo. Bet buvo vienetai, kuria žinojo Viską, apie Visatą bet sąmoningai stūmė žmoniją į prarają tam, kad gautų pajamų auksu ir doleriais.

Intuicija verta pasitikėti

Atsakymai į žurnalo "Būrėja" klausimus. 2015 m. kovas

Kas yra intuicija ir ar verta kiekvienam ja vadovautis?

Intuicija tai sugebėjimas, gauti, keistis ar kitaip naudotis informacija, kurios kanalas nėra apčiuopiamas įprastinėmis 5 juslėmis: rega, klausa, uosle, skoniu ir lytėjimu. Intuicija, kitaip tariant, tai žmogaus sugebėjimas pasinaudoti užmirštomis gamtos duotomis savo galimybėmis gauti ir perduoti informaciją, apeinant laiką ir erdvę. Fizikine prasme - mūsų įprastas erdvė ir laikas, nėra absoliuti duotybė, o tik mintimis sukurta virtuali erdvė. Informacija, kaip energija erdvės, ir laiko nepripažįsta. Jeigu apie mus kas nors pagalvoja, vienokias ar kitokias pasekmes mes visuomet jaučiame. visi įvykiai, kurie buvo yra ir bus tam tikra prasme jau įvykę, tik mūsų medžiaginėje tikrovėje įvykiai išsidėsto linijine seka. Žmogus, kuris gali pasigirti stipria intuicija, dėl tam tikrų jo psichikos ypatybių, geba išeiti iš įprastinės sąmonės būsenos ir pajausti įvykius, kurie dar bus. Tos būsenos atsiranda dėl įvairių priežasčių. Tai gali būti stresas, stiprus emocinis pergyvenimas, meditacinės praktikos ir t. t. Ar reiktų vadovautis nuojauta. Visada reiktų pasistengti rasti balansą tarp intuicijos ir sveiko proto. nes įvykiai gal būt ir yra jau įvykę, kuriuos žmogus, tarkim, nujaučia, tačiau juk pats žmogus, o ne kas kitas, yra savo paties likimo kalvis. Gal būt nuojautos akivaizdoje, laiku padaryta protinga protinga išvada, gali radikaliai pakeisti likimo kreivę.

Gal nuojauta yra tik pasąmonėje sukaupta patirtis ir gebėjimas ja pasinaudoti?

Toks teiginys yra grynai materialistinis, nesuvokiant iki galo, kas iš tikrųjų yra žmogus. Jeigu mes teigsime, kad žmogus tik fizinis kūnas, gyvenantis tam tikroje laiko ir erdvės atkarpoje, tai nuojautą ar intuiciją suvoksime tik kaip blogą ar gerą patirtį. Nors negalima sakyti, jog tokie dalykai nedaro įtakos mūsų sprendimams. Jie daro įtaka ir kai kada labai didelę.
Tačiau kalbėdami apie intuiciją, mes remiamės kita žmogaus koncepcija. Žmogus pirmiausia yra dvasinė būtybė, siela, turinti kelis kūnus: fizinį, eterinį, astralinį, mentalinį, kauzualinį ir dar dvasinius kūnus. Kauzualinis kūnas, kurį akademikas Vernadskis buvo pavadinęs noosfera yra tas mūsų būties lygmuo, kuriame yra sukaupta visa žmonijos patirtis, būsimi ir įvykę įvykiai, likimo scenarijai. Biblijoje tai yra vadinama "likimų knyga". Žmogus, jeigu jo AŠ yra įspraustas Tik į fizinį kūną, vis viena, anksčiau nei loginis protas jaučia įvykius. bet dažniausiai į tai neįsiklauso. Tačiau tai vyksta nevalingai. Pavyzdžiui naminiai gyvūnai jaučia stichines nelaimes ir laiku pasišalina į saugią vietą. Fizikine prasme kiekvienas objektas, kuris yra gyvas ir negyvas nuo kvantinės dalelės iki žmogaus, planetų ir galaktikų tuo pačiu metu turi ir bangos ir diskretiško kūno hipostazes. Bamgos būsena reiškia tai, jog mes, žmonės tam tikrame būties lygmenyje esame ne lokalios būtybės. Mes esame visada ir visur. O mūsų lokalizaciją apsprendžia komunikavimo intensyvumas su artimiausia aplinka. Žinodami, jog esame ne vien tik daiktai, bet bangos, mes žmonės, turime prigimtinį gebėjimą gauti bet kokią informaciją iš noosferos arba kauzualinio būties plano. Tuo užsiima, pavyzdžiui, būrėjai. Pakitusios sąmonės būsenos padeda pereiti iš medžiaginės prigimties į bangos būseną.

Kvantinė teologija V dalis

Penktoji dalis irgi atgimė, taigi, geros kloties klaidžiojant po nežinomąjį ...
..............
69.

Žmogus savo juslėmis priima signalus iš mistinės visatos, apdoroja juos centrinės nervų sistemos pagalba ir ištransliuoja į išorę ganėtinai iškreiptą tikrovės vaizdą. Todėl, kad jo paties suvokimas yra iškreiptas gravitacijos. Gravitacija yra metafizinis blogis, kurio pagrindinė savybė – gundančioji energija, arba Biblijos kontekste – prigimtinė nuodėmė. Trauka pasitenkinti kokiu nors vektoriumi atsiranda tada, kai kažkas sako: „negalima“. Didžiausias sielai „pasitenkinimas“ yra bent trumpam pabūti kietoje materijoje ir patirti gundymus, pereiti skustuvo ašmenimis virš gyvačių duobės. Nors tos gyvatės atrodo kaip rūkytos saliami dešros. Juk iš pirmo žvilgsnio nė neįtarsi.

Ir štai ta rūkyta dešra kobros akimis į tave žiūri ir tvirtina: jog egzistuoja objektyvi tikrovė, tačiau žmogus negali ir niekad negalės jos pasiekti, nes jo centrinė nervų sistema apribota juslinių signalų, gebančių apdoroti virpesius tik labai riboto elektromagnetinių bangų spektro.

Tuo tarpu angelai nuo debesų klykia kaip kokios varnos: jokios objektyvios tikrovės nėra, o žmogus tikrovę sukuria betarpiškai iš įvairaus dažnio signalų, kurias priima būtent mūsų juslės. Šis ginčas vėliau buvo pavadintas Kopenhagos interpretacijos pavadinimu. Ir prieš 80 metų moksliniame isteblišmente buvo sutarta nekelti vėjų šio klausimu, kol neatsiras konkretesnių galimybių tai įrodyti.

Sąmonės ir objektyvios tikrovės klausimas yra amžinas žmogui, kuris, pirmiausia sielos, o po to ir kūno lygmenyje nuolat susiduria su dvejomis stichijomis. Tai dvi jėgos, kurios sielas verčia judėti. Viena iš šaukia: užbėk į Maxima, atpigo alus ir sūris, o kita – jog tas sūris yra spąstuose, todėl metas namo. Tai kur gi ta gilesnė tikrovė, kurios neįmanoma pažinti žmogaus juslėmis: ar Maximoje, ar pakeliui Namo. Ar mes geriau jaučiamės materinėje savastyje, t.y kūne ir stengiamės tenkinti jo poreikius, ar metam į šalį mėsos poreikius, susirenkam patirtį ir judame iš ten, kur atėjome. Atsakymas: abu vektoriai teisingi. Mes renkamės kelią namo į Tėvo karalystę, kuri, anot evangelisto Tomo, yra ir viduje, ir išorėje.

Dabar mus svarbus vienintelis postulatas: objektyvi tikrovė priklauso nuo stebėtojo, nes tik toks požiūris, norint grįžti namo, garantuoja laisvę nevaržomai susivokti, o kur gi yra tie tavo namai? Jeigu kažkokia objektyvi tikrovė egzistuoja, bet jos pasiekti negalime, tai kam ji apskritai reikalinga? Geriau gyventi tokioje, kuri, interpretuojant gnostikų Tomo evangelijos žodžius, yra tavo paties atspindys ir pratęsimas. Tu ir tavo aplinka – yra viena. Tai yra Tėvo karalystės pagrindinė charakteristika ir namų slenkstis. Toks minčių laukas artina prie tikrųjų namų skonio. Pirma tu pajauti skonį būdamas kūne, paskui tas skonis lydi visą gyvenimą, kol keliauji namo. Tai yra orientyras, kad nepasuktum į šoną link alaus baro, rinkimų balsadėžės ar Maxima prekybcentrio.

Taigi, jegu konkrečiau, juk kalbame apie stebuklus, kurie padeda neužmigti matricoje. Protui reikia duoti maisto, kad jis atvestų tave link kelio į tikruosius namus. Iki XX a. stebuklai buvo pasakose, vėliau apie juos pradėjo kalbėti ir rimti mokslininkai. Tačiau žodį "stebuklas", jie pakeitė lotynišku atitikmeniu "paradoksas".

Buitine kalba pateikus J.S.Bello teoremą, ji skamba maždaug taip: jei tam tikri kūnai ar reiškiniai kažkiek panašūs į “objektyvios tikrovės” reiškinius, ar turėjo kokių nors sąlyčio taškų vienas su kitu, tai tam tikri nelokaliniai ryšiai tarp šių objektų egzistuoja visą laiką. Jie yra tas pat daiktas keliose vietose tuo pat metu.

Kvantinė teologija IV dalis

Pavyko dešifruoti dar vieną dalį. Tiktai ne paskutinė. Išvilksime į dienos šviesą viską.

44.

Mūsų “tyrimo” objektas – du iš buitinės–religinės pasaulėžiūros iškrentantys dalykai – magija ir paslėpti kintamieji. Kalbame apie stebuklus. Šiuo metu žmonės tarp savęs susitarė, kad jie viešame gyvenime neegzistuoja. Tai yra metafizika arba „lženaūka“ (melagingas mokslas), už kurį dar visai nesenai Rusijoje kitaminčiai ilgam išvažiuodavo pas baltas meškas. Vakaruose baltų meškų, išskyrus Norvegiją, nėra. Mūsų Vakarų pasaulyje metafizikai tiesiog kalami prie gėdos stulpo viešam apspjaudymui. Nieko nepadarysi – tai yra Edward Bernays - visuomenės savireguliacijos mechanizmas – „vešieji ryšiai“. Tai daroma tam, jog kažkas nori matyti mus biologiniais robotais. Pats žmogus kaip siela tam tikrame evoliucijos etape nori save pamatyti kaip biologinį apvalkalą, pajausti save robotu. Prigimtinė nuodėmė atsiskirti nuo savęs, kaip Kūrėjo daugiskaitoje yra užkoduota genuose. Tačiau, plačiąja prasme, tai ne vien tik žmogaus "kaltė" (kabutėse). Tai procesas, kurio visos apimties pamatyti neįmanoma, pavyzdžiui, nepakeitus požiūrio arba stebėjimo kampo. Keisti požiūrį šiais laikais yra pats sunkiausias užsiėmimas. Niekas iš Jūsų artimųjų netaps laimingu, jeigu per vieną naktį tapsite kitokiu. Dėl tokių dalykų kyla net pasauliniai karai ir revoliucijos. Visi pripratę pro langą matyti gražų vaizdą. Bet koks papildomas objektas įprastame peizaže paprastam žmogui sukelia daug vidinio skausmo: kaip su viskuo tuo reiks toliau gyventi? Tačiau tas naujas objektas neatsirado juk vakar. Iš tikrųjų žmogus galvoja, kad jis nesikeičia, tačiau iš tikrųjų jis keičiasi.

Kas gi yra tie ne lokalūs fenomenai (non locality)? Liaudiškai kalbant, viskas gyvenime yra apskaičiuojama formulėmis, taisyklėmis ir dėsniais, dėl kurių mes susitarėme tarp savęs, jog jie yra tikri ir veikia nediskutuotinai. Ir yra dalykai, kurių kilmė nežemiška ir jų nuspėti neįmanoma pasitelkus, pavyzdžiui, vien tik įprastą loginį eksperimentą.

Blogiausia tai, jog jie nemaža dalimi lemia mūsų gyvenimą. Iš esmės anglų fiziko, Alberto Einšteino mokinio David Bhom švestas terminas terminas "paslėpti kintamieji" klaidina, nes jis gimdo deterministinę prielaidą, kad kažkada mes tuos kintamuosius galėsime atskleisti. Iš esmės paslėpti kintamieji neatskleistini, nes jų paprasčiausiai nėra. Tai yra metafora, tam, kad mokslininkams nereikėtų vartoti nepatrauklaus žodžio "magija": arba "kerai". Šios temos gyvena už vadinamosios “kairiojo pusrutulio ribos”. Ilfo ir Petrovo romane „12 Kėdžių“ Ostapas Benderis sakė savo bičiuliui Kisai Vorojeninavui: „kam tau pinigai, jei tu neturi fantazijos“. Šią įžvalgą galima būtų pritaikyti kur kas plačiau, būtent tiems „tikslukams“, kurie abejoja metafizika: „kam apskritai tau fizika, jeigu neturi fantazijos“. Senas žydų anekdotas primena: „išmokyk kvailį melstis ir jis kakta pramuš grindis“.

45.

Ribą galima peržengti tik pasitelkus lakią fantaziją ir kūrybiškumą, kuri tikslukui deterministui ar religiniam fanatikui iš principo nėra įkandami dalykai, nes reikalauja atsisakyti populiariosios visuomeninės mąstysenos, nusimesti savo EGO ir atsisakyti troškimo valdyti situaciją ir pinigus..

Nelokalūs reiškiniai įvairiais pavadinimais lydėjo žmoniją per visą jos istoriją: burtai, gydymas per atstumą, magija, alchemija, telekinezė, teleportacija, parapsichologija, vešieji ryčiai, juodosios politinės technologijos. Ir, nepaisant mokslo progreso bei griežtų teisinių reglamentų. šie reiškiniai visada būdavo naudojami. Kitaip tariant, viešai, iš valdiškų tribūnų ir laikraščių trimituojama, kad „to nėra, nes negali būti“, esą dėl šios priežasties vaikams per TV „nerealių“ dalykų rodyti negalima, o iš kitos pusės Seimo nario karjeros pradžioje reikia prašyti „Dievo pagalbos“. Tai yra ne kas kita, o valdymo krizė. Šizofrenija. Juk tie patys laikraščiai, kurie trimituoja, jog „ateivių nėra“, kitame puslapyje spausdina horoskopus. Manau, jog tai daroma sąmoningai:

Kvantinė teologija III dalis

Po truputį atsiranda naujos dalys. Tik primenu, jeigu skaitant šiuos tekstus kyla nemalonūs pojūčiai, arba norisi daužyti daiktus, jeigu kyla mintys, jog rašomos nesąmonės, skubiai užverskite šitą interneto svetainę ir įsijunkite www.delfi.lt. Tuo tarpu tiems, kurie priima, tekstai turi terapinį poveikį. Jie yra gydomieji, nes užkrauti virpesiais, kurie atriša žmogų nuo matricos ir padaro laisvą.

VII.

33.

Jėzus tarė: Tėvo karalyste panaši į žmogų, norėjusi nužudyti didžiumą. Jis įsitraukė kalaviją savo namuose ir įsmeigė ji i siena, norėdamas patirti, ar jo ranka bus (pakankamai) tvirta. Tada jis užmušė didžiūną. (Evangelija pagal Tomą 98).

Ši nekanoninės Tomo evangelijos ištarmė labai įdomi ir dvasine ir technine prasme, bylojanti apie tai, jog tais laikais, kai Jėzus ir Jo mokiniai vaikščiojo po žemę, kvantinė magija buvo savaime suprantamas dalykas. Faktiškai čia yra vienas iš “raktinių” žodžių, kuriuos, kaip spėju, Jėzus galėjo pasakyti Apaštalui Tomui.

Žmogus savo namuose – reikštų vidinį pasaulį, Dievišką, nušvitusią būseną, kuri Naujajame Testamente žinoma Tėjo Karalystės pavadinimu. Smegenų neuronai, ypatingai pakitusiose būsenose nelabai skiria kur “objektyvi” tikrovė, o kur vaizduotės kūryba. Kitaip tariant, ar vaiduoklis vaizduotėje, ar daiktas tikrovėje, smegenyms yra tas pat. Kol tikro „didžiūno“ akys nemato, neuronai sukuria jo vaizduotės kopiją. Kopija ir originalas pagal kvantinės mechanikos dėsnius išlaiko nelokalinius ryšius arba koreliacijas. Kitaip tariant, tai tas pat daiktas dviejose vietose tuo pat metu: ir vaizduotėje, ir lauke. Patys pirmieji kvantinės fizikos eksperimentai su fotonų poromis mokslininkams pateikė akibrokštą, kuris, tik po 100 metų tapo moksliniu faktu: jeigu kažką darytsi su vienu iš dviejų poroje esančių daiktų, poveikį jaus abu. Šiuo atveju veiksmas vaizduotėje, esant Dieviškoje būsenoje, keičia ir tą daiktą išorinėje tikrovėje, kuris panašus į esantį vaizduotėje. Nes kvantine prasme abu jie elgiasi taip, kaip ir tie suporinti fotonai: kažką darai su vienu, o keičiasi abu. Taigi, su „objektais“ vaizduotėje reiktų elgtis pakankamai diskretiškai ir būtina ugdyti savyje kontroliuojamą vaizduotę, kad jokie atsitiktiniai failai neatimtų iš tavęs dėmesio čia ir dabar. Štai čia ir yra tie mìslingieji "fantomai", kuriuos klasikinė magija pataria susikurti vaizduotėje, norint paveikti kitą žmogų. Pasitelk fantaziją, pasikinkyk fantaziją ir užnerk mylimam žmogui mintyse karolius, pajausk kiekvieną šio įvykio detalę, lyg viskas būtų tikrovėje. Ir atsitiks taip, kad mylimas žmogus tavo veiksmus pajaus realiai. Arba tave susapnuos, arba gyvenimo aplinkybės sinchroniškai susiklostys taip, kad tie karoliai vieną gražią dieną suspindės ant jo ar jos kaklo. Jeigu norite įminti vudu magijos esmę, pasiteltik fantaziją.

Kitaip sakant dalelė paklūsta stebėtojo lūkesčiams matuojant jos, pavyzdžiui, koordinates. Blogiausia tai, jog visi daiktai, kada nors turėję ryšį tarp savęs, ar atskilę viena nuo kito, toliau keičiasi informacija greičiau už šviesą. Interpretuojant Tomo evangelijos ištarmę atrodo taip: jeigu žmogus vaizduotėje įsitrauks kardą ir kirs neuronų tinkle pagaminti didžiūno galvą, tuo pat metu galva gali lėkti ir nuo tikrojo didžiūno galvos.

Kvantinė teologija II dalis

Tęsinys pradėto darbo iš 2006 metų ... Kompiuterį buvo užliejęs vanduo, šiaip ne taip viskas atsigaminą. Kaip sakoma, kad tik sveikatos būtų, o ji mūsų rankose.

V.

26.

Praėjusiame šimtmetyje buvo prikurta įtikinamų ir net praktinę (dolerinę) naudą atnešusių taip vadinamos pažinimo ir atpažinimo teorijų. Kaip sako vienas iš populiariausių NLP trenerių Entony Robbins, šioje vietoje neuronų jungtys tapo šešių juostų magistralėmis.

Šios teorijos, kuriomis pirmiausia remiasi mainstream‘inis mokslas neabejotinai teisingos. Net ir konservatyviausias materialistas mokslininkas mano, kad jos tik „pažinimo instrumentai“. Jie avansu kalba apie tai, jog viską galima įvillti į matematines formules, nes tikrovės reiškinius-objektus esą galima aprašyti tam tikrais fizikiniais ir matematiniais algoritmais. Atsitiktinumams nėra vietos. Kitaip tariant, jie lieka ištikimi A. Einšteino pokštui apie Dievą, kuris nežaidžia kauliukais.

Taip esą yra gamtoje, Dievo sukurta. Dievas yra diskretiškas asmuo? Ir vėl tas Dievas? Teisingesnis klausimas būtų, kuris Dievas tokį pasaulį sukūrė? Nejučia kyla mintis, kad Jų (Dievų) yra ne vienas. Tai apie kokį Dievą kalbame? Ar apie tą, kuris, anot A. Einšteino, nemėto kauliukų? O gal tai kitas Dievas, kuris su mumis žaidžia kortomis pokerį?

27.

Ne mažiau įdomios įvairios laukų teorijos, esą egzistuoja vieningas laukas.

Kaip bebūtų gaila, per daug laukų teorijas mes nenagrinėsim. Mes jas apeisim šonu ir reiškinius pavadinsim šiek tiek kitaip, pavyzdžiui, Agregorais. Taip darom dėl paprastos priežasties nes žodis „laukas“ asocijuojasi kviečiais ar rugiais, ar apskritai su gryno oro gurkšniu išėjus iš patalpos. Tačiau tas pat žodis „laukas“ niekaip ne-asocijuojasi su antgamtiškumu bei nepriežastiniais, pagal linijinę logiką, reiškiniais. Atsitinka priešingai. Žodis „laukas“ suponuoja minti apie fundamentalios, Dievo sukurtos objektyvios tvarkos būvimą, nepriklausomai nuo mūsų valios, t.y. nustato priežastinių ryšių buvimą. Tačiau iš kvantinės fizikos eksperimentų mes žinome, jog reiškinių priežasties kartais linijine tvarka nustatyti neįmanoma. Jų tiesiog nėra. Pavyzdžiui, joks mokslininkas negali pasakyti, kas išprovokuoja radioaktyvių elementų atomų branduolių skilimą.

Sindikacija

Surinktas turinys

Žemės pulsas: kronika ir analizė

Pasikeitimai Žemės magnetiniame lauke
--------
Japonijos mokslininkai nustatė, jog Žemė artimiausiais metais gali trumpam atšalti
--------
Kodėl pastaruoju metu Žemė tapo seismiškai aktyvesnė? Faktai ir analizė
--------
Analitinė informacija apie tai, kaip klimato kataklizmai veikia draudimo rizikas
--------
Anomalinių Žemės vietų žemėlapis
--------
Prognozuojama, jog Saulės aktyvumas pasieks maksimumą 2013 metais
--------
Seisminis Žemės plutos aktyvumas ir drebėjimai. Informacija realiu laiku
--------
Informacija apie litosferos plokščių judėjimą
--------
Žemės drebėjimų statistika
--------
Blyksių Saulėje kronika, pavojingi ir nepavojingi laikotarpiai
--------
Saulės aktyvumas, audros, blyksniai. Palydovo SOHO duomenys realiu laiku
--------
Mėnulio fazės ir užtemimai. Palydovo duomenys realiu laiku
--------
Situacija Saulės sistemoje, planetų ir palydovų judėjimas realiu laiku
--------
Saulės atmosferos būsena ir pokyčiai Žemės magnetosferoje. Magnetinės audros, pavojaus laipsniai vakar šiandien, rytoj
--------
Padėtis Žemės jonosferoje bei radioaktyvumo stebėjimai realiu laiku
--------
Žemės magnetosferos pokyčių stebėjimai realiu laiku
--------
Vulkaninis aktyvymas ir ugnikalnių įsiveržimai. naujausios žinios
--------
Ką veikia visi Žemės ugnikalniai realiu laiku?
--------
Pranešimai apie radiacinį užterštumą ir pavojingas avarijas
--------
Uraganai, tornado, liūtys, nuošliaužos ir kitos stichijos. Įvykių kronika
--------
Technogeninės katastrofos ir avarijos
--------
Politinių ir ekonominių anomalijų kronika ir analizė
--------
Orų prognozė šiandien, rytoj, potyt ir 2 savaitėms
--------
Lietuvos hidrometerologijos tarnybos informacija
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimo kronika (rusų k.)
--------
Neatpažintų skraidančių objektų (NSO)stebėjimas ir atskleidžiami faktai (angl. k.)
--------
Apibendrintos ufologų išvados apie tai kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje (rusų k.)

--------
Grėsmę keliantys asteroidai: statistika ir komentarai
--------
Astrologinės prognozės, horoskopai, mėnulio fazės
--------
Numerologinė analizė ir konsultacijos

Navigacija